Valiukas, Mindaugas. Vogta vinis: Eilėraščiai. – Vilnius: Apostrofa, 2003.
Klaipėdietis poetas Mindaugas Valiukas nesiūlo vogti. Nors neseniai pasirodžiusios antrosios poezijos knygos pavadinimas ir šiek tiek provokuoja – „Vogta vinis“. Prieš penketą metų debiutavęs su „Mėnulio keramika“, nebuvo nugrūstas į tolimiausias knygynų ir poezijos žinovų dėmesio lentynas. Pastebėtas ir įvertintas Zigmo Gėlės premija, 1000 Lt ir galimybe poetiškai juos išleisti. Sutikęs papasakoti „iš pirmų lūpų“ apie kai kuriuos gyvenimo ornamentus ir torto gėlytes, kavinėje atsisėda nugara į duris – kad neduokdie kas neatpažintų. Juokiasi: taigi kad niekas ir neatpažįsta. Poetas. Ne koks kriminalinių laidų vedėjas ar „labai labai“ mielas šviesiaplaukis popžvaigždūnas.
- Ar tik ne pirmoji meilė privertė parašyti pirmąjį eilėraštį?
- Tai kad ne. Negalvojau apie poeziją. Svajojau būti muzikantas ir groti sunkiąją muziką. Pradėjau nuo tekstų dainoms, kurias, įsivaizdavau, kursiu, grosiu ir būsiu labai žinomas metalo grupės lyderis. Kokio pobūdžio buvo tekstai? Vos ne satanistiniai – taip aš, keturiolikmetis, įsivaizdavau metalo grupės dainavimą. Eilėraščius pradėjau rašyti 16 metų. Kažkas atsitiko – ar galvoje kas pasikeitė? Iki tol nebuvau „normaliai“ skaitęs jokios poezijos. Tik tai, ką tekdavo mokykloje. Gal manęs tai netenkino? Iš pradžių pradėjau rašyti, o tik paskui skaityti. Ir supratau, jog mano pirmoji „poezija“ buvo baisi. Nekalbant apie „dainų tekstus“ – absurdas ir košmaras.
- Gal todėl ir nusprendei Klaipėdos universitete studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą?
- Tai kad nieko daugiau nemokėjau (bet ir studentas nebuvau vykęs). Prieš tai studentavau Vilniuje, mano tekstai buvo spausdinti „Poezijos pavasario“ leidinyje, su bendraminčiais išleidome poezijos almanachą „Įžanga“. Dar besimokydamas mokykloje laimėjau respublikinį Jaunųjų filologų konkursą, pirmuosius poezijos tekstus išspausdino „Moksleivis“. Kai atvykau į Klaipėdą, tarp jaunųjų poetų, ikipirmaknygininkų ir „pirmaknygininkų“, jau buvau šiek tiek prakutęs.
- Regis, viskas klostėsi dėsningai: 1998 m. pasirodė tavo pirmoji poezijos knyga „Mėnulio keramika“...
- Atsidūręs Klaipėdoje, susipažinau su Gintaru Grajausku, parodžiau savo tekstus. Pasakė: neblogai. Laikui bėgant tų tekstų kaupėsi, kol kartą jis paklausė: kodėl neleidi knygos? Pamaniau: vau! Nors rimtai apie knygą dar negalvojau - gal per anksti, gal per mažai tekstų...
- Tačiau knyga atsirado. Ir iš karto Zigmo Gėlės premija bei 1000 Lt!
- Siaubingi pinigai (juokiasi)! Išleidau juos labai greitai. Prisipirkau labai daug alaus ir cepelinų.
- Jokios išliekamosios vertės! Bet gal iš to sotaus apsvaigimo ir eilėraščiai atsiranda?
- Tai kad kita knyga pasirodė ne taip greitai - tik po penkerių metų. Matyt, alus ilgai garavo ir cepelinai ilgai virškinosi. Po to net metams kritau į visišką duobę. Persivalgiau ir nieko nerašiau. Gal ir ant laurų šiek tiek prisnūdau? Atrodė, jog darbas padarytas, ir viskas.
- Ar neapėmė siaubas, jog užtrūkai kaip ta karvė?
- Šiokių tokių nuogąstavimų būdavo anksčiau, prieš knygą. Nerašydavau mėnesį kitą ir atrodydavo, kad nesiseka, praradau pojūtį. Tuo tarpu po pirmosios knygos išleidimo nejutau jokios panikos.
- Ar eilėraščiai, knyga bręsta ilgai?
- Nieko nežinau apie knygos rašymą. Mano metodas labai primityvus. Aš tiesiog rašau eilėraščius. Bet yra tokių rašytojų, kurie dar neparašę nė vieno teksto jau turi būsimos knygos koncepciją.
- Tai turbūt labai racionaliai mąstantys poetai...Tu gi rašai: „Jaučiuosi kaip poezija: nei atramos taškų, nei objekto“.
- Racionalumas būtinas. Ir kūryboje, ir gyvenime (pačiam nepakenktų). Bet pageidautina, kad jis būtų subtiliai pamaskuotas, nekristų į akis. Racionalumas, blogąja prasme, eilėraštyje iš karto pastebimas – eilėraštis atrodo dirbtinis, „padarytas“. Tačiau ir tai, kad poetai išsiblaškę, - greičiau stereotipas. Poetai jo jau kratosi. Bet aš, neretai girdėdamas šitą klausimą, įsivaizduoju, kad žmonėms racionalus poetas+prozininkas+vadybininkas+žurnalistas ir santechnikas nėra įdomus. Jis neromantiškas. - Nemanau, kad jau numirė ta moterų karta, kuri kai ką atiduotų, kad tik girtas poetas joms ką nors švelniai suoktų, dedikuotų eiles ant servetėlių ir panašiai. Poetai dabar tiek daug gal ir negeria, tiek mažai gal ir nedirba.
- Pasvajokim: jeigu būtų visos galimybės, kaip tu įsivaizduotum savo gyvenimą?
- Reikėtų...1.Bėgimo takelio namie - kad išvengčiau bėgiojimo laukais. Žiūrėčiau gerą filmą per „teliką“ ir bėgčiau. Būtų palaikoma ir fizinė, ir kitokia forma. 2.Bulvių gruzdintuvės. Tam, kad gruzdintų bulves. 3. Mobiliojo telefono. Pageidautina, kad už sąskaitas nereikėtų mokėti. 4.Dirbti galėčiau, bet nenorėčiau sakyti ką. Dabar kuriu ne tik poeziją, bet ir ... (Čia netikėtai ant žemės nukrinta Mindaugo cigaretė, o atsiradusią pokalbio pauzę užpildo nevalingas, emocionalus žodelytis – pyp,pyp,pyp).
O jeigu rimtai, norėčiau būti kuo mažiau užsiėmęs papildomais darbais: sniego valymu nuo šaligatvių, malkų skaldymu, darbu anglies kasyklose, varnų šaudymu. Būčiau labiau linkęs pasišvęsti kūrybai. Ir muzikai. Groju muzikiniais instrumentais. Muzikiniais (griežtai pabrėžia.)
- Sako, poetai rašo naktimis...
- Būna kartais, pasitaiko. Pažįstu žmonių, kurie rašo naktimis. O aš naktimis dažniausiai miegu. O gal ne aš parašiau tas knygas, gal buvau užhipnotizuotas? (Ilgam susimąsto)
- Ir virtuvė nėra tavo kabinetas?
- Mano kabinetas...
- ...tualetas?
- Ten - skaitykla. Būtų gerai – be visų jau anksčiau išvardintų pageidavimų – turėti ir darbo kabinetą. Tačiau man eilėraščiai rašosi bet kur. Būna, einu gatve ir „iššoka“ eilėraštis. Tenka jį užrašyti. Yra buvę ir keblių situacijų dėl to polinkio tekstus užrašinėti keistose, o ne normaliose vietose. Dėl to man ir reikia to takelio, kad galėčiau eidamas galvoti namuose. O ne ant pažliugusio sniego su suplyšusiais batais.
- Tavo eilėraščiams reikalinga dienotvarkė...
- Jei matau, kad rašosi – rašau. Arba žaidžiu kompiuterinės programos plokštele. Iš ryto, būna, mėgstu pavalgyti, atsigerti arbatos.
- Įsijungti „teliką“, pažiūrėti vieną kitą serialą...
- Taip, dažnai žiūriu serialus...Kai tik rodo, žiūriu krepšinį. Arba futbolą, lengvąją atletiką, gimnastiką, dailųjį čiuožimą, kovinį sportą. Man patinka sportas. Jis man teikia didelį estetinį ir emocinį pasitenkinimą. Pavyzdžiui, kovinis. O smurtas gyvenime man nei emocinio, nei estetinio pasitenkinimo nekelia. Šokiruoja. Nors smurto mano knygoje „Vogta vinis“ pilna.
- Ar pačiam teko duoti į akį kam nors, ar gauti?
- Parašyk: jis nenugirdo... Pasakysiu ne į temą: poetas – kaip visi: moka mokesčius, kai neturi – pasiskolina.
- Koks skirtumas tarp „Mėnulio keramikos“ ir „Vogtos vinies“?
- Apie tai sunku kalbėti – gali pasakyti kritikas. Aš manau, kad „Vogta vinis“ brandesnė. Ne tikiuosi, bet manau (pabrėžia). Nors ir pirmoji knygutė man patiko.
- Knygutė?
- Taip, mažytė knygutė. Ten buvo daugiau estetizmo (nors kiek tas daugiau tokioje mažoje knygutėje?..). Čia - daugiau aštrumo. Ir realijų.
- Ar poetų nėra per daug šiems proziškiems laikams?
- Pacituosiu, man atrodo, G.Grajauską: “Viskas keičias (mainos?) ir niekas nesikeičia (nesimaino)“. Nieko baisaus gal ir nevyksta. Žinoma, sovietiniais laikais savo lėšomis knygelių niekas negalėjo išsileisti. Tuomet leisdavo tas knygas, kurios būdavo politiškai ir socialiai angažuotos. Dabar nebereikia pataikauti sistemai. Tačiau dabar yra žmonių, norinčių leisti knygas, bet neturinčių kritiškumo savo atžvilgiu. Todėl išleidžiama daug šlamšto. Čia jau skaitytojas turi būti budrus - pats atsirinkti. Leidykloms irgi reikia iš kažko gyventi. Joms duoda pinigų, išleidžia knygą. Tokia štai demokratija. O geros poezijos nėra mažai. Jos visada vienodai. Nėra poezijos bado.
- Bet ar žmonės turi laiko poezijai?
- Čia galima pasakyti paprastai. Yra ratas, kuris skaito. Tie, kurie skaito, nėra atsitiktiniai.
- Priimta klausti apie ateities planus...
- Turiu labai daug ir gerų minčių. Galite išspausdinti skelbimą? „Turiu sukaupęs daug visokiausių idėjų, minčių. Nuomoju. Jeigu kas ko nori, gali man rašyti...“
Klaipėda, 2004 01 23