marija_stankus_saulaityteMarija Jurgita Saulaitytė, pati jauniausia iš čia aptariamųjų, vis dėlto dar priklauso tremties rašytojų grupei. Tremtinė ji todėl, kad jos eilėraščiuose užtinkame tas pačias pagrindines prielaidas apie mūsų padėtį sve­tur, tuos pačius jausmus ir kalbėjimo būdą, kurie paženk­lina daugelį vyresniųjų poetų, asmeniškai išgyvenusių krašto praradimą kaip tragišką lūžį jų jau subrendusiame gyvenime. Lietuvoj, sako Saulaitytė, sodrios lankos ir gyva žaluma, bet: „manęs nėra, aš vakardiena“. Susiti­kus su „šiandiena“ eilėrašty „Iš Lietuvos atvykusiam“ ir neradus joje savo paveldėto lietuviškumo pėdsakų, ji­nai patiria tartum antrą, galutinį praradimą:

 

Jau niekad, niekad nebeliestu

vienintelio,

ežero dugne užsilikusio

sūraus lašelio

rūgščiam duonos kąsniui

prinokinti.

 

Jau niekad, niekad nebelaušiu

sudžiūvusios,

rugiapjūtėj su žeme susimaišiusios,

karčios,

gelmę slepiančios

plutos.

 

Bet aš turbūt visad

tebeverksiu

nepasotintame alkyje

tos žemės,

tų gelmių

ir kąsnio duonos,

ir kančią dengiančios plutos,

nes davei

ir palikai

 

ašaras.

 

Saulaitytė, kaip retas kuris iš jauniausių mūsų rašy­tojų, dar ilgisi tos, jau akmeniu virtusios tėviškės duo­nos. Ji tebestovi dar ir prie seniai palikto gimto namo slenksčio, tartum tremtinė motina, kasnakt vis prisime­nanti savo nykios kelionės pradžią:

 

Prie namų slenksčio

stovėjome ir verkėme,

kol ašarų pritrūko.

 

Girdisi jos poezijoj dar ir kitas balsas, iš kitų namų, taip pat jau praeity palikusių. Tai tarytum jos antra tremtis, kurią retas iš mūsų suvokti tegali, ypač lietuviš­kos katalikybės tradicijų rėmuose. Sesuo Jurgita, saulės vaikas, nerado sau visiškos dvasinės ramybės altorių še­šėlyje. Jos išgyvenimai ir apsisprendimai tos naujos ke­lionės pradžioje paliko ryškų ženklą poezijoj, paliečiantį skaitytoją savo „nutylėjimais“, savo skausmingu inten­syvumu.

 

Ilgi keliai apsupę mūsų miestą.

Kas jais išeina, nebegrįžta.

 

Dar paskutinį kartą mūrais misiu,

nublukusiu raudona viltimi.

 

Rytoj persotinta širdim

ir aš išeinu ir...

 

ir aš išeisiu nesugrąžinamai toli.

 

Asmeniškas rašytojo patyrimas yra, žinoma, jo kūry­bos šaltinis, bet literatūros mėgėją ypač domina pati ta kūryba, tas širdyje, kaip kiaute, skausmingai užaugęs poe­zijos perlas. Iškyla, pavyzdžiui, klausimas, kuo gi, kraš­tą praradus, Saulaitytės poezija pasilieka specifiškai lietuviška. Tremtis, kaip tokia, yra visuotinis išgyvenimas, bet žmonės, kurie jaučiasi esą tremtiniais, dvasioje kiek­vienas priklauso atskiram savo kraštui, ir tai jų kūryboje atsispindi. Saulaitytės lietuviškumas turi bendresnių, mū­sų poezijoj dažniau pasitaikančių vaizdų, tokių, kaip juo­da gimtinės duona, jos laukai, sodai ir visa kaimiečio pasaulėjauta, jai neįgimta, bet įsigyta iš lietuvių poezi­jos tradicijos. Kita vertus, ji gali savo eilėraščiuose būti lietuvė savitai, kaip niekas kitas, ir mes tik iš to ir atpa­žįstame, kad ji tikrai viena iš mūsų. Įdomu, pavyzdžiui, kaip ji bendrauja su jai (kaip ir mums visiems) patikėtu liaudies dainų palikimu. Dažniausiai mūsų poezijoj liau­dies menas suvokiamas kaip iš esmės stiliaus dalykas. Žiūrima į dainų metaforas, žodyną, sintaktinius pasikar­tojimus ir bandoma visa tai savaip suvokti, įjungti į sa­vo poetikos struktūrą. Tuo tarpu Saulaitytė daugiau žiūri į turinį, į pagrindines situacijas. Yra, pavyzdžiui, liaudies dainų, kur sesuo, motina ar mylimoji aprauda likimą karan išėjusio ir nebegrįžusio brolio, vyro ar sūnaus. Eilė­raštyje „Kai broliai iškeliavo“ Saulaitytė irgi vartoja tą patį motyvą, bet struktūrą ir stilistines priemones turi savas:

 

Kraujas kartus,

kraujas ruduo,

žiemkenčiai,

praskilęs ledas

per ankstyvam atlyžy.

 

Kai broliai iškeliavo,

jų rankos buvo tvirtos, ramios

beržų kamienai,

balta saule apvesti

ir įsitempę.

 

Midus saldus,

midus vasara,

dangus ir gėlės,

žiedadulkės ir

tęstinumo paslaptis.

 

Kai   j i e   negrįžo,

moterų akyse įsiskėlė

neužkurtos ugnys,

žiemos,

sušalęs vanduo.

 

Vanduo šaltas,

vanduo žiema,

smailūs varvekliai,

sustingus srovė.

 

Iki kranto patvinusi upė,

iki skilimo užgauta širdis.

 

Eilėraštis susideda iš trijų tematinių linijų. Pirmoji tema: tautosakoj gerai pažįstamas gamtos ir žmogaus ar­timumas. Ją išreiškia pirmas, trečias ir penktas posme­liai, kur trys elementai: kraujas, midus ir vanduo, – per eilę sugretinimų apibrėžiami gamtos ir laiko procesais. Antras ir ketvirtas posmeliai apima eilėraščio „veiks­mą“ – brolių išėjimą ir negrįžimą. Tų dviejų temų santykis sudaro trečią, pagrindinę tematinę liniją. Joje glūdi visa eilėraščio prasmė, gilus ir skausmingas atsiskyrimo ir pražūties išgyvenimas gamtos apraiškų rate. Žodžiais ji išreiškiama simbolinėse eilutėse „per ankstyvam atlyžy“, kur sukauptas tragiškas žmogaus gyvybės belaikis užlūžimas, žmogaus vilčių praeinamumas, „tęstinumo pa­slaptis“, – kas išlieka už vilties ribų, ir „sustingus sro­vė“ – mirtis. Paskutinės dvi eilutės išbaigia gamtos ir žmogaus temas sielvarto ženkle.

 

Daug subtilesnį (gal net ir pačiai autorei) apčiuopia­mą pėdsaką jos kūryboje paliko jos religiniai išgyveni­mai. Kai kurie eilėraščiai, kaip anksčiau pacituotas „Ilgi keliai“, gana aiškiai primena šią temą. Kituose jos at­spindį matome arba poetinių vaizdų ir metaforų sudary­mo principe, arba minties raidoje net ir tada, kai religi­niai klausimai tiesiogiai neliečiami. Antrąjį atvejį galima pailiustruoti šiuo eilėraščiu:

 

Man reikėjo tavęs.

Tu tylėjai.

 

Suradau žodžius,

sudėjau,

išdrįsau jais vadintis,

išsilaisvinti,

susivaržyti.

Tylėjai.

 

Dabar mirgėjime

šauksmas.

Nebežinau tikrai,

ar tu,

ar mano begalinis

ilgesys tavęs

atsako.

 

Pesimistiškas maldos apibrėžimas galėtų būti: santy­kiavimas su tyla. Kad ir kiek būtų tvirtas asmens tikė­jimas, visi esame išgyvenę jausmą, kad melsdamiesi kal­bame su tylinčiu Dievu. Giliai religingi žmonės Dievo tylėjimu pasitiki, bet kitiems gali atrodyti, kad jų malda, kaip ta strėlė Henriko Radausko eilėrašty, neradus Dievo „klajoja tarp šaltų žvaigždynų / Nedrįsdama sugrįžt“. Daug laiko maldoj praleidę žmonės prisimins, kaip jų ti­kėjimas svyravo nuo vienos ribos iki kitos. Saulaitytės eilėraščio dvasia religinė kaip tik tuo stovėjimu tarp tuš­tumos ir begalybės. Bet iš tiesų jis pavadintas „Kraštui“, taigi Lietuvai. Tai pakeičia visą jo turinį iš religinės į politinę asmenišką tematiką, bet minties plėtotė, jos struk­tūra lieka visiškai tie patys. Santykiavimas su kraštu Sau­laitytės savitoj poetinėj kalboj tampa panašus į maldą tuo atžvilgiu, kad ilgai buvo kreiptasi į didelę tylą, kol galop, balsui iš ten prabilus, jau nebežinoma, ar ten tikrai tėvynė atsiliepia, ar tik mūsų ilgesys mus lenkia taip galvoti.

 

Kitas Saulaitytės eilėraštis „Naktovidis“ neatidengia savo poetinių vaizdų prasmės be tam tikro „rakto“, už metaforų glūdinčios pagrindinės, organizuojančios sąvo­kos ar jausmo. Prieš akis turime nakties gamtovaizdį, kur „Geltoni mėnuliai seka / neišreiškiamas mintis“, kur „to­bulas rutulys / pasitaiko retai“ ir kur, toks būdamas, „ma­to save be dėmės“, ir kur pagaliau „mėnuliai save dali­na / pasigardžiuoti tiems, kurie valgė ir liko alkani“. „Ne­išreiškiamos“ mėnulio sekamos mintys įgyja ryškesnes linijas kitų dviejų eilučių kontekste: „Žemėje, kuria pasi­sotinus, / užsigeriama dangaus“. Pradedame atpažinti re­liginėmis sąvokomis pagrįstą metaforiką: dangus ir žemė, duona ir vynas – komunija. Kontrastas tarp simboliškos žemės, kuria pasisotinama, ir mėnulio išdalijimo tiems, kurie „liko alkani“, dar labiau sustiprina šią mintį, nes prisimena Evangelijos žodžiai apie vandenį, kurio gėrę niekados nebetrokš, ir duona, kurios valgę bus tikrai pa­sotinti. Tuo būdu mėnulis, daugialypis ir vienas, ir tobu­las, įsiprasmina tame naktovidy ir viso eilėraščio struk­tūroj kaip Ostijos atitikmuo, o nakties peizažas tampa Šv. Mišių tam tikra alegorija.

 

Apskritai Saulaitytės poezija nepasižymi nei kalbos puošnumu, nei jausmingomis, retoriškomis intonacijomis, nei metaforų pilnu, skaitytojo vaizduotę pagaunančiu iš­vystymu. Tai „neišsakyta“ poezija; jos komplikuotumas ir gelmė palengva atsidengia skaitytojui jau jo paties mintyse, kurioms eilėraščio tekstas duoda tik paskatinimą ir bendrą kryptį. Prisimenant lietuvišką ir religinį autorės kūrybos charakterį, galima būtų kalbėti apie jos meno kuklumą, išraiškos paprastumą, kaip lino drobės, kaip Rūpintojėlis ir kaip Vlado Šlaito poezija. Bet tarp jau­nesniųjų mūsų poetų ją reikia, kaip kuklųjį Kristaus pa­lyginimo svečią, paprašyti arčiau prie garbės stalo.

 

Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.