| Vaiva Narušienė. Nepritapęs ir nepritampantis. Dvikalbė Leono Švedo kūryba (2003) (1) |
 |
 |
|
T. S. Eliotas studijoje „Tradicija ir individualus talentas“ teigÄ—, jog kiekvienas naujas kÅ«rinys keiÄia visÄ… literatÅ«rinÄ™ hierarchijÄ…, perkeldamas iš vienos pozicijos į kitÄ… ligi tol parašytus kÅ«rinius (37). Ši mintis buvo viena svarbiausių paskatų ir kartu tam tikra intriga rengiantis nagrinÄ—ti Leono Švedo kÅ«rybÄ…, ir tuojau derÄ—tų paaiškinti, kodÄ—l, nes bus kalbama anaiptol ne apie naujus kÅ«rinius.
Leono Švedo negalima pavadinti naujoku lietuvių literatÅ«roje, veikiau jis yra naujai atrastas, naujai sugrįžęs, kaip pažymi nemaža dalis recenzavusiųjų 1995 metais išleistÄ… jo rinktinÄ™ „Poezija. 1946–1982“. Jis tebÄ—ra gana kontroversiškas ir mažai žinomas išeivijos kÅ«rÄ—jas, nenoriai įtraukiamas į lietuvių literatÅ«ros istorijos knygas – jo kÅ«rybÄ… pristato tik A. T. Antanaitis „Lietuvių egzodo literatÅ«roje“ (1992) ir V. Kubilius „XX amžiaus literatÅ«roje“ (1996), pabrėždami jos savitumÄ… ir gretindami jÄ… su A. Mackum. Galime rasti vos kelias dviejų lietuviškų Švedo knygų recenzijas, o kÄ… jau kalbÄ—ti apie rimtesnes jo kÅ«rybos studijas ar monografijÄ….
Švedas, priešingai nei kiti jo kartos poetai žemininkai, paliktas nuošalÄ—je nepritapÄ™s prie jų savo rinkiniais, kurie, anot Kubiliaus, „stovi atšokÄ™ nuo lietuvių egzodo pagrindinių arterijų: žemÄ—s mitologijos, nostalgiško lyrizmo, prarasties liÅ«desio...“ (14, p.413). Šis nepritapimas, ko gera, ir yra viena priežasÄių, kodÄ—l Švedo poezija nesulaukÄ— deramo atgarsio: juk gana patogu „pamiršti“ neparankius eilÄ—rašÄius, kurie nesileidžia padedami į vienÄ… lentynÄ… su kitų jo kartos atstovų V.MaÄernio, A.Nykos-NiliÅ«no, K.BradÅ«no kÅ«ryba. O juk įsigilinÄ™ rastume nemaža bendrumų su vieno iš žemininkų J.KÄ—kšto karo metų poezija. Beje, abu poetus sieja ir emigravimas į LenkijÄ….
Skaitant 1963 m. ÄŒikagoje pasirodžiusio pirmojo Švedo lietuviškos poezijos rinkinio „Sugrįžimai į SodomÄ… ir GomorÄ…“ recenzijas, krinta į akis piktokas recenzentų tonas. Ilona GražytÄ— kaltina „debiutantÄ… pasenusiu avangardu“, o reziumuodama pareiškia, jog „siekdama bÅ«ti originali ir avangardiška, Švedo poezija yra, deja, tik plokšÄia, dirbtina ir pretenzinga“ (40, p. 154). Antanas VaiÄiulaitis jai pritaria teigdamas, jog „daugumas eilÄ—rašÄių pasilieka plokšti ir banalÅ«s, nežiÅ«rint idÄ—jinio šÄ—lsmo“ (69, p.416). Vienintelis iš recenzavusiųjų Antanaitis pavadina ŠvedÄ… talentingu kÅ«rÄ—ju, kuris yra „stiprus ir išradingas stilistinÄ—mis priemonÄ—mis, turtingas mintimi, įžvalgus, platus savo mostu...“ (33, p.22).
1995 m. išÄ—jusi V.Kubiliaus sudaryta Švedo poezijos rinktinÄ— Lietuvoje buvo gana entuziastingai pasitikta ir mÄ—ginta gretinti su Salio Šemerio ir Kazio Binkio (S.Geda; 39, p.10), A.Mackaus (S.Parulskis; 62, p.38) ar V.Bložės, G.Patacko, V.RubaviÄiaus, A.Grybausko (V.BalseviÄiÅ«tÄ—; 35, p.7) kÅ«ryba. Tokios pastangos neatsitiktinÄ—s: Švedo poezija iš tiesų kol kas neįsiterpia į lietuvių literatÅ«ros hierarchijÄ…, kuri, reikia pripažinti, nÄ—ra objektyviai sudaryta ir tiesiogiai priklauso nuo literatÅ«ros istorijų autorių bei antologijų rengÄ—jų, kurių autoritetingÄ… nuomonÄ™ galbÅ«t lemia ir asmeninis skonis ar nenoras kvestionuoti bei keisti nusistovÄ—jusiÄ… tvarkÄ…. O tai daryti bÅ«tina, ypaÄ kai iškyla naujas autorius su turtinga kÅ«rybine biografija, be kita ko, rašantis dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų.
DvikalbystÄ— nÄ—ra dažnas lietuvių literatÅ«ros reiškinys, ypaÄ XX šimtmetyje. Turime reikalÄ… su kÅ«rÄ—ju, kuris yra išleidÄ™s gerokai daugiau knygų lenkų kalba nei lietuvių – septynias poezijos, tris prozos ir knygelÄ™ vaikams „Å»óÅ‚w listonosz“. O kur daugybÄ— straipsnių, esÄ—, vertimų lenkų spaudoje, antologija „Poezja XX wieku: Austria, NRD, RFN, Szwajcarja“! Ir visa ši didelÄ— medžiaga mÅ«suose kol kas neaptarta. Lenkijoje Švedas neišgarsÄ—jo, jo pavardÄ—s nerasime svarbesniuose autorių sÄ…vaduose ar literatÅ«ros istorijose, tik ŽemutinÄ—s Silezijos rašytojų sÄ…vade pateikiamas trumpas jo gyvenimo aprašymas ir Lenkijoje išleistų knygų sÄ…rašas. Iš jų pavyko gauti visas, išskyrus 1965 m. rinkinį „Eksplozje i wyzniania“ ir „Sonety KKK“, apie kurį rasta tik recenzija.
Turint lietuviškas ir beveik visas lenkiškas Švedo knygas, derÄ—tų pažvelgti į jas kiek tai įmanoma kaip į vieningÄ… kÅ«rybinÄ™ visumÄ…, kartu keliant klausimÄ…, kuo lenkiški eilÄ—rašÄiai skiriasi nuo lietuviškai „į stalÄių“ rašytųjų, kurių dalis buvo įtraukta į rinkinį „Sugrįžimai į SodomÄ… ir GomorÄ…“, o kiti pasirodÄ— tik 1995 m. Lietuvoje išÄ—jusioje rinktinÄ—je. Lyginant lietuviškÄ…jÄ… ir lenkiškÄ…jÄ… Švedo kÅ«rybÄ…, iškyla vertimo klausimas, nes nemaža poezijos dalis išversta iš lenkų į lietuvių (ar atvirkšÄiai) kalbÄ….
Bandant rasti Švedui vietÄ… lietuvių poezijoje, pirmiausia reikia nusikelti į jo kÅ«rybos pradžiÄ…, stabtelti prie vadinamosios 1920 metų poetų kartos, kurios dalis vÄ—liau tapo žemininkais. Su ja į literatÅ«rÄ… atÄ—jo Švedas, karo metais jausdamasis vienu iš tų „jaunųjų“ kÅ«rÄ—jų ir net kalbÄ—damas „Naujosios Lietuvos“ dienraštyje jų vardu. Po 1946-ųjų atsiskyrÄ™s nuo savo kartos kÅ«rÄ—jų ir tiesiogine prasme – emigravÄ™s į LenkijÄ…, ir kÅ«rybine – ryškiai pasukÄ™s į avangardizmÄ…, jau nebuvo įsileidžiamas į jų tarpÄ… dÄ—l savo „kitoniškumo“.
Verta nustatyti, kas sÄ…lygojo „kitoniškÄ…“ Švedo rašymÄ…, kuo jis ypatingas, kas jam bÅ«dinga, iš kur kyla jo silpnybÄ—s (ar privalumai – nelygu kaip pažiÅ«rÄ—sime). ÄŒia neapsieisime be istorinio konteksto, apimanÄio ir paties kÅ«rÄ—jo biografines detales. Taip pat bÅ«tina suvokti filosofijos bei psichoanalizÄ—s svarbÄ… Švedo kÅ«rybai, nes bÅ«tent šios mokslo sritys lÄ—mÄ— specifinÄ™ autoriaus pasaulÄ—jautÄ…, kÅ«rÄ—jo misijos suvokimÄ…, pasiÅ«lÄ— ir rašymo bÅ«dÄ… – Äia jau kalbÄ—sime apie avangardizmÄ… ir postmodernizmÄ….
Gilinantis į meno kryptis, ypaÄ postmodernizmÄ…, atsiranda jo apibrėžimo problema. Dažnas tyrinÄ—tojas bando apibÅ«dinti jį ne kaip tokį, bet lygina su modernizmu ir ieško, kur pasibaigia vienas ir prasideda kitas. Kaip tik tai sunkiausia nustatyti, nes, anot A.Huysseno, „amorfinÄ— ir politiškai nepastovi postmodernizmo prigimtis šÄ¯ reiškinį daro labai neapÄiuopiamÄ…, o jo ribų apibrėžimÄ… – nepaprastai sunkų, gal net neįmanomÄ… per se. Be to, tai, kÄ… vienas laiko postmodernizmu, kitam yra modernizmas“ (41, p.198). Tad ir Švedo atveju galÄ—sime kalbÄ—ti tik apie kai kuriuos momentus, kai autorius ima žvelgti į pasaulį iš postmodernisto pozicijų.
ASMENYBĖS FORMAVIMASIS IR ANKSTYVOJI KŪRYBA
Revoliucijos scena Smolenske – tai debiutas mano Stratforde. Aukštaitija – tai mano observacijos bokštas ir pirmoji TV antena. Vilniaus antikvariatas VokieÄių gatvÄ—j – tai mano mokslo centras. (2, p.15)
Taip apie savo vaikystÄ—s ir jaunystÄ—s metus, jau bÅ«damas garbaus amžiaus, eilÄ—raštyje „Curriculum Vitae“ rašys Leonas Švedas. Tad vertÄ—tų stabtelÄ—ti ties šiuo laikotarpiu, apimanÄiu jaunojo Švedo gyvenimÄ… Lietuvoje iki 1946 metų, kad apžvelgtume kultÅ«rinį kontekstÄ…, kuriame jis susiformavo kaip literatas, palygintume jo kÅ«rybÄ… su kitų tos paÄios kartos debiutantų darbais ir galÄ—tume geriau suvokti, kuo ji skiriasi nuo vÄ—lesnÄ—s, jau rašytosios emigracijoje.
Leonas Švedas gimÄ— 1918 m. sausio 1 d. Smolenske, kur tuo metu tarnavo jo tÄ—vas pulkininkas Wilhelmas Schwantas, kuris, praÄ—jus metams po sÅ«naus gimimo, su visa šeima grįžo į Vilkaviškį. Po to jie neilgam apsistojo Kaune, Å«kininkavo KlaipÄ—dos rajone, trumpai gyveno KlaipÄ—doje, PagÄ—giuose, kur tÄ—vas buvo paskirtas geležinkelio stoties viršininku ir 1935 metais pasikeitÄ— vokiškÄ… pavardÄ™ į Švedo. 1939 metais atsikÄ—lÄ— į KaunÄ….
BÅ«simo rašytojo motina buvo prancÅ«zų ir rusų kilmÄ—s, be Leono, turÄ—jo dar tris sÅ«nus: AleksandrÄ…, Jurgį ir JonÄ…. Leonas lankÄ— KlaipÄ—dos Vytauto Didžiojo gimnazijÄ…, DonelaiÄio gimnazijÄ… PagÄ—giuose, „Aušros“ gimnazijÄ… Kaune, kuriÄ… baigÄ— 1939 metais. 1940-aisiais įstojo į Vilniaus universitetÄ… studijuoti germanistikos, bet 1943 m. uždarius universitetÄ…, studijų nebaigÄ— (67). Nuo mažumÄ—s Leonas namų aplinkoje kalbÄ—jo lietuvių, vokieÄių, rusų ir prancÅ«zų kalbomis, o 1941 metais vedÄ™s lenkaitÄ™ ReginÄ… SkrzypkowskÄ…, Ä—mÄ— mokytis lenkiškai, nes ligi tol šios kalbos, vÄ—liau tapusios pagrindine jo kalba, nemokÄ—jo. Brolis Aleksandras prisimena, kad Leonas turÄ—jo gražų baritonÄ… ir nuo gimnazijos laikų dainavo įvairiuose choruose, o labiausiai mÄ—go kompozitorių klasikų muzikÄ…. ŽemutinÄ—s Silezijos rašytojų sÄ…vade minima, kad 1948–1958 m. Švedas dainavo Vroclavo lenkų radijo chore.
Aleksandras Švedas teigia, jog jaunystÄ—je Leonas buvo geros fizinÄ—s formos, sportavo, bÄ—giojo sprintÄ… ir 1937 m. netgi tapo Lietuvos jaunių plaukimo nugara Äempionu. Pats poetas 1946 m. eilÄ—raštyje išdidžiai vardijo savo sportinius pasiekimus:
Vilniaus universiteto studentas Švedas /šimto metrų junjorų Äempionas krauliu, du lytiniai santykiai per savaitÄ™.../ (14, p.62)
Leonas Švedas išaugo lietuviškų gimnazijų ir universiteto aplinkoje, aktyviai dalyvavo kultÅ«riname gyvenime kaip ir kiti jo kartos jaunieji literatai – V.MaÄernis, J.KÄ—kštas, H.Nagys, A.Nyka-NiliÅ«nas, E.MatuzeviÄius, K.BradÅ«nas, „Lietuvių egzodo literatÅ«roje“ A.T.AntanaiÄio pavadinti 1920 metų poetų karta, nes „dauguma jų yra gimÄ™ tarp 1914 ir 1924 metų“, o „ypaÄ turtingi jų gimtadieniais 1920 metai“ (34, p.411). ArtÄ—jant Antrajam pasauliniam karui, šis jaunimas skelbÄ— savo eilÄ—rašÄius laikrašÄiuose ir žurnaluose, dalyvavo literatÅ«ros vakaruose. Jis gana greitai Ä—mÄ— suvokti save kaip naujÄ… kartÄ…, besiskirianÄiÄ… pažiÅ«romis ir kÅ«ryba nuo ankstesniosios, ir mÄ—gino tÄ… skirtingumÄ… iš pradžių nedrÄ…siai, o vÄ—liau visai aiškiai ir ryžtingai nusakyti.
Vienas esminių jų skirtumų nuo J.AisÄio, B.Brazdžionio ir kitų neoromantikų kartos buvo atvirumas Vakarų kultÅ«rai. EuropinÄ—s kultÅ«ros jie sÄ—mÄ—si ne tik iš knygų ar vertimų žurnaluose, bet taip pat gaudavo žinių apie jÄ… universitete, kur skaitÄ— ir analizavo užsienio autorių kurinius, susipažino su naujomis filosofinÄ—mis idÄ—jomis. Vakarų filosofijos ir literatÅ«ros studijos skatino giliau žvelgti į pasaulį, literatÅ«rÄ… ir ieškoti sau vietos joje, stengiantis atsiriboti nuo to, kas buvo kuriama ligi tol, nes neoromantinis pasaulio vaizdavimas atrodÄ— pernelyg išdailintas, netikroviškas, melagingas ir neatspindintis viso žmogiškos bÅ«ties tragizmo.
Poezijoje imta plaÄiau kelti filosofinius klausimus. Tokia literatÅ«ros situacija, anot I.MatuseviÄiÅ«tÄ—s, žymÄ—jo aiškiÄ… episteminio posÅ«kio pradžiÄ…, naujÄ… vertybių laukÄ… literatÅ«roje, literatÅ«ros ir filosofijos suartÄ—jimÄ…, kai spontaniškÄ… rašymÄ… keiÄia filosofinÄ— kalbos įveika. „Bandymas įsivaizduoti poezijÄ… gimstanÄiÄ… ten, kur iš esmÄ—s turÄ—tų bÅ«ti filosofinis diskursas, – tai bandymas įveikti ankstesnį literatÅ«ros visuomeninį statusÄ…, išlaisvinti metafizinÄ™ patirtį“ (56, p. 57, 59).
1942 m. M.IndriliÅ«nas „Naujojoje Lietuvoje“ apžvelgdamas literatÅ«rinį gyvenimÄ… Vilniaus universitete, pažymi pagrindinius naujosios literatų kartos veiklos bei kÅ«rybos bruožus. Tai individualizmas, sÄ…moningas nutolimas nuo „minios“ ir kitų autorių, siekiant kuo labiau išlaikyti savitÄ… vidinį pasaulį ir jo perteikimo bÅ«dÄ…. „Vis labiau pradedama rašyti išeinant iš savÄ™s stebÄ—jimo, o ne išorinių įspÅ«džių įtakoj“. Nusigręžiama nuo banalaus tautiškumo, sentimentalumo, norima parodyti žmogų, „gyvenantį tokį pat intensyvų gyvenimÄ… ir turiningÄ…, kaip kad ir kitų tautų literatÅ«rose jis yra vaizduojamas“ (43, p.3, 57). Pradedantieji kÅ«rÄ—jai siekia bÅ«ti tvirti, užgrÅ«dinti abejonių. Jie „per maža turi jaunatviško optimizmo ir entuziazmo“, taÄiau „tikisi surasti naujÄ… prasmÄ™“. Suprasti ir subrÄ™sti – vieni svarbiausių šios kartos siekimų: „nešiojame savyje paÄiÄ… didžiausiÄ… tiesÄ… – mÅ«sų brÄ™stanÄiÄ… pasaulėžiÅ«rÄ…, (...) nes mÅ«sų tobulÄ—janti tiesa, kuriÄ… mes norim kas akimirksnį iki galo išgyventi, guli prieš mus paÄius kaip nepaliesta ir daug žadanti žemÄ—“ (10, p.3). Jų poezija dramatiška, linksta į laisvÄ…jį eiliavimÄ…, platesnÄ—s apimties eilÄ—rašÄių, ciklų rašymÄ….
1944 metais „Naujojoje Lietuvoje“ paskelbtame straipsnyje „Jauniausioji mÅ«sų lyrikų karta“ D.M.JesaitytÄ— nedaug kÄ… nauja priduria prie M.IndriliÅ«no pastebÄ—jimų, nebent iš visų jaunųjų išskirdama penkis savitus poetus – K.BradÅ«nÄ…, E.MatuzeviÄių, V.MaÄernį, L.ŠvedÄ… ir H.Nagį – ir pažymÄ—dama pagrindinį jų poezijos bruožą – intelektualinį priÄ—jimÄ… prie pasaulio, kuris „angažuoja visÄ… žmogų (...) ir reikalauja kurianÄiojo bÅ«ti ne tik talentingu žmogumi, bet ir asmenybe“. KritikÄ— pastebi naujÄ… santykį su žeme: „jų žody nÄ—ra jauÄiamas žmogus, surištas su gimtÄ…ja žeme natÅ«raliais, niekada nenutrÅ«kusiais ryšiais, žmogus, išaugÄ™s iš tos žemÄ—s, bet galbÅ«t šitÄ… žemÄ™ suradÄ™s žmogus ir grįžęs į jÄ…“ (46, p.2). Jaunieji kÅ«rÄ—jai nori patys atrasti, o ne perimti iš kitų pasaulio ir savo vietos jame suvokimÄ…, ieško naujų bÅ«dų išsakyti kitoniškÄ… savo mÄ…stymÄ… ir požiÅ«rį į menÄ….
Tuo pat metu spaudoje vyksta diskusija – ginÄas tarp jaunosios ir vyresniosios kartos kÅ«rÄ—jų, į kurį įsitraukia Švedas dviejuose straipsniuose – „Tiems, kurie mÅ«sų nepažįsta“ ir „Nežinoma žemÄ—“. PasitelkÄ™s nyÄiškÄ… retorikÄ…, jis kritikuoja JesaitytÄ—s mintį apie žemÄ—s suradimÄ… ir „pastangÄ… kÄ… nors pasakyti taip, kaip dar nebuvo pasakyta“. Jis mano, kad jau pats rašymas apie save jau savaime yra rašymas apie žemÄ™. Matydami žemÄ—s nepastovumÄ…, dūžtamumÄ…, dalis jo kartos poetų negali į jÄ… atsiremti, bet siekia pakilti į metafizines erdves, kur bÅ«tis įgauna stabilumo. Kaip vienÄ… esminių dalykų Švedas iškelia kÅ«rybos ir bÅ«ties paralelÄ™: kurti – tai išgyventi tikrÄ…jÄ… bÅ«tį ir jÄ… išsakyti savo kÅ«ryboje. Orientuojamasi į bendražmogiškas problemas, ieškoma minties ir jausmo vienybÄ—s, nebepriešinant širdies ir proto, „lyg širdis ir protas bÅ«tų atskiros nesueinanÄios planetos“ (10, p.3).
L.Švedas pabrėžia ne lietuvių, bet Vakarų literatÅ«ros ir filosofijos įtakÄ… savo kartos mÄ…stymui ir kÅ«rybai. Ir iš tiesų: H.Nagys rašo apie R.M.RilkÄ™, verÄiama Ch.Baudelaire‘o, T.S.Elioto, O.Milašiaus, H.Carossa‘os poezija. L.Švedas išspausdina É.Verhaereno, Ch.Leconte de Lisle‘o eilÄ—rašÄių vertimų, skaito vokieÄių autorius, verÄia J.W.Goethe‘s „FaustÄ…“, gilinasi į M.Heideggerio, K.Jasperso raštus, A.Nyka-NiliÅ«nas nuosekliai skaito prancÅ«zų literatÅ«rÄ…, V.MaÄernis ŠarnelÄ—je studijuoja F.NietzschÄ™, B.Krivickas „GiesmÄ—se žaismui, grožiui, laisvei ir nakÄiai“ gieda odÄ™ nyÄiškam laisvam, niekuo nesuvaržytam kovotojui, drÄ…siai žvelgianÄiam naktį, mylinÄiam tamsÄ… ir tuštumÄ…, visame kame ieškanÄiam grožio (49, p.3).
Nors jaunieji kÅ«rÄ—jai išdidžiai pripažįsta semiÄ… kultÅ«rÄ… iš Vakarų Europos šaltinių, D.M.JesaitytÄ— pastebi slypintį pavojų: „ten, kur blankesnÄ— kÅ«rybinÄ— galia, ten (...) didžiųjų lyrikų pasaulis visai nustelbia kurianÄiojo individualumÄ…“ (46, p.2) ir kaip pavyzdį nurodo A.Nykos-NiliÅ«no eilÄ—rašÄius, nesukurianÄius savito pasaulio, bet perimanÄio jį iš kitų kÅ«rÄ—jų.
ApžvelgÄ™ bendruosius jaunosios poetų kartos bruožus, stabtelkime prie Švedo kÅ«rybos ypatumų. 1944 metais jis jau turÄ—jo parengÄ™s du poezijos rinkinius, paskelbÄ™s pluoštÄ… vÄ—liau į antrÄ…jį rinkinį įėjusių eilÄ—rašÄių spaudoje: „Naujojoje Romuvoje“, „KÅ«ryboje“, „Naujojoje Lietuvoje“. TaÄiau nÄ— vienas jo rinkinys nebuvo išleistas, tad skaitytojams ir kritikams poetas buvo žinomas iš publikacijų spaudoje.
Pirmasis Švedo rinkinys „Šauksmas: Lyrika“ buvo parengtas išleisti sovietmeÄiu, 1941-aisiais, 2200 egzempliorių tiražu, suredaguotas J.Grušo (yra išlikusi jo skiltinÄ— korektÅ«ra). Rinkinį sudaro trys dalys, apimanÄios 28 eilÄ—rašÄius. Pirmojoje – „Mirtis ir išsivadavimas“ – vyrauja ekspresionistinÄ— poetika, tikima revoliucijos aušra. Antrojoje dalyje sudÄ—ta meilÄ—s lyrika, emocingi, jaunatviški gamtÄ… apdainuojantys eilÄ—rašÄiai, treÄiojoje kritikuojamas krikšÄioniškas tikÄ—jimas.
Antrojo eilÄ—rašÄių rinkinio „Likimo sonetai“ mašinraštis datuojamas 1944 m. (vokieÄių okupacijai ir karui baigiantis) ir savo korektÅ«ros dar neturÄ—jo: arba Švedas nespÄ—jo jo perduoti leidyklai, arba leidykla dar nesiÄ—mÄ— jo tvarkyti. Šis rinkinys savo apimtimi ir struktÅ«ra panašus į pirmÄ…jį.
Skaitant šiuos rinkinius, į akis krinta ekspresionistiniai motyvai ir poetika. Rinkinio „Šauksmas“ pirmoje dalyje vyrauja katastrofizmo nuotaikos. PagrindinÄ— šios dalies tema – pasmerkto mirti žmogaus bÅ«sena, kuriÄ… Švedas aprašo labai įtikinamai, pasitelkdamas ekspresionistinÄ™ žiaurumo poetikÄ…:
Jie tyli kaip stabai. Nors puikiai žino, Kad greit nÄ— vieno Äia neliks žmogaus (...) Kabos jie Äia sudriskusiais drabužiais, Akimis, iškapotomis varnų... (RegÄ—jimas; 18, p.4)
Mirties paveikslas labai įtaigus, beveik barokiškas, be jokių padailinimų:
Tai kažkur ąžuolyne pakaruokliai rÄ—kia Ir vartalioja kruvinas akis Ir stingstanÄiomis rankomis į tolį siekia, IškišÄ™ mÄ—lynus liežuvius pro dantis – – (8, p.6)
Išgyvenantis karo ir mirties siaubÄ… žmogus savo santykį su žiauria tikrove išreiškia šauksmu. Visas pasaulis kaip E.Muncho paveiksluose įsijungia į vieningÄ… kraupų šauksmÄ…: šaukia varnai, pakaruokliai, pasmerkti mirti kaliniai, jų šauksmÄ… atliepia juodi audros debesys, rÅ«stÅ«s kalnai, viesulai, naktis.
EilÄ—rašÄiuose gausu kruvinų saulÄ—lydžių, mirštanÄio rudens, užlaužtų medžių šakų ir žmonių rankų, tamsių audros debesų, juodos nakties, gedulo procesijų, agonijos šauksmų ir kitų ekspresionizmo ženklų. Miestas suvokiamas kaip dusinanti ir slegianti dvasiÄ… svetima erdvÄ—. Kaip jo priešingybÄ— iškyla gamtos stichija, jÅ«ra, simbolizuojanti laisvÄ™, begalybÄ™. Gamtoje pamirštami rÅ«pesÄiai, mÄ—gaujamasi ramybe.
Antrojo rinkinio eilÄ—rašÄiuose taip pat ryškios kosminÄ—s pasaulio pabaigos vizijos, iškylanÄios miesto ir žmogaus agonijos pavidalu:
Yra tokių naktų, kai miršta miestas Ir, savo stingstanÄius pirštus ištiesÄ™s, Kaip voratinklių surizgusiais šešÄ—liais Apraizgo mano baimÄ—s pilnÄ… sielÄ…. (Ilgesys į vidurdienio šalį; 9, p.3)
Svarbus pirmojo rinkinio „Šauksmas“ motyvas, vÄ—liau niekur neaptinkamas, yra revoliucijos laukimas. Tikima, kad grius monarchų sostai, išsivaduos „visų šalių pažeminti draugai“, „bekraštÄ—s minios kelsis vidury nakties“:
Ir nesulaikoma liepsna apims visus žemynus Ir revoliucijos pašvaistÄ—mis nušvis (Šauksmas; 18, p.7)
M.Gorkis piešiamas kaip nyÄiškas antžmogis, laukiantis lemtingos pasaulinÄ—s revoliucijos valandos. Pastebima ryški komunizmo idÄ—jų įtaka, taÄiau Švedo interpretuojamos komunizmo idÄ—jos gana abstrakÄios, nesigilinama į klasinius santykius. Revoliucija laikoma gÄ—riu, atnešianÄiu žmonijai išsivadavimÄ… iš priespaudos ir kanÄių. KairiÄ…sias pažiÅ«ras, suprantamas daugiau kaip maištingumo, antikonformizmo išraiškÄ…, galime sieti su ekspresionizmo įtaka. „Ekspresionistiniuose tekstuose pirmiausia vaizduojamas bjaurumas, baimÄ—, nuobodulys, nusivylimas arba destruktyviÄ… neapykantÄ… provokuojantis senas pasaulis ir jame kalinamas bei sužalotas individas, o po to patetiškais ir miglotais piešiamas naujas gyvenimas“ (61, p. 101).
Raudonajai armijai įžengus į LietuvÄ…, komunistinÄ—mis idÄ—jomis Švedas nusivylÄ— ir vÄ—liau niekada neprisipažino jų turÄ—jÄ™s. Tik autobiografiniame eilÄ—raštyje „Inventarz“ iš 1982 m. lenkiško rinkinio „Przemiany i znaki“ prisimena kadaise buvÄ™s:
politykiem, którego zakatrupiÅ‚em po zbyt piÄ™knych marzeniach... (27, p.68)
L.Švedo brolis Aleksandras savo laiške taip pat pabrėžia, jog Leonas niekada nepriklausÄ— jokiai politinei partijai (67). TaÄiau yra ir kitokių žinių, pvz., prie rinkinio „Šauksmas“ mašinrašÄio pridÄ—ta M.ÄŒilvinaitÄ—s pastaba apie ŠvedÄ…: „tuomet jaunas, gabus poetas, berods buvÄ™s KP pogrindininkas“ (18).
Švedo požiÅ«ryje į religijÄ… taip pat nesunku įžvelgti komunizmo idÄ—jų atspindžius. EilÄ—raštyje „Bedvasiai skliautai“ ne tik kvestionuojamas krikšÄioniškas tikÄ—jimas, bet ir mÄ—ginama jį paneigti. Religija laikoma priespauda ir patiklių žmonių mulkinimo forma. Tikima, kad bažnyÄios liks tušÄios, nes žmonÄ—s nusimes juos slegiantį religijos jungÄ…. TaÄiau 1944 m. žurnale „KÅ«ryba“ išspausdintame eilÄ—raštyje „Beethoveno penktosios simfonijos atgarsiai“ apie tikÄ—jimÄ… kalbama jau visai kitaip. EilÄ—rašÄio žmogus neabejoja Dievu, bet bando rasti tinkamÄ… savojo tikÄ—jimo raiškÄ…. Jis teigia, jog melstis reikia vienumoje, tyruose, o ne slegianÄiose bažnyÄiose, kurios numarina DievÄ… ir žmogaus dvasiÄ…. Ši mintis artima F.Nietzschei: „Kas gi yra šios bažnyÄios, jeigu ne Dievo laidojimo rÅ«siai ir antkapiai?“ (42, p.174). EilÄ—raštyje aistringai trokštama prisiimti kankinio, atpirkÄ—jo misijÄ…:
NorÄ—Äiau aš kentÄ—t, kaip dÄ—l manÄ™s kentÄ—jai Tu (...) Ir mirštanÄiu balsu šventÄ…sias psalmes Tau giedoti, Ir mistiškus žodžius manos širdies maldų. (1, p.8)
Poetas ilgisi Dievo kaip AnapusybÄ—s, kurios kibirkštį jauÄia nešiojÄ…s širdyje, ir ta kibirkštis veda jį per „deganÄių didžiųjų vÄ—trų mÅ«šÄ¯“. Šis Dievas vadinamas „ŠiaurÄ—s Dievu“. Tai nÄ—ra gerasis globÄ—jas, bet didingas Visatos valdovas, pasirodantis skambant dieviškiems ir kartu demoniškumo persmelktiems Beethoveno simfonijos garsams, kuriems nutilus atsiveria nebÅ«tis („LikiminÄ— simfonija“; 9, p.32).
Dievo, tikÄ—jimo ieškojimas bÅ«dingas ir kitiems Švedo kartos poetams. MaÄernis taip pat mÄ—gino atrasti savo santykį su tikÄ—jimu, dažnai abejodamas ar puldamas į skepticizmÄ…:
Pasaulio Dievas nesutvÄ—rÄ— savo garbei, Iš meilÄ—s ar dÄ—l teisingumo – juo mažiau. (...) Pasaulis, Dievas – tai dalykai be prasmÄ—s. (Apie DievÄ…; 54, p.171)
Pasak J.MikuÄio, MaÄernis „savo poetine nuojauta suvokÄ—, kad Dievas turi bÅ«ti, bet jam nebeužteko tos nuojautos įtikÄ—ti, kad Dievas neišvengiamai yra, nes nebeišskaitÄ— dieviškosios „ciklo paslapties“ žmoguje ir žmonijos istorijoje... Jis nesurado Gyvojo Dievo...“ (58, p.5). Mikutis MaÄernį vadina egzistencialistu, Lietuvos problematikÄ… priartinusiu prie visos Europos egzistencialistinÄ—s aklavietÄ—s (57, p.4).
EgzistencinÄ— problematika ima vyrauti jaunųjų poetų karo metų eilÄ—rašÄiuose. RibinÄ— grÄ—smÄ—s situacija – karas, ir intensyviai skaitomi egzistencialistų veikalai skatino esminių bÅ«ties klausimų kÄ—limÄ…, savo vietos nestabiliame pasaulyje ieškojimÄ…. NuolatinÄ— mirties galimybÄ— verÄia ŠvedÄ… klausti savÄ™s:
Sakyk – ar tu pasauliui viskÄ… kada nors kalbÄ—jai (...) Sakyk, širdie – o jeigu jau rytoj į šaltÄ… kapÄ…... (Egzistencinio apmÄ…stymo sonetai, II; 3, p.3)
Ieškoma amžinų, nedūžtanÄių vertybių, net žemiška meilÄ— atrodo laikina, trapi ir netobula, mirštanti tÄ… paÄiÄ… akimirkÄ… po „aistringo suliepsnojimo“ (ciklas „Dviejų širdžių nubudimas“; 9, p.14–26).
Skirtingai nei kitiems jo kartos poetams, Švedui namai ir žemÄ— nebÄ—ra bÅ«ties pagrindas: „žemÄ— mums ne viskas / (...) mes neturim jos“ (11, p.2). ŽemÄ— suvokiama kaip viena nestabilių vertybių, kuri bet kada gali bÅ«ti atimta. Ieškoma naujo santykio su žeme:
Man lemta šimtÄ… kartų tavo ilgesį prarasti Ir vienÄ… kartÄ… nevilties klajonÄ—j jį atrasti. (ŽemÄ—; 6, p.4)
Žmogus suvokia galįs pasikliauti tik paÄiu savimi, nes dÄ—l viso kito niekas negali duoti garantijų. Atsigręžiama į vidinį pasaulį, taÄiau ir jį paženklinusi mirtis žuvusių vilÄių, prisiminimų pavidalu:
Yra ir mano širdyje liÅ«dna beržą alÄ—ja SiÅ«buojama ir blaškoma rudens ledinio vÄ—jo, Yra ten atminimai tarsi antkapiai balti... (Egzistencinio apmÄ…stymo sonetai, I; 3, p.3)
Švedo „Egzistenciniuose sonetuose“ karaliauja ruduo ir žiema kaip mirties sinonimai. Ruduo jau nebÄ—ra metų laikas, tai dvasios ruduo, kai viltys krinta lyg lapai nuo medžių, nebetikima jokia galimybe atrasti saugumÄ… ir ramybÄ™: „Drebu lediniame šaltyje dÄ—l savÄ™s ir pasaulio / Ir juodÄ… savo nebÅ«tį tušÄioj širdy jauÄiu“ (6, p.6). Šaltis, žiema, ledas, sniegas reiškia visiškÄ… nesaugumÄ… pasaulyje, negalimumÄ… niekur prisiglausti nuo negandų, rasti jaukumo. Poetas stovi bejÄ—gis prieš „bÅ«ties begalinio šalÄio žiemÄ…“ (4, p.3), stingdanÄiÄ… visa, kas gyva:
Žiema tavÄ™s atÄ—jo – ir nuo jos tu nepabÄ—gsi, Nes ji visur tave suras, visur tave pavys – Ir sniegas kaip į kapines į tavo širdį kris. (Egzistencinio apmÄ…stymo sonetai; 4, p.3)
TaÄiau ir nebÅ«ties akivaizdoje, regÄ—damas pasaulio ir vilÄių griuvimÄ…, poetas lieka tvirtas ir išdidus, žinodamas, kad kanÄios užgrÅ«dina ir sutaurina. KalbÄ—damas apie savo sielÄ…, sako:
(...) ji didelÄ— kentÄ—jime išaugo (...) Ir nori veržtis ir iškilti į padangių šviesÄ… (...) (Mano sielos nakties nežinojimo ir kovos giesmÄ—; 9, p.4)
Panašiai ir V.MaÄernis viename sonete prašo kanÄių ir skausmo, nes jie grÅ«dina ir ugdo (55, p.82). Tokia išeitis, įtakota F.Nietzsche‘s filosofijos, L.Švedo, V.MaÄernio, A.Nykos-NiliÅ«no, B.Krivicko kÅ«ryboje skamba nyÄiško antžmogio idÄ—jos: siekiama kanÄiose ir išbandymuose tobulinti asmenybÄ™, išeiti į tyrus kaip atsiskyrÄ—liui, siekti pažinimo (6, p.7). Sunkus pažinimo kelias, pasiekiamas tik drÄ…siausiems išrinktiesiems, veda per abejonÄ™, tamsÄ… ir nuodÄ—mÄ™ galimos nebÅ«ties link:
Nors nieks nežino, ar toli dar tÄ™siasi tas kelias, Ar už jo slypi mÅ«sų Tuštuma – BedugnÄ— – Galas – – – (Egzistencinio apmÄ…stymo sonetai, III; 4, p.3)
Poetas imasi sunkios pranašo, apšviestojo, misijos, nešdamas savo širdies liepsnÄ… ir pažinimÄ… žmonÄ—ms ir už juos kentÄ—damas (9, p.10). Jam priešinama kvaila ir tamsi minia. Anot A.Schopenhauerio, kurio filosofija karo metais domÄ—josi Švedas, „eilinis žmogus nesugeba suvokti daiktų esmÄ—s“ (31, p.456), ji atsiveria tik išrinktiesiems.
SvarbiÄ… vietÄ… karo metų Švedo poezijoje turi muzika. TreÄiÄ…jÄ… savo rinkinio „Likimo šalys“ dalį jis paskiria „Mano širdy atgimusiems Beethovenui, Wagneriui, Šopenui“. Visų jų muzikai bÅ«dingas didingumas, plati emocinÄ— skalÄ—. R.Wagneris gretinamas su F.Nietzsche kaip kompozitorius, sugebÄ—jÄ™s savo veikalais perteikti šio filosofo idÄ—jas. Wagnerio „Tannhauserio“ uvertiÅ«ra Švedui sukelia Nietzsche‘s genijaus vizijÄ…, skambant Beethoveno „MÄ—nesienos sonatai“, piešiama netobulos žemiškos meilÄ—s agonija jÅ«ros fone (6, p.33), o „Likimo“ simfonija iškelia dvasiÄ… į tokias aukštumas, kur jauÄiamas Dievas ir kartu – „nebÅ«ties likimiška naktis“ (6, p.32).
MuzikÄ… Švedas suvokia Schopenhauerio ir Nietzsche‘s filosofijos šviesoje kaip tobuliausiÄ… menÄ…, gebantį išreikšti tai, ko neperteikia žodžiai, sukelti giliausius išgyvenimus. Švedo santykis su muzika iš esmÄ—s yra romantiko santykis, nes muzika jam yra paslaptinga, dieviška esencija (eil. „Nokturnas“). Jos išgyvenimas – emocinis, intuityvus.
D.V.JesaitytÄ— gretino ŠvedÄ… ir MaÄernį pagal epinį jų poezijos pobÅ«dį. Išties Švedo poezija labai priartÄ—ja prie prozos, filosofinio diskurso, antrajame rinkinyje minÄiai tampant svarbesne už emocijÄ… ir gražiÄ… raiškÄ…, nors pats poetas straipsnyje „Nepasiekiama žemÄ—“ sakosi norįs surasti pusiausvyrÄ… tarp minties ir jausmo. JesaitytÄ— pastebi, jog poeto „pasaulis savitas savo šaltu ir išpuoštu blizgesiu, kuriame nejauÄiame žmogaus širdies, bet jo mintį ir išbaigtÄ… formalinį pavidalÄ…“ (46, p.2). Ryški iracionalistinÄ—s ir egzistencialistinÄ—s filosofijos įtaka.
Minties vyravimas poezijoje lemia ir jos formÄ…. Kalbos niÅ«rumas, šiurkštumas, proziškumas, artimas šnekÄ—jimui, o ne dainavimui, išskiria ŠvedÄ… iš kitų jo kartos poetų. Išlaikomas banguojantis neskubraus kalbÄ—jimo ritmas, kuris suteikia poezijai sunkumo ir iškilmingumo. Labai mÄ—gstamas rÅ«stus, pakylÄ—tas Nietzsche‘s pranašo tonas. BÅ«dingi ilgi sakiniai, ne visur laikomasi rimų, taisyklingų metrų. TaÄiau neretai, kaip ir kiti jo kartos poetai, Švedas renkasi griežtÄ… soneto formÄ…, eilÄ—rašÄius jungia į teminius ciklus.
Kaip matome, nors Švedo karo metų poezija gana tipiška jo kartos kontekste, joje jau galime pastebÄ—ti užsimezgusius tuos bruožus, kurie vÄ—liau išskirs jį iš kitų jo bendraamžių: filosofijos svarbÄ… poezijoje, neprisirišimÄ… prie žemÄ—s, poezijos proziškumÄ….
POSŪKIS POETO GYVENIME IR KŪRYBOJE POKARIO DRAMA
1945–1946 metai Švedo biografijoje žymi ženklius pokyÄius: poetas nusivilia komunistine ideologija, tarybine santvarka ir emigruoja į LenkijÄ…. Jo kÅ«ryboje taip pat įvyksta lūžis, matomas jau 1946 m. datuojamuose rinkiniuose „Skeptiškos baladÄ—s“ ir „Vienos jaunystÄ—s poema“. Anot Kubiliaus, „Švedas aštriu kirÄiu nukirto savo paties ankstyvesnį literatÅ«rinį keliÄ…, išsižadÄ—damas aukšto polÄ—kio į neapibrėžtas erdves ir graudoko iškilmingumo žemų intonacijų“ (50, p.625).
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daugybÄ— žmonių, tarp jų ir didelÄ— inteligentijos dalis, pasitraukÄ— iš Lietuvos į Vakarus. „Leonas Švedas – vienintelis iš jaunosios modernistų kartos – pasiliko Lietuvoje, nepabÅ«gÄ™s grįžtanÄios sovietinÄ—s okupacijos. Gal dar turÄ—jo šiokių tokių socializmo iliuzijų (...). Gal dar tikÄ—josi dirbti Lietuvoje naudingÄ… literatÅ«rinį darbÄ…, gavÄ™s versti J. W.Goethe‘s „FaustÄ…“...“ (14, p.411–412). Tokia viltinga nuotaika atsispindi 1945 metų Švedo eilÄ—raštyje:
Bet ta situacija netrukdÄ— jam jaustis laimingam, buvo kaip vakar gimÄ™s: leidykla priÄ—mÄ— jo išverstÄ… „FaustÄ…“, spaudoj pasirodÄ— Baudelaire‘o vertimas. (Sovietams okupuojant LietuvÄ…; 14, p.64)
TaÄiau jau 1945 metų rudenį, per Lietuvos tarybinių rašytojų suvažiavimÄ…, poetas suprato klydÄ™s. Lietuvos tarybinių rašytojų sÄ…jungos biuro pirmininkas K.Korsakas baigiamojoje kalboje pabrėžė, jog „mÅ«sų jaunųjų rašytojų darbÄ… reikia pradÄ—ti vairuoti ideologiškai nauja vaga (...), su šituo paveldu jie negali ateiti į mÅ«sų tarybinÄ™ literatÅ«rÄ…“ (64, p.30–31). Švedo pasisakymas, kuriame jis išaukštino V.MaÄernį, padariusį didžiulÄ™ įtakÄ… savo kartos poetams, gynÄ— Vakarų Europos modernizmo idÄ—jas, buvo sukritikuotas, o pats Švedas pavadintas vokiškos spaudos bendradarbiu su okupacijos „sužalota sÄ…mone“. Štai kaip apie tai pasakoja pats Švedas:
Po karo rašytojų suvažiavime už MaÄernio soneto deklamavimÄ… viešÄ… Kauno laikrašty apskelbtas „liaudies priešu“, tÄ… paÄiÄ… dienÄ… pasakÄ— žmonai ir grįžusiam iš nelaisvÄ—s broliui Aleksandrui (...): „Turime bÄ—gti arba į Vakarus, arba į miškÄ…. GelbÄ—kim dvasiÄ…“. (Jis apmÄ…sto savo padÄ—tį; 14, p.63)
Atmetamas „Fausto“ vertimas, teigiamai įvertintas V.MykolaiÄio-Putino ir K.Borutos. Švedui parodoma, kad dirbti ir kurti taip, kaip iki šiolei, nebegalÄ—s. TarybinÄ— santvarka atsiskleidÄ— tokia, kokia ji yra iš tikrųjų: totalitarinÄ—, besinaudojanti prievarta, žmogų paverÄianti paklusniu varžteliu milžiniškoje sistemoje. Švedas, kaip ir daugelis anksÄiau simpatizavusiųjų komunizmo idÄ—joms, suprato skaudžiai apsirikÄ™s ir iš prijauÄianÄio kairiesiems visam gyvenimui tapo aršiausiu komunizmo ir socialistinÄ—s santvarkos kritiku. ÄŒia galima pastebÄ—ti daugeliui atsivertÄ—lių bÅ«dingÄ… bruožą: praregÄ—jÄ™ ir atsivertÄ™ jie tampa net iki fanatiškumo ištikimi atrastajai tiesai. 1946 m. rinkinyje „Vienos jaunystÄ—s poema“ poetas kuria naujÄ… savo biografijÄ…, pamiršÄ™s ankstesnes simpatijas kairiesiems:
Neturįs jokių utopiškų svajonių, krikšÄionybÄ™ ir marksizmÄ… laikÄ…s už klaidÄ… (Jis apmÄ…sto savo padÄ—tį; 14, p.62)
Šis rinkinys – tai nemaža dalimi autobiografinÄ— istorija apie žmogų, patekusį į totalitarinÄ™ absurdo valstybÄ™, jo pastangas išsaugoti dvasios laisvÄ™ kritikuojant tai, kas vyksta aplinkui, dvasiškai besipriešinant sistemai ir galiausiai pasitraukiant į Vakarus, nes kitų kelių išsaugoti laisvÄ™ ir gyvybÄ™ nÄ—ra.
IšvykÄ™s iš Lietuvos, Švedas su broliu ir žmona pirmiausia apsistojo pas žmonos tÄ—vus Gdanske. 1947 m. brolis persikÄ—lÄ— į JAV, kur ir dabar gyvena, o Švedų šeima – į VroclavÄ… (67). 1948 m. Švedas pradÄ—jo dirbti Vroclavo radijo redaktorium, o 1959 m. Ä—mÄ— bendradarbiauti lenkiškuose žurnaluose.
VertÄ—tų iš arÄiau pasižiÅ«rÄ—ti, kuria linkme Švedas pasuka savo pokario rinkiniuose, kuo jie skiriasi nuo ankstesniųjų. ÄŒia neapsieisime be F.Nietzsche‘s ir egzistencialistinÄ—s filosofijos įtakos Švedo kÅ«rybai aptarimo, taip pat bÅ«tina parodyti, kokiÄ… svarbiÄ… vietÄ… jo kÅ«ryboje įgyja psichoanalizÄ—s teorija. Ir dar vienas reikšmingas momentas – Švedo posÅ«kis į avangardizmÄ….
Aptariant šiuos aspektus, iškyla kelios problemos. Pirmiausia minÄ—tieji aspektai susijÄ™ vienas su kitu ir vienas kitÄ… įtakoja, tad kyla neaiškumų bandant išvynioti šÄ¯ susipynusį kamuolį ir atskirti jo gijas. DÄ—l Švedo filosofinių pažiÅ«rų sinkretiškumo dažnai sunku nustatyti, iš kokio filosofo veikalų ateina viena ar kita idÄ—ja, nes ji gali bÅ«ti bendra keliems filosofams ar filosofinÄ—ms sistemoms.
Kalbant apie avangardizmÄ… Švedo kÅ«ryboje, reikia kelti klausimÄ…, kodÄ—l autorius pasirinko bÅ«tent tokiÄ… pozicijÄ…, ar nÄ—ra ji filosofinių ir estetinių nuostatų rezultatas. Neretai atrodo, kad Švedas žiÅ«ri į pasaulį pro savo perskaitytų filosofinių ir psichoanalizÄ—s veikalų spektrÄ… (eilÄ—rašÄiuose Švedas vardija daugybÄ™ skaitomų autorių: RilkÄ™, EliotÄ…, Kierkegaard‘Ä…, Sartre‘Ä…, JaspersÄ…, JungÄ…, Spenglerį, Le BonÄ…, Kretschmerį, Heideggerį, Lévy-Bruhlį...) ir su avangardisto tiesumu išsako tai, kas jam rÅ«pi, ko gera, tikÄ—damasis, kad jo žodžiai nenueis veltui, bet pasieks adresatÄ… ir privers jį pažvelgti į tikrovÄ™ be melo kaukių ir imti mÄ…styti kitaip.
Tad kalbÄ—ti apie Švedo pokarinÄ—s kÅ«rybos ypatumus pradÄ—sime nuo jo susiformuotos filosofinÄ—s sistemos.
NepritapÄ™s ir nepritampantis: dvikalbÄ— Leono Švedo kÅ«ryba / Vaiva NarušienÄ—. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2003 (Kaunas: Aušra).
|
