slepikas lietaus        Šlepikas A. LIETAUS DIEVAS. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.


        ... jie yra baisūs bedieviai, neinantys net kalėdinės išpažinties; saugo Dievas paskutines žmogaus dienas, klausą pamažu atima, užsuka kaip televizoriaus rankenėlę; tai gražu Dievui žiūrėti į savo namus, pagalvojo Laurinavičius; Viešpats Dešimtinėms — Dešimtosios atlaidams — visada parūpindavo nuostabų orą; nežinau kodėl, tačiau kitais labai lijo; Čia aš, Sigitas Neverauskas, nieko nebijau, eikit velniop, numirėliai; reikia pasakyti, kad nepaisant visos mūsų bedievystės, vis tiek darėsi kraupoka.; Angelai nėra tokie ištvermingi kaip žmonės; Likęs vienišas ir sužalotas antrasis angelas žvelgė žemyn susirūpinęs ir verksmingas, bet gali būti, kad jis tik piktdžiugiškai šypsojosi...

        Vos tik perskaičius keletą novelių nusistebėjau — ta pati tematika, šimtą kartų girdėtos istorijos — toliau sėkmingai tęsiama kaimiškųjų gyvenimo realijų vaizdavimo literatūroje tradicija. Bet skaityti toliau „užkabina“ kitoks pasakojimo būdas, nors tarpais jaučiamas Granausko, o kartais Apučio kalbėjimas. Novelėse neišradinėjamas dviratis, o jo, rodos, ir nesiekiama išradinėti. Jeigu karts nuo karto tenka aplankyti kaimą, tai skaitant novelę atrodo, kad kalba eina apie tavo kaimyną. Pirmiausia, novelės tuo ir patraukia dėmesį, kad viskas vyksta čia pat, visai šalia mūsų. Pasakojama paprasta, kasdiene kalba, be perdėto estetizavimo, kuris būdingas senesnės kartos novelistams.  Pasakotojas įrodinėja ir priverčia patikėti, kad jeigu jūs „pagaliau atsidurtumėt čia, būtinai pamatytumėte du žmones, kurie kasdien stirkso ant tvenkinio kranto ir meškerioja“.  Novelės verčia ir priverčia mąstyt apie tai, į ką žmogus nenori gilintis. Su didžiausiu pasimėgavimu, grotesku, nevengiant ironijos atskleidžiami patys slapčiausi mūsų dvasios užkaboriai. Novelių kalba paprasta, nedaug meninių vaizdinių, arba jie reikalingi tiek, kad geriau atskleistų veikėjo dvasinę būseną.

        Kalba labai taupi ir koncentruota — pasakoma tik tai, kas yra susiję su kūrinio kulminacija ir atomazga. Fantasmagoriškas ir groteskiškas tikrovės regėjimas. Vaizdiniai, svarbesnieji objektai (kultūros namai, bažnyčia, baras, pirtis) tarnauja novelėje kaip teatro dekoracijos, butaforijos. Net veikėjų akimis „Miestelis atrodo keistas, kažkoks netikras — tarytum teatro dekoracija“. Esminis Šlepiko novelių novatoriškumo požymis tas, kad novelė kaip žanras stipriai priartėja prie dramos literatūrinio žanro. Novelės struktūra, kūrimas atitinka kai kuriuos teatro kūrimo principus. Šių novelių, kaip ir teatro paskirtis — kuo arčiau prie žmogaus, kuo arčiau realybės. Šlepiko novelės artimos tragedijos žanrui — mirtis vaizduojama kaip svarbiausia ir vienintelė dvasinių bei išorinių konfliktų baigtis.

        Kiekvienoje novelėje išryškėja savitas mirties būdas, o pati mirtis, dažnam veikėjui primena apie dieviškosios paslapties egzistavimą. Skaitydama novelę „Lietaus dievas“ intuityviai prisiminiau E. Hemingvėjaus pasakytą frazę, kad „visi išeina per lietų“. Gal jau nuo labai seniai žmogaus išėjimo iš gyvenimo motyvas asocijuojasi su lietumi. Nors mirtis kaip ir gyvenimai, labai individuali, tačiau paneigia pasakymą: „koks gyvenimas, tokia ir mirtis“. Posakis tinkamas, jeigu kalbama apie suaugusiųjų mirtį, tačiau antgamtės paslaptis rodo savo veidą, siunčia keistus ženklus, ypač tada, kai kalbama apie vaiko išėjimą novelėse „Broliai juodvarniai“ ir „Lapė“. Vaiko žvilgsniui atsiveria groteskiški mirties vaizdai novelėje „Irisai“: „Man liepė pabarstyti senelio nukastą taką eglišakiais. Aš stovėjau ant pusnies, saugojau kiaulės galvą, padėtą sniege kad nukraujuotų, <...> ir galvojau, kad eglišakiai labai dera prie sniego baltumos.“

        Knygoje daug įtampos, vaizduojami sudėtingi šeimų santykiai. Autorius pats nieko nepsichologizuoja, jis tik sukuria situacijas, arba veiksmą, per kurį išryškėja psichologiškumas. Per šiuos įvykius atsiskleidžia sudėtingi veikėjų charakteriai. Skaitytojas analizuodamas novelių baigtį tampa psichologu ar net psichoanalitiku. Pavaizduotas veikėjų, o ypač jaunuolių dvasinis pasaulis yra stipriai pažeistas. Empatiškai įsijaučiama į kenčiančio žmogaus psichiką, mąstoma jo mintimis. Veikiantis „aš“ skaitytojui atsiveria tiesiogiai, pateikiamos savotiškos mažosios išpažintys. Tai ypač ryšku novelėse „Langas į sodą“, „Mano draugas Sigitas“. Kiekvienas skaudus įvykis atsispindi veikėjo sąmonėje ir turi savo teatrališką magišką vaizdinį. Novelėje „Lapė“ berniukas sudegina kluoną, kad įveiktų jį ilgai kamavusią baimę, kuri kankino nuo tada, kai tame kluone pamatė savo pasikorusį tėvą. Padegęs namą jautė saldų kerštą. Atsitraukęs nuo degančio kluono į viską žvelgė ne tik su gilia ironija, bet berniuko žvilgsnio galia įgavo magišką galią: „Didžiuliuose lakūno akiniuose atsispindi liepsnos: jis dabar panašus į keistą pasakos personažą — nykštuką ar piktą juokdarį su didelėmis liepsnojančiomis akimis“.

        Kai kuriose novelėse žybteli magiškojo realizmo perliukai, kurie ypač ryškūs tose vietose, kur į pasaulį imama žvelgti vaiko akimis. Tada meninis vyksmas tarsi perkeliamas į aukštesnį dvasinį lygmenį. Vaikas, vaikystės pasaulis ir jo dvasinės energijos galia  gali įvykius pakreipti viena ar kita linkme, veikia kaip dieviškojo pasaulio projekcija žemėje. Stiprus vaiko žvilgsnis tampa magiškas, sudievintas ir net gi nulemia įvykių atomazgą. Vaikai regimi kaip maži angelai, o ant nugarų jiems pritvirtinti „dideli angelų sparnai“. Įdomi Dievo ir bažnyčios samprata išryškėja vaiko pasaulėvokoje.. Dievo suvokimas, šventumas įgauna groteskiškų elementų: „aš pakreipęs galvą žiūrėjau į Kristų ir galvojau, kad jam turėjo labai skaudėti: štai atvira širdis, dar dygliuotas erškėčių vainikas ant širdies“, arba novelėje „Lietaus dievas“ keletas vaiko pamąstymų mišių metu per bažnytines apeigas.

        Užuominos į dieviškosios paslapties apraiškas pačiose atviriausiose bedievybės apraiškose atrandamos visose novelėse.  Dievo buvimas visad jaučiamas šalia žmogaus, o makabriškas mirties šokis tarsi primena pamirštą „Dievo pirštą“. Dievo akis stebi žmogų, ir žvelgia į jį su grauduliu arba tiesiog piktdžiugiškai šypsosi... Taigi kas užrūstino lietaus dievą?

        rasyk.lt, 2009-01-08