Neprisimenu, kaip susipažinome. Įtariu, kad gerokai anksčiau, negu drauge ėmėme dirbti „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, kurioje Algis vyriausiojo redaktoriaus V. Chadzevičiaus buvo itin mylimas, globojamas, tausojamas. Iki šiol nežinau kodėl, bet, man regis, literatūrologai ilgainiui atidžiau susidomės šia asmenybe – V. Chadzevičiaus prieglobstyje augome ne tik mudu su A. Verba, bet ir R. Klimas, A. Balbierius, o ir dar ne vienas (kai kurių, pvz., D. Mušinsko, neminiu, idant nepasipiktintų: jie mat buvo ne skyrių redaktoriai, o šiaip korespondentai). Šis žmogus artyn prisileisdavo toli gražu ne kiekvieną, ir daug kas jo nemėgdavo, bet jei pelnydavai jo pasitikėjimą, turėdavai laisvas rankas: daryk, ką tik nori ir gali. Tiesa, A. Verbai kokios nors ideologinės laisvės nerūpėjo, o ir kokios nepriklausomybės gali būti rašant žemės ūkio klausimais: svarbu tik viena – neapsirikti, renkantis kolūkį, į kurį važiuoji (jau ir tuomet ne visi pirmininkai buvo nuoširdžiai vaišingi). Įdomiausi, aišku, būdavo Algio sugrįžimai iš komandiruočių, bet kokie nors renomė, įvaizdžiai jam taip pat nelabai rūpėjo. Paprastai atsainus mostas – o man vienodai, kas ką apie mane pasakys ir pagalvos – būdingas menininkams, itin gerai žinantiems, ką jie daro ir ko yra verti. Algiui ir šito nepritaikysi: jam buvo į viską nusispjaut vien todėl, kad jis jautė, mąstė, gyveno kaip paukštis, kaip žolė, kitaip tariant, kaip natūrali, paprasta gamta. Tik jis galėdavo visiems aplinkiniams laikraščiams, žurnalams parašyti visus proginius eiliuotus Rugsėjo l-osios, Kovo 8-osios vedamuosius, tuo tarpu visi kiti tokių užsakymų kaip įmanydami vengdavo (man, net ir norint, paprasčiausiai nieko neišeidavo). Dar viena detalė, kurią galės suprasti tik tas, kas dirbo didžiulėje sovietinėje redakcijoje: du ilgiausi koridoriai kabinetų, grūste prigrūstų darbuotojų (su techniniu personalu – apie šimtas žmonių), ir, suprantama, didžiąją jų dalį sudaro moterys, o kur moterų gausa, ten ir nuožmiai, nors tyliai tarpusavyje besigrumiančios grupuotės. Nė vienas nesijautėme kam nors kaip nors priklausantis, bet prieš mūsų valią visi buvome tarp jų išsidalyti, pasidalyti. A.Verba ir šiuo požiūriu visąlaik buvo vienas, vienišas. Juokais būtų galima pasakyti: kaip turėtų būti liūdna – jaustis tokiam niekam nereikalingam. Bet liūdna būtų tik tam, kuriam tai būtų aktualu, kuris tai bent nujaustų. A. Verbai ir į tai buvo nusispjaut.
Keistoka, bet anais laikais mūsų gyvenimas buvo iš esmės sutelktas spaudos žmonių gyvenimas. Atsiminimai iš tų laikų redakcijų gyvenimo – tarsi spalvingiausi I. Erenburgo, K. Paustovskio atsiminimų puslapiai apie porevoliucinės Rusijos žurnalistinio gyvenimo peripetijas: triukšmas, alasas, tuntai dūmų ir nesibaigianti netausojamų idėjų apyvarta. Pašaipos ir juokas. Humoras ir nuolatinės populiarių klasikų citatos. Ir ne tik pačioje redakcijoje. Šiandien tai sunkiau įsivaizduojama, bet anuomet, tarkim, su fotografu A. Vasinausku galėdavom užvažiuoti pas vyr. redaktorių ketvirtą valandą nakties. Ir mums koridoriuje būdavo padengiamas stalas. Tai būtų tik asmeninių memuarų reikalas, bet šiuo atveju svarbu suvokti, kaip A. Verba, gyvendamas, kaip gyveno, galėjo taip stabiliai išlaikyti tarnybą. Atsakymai galėtų būti keli: anuomet nebuvo jaunystės ir pigiai apmokamos darbo jėgos kulto, kiekvienoje didelėje redakcijoje dirbdavo pačių skirtingiausių kartų žmonės, ir neišvengiamai tokie piemenys kaip aš perimdavome pokario žurnalistų elgesio stereotipus ir įpročius. Juoba kad skirtumo tarp kartų nesu pajutęs net būdamas moksleivis, kai dirbau rajoninio laikraščio redakcijoje. Svarbu, kad išeitų laikraštis, ir kiek įmanoma padoresnis, o kadangi dirbdavo tokia gausybė žmonių, laiko bet kokiam atsipalaidavimui buvo per akis. Antra, man regis, absoliučiai visi – nuo aukščiausiųjų iki pačių mažiausiųjų – suvokėme, kad „šūdą malame“: vis vien visa, kas privaloma, bus pateikta „iš aukščiau“, ir keisti ten jau nieko nebus galima. O tai, ką rašome patys, yra mūsų sąžinės ir savigarbos reikalas, todėl kuo rečiau rašysime, tuo geriau parašysime. Nukentės tik mūsų honoraras. Taip formavosi sovietinės redakcijos atmosfera: turi būti kabinetas, kur visi gali susirinkti ne tik išgerti, bet ir padiskutuoti, čia tiesiog privalo pora kartų per savaitę užsukti autoriai ir bendradarbiai, tegu kartais ir dainuodami. Ir nieko nestebino, kai pas dvidešimt kelerių metų piemenį ankstyvą rytmetį įsiverždavo vyr. redaktorius (tas pats V. Chadzevičius) klausdamas: o nuo vakar neliko lašo? Pas tą piemenį sėdi tokia išsipusčiusi poniutė su eilėraščiais, tu atsakai redaktoriui: tuoj, tuoj... Po kelių minučių durys vėl atsidaro, vėl pasakai „tuoj“, o kai durys prasiveria trečiąkart, garsiai nuskamba klausimas: „Ar ilgai čia šita k... sėdės?“ Poniutė pamėlsta, pabąla, o kai sužino, kad buvo redakcijos galva, trenkia tomis pačiomis durimis ir klykdama išlekia. Užtat redakcija visiems amžiams atsikrato dar vienos agresyvios grafomanės. Tokioje atmosferoje atrodė visai natūralu, kai redaktorius, pamatęs nekaip besijaučiantį Algį, atidarydavo piniginę ir A. Balbieriui, R. Daugirdui (dirbo tame pačiame koridoriuje įsikūrusioje „Lietuvos pionieriaus“ redakcijoje) arba man sakydavo: vežk namo. Tiesa, man pavykdavo geriau (ypač jei padėdavo R. Daugirdas), o po Aliaus palydų kitą dieną Algis į darbą ateidavo skirtingų spalvų batais. Bekeliant lydimąjį iš taksi, vienas batas, pasirodo, likęs mašinoje.
Prisimenu, kai susipažinome su Algiu ir mane nustebindavo koks ekscentriškesnis jo poelgis, visi kartojo: „Na, ko tu stebiesi, juk jis net studijų metais būdavo toks. Jokio kitokio mes nepažinojome. Skaitydavo eilėraščius troleibuse (tai man visai neįsivaizduojama) arba viduryje gatvės“. Prie to reikėjo priprasti. Ir iš pirmo karto tai niekam nebūdavo duota. Kartą, žinodamas, kad mano draugo žmona persirašinėjo pasiskolintą A. Verbos pirmąją knygą, pamaniau – esam neblogi pažįstami, sėdam į autobusą ir važiuojam į Kupiškį. Taip ir padarėm. Bet rezultatas buvo netikėtas – vėliau moteris man prasitarė, kad geriau autoriaus būtų nemačiusi. Įdomiausia, kad jis nieko blogo, pikto nedarydavo: nei stumdydavosi, nei spjaudydavosi (dėl ko su J. Erlicku ir nebegeriu), nei mušdavosi. Nežinau, kaip susiformavo tas jo jau folkloru virtęs leksikonas: von bl... tiutj nach... Į jį tebūdavo įsileidžiamas vos vienas kitas prasmingas sakinys, ir tai – tik puotos pradžioje. Net geranoriškiausiai nusiteikusios rusakalbės „Komjaunimo tiesos“ bendradarbės, išgirdusios, kokiais žodžiais jas sutinka buto šeimininkas, norėdavo bėgti lauk, net neperžengusios slenksčio. Kita vertus, niekas be mūsų, girdėjusių anuos A. Verbos „bl..., tiut, nach...“, nesupras jo paties eilėraščių skaitymo manieros: jis ir skaitydavo springdamas, kosėdamas, dusdamas, čiaudėdamas. O jei dar nusirisdavo nuo scenos su visu mikrofonu, kaip kartą nutiko Širvintose, tai jau buvo visa autentika. Bijau, kad tie, kurie po dešimtmečių skaitys jo kūrybą, nieko joje nesupras. Nes nesupras, kiek poezijos gali būti pačiame balse, tartyje. A. Verba net meilę, net draugystę išpažindavo taip, tarsi tave keiktų. Tokio kreipinio: „Kukulai“, – nebuvo. Buvo: „Blet, Kukuti“. Ir prie to reikėjo įprasti. Ir tą žmogų reikėjo pamilti, idant be nuoskaudų kiekvienai bėdai ištikus viską metęs galėtum pas jį važiuoti.
Ir vis dėlto tai tik viena, pati išoriškiausia Algio įvaizdžio dalis. Šiaip šis žmogus buvo ne savanaudis, ne piktnaudis, o didelis vaikas. Ir O. Baliukonė teisi: kai vienu metu Nidoje valytoja atsisakė tvarkyti A. Verbos nuomojamą kambarį (dėl tų pačių jau minėtų keiksmažodžių), ji tarė: „Negirdėkit. Jis nieko nedarys. Jis tik didelis vaikas“. Beje, apie Nidą: vilnietišku folkloru tapo vienas ir gal vienintelis Algio nuvažiavimas į Nidą – atsisėdęs valgykloje ir išvydęs, kas jam siūloma pusryčiams, sušuko: bl... kiek „zakuskės“; paskui, suprantama, prie „zakuskės“ prireikė ir pagrindinio produkto, ir viskas baigėsi tuometės milicijos vizitu (svarbiausia, su šunimi) Algio apartamentuose. Pasirodo, niekas nieko iš Algio nepavogė, o viskas buvo jo paties suslėpta spintų antresolėse. Ir čia ne Nidos reikalas: kiek visko iš jo išvogta tame pačiame Žvėryne... Nesuprantu to rajono geriančios publikos: Viršuliškėse gerianti publika mandagiai skolinasi, o ne atiminėja, vagia, ypač iš tų, kurie jiems „stato“. Bet A. Verba savo rajone buvo ir sumuštas, ir apvogtas. Gal ir dėl to, kad patikliai eidavo už kampo išgerti savo statyto rašalo gurkšnio. Tai nepatartina net didžiausiems girtuokliams. (Įdomu, kur chuliganėliai galėjo parduoti A. Verbos akinius? Juk norint juos kur nors „realizuoti“, reikia turėti šiokių tokių žinių.) Vienintelis to „didelio vaiko“ trūkumas buvo tas, kad jis žinojo esąs poetas, o mane šitas žinojimas visada erzina (poeto ar nepoeto statusas pripažįstamas praėjus mažiausiai dvidešimt penkeriems metams po jo mirties, ir gyvieji genijai dažniausiai ir yra gyvieji genijai, kad po jų išėjimo iš jų neliks absoliučiai nieko). Tas nuolatinis savo eilėraščių skaitymas ir rankraščių glamžymas bei mėtymas pastalėn po kiekvienos pastabos vargindavo. Siutindavo ir gan dažnos viešnagės Žvėryne (nuolat išsikviečiant įmanomos pagirių mirties pretekstu); atvažiuoji, o jis pagirių atsargomis aprūpintas jau kelioms dienoms į priekį.
Po poeto mirties gal kiek pergalvojau abu minėtus „punktus“: nesu pažinęs poeto, kuris būtų suglamžęs, sulamdęs tiek savo rankraščių, kiek A. Verba, ir kas žino, ar gerai būtų buvę, jei į pomirtinę poeto knygą būtų patekę viskas, ką tuo metu rašyto esu skaitęs. Keistas įspūdis, bet popieriaus dulkės, kurias anuomet uosčiau ir liečiau, šiandien man atrodo didesnė poezija, negu tada skaičiau ir vertinau. Dėl atsargų pagirioms irgi: jei jau sakiau, kad A. Verba – gamtos dalis, gamtos produktas, kodėl jis negali kaupti atsargų kaip kokia voverė ar pelė? Juoba kad atvažiavusiajam nebūdavo leidžiama tuoj bėgti atgal: turėdavai prisėsti ir tas atsargas truputį sumažinti. Šiek tiek keistoka: jį globojo Nemakščių giminaičiai, jei neklystu, ir žmona Nijolė nebuvo svetima, o Algis buvo totaliai vienišas. Gal dėl to, kad su juo – ypač geriančiu – reikėjo turėti tonas kantrybės kalbėtis, gal dėl to, kad paskutiniu metu jam ir nebūdavo įdomu su mumis kalbėtis. Svarbu, ar atvežei ką nors tokio, Mikės Pūkuotuko žodžiais tariant, „šiobeito“. Unikalus atvejis: tokio rango poetas, o buvo perskaitęs tik tai, ką jam įteikė draugai, meilužės (jaunystėje buvo skaitęs gerokai daugiau, bet, regis, iš atminties viskas išsitrynė), o ir aš pats O. Mandelštamo rinktinę gavau dovanų iš jo meilės rankų. Atšviestą. Bet užtat tai, ką jau buvo įsiminęs, kartojo įkyriai – dešimt kartų per vieną užstalės vakarą. Tokios garbės tenusipelnė vienas W. Blake’o ir vienas O. Mandelštamo eilėraščiai. O savo eilėraščius daugmaž mokėjo. Tai irgi apie poetą daug pasako.
Reikėtų turėti galvoje, kad A. Verba debiutavo su A. A. Jonynu, D. Pranckietyte (kuri pati neabejodama A. Verbą laiko savo mokytoju, nors lyginant poetikas to ir nepasakytum), ir toks pavėluotas debiutas negalėjo neturėti pasekmių kūrėjo psichikai. Jam labai buvo svarbu, kaip jį vertina, kaip priima, bet įdomiausia, kad kitu atveju tokia savimyla buvo labai juokinga (tarkim, net mano gerbiamo A. Marčėno ar negerbiamo S. Parulskio atveju: gerbti turi kiti, o vien pats save gerbiantis yra ultramazochistas), ir A. Verbos pasakymas „bl..., Kukuti, tu esi mano asmeninis kritikas“ nesukeldavo jokių blogų emocinių reakcijų. Tesukeldavo vien draugišką šypseną. A. Verba negalėjo neturėti kompleksų: nuo pat paauglystės gydėsi (žr. paskutiniąją jo lyrikos knygą „Plaštakės pleška“ – kiek ten ilgesio, meilės invalido vežimėliui) sanatorijose (kaulų tuberkuliozę), žinojo, jautė, kad yra poetas, ir, kas keisčiausia (bent man), gynė šitą teisę – būti poetu. Kol dar galėjo paeiti savo kojomis, sakydavo – droviai ir atvirai: „Bl..., Kukuti, aš bijau nulipti laiptais... Pavesk“. Arba: „Bl..., Kukuti, aš bijau pereiti per tiltą. Duok ranką...“ Niekad neužmiršiu, kaip atrodo ligoto žmogaus „špagatas“: tuomet gyvenau septintame aukšte, o Algiui užsinorėjo pažiūrėti, kaip atrodo kiemas iš septintojo aukšto... Ir įsivaizduokit: kojos kambaryje, rakos įremtos į balkono turėklus, o aš laikau poetą už juosmens. Ir abu juokiamės: arba jis kris, arba aš išlaikysiu... Bet žūti jis nenori. Kaip ir nenori būti nužudytas (nieko nenoriu nei kaltinti, nei įtarinėti, bet kraujosruvos ant kaklo karste buvo tikrai). Tiesiog jis jau krisdavo.
O paskutiniaisiais gyvenimo metais paprasčiausiai nebekildavo iš lovos ir, jei ne daktaro G. Aleksos pagalba, regis, nebūtų išvykęs ir į paskutiniąją savo kelionę. Į Nemakščius, savo tėviškę. Keista, bet atrodo, kad poetai tikrai labai tiksliai nujaučia savo lemtį, gal net savo mirties datą. Su Nijole kalbėjome stebėdamiesi: kaip Algis norėjo dalyvauti paskutiniajame savo gyvenimo Poezijos pavasaryje... Vežiojome, nešiojome, o keisčiausia, kad iki pat uždarymo Algis negėrė... Ir baigiamajame vakare universiteto kiemelyje sėdėjo blaivas, pasitempęs. Deja. Tai buvo paskutinis Algio Poezijos pavasaris.
Įdomus dalykas: mes visąlaik manėme, kad A. Verba yra „tiut, von, nachui“ imperijos dalyvis, bet kai vieną sykį užėjau į „Tauro“ kavinę (dabar jos jau, regis, nebėra) be A. Verbos, manęs iškart paklausė: o kur jūsų kultūringasis draugas? A. Verba – kultūringasis? Dabar peršasi mintis: Algis buvo Chamas iš didžiosios raidės tik tuomet, kai susirinkdavo daug klausytojų. Maždaug toks psichologinis tipas, kaip V. Šustauskas. Kitaip tariant, po išorine agresija užsislėpęs bailys. Tai ne kartą esu patyręs ir asmeniškai, bet apie mirusįjį arba gerai, arba nieko...
Nesinorėtų leistis į intymias poeto gyvenimo detales, bet jei jau gyvas būdamas mus visus painiodavo į savo gyvenimo istorijas, tai gal ir miręs nesispardys. J. Kunčino pavardė nėra atsitiktinė: dalytis viena ir ta pačia moterimi nėra taip paprasta net eiliniausiam žmogui O juoba poetui. Vienai iš A. Verbos meilių iki šiolei esu dėkingas už ekskursiją po Rasų kapines (tada Algis dar vaikščiojo), bet ji nebūtų kapinių specialistė, jei nebūtų linkusi prie mirtininkų. Viešpatie, ko tik ji nedarė Algiui: į darbą veždavo degtinę, pinigus, organizuodavo įdomiausias ekskursijas po seniausias Vilniaus kapines (o tokios informacijos, kokią turėjo ji, Lietuvoje vargu ar kas turi), bet paradoksas: Algiui buvo svarbu parduotuvės tarpduryje su ja pasibučiuoti, kad visi matytų (pamanykit, luošys, o mylimas). Ir ji nuėjo su J. Kunčinu, kuris ją smaugė, mušė, žudė, žodžiu, kaip visada elgdavosi J. Kunčinas. Dabar nereikėtų tokio paskalomis kvepiančio prisiminimų pasažo, jei ne viena detalė: nepaisant konflikto dėl moters, A. Verba skambindavo J. Kunčinui ir prašydavo jo atnešti butelį... Tad ką jau kalbėti apie kitas Algio moteris (su jau minėtąja esu matęs sceną – abu laiptinėje verkia ir kalba vienas kitam: važiuokim į Sibirą, kur mūsų niekas nepažįsta, ir būsim laimingi laimingi). Kad ir kaip būtų keista, tas visų vadinamas „invalidas, nevala“ turėjo daug moterų. Bent jau „Komjaunimo tiesoje“ mus labiausiai mylėjo rusų tautybės merginos. Joms, regis, netrukdė ir nesibaigiantys A. Verbos keiksmažodžiai. Ką gi, nacionalinio savitumo ženklai. Miela Margarita, jei dabar skaitai tai, ką čia parašiau, perduok linkėjimus Svetai, Nikolajui ir visiems kitiems, su kuriais šokome ant stalų.
O dabar – apie svarbiausiąją A. Verbos dramą, kuri baigėsi jo išmetimu iš „Komjaunimo tiesos“. Detales reikėtų tikslinti: atrodo, kad A. Verba kadaise buvo išmestas iš komjaunimo. Nes pristatytas Komjaunimo premijai (anuomet tai buvo prestižiškiausia premija po Respublikinės) kažkur kažkam užkliuvo. V. Chadzevičius ėmėsi visų įmanomų žygių, kad Algis tą premiją gautų. Buvo pakinkytos dvi Nijolės, Rasukė, kurios rinkinėjo visus Algio straipsnius apie žemės ūkį (prisikėlęs Algis taip bjauriai nusikeiktų, kad net keiksmažodžių meistras V. Chadzevičius apsaltų). Nežinau, ar ta premija buvo reikalinga V. Chadzevičiui, ar A. Verbai. Bet V. Chadzevičiui visada reikšiu savo pagarbą, o meilė visada atiteks Algiui. Tą premiją Algis gavo. Gavo, bet kažkaip būtent per komjaunimą ir, ko gero, būtent per Vilių. Chadzevičių. Šiandien jūs patys galit pasitikrinti protokolo įrašą: „Komjaunimo tiesos“ korespondentui A. Verbai už eilėraščių knygą „Aprišu obelį“. Pasaulis dar nematė tokio absurdo, kad korespondentas gautų premiją už eilėraščių knygą. Toliau dar įdomiau: Kauno poniutės susimano pasikviesti laureatą į savo renginį. Kadangi tai Kauno poniutės, jos atvažiuoja į Vilnių tiems laikams geromis mašinomis ir eina tiesiai pas vyr. redaktorių. „Kur čia laureatas?“ – „O, o čia jokių problemų. Tuoj palydėsiu...“ Mes, visą būsimą scenarijų žinodami, stovime koridoriuje ir klykiame iš juoko. Iš būsimo juoko. Ponia kaunietiškais kailiniais įeina į kabinetą ir mato: poetas guli, padėjęs galvą ant rašomojo stalo. Gal poetas visą naktį rašė, gal jis nemigęs? Ponia atsargiai įeina ir žadina poetą. Poetas: „Von, blet, kurva, prostitutka, tiut“. Ponia mano: gal poetas ką nors susapnavo? Poetas pajudintas vėl: „Von, blet, kurva, prostitutka, tiut...“ V. Chadzevičius iš visų jėgų mauna į atsakingosios sekretorės butelį, ir nei jo, nei manęs redakcijoje „nebėra“. Bėda, kad nebėra ir Algio, nes ana kaunietiškoji dama buvo dar ir komjaunimo veikėja. O „Komjaunimo tiesos“ redaktorius, deja, negalėjo pasipriešinti Komjaunimo CK.
Nemunas
2006 03 02