Jei literatūrinį kibertekstą suprasime ne tik kaip kompiuteriu generuojamą rašymą, bet kaip meno kūrinį, kuris yra sukurtas elektroninėmis priemonėmis ir gali egzistuoti tik jų aplinkoje, turėsime pripažinti, kad kibererdvėje kurti literatūrą lietuviai dar tik bando ir tikro kiberteksto pavyzdžių mes lyg ir neturime. Kita vertus, jau pasirodo tekstų, kurie yra kuriami kaip elektroninių laiškų su visais jų specifiniais bruožais dėlionė (Raimundo Malašausko Via – via) ar yra papildyti vaizdinėmis priemonėmis (kurios gali ne tik kaip pasakų knygelių piešiniai iliustruoti, bet ir kurti teksto reikšmes) bei turintys kai kurias navigacines hiperteksto savybes (pvz., Jono Meko „Žmogus be vietos“). Nors šie tekstai skaitytojui pateikiami tradiciniu būdu, t. y. atspausdinti, pati jų kūrimo strategija jau būdinga kibertekstui.
Didžioji dalis ką tik išvardytų kiberteksto ypatybių vienaip ar kitaip tinka ir šiais metais „Nemune“ (Nr. 33) išspausdintiems Ričardo Šileikos SMS’ams, kurie, regis, pasiduoda galimai analizei taikant klasikinės poetikos analizės priemones. Dar 2001 m. apžvelgdama šio autoriaus poeziją Dalia Satkauskytė teigia, kad rašytojas „eilėraštį kuria kaip ekspresyvią mininovelę, kurios centre dažnai atsiduria provincijos miestelio gyvenimas. Žmogaus dvasinė būsena mėginama atskleisti per tikrovės fragmentus, kasdienybės situacijas“. Tuos pačius žodžius galima taikyti R. Šileikos sms’ams. Pavyzdžiui, šiam:
Aristavos kapinaitėse su seserimis Stase ir Vale šeriame uodus. Paobelės springstanti lakštingala – poprastė solistė. Tempiu vandenį ir lieju ant po žemėmis gulinčio tėvo. Pogirtis jaunavyris kapinėse mobiliuoju nerišliai kalbasi (dar) su šiuo pasauliu.
Mobiliuoju telefonu rašomas pranešimas gali būti analizuojamas kaip poetinis tekstas, netgi eilėraštis. Nors siužeto atžvilgiu atrodo, kad sms’e tiesiog atspindimas provincijos kapinaitėse vykstantis kapo tvarkymo procesas, tačiau paskutinis sakinio tekstas tarsi pakylėjamas į kitą – transcendentinį lygmenį. Teksto erdvė tradiciškai aiškiai dalijama į dvi dalis: esančią virš žemės, kur yra teksto kalbantysis, jo seserys Valė ir Stasė, bei po žemėmis, kur guli tėvas. Erdves jungia pilamas vanduo, kuris į tekstą atneša daug simbolinių prasmių (gyvybės šaltinis, bet ir tamsa, chaosas ir pan.) ir šalčio, drėgmės pojūtį. Pasakant, kad jaunavyris (...) kalbasi (dar) su šiuo pasauliu, nurodoma, jog egzistuoja ir kitas, anapusinis. Taip keliais sakiniais sukuriamas visas kalbančiojo pasaulio suvokimo modelis.
Tačiau įdomiausias yra pokalbio su pasauliu mobiliuoju telefonu motyvas, nurodantis, kad šiuolaikinės technologijos, medija jau įsiveržė į iki šiol žmogui buvusią sakralią erdvę – kapines, o kartu ir į kūrybą. Kita vertus, kalbėjimas mobiliuoju į minėtąją erdvių hierarchiją įveda dar vieną – kibererdvę, ji šiuo atveju gali būti suprasta kaip tas anapusinis pasaulis, su kuriuo bendrauja jaunavyris. Ironiškai atsiliepdamas apie šitokį bendravimo telefonu veiksmą, autorius pats naudojasi šia komunikacijos priemone tekstui kurti. Kas tai – postmodernus žaidimas ar visiškas skaitmeninių technologijų įsigalėjimo (net literatūroje) konstatavimas?
Šiuo atveju gali kilti ir žanro klausimas – literatūrinio sms’o Lietuvoje iki šiol lyg ir nebuvo. Tad įdomu išsiaiškinti, ar šios elektroninės žinutės negali būti laikomos kibertekstu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jau minėta viena svarbiausių kiberteksto ypatybių, jog jis gali egzistuoti tik kibererdvėje, o atspausdintas yra suardomas, kaip autoriaus sukurtas vieningas meno kūrinys, šioms žinutėms negalioja. Atspausdinti sms’ai nei formos, nei turinio požiūriu, regis, nieko nepraranda.
Ir vis dėlto pati sms’o esmė jau savaime yra susijusi su skaitmeninėmis technologijomis – mobiliuoju telefonu, kuriuo ji paprastai kuriama ir gaunama. Elektroninį pranešimą nuo bet kokio kito teksto, netgi ir elektroninio laiško, skiria tai, jog jis kuriamas mobiliuoju telefonu. Rašant tiesiog spausdintą tekstą, nebelieka prasmės trumpinti žodžius (nebent internetiniuose komentaruose ar pokalbių kambariuose tai daroma, norint greičiau pasisakyti), išlaikyti elektroniniam pranešimui būdingą formą ar paprasčiausiai vadinti tekstą sms’u. Komunikacinėmis technologijomis kuriamas ir perduodamas tekstinis pranešimas, regis, gali pretenduoti į kibertekstą, juolab kad dabar sparčiai populiarėjantys mms’ai leidžia derinti tekstą ir vaizdą.
Sms’as, kaip ir paprastas ar elektroninis laiškas, suprantama, yra rašomas kam nors, o gavėjas dažniausiai vienaip ar kitaip į jį reaguoja. Netgi reakcijos nebuvimas yra vienas iš galimų atsakymo būdų. Dialogo būseną dar labiau akcentuoja kai kuriuose sms’uose esantys kreipiniai (pvz., O Erika!, Labutėle, Asta, Mielas Gintarai, Žinai,...) bei daugeliui R. Šileikos sms’ų būdingi vienokia ar kitokia forma pateikiami teksto autoriaus pasirašymai, pvz.:
Būk palabinta šią vaiskią dieną. Įspraudžiu tavo delnan Ožkabalių alyvžiedį, Bartninkų bestogę bažnyčią, Vilkaviškio geltontrynių kiaušinių, muziejaus musės zirzimą, Kudirkos naumiesčio žolės gniūžtę. Apsuvalkėjęs Ričardas.
Pasirašymas po siunčiamu pranešimu rodo kalbančiojo saviidentifikacijos modelius, kurie dažniausiai kinta, nelygu erdvė (šiuo atveju atsidūręs Suvalkijoje kalbantysis ne tik identifikuoja save vardu, bet ir teigia esąs apsuvalkėjęs, t. p.: nevietinis Šileika, Ričardas iš Žaliųjų ir pan.) arba užsiėmimas ar būsena (pvz., fotojuostų ryškintojas Šileika, keleivis Šileika, žiovaujantis Ričardas ir pan.). Kita vertus, susidaro šiuolaikinių technologijų reflektavimo įspūdis. Juk mobilusis telefonas savaime suponuoja jo savininko judėjimo galimybę, taip prarandant ryšį su vieta. O sms’ų autorius pasirašydamas dažniausiai kaip tik ir akcentuoja vietą, kurioje jis yra rašydamas pranešimą ir kuri labai greitai gali pakisti.
Būtų galima kelti klausimą, kuo ir kiek šie R. Šileikos sms’ai yra panašūs į dabar taip sparčiai kibererdvėje išpopuliarėjusį weblogo (elektroninio dienoraščio, dar vadinamo blogu) žanrą. Šias žinutes būtų galima bandyti skaityti ir kaip elektroninį dienoraštį, tik sukurtą ne kompiuteriu, bet kita medijos priemone. Pagrindinis skirtumas tarp weblogo ir apskritai sms’o greičiausiai būtų siuntėjo ir gavėjų skaičiaus neatitikimas. Sms’as paprastai rašomas vieno asmens kitam, o weblogas pateikiamas iš karto visai bendruomenei, tuo metu besilankančiai atitinkamoje interneto svetainėje. M. Posteris, straipsnyje „Postmorden Virtualities“ kalbėdamas apie naratyvą kibererdvėje, pastebi antrajame medijos amžiuje įvykusį posūkį nuo kalbėjimo vienas ar keli daugeliui prie daugelis daugeliui. Šiuo atveju žinutes išspausdinus „Nemune“ atsiradęs kalbėjimas vienas daugeliui leidžia R. Šileikos sms’us laikyti medijos amžiaus kultūros pavyzdžiu. Kartu tai rodo ir visišką viešosios ir privačiosios erdvės sumaišymą, kada tai, kas privatu (ir asmeninės žinutės, ir pats dienoraščio žanras paprastai siejami su privatumu), yra išviešinama. Nutinka panašiai, kaip šiame sms’e su skalbiniais:
Krūmų instaliacijos yra gerai. Kuosos prie buitinių atliekų – irgi. Sausainis burnoj, vėl sugrįžtantis į tešlą. Lauke pakartų skalbinių vieša privatybė. Ir kažkada patirtas įspūdis, atveriamas kitam.
Bet tai gali būti suprasta ir kaip autoriaus nepasitenkinimas visuomenėje susiklosčiusia situacija ir stengimusi ją tiesiog reflektuoti ir taip prisipratinti.
Apskritai M. Posteris, kalbėdamas apie naratyvus kibererdvėje, teigia, kad antrajame medijos amžiuje gyvenančiai postmoderniai visuomenei būdingas mažas naratyvas, kuris yra decentruotas (būtent tokie yra R. Šileikos sms’ai). Pabrėžiama heteromorfinė įvairių žaidimų galimybė bei išradingumo vaidmuo, nuoroda į kažką, kas nepažįstama ar netikėta. R. Šileika savo sms’uose pasitelkia dvi pagrindines visai postmoderniai literatūrai būdingas žaidimo kuriant tekstą strategijas: fragmentiškas pasakojimo jungtis bei intertekstualumą. Kita vertus, jei į visus „Nemune“ išspausdintus sms’us žvelgtume kaip į vieną autoriaus kuriamą savitą pasaulį, diskursyviniame teksto lygmenyje pasikartojantys įvaizdžiai, motyvai greičiausiai sudarytų tas fragmentiško pasakojimo jungtis, kurios sudėliotų atskirus sms’us į vieną autoriaus susikurto pasaulio vaizdinį.
Šiuolaikinės komunikacijos priemonės veikia visą kultūrą, taip pat ir literatūrą. Kaip pastebi M. Posteris, kultūra yra vis labiau apsimetinėjanti, ir antrajame medijos amžiuje realybė tampa daugialypė, originalus identitetas transformuojamas, atsiranda nepasitikėjimas metatekstu, polinkis kurti daug decentruotų mažų pasaulių, kurių kiekvienas turi teisę egzistuoti kaip paralelus tikrajam. R. Šileikos sms’ais ir sukuriama daug pasaulėlių, bet nė vienas jų nepretenduoja į absoliučią tiesą ir nė vienas nelieka paribyje, nes išnykus centrui išnyksta ir pakraštys. Išsklinda ir identiteto sąvoka, nes jis kinta atsižvelgiant į vietą, aplinkybes. Įdomu ir tai, kad savo kūrinių pavadinimuose: Ričardo Šileikos vardo provincija nr. 345, Ričardo Šileikos SMS’ai, – autorius vardą rašo kilmininko linksniu. Tokiu būdu teigiamas absoliutus subjektyvumas – autorius kuria savo pasaulį, savo provinciją, savo sms’us, kurie egzistuoja greta kitų subjektų matomų pasaulio vaizdinių.
Staigus smulkiųjų žanrų paplitimas ne tik kibererdvėje, bet ir spaudoje rodo šiuolaikinės visuomenės polinkį į decentralizaciją, fragmentaciją. Galingoji elektroninė medija įsiveržė į žmonių sąmonę, todėl ir savo žanrinėmis formomis, ir temomis jau yra reflektuojama ir literatūriniuose tekstuose. Taigi neturėtų stebinti ir atsiradusi literatūrinio sms’o galimybė. R. Šileikos sms’uose galima aptikti daug atėjusių iš elektroninės medijos terminų, sąvokų, kurios dabar jau taikomos paprasčiausioms gyvenimiškoms situacijoms, buičiai, ją tarsi pakylėjant į kitą – virtualųjį lygmenį:
Skubu pranešti: sostinėj profesionaliai snaiguliuoja. Maniau neįmaniau, vai kaip prapuolė ta miela garbanė, nei ranka pačiupinėjama, nei virtualiai prišaukiama. Riccardo Benigno.
Merginos pasirodymas, išnykimas erdvėje, bandymas ją virtualiai prišaukti kuria tarsi hologramos vaizdinį. R. Šileikos sms’uose virtualus autoriaus kuriamas pasaulis, neretai ironiškai pasišaipydamas iš savęs, vis dėlto dažniausiai laimi prieš pilką realybę, nes postmoderni kultūra suteikė jam visas teises egzistuoti kaip paraleliam ir lygiaverčiui.
Nemunas, 2005-12-22