tekstai.lt

Audrius Musteikis. Meilės vainikas Birutei Pūkelevičiūtei (2008)

 

pukeleviciute
pukeleviciute
       „Vainikas Birutei“ - taip buvo pavadintas atminimo vakaras Jurbarke, skirtas poetei, prozininkei, dramaturgei, scenos menininkei Birutei Pūkelevičiūtei (1923-2007). Labai įdomu aptarti ne tik rašytojos kūrybą, bet ir jos vertinimų paradoksus. Pirmoji šios autorės knyga, eilėraščių rinkinys „Metūgės“, tik pasirodžiusi sulaukė triuškinančios, žlugdančios kritikos. Tarkim, Kazys Bradūnas priekaištavo dėl... lietuviškai motiniškos šilumos stokos. Šiandien ta maža knygutė vadinama viena novatoriškiausių lietuvių poezijos istorijoje.

 

       Atrasta ir neatrasta

 

       Kalbėdami apie B.Pūkelevičiūtės romanus išeiviai iš pradžių abejojo, ar tai iš tiesų romanai, paskui prikišo tariamą panašumą į Antano Škėmos stilistiką. Netgi vėlesni vertintojai Lietuvoje žvelgė pro keistoką prizmę: matė „M.Katiliškio tematiką ir A.Škėmos techniką“ (Giedrius Viliūnas) arba, patikėję A.Škėmos pareiškimais, esą B.Pūkelevičiūtė jį nuplagijavusi, švelniai prikišo rašytojai „jaunystės klaidas“ (Elena Bukelienė). Į šiuos paradoksus dėmesį atkreipė literatūrologė Solveiga Daugirdaitė. Ji konstatavo, kad laikas vis dėlto dirba rašytojos naudai: šiandienos autoriai tekstus apie B.Pūkelevičiūtę pradeda pakiliais teiginiais, kad ši kūrėja - vienas stipriausių ir savičiausių lietuvių literatūros balsų.

 

       Scenoje – Birutė jaunystėje

 

       Teatrologė Gražina Mareckaitė, viena iš renginio sumanytojų, stebėjosi menininkų ir visuomenės abejingumu, gaubusiu rašytojos grįžimą į Tėvynę po ilgų egzilio metų, taip pat jos knygas ir net išėjimą iš šio pasaulio. Savo pranešime ji vadino B.Pūkelevičiūtę pasaulinio masto rašytoja, tik dar neatrasta, labai subtiliai jautusia tiek mitologinę, tiek realiąją Lietuvą. „B.Pūkelevičiūtė pati yra Lietuva“, - sakė teatrologė.

 

       Renginio vieta - Jurbarkas - neatsitiktinė. Jurbarko K.Glinskio teatro repertuare yra spektaklis „...Jie mane paliko“, sukurtas pagal B.Pūkelevičiūtės „Devintą lapą“. Kai romaną 1997 metais pakartotinai išleido „Dienovidis“, G.Mareckaitė padovanojo knygą jurbarkiškei režisierei Danutei Budrytei-Samienei. Susižavėjusi kūriniu, ši parašė inscenizaciją ir pastatė spektaklį. Juo ir buvo pradėtas atminimo vakaras.

 

       B.Pūkelevičiūtės bičiulės dėkojo režisierei už tai, kad pamatė scenoje Birutę jaunystėje (šį vaidmenį atliko Lijana Kriaučiūnienė). D.Budrytė-Samienė sėkmingai pasigalynėjo su sodria romano medžiaga ir gražiai suvaldė būrį vaidintojų, kurie pabėrė tikrų deimančiukų (Laima Ašmonaitienė, vaidinusi Aškenazy).

 

       Klaipėdos universiteto docentas Petras Bielskis rašytojos krikštasūniui mons. Gintarui Grušui įteikė B.Pūkelevičiūtės pelnytos Rezistencijos premijos regalijas. Monsinjoras pažadėjo, kad tai bus perduota Maironio lietuvių literatūros muziejui.

 

       Ar ji čia reikalinga

 

       Prisimindamas krikštamotę G.Grušas kalbėjo apie iš jos gautas dovanas. Tarp jų - „Žirginėlių“ plokštelės, kur įrašytos ir B.Pūkelevičiūtės eiliuotos pasakos. (Išeivijos vaikai, pasak jo, tada turėjo Vytę Nemunėlį ir B.Pūkelevičiūtę.) Pagrindiniai vaidmenys įskaityti pačios autorės, kuri savo aktorės karjerą pradėjo dar Valstybės teatre Kaune. Monsinjoras tvirtino, kad Birutė save pirmiausia būtų apibūdinusi kaip aktorę ir režisierę. Gal todėl (jau paskutiniais gyvenimo metais) ji taip džiaugėsi literatūrologės Dalios Striogaitės parengtu veikalu apie Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ bylą: prie jo buvo pridėta kompaktinė plokštelė su Monrealio (Kanada) lietuvių dramos teatro, kuriam Birutė atidavė daug jėgų ir širdies, spektaklio garso įrašu.

 

       Pirmoji B.Pūkelevičiūtės meilė – teatras. Aplinkiniai pastebėdavo rašytojos teatro jausmą ir pojūtį: pavyzdžiui, ji nuodugniausiai apmąstydavo ir surežisuodavo ne tik savo kūrybos vakarus, bet ir paprasčiausius pobūvius.

 

       Vanda Venslovaitė, buvusi labai arti Birutės paskutiniais jos gyvenimo metais („Vanda, kuri man padeda gyventi“ - pristatydavo B.Pūkelevičiūtė), kalbėjo apie nuolatines rašytojos dvejones: ar teisingai pasielgė, kad grįžo į Lietuvą, ir ar ji čia reikalinga. „Bene laimingiausia Birutė buvo, kai prabildavo apie vaikystės ir jaunystės miestą Kauną“, - sakė V.Venslovaitė. Ji ne kartą yra tvirtinusi rašytojai: „Prie jūsų kūrybos dar ne sykį bus grįžtama, žvelgiama naujai, kitokiomis akimis.“

 

       Ir tikrai - šiuo metu spaudai rengiamas naujas B.Pūkelevičiūtės poetinės prozos knygos „Atradimo ruduo“ leidimas. Savo eilės dar laukia „Marco Polo Lietuvoje“, 1982 metais Čikagoje išleistas įspūdingų apsakymų rinkinys.

 

       Lietuvos žinios, 2008.10.02