Rimvydas Stankevičius. LAUŽIU ANTSPAUDĄ: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

      XXI a. literatūra įdomi tuo, kad išleidžiama daug poezijos knygų, bet čia slypi ir paradoksas: skaitytojų auditorija yra labai ribota, o autoriai vienas į kitą panašūs, todėl sunkiai identifikuojami, jei prie eilėraščio nenurodytas autoriaus vardas ir pavardė. Rimvydo Stankevičiaus šiuo atveju su niekuo nesupainiosi: ketvirtoje knygoje „Laužiu antspaudą“ jis lieka ištikimas sau – novatoriškas ieškantis tradicijų tęsėjas arba tradiciškas novatorius ieškotojas. Tradiciškumas šiuo atveju –­ daugelyje eilėraščių lengvai gomuriu slystantis, tvarkingai sustyguotas rimas ir ritmas, net verlibru parašyti eilėraščiai garsiai skaitant nešerpetoja, nekliūna už liežuvio (todėl R. Stankevičiaus poezija panaši į džiazo improvizacijas); novatoriškumas – tai platūs, neišsemiami žodžių prasmės horizontai, savita, neįprasta poetinė regimybė ir kalba. Blaškymosi, buvimo „tarp“ konotacija užkoduota ir pavadinime: antspaudas – tai, kas esama ir nekinta, kas tradiciška ir neginčijama, laužymas – griovimas, maištas, nuolatinė analizė ir ieškojimai. Dėl šios priežasties ir antspaudas su drugeliu knygos viršelyje neturi griežtos apvalios formos, be to, sukuriama piešinio paprastu pieštuku fikcija, vadinasi, paliktą antspaudą galima ištrinti ar pakeisti.

      Jau pirmajame eilėraštyje reprezentuojamos viso rinkinio „Laužiu antspaudą“ beribės poezijos ribos, sukonstruotos poeziją įkūnijant, suteikiant jai formą: poezija čia – didelis žmogus, kurio viena ranka – gyvenimas, kita – mirtis. Tarp rankų egzistuoja (poetinis) užantis, į kurį susirenka vėjai, šventieji, neužklysta Dantė, o Dievas? Turint omenyje, kad rankų gestais prisiliečiama prie anapusybės (jos liečia, laimina, žegnoja(si), delnų linijose įspaustas likimas, sudedamos mirusiųjų rankos, bučiuojant rankas dėkojama ir pan.), galima drąsiai teigti, kad į R. Stankevičiaus poetinį užantį tikrai užklysta Dievas.

      R. Stankevičius balansuoja tarp realybės ir anapusybės. Tokiu balansavimu pagrįsta ir visos knygos struktūra: trys knygos dalys kaip Švenčiausios Trejybės trikampis turi savitas reikšmes: „Pigiausiu tarifu“ – tai žemiškoji realybė su naujomis technologijomis, kuriomis galima susisiekti su Valhala – nukautųjų buveine skandinavų mitologijoje, o „Godžioms ir pūkuotoms“ – tai, galima sakyti, bendravimo su anapusybe vadovas, kuriame pateikiami realybės ir anapusybės „tiltai“: nuomaris, koma, amnezija, apsėdimai ir kita.

      R. Stankevičius įdomus ir tuo, jog aiškiai paneigia R. Barthes’o teigtą autoriaus mirtį ir deklaruoja save kaip pagrindinį poezijos herojų, taip priešindamasis tapatybės nykimui poezija: „Jeigu ne aš –­ pagrindinis herojus, / Tuomet kas gi jis –­ / Manęs niekas nepergyveno“ (p. 11). Todėl poetiniai įvykiai tekstuose susiję ne su išgalvotais subjektais, bet su autoriaus kažin kada pažinotais mirusiais žmonėmis: Gintaru Beresnevičiumi, Šamanu, Remigijumi Audiejaičiu ir kitais, kurie „įprato išeiti tuntais / lyg paukščiai į žiemą“ (p. 65). Šitoks atsivėrimas poetui yra labai rizikingas – rizikuojama pasinerti į patosą, ilgesį, atverti savo sielą viešai analizei. Tačiau nors R. Stankevičius pats yra savo eilėraščių lyrinis subjektas, jis išvengia nostalgijos, verkšlenimo, lieka tvirtas ir orus – toks, koks ir turi būti anapusybės mokytojas:

Močiutė buvo išmokiusi mane
Susitaikyti su pūkuotomis jų
sielomis – – –

Tereikia spurdantį kąsnį nurijus
Sutemus išeiti į pūgą –
Staugiant ir smingant sniegams
Sutemų skudurams veidą plakant
p. 76

      Autorius toks svarbus ir reikšmingas, kad į jo mirtį reaguoja gyvoji gamta, aiškiai protestuodama: rūgščiai spirga žemė, pokši ledas, lūžta saulės šviesa varvekliuose. Apskritai „Laužiu antspaudą“ autorius meistriškai kuria gamtos metaforas ir metamorfozes. Poezijoje „šviesos lange priviliotas / Į voratinklį kartais įsipina / Vėjas“ (p. 12), skersvėjis tikina, kad durų nespėjo užmūryti laikas ir miegas (p. 17), garuoja vyšninio skausmo vonios (p. 19), sugirgžda rauda tarp dantų (p. 32), „sėklos laukia nagus išskėtę / įsitvert šio pasaulio“ (p. 41), vėjas nuplėšia skaistybę visoms šventosioms (p. 44), sutemų skudurai veidą plaka (p. 76), vėjas pernakt talžo antausius liepai (p. 83) ir taip toliau.

      Metaforos įsilieja į eilėraščio kontekstą ir, priešingai nei, pvz., Romo Daugirdo ar Skaidriaus Kondratavičiaus poezijoje, yra ne išprievartautos, bet išgimdytos, išgyventos, išjaustos. Pagrindinė jų konstravimo motyvacija – potyris ir įvaizdis, ne kalbinė konotacija. Tuo R. Stankevičius panašus į savo mokytoją A. Marčėną.

      R. Stankevičiaus eilėraščiuose, kaip jau minėta, dominuoja komunikacija su anapusybe iš įvairių perspektyvų. Bendravimas su mirusiaisiais sukrečia tikroviškumu, ir poetinė regimybė tampa realybe; viskas, kas vyksta „tarp“, yra logiškai paaiškinama, dažniau neabejojama nei abejojama, labai skauda, dilgsi, gelia, ir skaitytojas pajaučia dilgsėjimą, tvinkčiojimą. Į R. Stankevičiaus užantį neužklysta Dante, nes „Laužiu antspaudą“ autorius pats puikiai žino, kas ir kaip yra anapusybėje: „fleitos ten atimamos – / vietoje jų išduodami vieversių / virpantys liežuvėliai“ (p. 24), „ten aidūs garsai, / ten labai kieta nubusti“ (p. 26), net ir ten kartais pasitaiko nemigų (p. 30), „gal ant medžių ten želia ne lapai, o amą užgniaužiantys puslapiai“ (p. 31), „šioje vietoje įprasta / kimšti patalus naktiniais drugiais“ (p. 55), tai šiek tiek primena ėjimą per pūgą (p. 49), „Mirusieji apsimeta / Kad glėbesčiuojas su mirusiaisiais / (nuo jų visad kvepia laukiniais paukščiais)“ (p. 77)...

      Autorius veda skaitytoją Hado ir Valhalos karalystės labirintais ir įtikina ne savo kalbėjimu, bet regimybės galimybe. Skausmas įslaptinamas, laikomasi tvirtai, nes „slaptumas – svarbiausia taisyklė“ (p. 15). Kartais bandoma įtikinti. Ne skaitytoją – save, kad netektys ir mirtys yra ne praradimai, bet, priešingai, atradimo ir pažinimo galimybės (gal net džiaugsmas), todėl, susidūrus su anapusybe, nereikia ašarų, nes jos „prakeiktosios niekad nebuvo mano – / Jos visada užbėgdavo man / Už akių“ (p. 48), todėl „Lieka pagalvė šlapia nuo prakaito – – – / – – – Nuo prakaito, sakau, ne nuo ašarų“ arba „Tu tik šniokšk į ragelį – aš išsiversiu – – – / – – – Išsiversiu, sakau, ne išsiverksiu“ (p. 29).

      Viena vertus, „Laužiu antspaudą“ autoriui yra labai svarbus anapusybės pažinimas, todėl jis ieško būdų su anapusybe susisiekti (šiuo atveju internetas ir elektroniniai ar popieriniai laiškai nėra išeitis). Kita vertus, anapusybei taip pat reikalinga realybė, jos viena kitą papildo:

Lyg motyvas sugrįžti – nubust paryčiais
skaudžiai purtomam pašalo,
Su gėla ir pasiutusiu ilgesiu, kaip kad
mėnuo iš debesio krinta...
Nes kažko juk tikrai ten nėra, ir galbūt
vien dėl to Lietuvoj vis dar rašoma,
Ir galbūt tik dėl to Lietuvoj ligi šiolei
dar randama gintaro.
p. 31

      Skaitant R. Stankevičiaus „Antspaudą“ iki pabaigos, lieka šaltumo, vėsos pojūtis, tarytum vaikščiotum anapusybės koridoriais arba degtum žvakes ant kapų vėjuotą lapkričio naktį. Taip yra greičiausiai todėl, kad eilėraščiuose dominuoja vėjo, pūgų, nakties įvaizdžiai, kurie transformuojami į įvairiausius pavidalus: gleivėtas, dar neatkakęs vėjas keisto skonio (p. 21), prišalęs prie lūpų (p. 34), rudenims pramuša sienas (p. 61), tėškias veidu į langą (p. 75), „sniegas raudonuos nasruos / Netilpęs varvekliais varva“ (p. 32), pūga atplėšia užkaltą langą, į vidų įsliuogia (p. 66)... Knygoje „Laužiu antspaudą“ vaikščiojama skustuvo ašmenimis: peržengus „tarp“ ribą rizikuojama nebegrįžti į realybę. Todėl paskutinis skyrius „Godžioms ir pūkuotoms“ – bendravimo su anapusybe vadovas, kuriame balansavimo būdai yra dvejopi – pavojingi ir ne. Nepavojingi būdai – sąmoningi: kvėpavimas („Siužeto kartojimas“, p. 73) ir Kūčių šventė, kuomet degamos žvakės ir ant stalo paliekama lėkštelė mirusiajam. Pavojingi būdai – viršsąmoningi: nuomaris, koma, amnezija, apsėdimai, iš kurių vargiai begrįžtama arba grįžtama trumpam ir tik tada, kada nori mirusieji. Vadinasi, galima daryti prielaidą, jog apsėstojo ir amnezija sergančio žmogaus lūpomis kalba mirusieji, kurie, be abejo, žino daugiau nei gyvieji. Nesuprasdami ar nenorėdami suprasti apsėstųjų ir ligonių, mes atimame iš savęs galimybę pažinti.

      R. Stankevičiaus knyga „Laužiu antspaudą“, pasak jo, buvo bandymas įsiveržti į anapusybę. Įsiveržimas įvyko visu pajėgumu: autorius tapo anapusybės guru skaitytojui, todėl, nors ir baramasi, ir taikomasi su Viešpačiu (p. 88), nors per visą rinkinį ridenasi mistiškieji kauliukai, galima drąsiai sakyti, jog įvairiausiais gyvųjų ir mirusiųjų pavidalais į poetinį užantį atklydo neįvardytas Dievas.

      Literatūra ir menas
      2008 09 26