Rimvydas Stankevičius – jaunosios kartos lietuvių poetas, kuriam būdingos visos poezijos dorybės ir ydos. Jau ne pirmus metus su įvairiomis mūzomis kariaujantis ir draugaujantis šis „liaudies dainius“ spėjo išgarsėti kaip „Jūratės ir Kąstyčio“ libreto autorius, scenaristas bei dramaturgas, o taip pat dviejų poezijos knygų – „Akis“ ir „Randas“ kūrėjas. 

      Naujasis jo veikalas „Tylos matavimo vienetai“ kai kam gali pasirodyti tik nedidelė brošiūrėlė, kurią sudaro vos 70 puslapių. Nors, atvirai kalbant, kuris iš mūsų toks gudrus ir apskaičiuos, kiek iš tikrųjų reikia popieriaus, kad išmatuotumėm tylą? Ji gi – ne koks užpakalis, popieriaus nevalgo. Juoba, kad eilėraščiai, sudėti į trečiąjį poeto rinkinį kone visi verti to, kad būtų perskaityti. 

      Reikia pasakyti, jog Stankevičius puikiai įvaldęs poetinį kalbėjimą. Giliu žvilgsniu žvelgdamas į elementariausius gyvenimo, gamtos ar laiko atspindžius jis įžvelgia metaforas, nuo kurios nugara pagaugais nueina. Dėl panašumų poezijoje Rimvydas poetų susibūrimuose ne kartą buvo vadinamas Donaldo Kajoko ginklanešiu ar Aido Marčėno Sanča Pansa. Visgi, drįsčiau pastebėti, kad panašumas tarp jų, ko gero, tik vienas – suvokimas, jog poezija yra Dievo dovana. Dviems. Ją rašančiam ir jos klausančiam: 

      Šičia viskas taip paprasta, viskas šviesu ir atspėjama,
      Ir gyvenimas, regis, tik vienas rišlus sakinys.
      Tarsi įkvėptas vieno, vienut vienišučio kalbėjimas,
      Lyg tylėjimas dviese, laukimas, kol sniegas iškris.

 
      (eil. „Ramybė“)

      Tai kokie gi tie poeto aprašomi tylos matavimo vienetai? Ramybė? Laukimas? Vienatvė? Taip, visa tai ir dar truputėlis daugiau. Tylos matavimui atidusis matininkas šįkart pasitelkia netgi tokius keistus matmenis kaip „vėjo šešėlis“ ar „laikrodžio pirštai“. Perskaičius knygą, taip ir knieti pasismailinti pieštuko galelį ir pabandyti pačiam pradėti rikiuoti eilutes, nes Rimvydas tai daro, atrodo, visai nesistengdamas. Deja, visgi tai ne jau ne taip paprasta, kaip rodės iš pirmo žvilgsnio, „eilini Trakli“:

      Šlovei ir mirčiai tikrai nesvarbi

      tavos uniformos spalva –

      gyvieji dar dėvi žudančių rubą,

      nukautieji – pilkąjį rūbą mirusiųjų.

      O tiesos, idėjos ir šūkiai?

      Ar teko sutikti bent vieną kareivį,

      Guldantį galvą dėl melo ir blogio <...>?

      (eil. „Iš aukščiausios būstinės. Visiškai slaptai“)

      Savo kuriamos poezijos rūbą poetas dygsniuoja taip lygiai ir lengvai nelyginant dizaineris „juozukas“ naujo sijono klostes. Rimvydas Stankevičius, žinoma, ne Juozas Statkevičius. Pavardės panašios, bet tik tiek. Antrasis, beje, taip pat neseniai išleido knygą. Pirmojo knygą perskaičiau, bet šitos turbūt nė nebandysiu. Juk jeigu Stankevičius išleistų savo su kvepalus pavadinimu „Rimvis“, taip pat nesikvėpinčiau.

      Sutinku, juose būtų daug geros širdies, sveiko humoro ir draugystės kvapo, tačiau taip pat netrūktų ir bereikšmės saviplakos, arogancijos, vakarykščių pagirių ar tabako tvaiko. Nepaisant to, tiems, kas nori pažinti tikrą lietuvišką lyriką iš pačios gerosios pusės, „Tylos matavimo vienetai“ gali būti puiki pradžia. Nes šioje knygoje nėra tuščio seilėjimosi ir to, nuo ko būtų iki apsivėmimo saldu.

      Tad gali sau žiūrėti dangun – tyliai šlama Kentauras, Pjovėjas,
      Paukščių Tako koridorium laivas praslysta siauru.
      Jūreiviukas jame… Mėnesienoj siūbuoja ant rėjos
      Nemokėjęs meluot, neištvėręs savųjų audrų.

      (eil. „Ramybė“)

      Taip poezija virsta neišmatuojama tyla. Kurioje gali girdėti, kaip ant žemės krinta blakstiena.

      alfa.lt
      2006 08 16