(Improvizacija vartant naują Tomo Venclovos poezijos rinktinę ,,Sankirta“)

 

       ,,Vaga“ 1991 m. išleido Tomo Venclovos poezijos ir vertimų rinktinę ,,Pašnekesys žiemą“. Ja poetas savotiškai sugrįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais pasirodė ir Rašytojų sąjungos leidyklos sudaryta ir išleista knyga ,,Vilties formos“ (eseistika ir publicistika), kur poetas, pasak įvadinio žodžio autoriaus Broniaus Savukyno, yra ,,teisybės sakymo ir kompetencijos pavyzdys“.

       Ir štai šiemet Lietuvos rašytojų sąjungos išleista poezijos rinktinė ,,Sankirta“, papildžiusi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų knygų seriją, galbūt yra kaip tam tikras apibendrinimas.

Kodėl pradėjau nuo šių trijų leidinių?

       Pirma, šiose knygose sukaupta įvairiapusės T. Venclovos veiklos esencija – žodinės kūrybos reziumė.

       Antra, rašant apie naują knygą visuomet privalu atsigręžti atgal, pažvelgti šiek tiek plačiau.

Trečia, visas šias tris knygas apipavidalino vienas dailininkas, puikus knygų iliustruotojas Romas Orantas. Išsiaiškinti šio sutapimo, manau, nepavyks, bet kelios įžvalgos galbūt kai ką paaiškins.

Pats dailininkas yra prasitaręs: ,,Esu liūdnokas vienišius. Man patinka apmąstymai, poezija, linkusi į filosofiją, būties temas...“

       Toks ir T. Venclova – ,,vienišas moralistas“, rimtas, giliai mąstantis, besiskverbiantis per Daiktų, Esmių, Laiko sangrūdas Kalbos, Istorijos, Pasaulio Išminties suvokimo link.

       Universalūs simboliai, įvairių kultūrų nuolaužos, mitologinių įvaizdžių detalės, pasąmonės vaizdinių gūsiai, Didžiosios Būties muzikos aidai – toks yra bendras kontekstas ir dailininko sielos, kuri visa tai realizuoja vizualiai, ir poeto dvasios, kuri iš šių detalių konstruoja ,,savąjį“ pasaulį. Gal tuo jie ir panašūs?

       Knygos ,,Pašnekesys žiemą“ viršelyje – šakotas medis. Tai lyg pasaulio medžio ,,emblema“, įkūnijanti viso pasaulio sandarą, o eseistikos rinkinio ,,firminis ženklas“ jau kitoks: keli medžiai, žuvis, paukštis ir kopėčios; žuvis galėtų reikšti vaisingumą, paukštis – sielą, pranašą ar tarpininkavimą tarp dangaus ir žemės, o kopėčios – dvasinio tobulėjimo pakopas.

       ,,Sankirta“ ,,įvilkta“ į ciklą – tris iliustracijas, jas vienija dviejų besikertančių linijų simbolis akmenų (plytų?) sienos fone. Dar yra laumžirgis ir spiralė, simbolizuojanti evoliuciją, grįžimą, atsinaujinimą.

Tokie raktai į poeto (ir dailininko) pasaulėvaizdį. Ką galėtų simbolizuoti sankirta šioje knygoje? Dviejų kultūrų susikryžiavimą, neišdildomai įsirėžusį poeto kūrybos ir sielos gelmėse? O gal tai nuolatinė kryžkelė, nuolatinis judėjimas dviem kryptimis: į vienus namus, į kitus namus? Nors dar ,,1997 metais, kalbėdamas apie rašytojo emigranto padėtį XX amžiaus pabaigoje, T. Venclova teigė: ,,Dabar turiu dvejus namus: antai būdamas New Havene kartoju – ‘Jau metas namo, į Vilnių‘, o Vilniuje – ‘Jau metas namo, į New Haveną‘. Yra dar ir tretieji namai, Peterburge...“

       Biografija

       Žmogus poetas gimsta tam tikroje aplinkoje – laike ir erdvėje (kultūroje). Jaunasis T. Venclova vieną kūrybiškumo ,,failą“ gavo iš Dievo, o kitą – iš šeimos. Todėl studijuodamas universitete bandė ,,programuoti“ savo gyvenimą ir realiai, ir kūryboje. Savo mintimis, reakcijomis į visuomenės ir kultūros įvykius, oficialiai matomais veiksmais jis niekaip neįsikomponavo sovietinio režimo apibrėžtų taisyklių areale. Laisvesnis žvilgsnis, nei ,,leido“ oficiali nuomonė, drąsa kūrybiškai naujai interpretuoti retus kūrybinius blykstelėjimus, net istorines perversijas to meto ,,intelektualams“ buvo netikėta ir iššaukianti pozicija. Bet sąžinės ir kūrybinės laisvės aspektu ji buvo bebaimė, originali ir etiškai angažuota.

       ,,Tomas Venclova tais jaunystės metais skleidė ypatingą dvasinį žavesį. Jis buvo išskirtinė asmenybė mano gyvenime, lyg koks kunigaikštis Myškinas iš Dostojevskio ,,Idioto“, – liudijo poetė Judita Vaičiūnaitė.

       ,,Nepritapimas prie aplinkos, sugebėjimas mesti iššūkį galingesnei jėgai, orientacija į kitokias, nekasdienes, vertybes, dėmesys savo vidiniam pasauliui buvo matyti ne tik jo eilėraščiuose, bet ir visoje povyzoje“, – rašė Donata Mitaitė knygoje ,,Tomas Venclova. Biografijos ir kūrybos ženklai“.

Ne veltui turbūt yra pasakęs Jorge Luis Borges, kad ,,rašytojas palieka po savęs ne tai, ką yra parašęs, bet savo įvaizdį. Tuo papildomas parašytas žodis“.

       T. Venclova nenuilstamai fiksavo savo gyvenimo įvykius, apmąstė juos, įvertino, taip kurdamas ir tautos kultūros istoriją, ir savo intelektualiąją biografiją. Ėmė ryškėti ,,asmeninės legendos“ kontūrai.

Studentiškas laikotarpis – dvasinio ir protinio brendimo metai: studijos, poetiniai bandymai, kitų kūrybos skaitymai ir kritika. Susibūrimai. Talinas. Jurijus Lotmanas ir jo struktūrinė analizė.

       ,,Nenuostabu, – apie T. Venclovą knygoje ,,Tapatybė ir laisvė. Trys intelektualiniai portretai“ ,,įausdamas“ jį į pasaulinį kultūrinį kontekstą kartu su Vytautu Kavoliu ir Aleksandru Štromu, rašė Leonidas Donskis, – kad į šio pasaulio tikrovę jis įžengė kaip visai svetimas žmogus, vertinantis jį pagal kito pasaulio tikrovės intelektines ir moralines normas – literatūros ir humanitarinių studijų (...) sferos, kurioje jis jautėsi daug jaukiau negu barbariškame pasaulyje už savo bibliotekos sienų“.

       ,Neformatas“, dusinamas politinės cenzūros, aplinkinių baimės, abejingumo ir konjunktūros, T. Venclova apsisprendė netylėti. Anot Alberto Camus, ,,toks maištas suteikia vertę gyvenimui. Apimdamas visą kokio nors žmogaus egzistenciją, jis grąžina jai didingumą“. Šiuo sąmoningu veiksmu T. Venclova tarsi nuolat teigia sau, kad jis yra, egzistuoja, kad kuria, mąsto ir analizuoja. Bet štai dar vienas A. Camus sakinys tarsi apie poeto veiklos prasmę: ,,Žmogus gyvena su keliomis įprastinėmis idėjomis. Dviem arba trim“. Žmogaus teisės, tautos laisvė, kūrybinis nepriklausomumas gal ir buvo pagrindinės jaunojo rašytojo idėjos. Todėl jis pasiryžo gyventi pagal sąžinę ir sakyti tiesą: ,,Nerašysiu ir nesakysiu to, kuo netikiu“ (Tomas Venclova. ,,Vilties formos“).

       To meto Lietuvoje tai buvo sudėtinga, nepriimtina ir netgi... kvailai drąsu.

       Emigracija

       Poetas suprato, jog paklusęs vidiniam balsui ir emigruodamas išskleis savo laisvę kalbėti, rašyti ar tiesiog gyventi. Sąžiningas sau ir kitiems, suvokęs tikrą visuomenės ir savo paties vietos joje konfliktinį problematiškumą, poetas nusprendė palikti tėvynę. Prisimenu puikų kardinolo Josepho Ratzingerio, išrinkto popiežiumi, ,,Eschatologijos“ aforistinį sakinį: ,,Tik atiduodamas save tiesai ir teisingumui jis įžengia į komunikacijos sferą, kuri yra gyvenimas“.

       Tačiau iš tiesų humanitaras (jau tuomet – moralistas) kitaip negali; jis trokšta komunikuoti totaliai. Ypač taikliai tai apibūdino V. Kavolis, sakydamas, jog T. Venclova ,,...pasirenka tremtį tik tam, kad galėtų sakyti tiesą ir būti ištikimas savo etniniams principams ir sąžinei“. Anot paties T. Venclovos dar 1972 m. ,,Vagos“ išleistos poeto knygos ,,Kalbos ženklas“, esant sielos izoliacijai yra tik toks sielos gelbėjimo būdas:

       ,,Tuštuma ar aukščiausia jėga
       Siunčia angelą – ritmą ir kalbą“

       Todėl tik užrašytas žodis tokiu metu gali tapti atrama. Tai intymus pasaulis, kurį susikuri, kurį pats keiti ir šlifuoji. Rašydamas apie A. Camus ,,Marą“, T. Venclova knygoje ,,Vilties formos“ tarsi kalba apie save patį: ,,Pasirinkęs protesto kelią, žmogus pasirenka vidinę laisvę, sukuria prasmės intarpą beprasmybėje (...) atkuria žmogiškuosius kontaktus. Šitaip galima (...) išlikti laimingu netgi tada, kai aplinka (...) beveik tolygi pragarui“.

       Geriau nepasakysi. Tremtis yra netgi laukiama kaip galimybė atgimti iš naujo: ,,Tremtis per naktį atveda tave ten, kur nukakti šiaip jau reikia viso gyvenimo“ (Josifas Brodskis).

       Tai lyg iniciacija į kažką aukštesnio, platesnio, šviesesnio. Šuolis į kitą kokybę, akcentų pakeitimas mintyse ir gyvenimo būde. Tai šuolis į nežinomybę. Rizikingiausias atvirybės atvėrimas, nes emigracija priverčia naujai pažvelgti į pasaulį ir į žmones. Privalai ištarti kai ką visiškai naujo, kad išliktum ir būtum įdomus. Toks rašytojas dažniausiai galynėjasi su dvikalbyste, dviejų kultūrų aspektais ir sieloje, ir popieriuje. Retam pavyksta nugalėti, išsiveržti iš kūrybinės tylos, apatijos į Gyvenimo, Žmogaus, Laiko atverties išsakymą. Ir jeigu tarp svetimųjų pavyksta užčiuopti tą gyvybę teikiančią giją, tada, anot J. Brodskio, ,,tremtis galų gale yra savotiška sėkmė“.

       Tai, kas buvo ištylėta, įgauna tvirtybės ir išsilieja gilesnės esmės išsakymu.

       Koks buvo rašytojo ,,ekstremalo“ tuometinis planas? Išvažiuoti ir veikti gimtinės raidą iš tolo? Emigravus kovoti už žmogaus teises ir laisves? Kaip akcentavo pats T. Venclova, ,,pasitraukimas iš tėvynės yra užduotis. Tai būdas veikti tėvynę kartais stipriau, negu joje pasiliekant“.

       Emigravęs T. Venclova Lietuvos kultūrinį gyvenimą veikė natūraliai savo tiesioginiu darbu – dėstydamas universitete rusų literatūrą, analizuodamas tekstus, duodamas interviu. ,,Sankirtoje“ išspausdintame eilėraštyje ,,Tarp Landwehrkanalo ir Spree“ yra šis retrospektyvinis tremties pasažas:

       ,,...Krašte, kur karaliauja žodis ,,ohne“.
       Atsilaikyk, kol pasibaigs kelionė,
       Gyvenk liepsnoj. Tau niekas nepadės“

       Žinant A. Camus ,,pasaulėžiūrą“, išreikštą neakademiniais filosofiniais samprotavimais (,,svarbu gyventi ne kuo geriau, bet kuo daugiau išgyventi“ arba ,,absurdo žmogui neberūpi aiškinti ir spręsti, jam rūpi tik patirti ir aprašyti“), atrodo, jog T. Venclova taip ir daro (apie simpatijas A. Camus nuostatoms poetas yra ne kartą visiškai atvirai prisipažinęs) – aprašo visa, kas patenka į akiratį: uostus, aikštes, bažnyčias, kavines. Tad ,,atkoduoti“ poeto simbolius nėra lengva. Pirmas įspūdis, jog tai – tik realių daiktų ekspozicija. Kažin koks Tuštumos, Atsietumo ir Vienišumo jausmas apima eilėraščio eilutėse tematant valtis, vandenį, bures, kanalus arba stotis, vagonus, peronus. Jautiesi patekęs į neapibrėžtą Laukimo, Nestabilumo, nuolatinės Kelionės, Išvykimo, Išsiskyrimo būseną. Kažkokiame ,,tarp“...

       Matai, kad įėjęs į poetinių struktūrų konstravimo transą poetas drąsiai dekonstruoja pasaulio daiktus, jų ryšius, laiką ir istoriją, sudėliodamas eilutes ritmu, kuris (atrodydamas šaltas ir nykus) kartais sužėri gyvenimiška išmintimi ar gilia filosofine įžvalga, netgi aforizmu, galinčiu reprezentuoti autoriaus mintį aukščiausios rūšies poezijos antologijose. Vienas elegantiškiausių tokio tipo aprašymų, mano žvilgsniu, sukurtas tarsi vienu atsikvėpimu, nuostabiai jautriai integruojantis visus jutiminių receptorių pagaunamos informacijos niuansus – eilėraštis ,,Limbas“.

       Limbas – tai sugraduotas skritulys (prietaiso dalis), juo galima matuoti kampus ir nustatyti kryptį, kurlink judėti, arba koordinates, kur esi. Ši užuomina (eilėraščio kodas?) tiesiogiai transliuoja T. Venclovos biografijos vingius. ,,Limbe“ poetas aprašo, ką mato: aikštę, grindinį, fontaną, kavinę, skėčius, kėdes; ką girdi: ,,kaip spragteli kamera“, ,,kaip mobilus telefonas atsiliepia šalia“, ,,girgžda skėčiai“, ,,šlama akacijos“; ką suvokia, žiūrėdamas į tą peizažą ar miesto aikštę su visais joje esančiais žmonėmis. Tai tam tikro gyvenimo mirksnio įamžinimas, žvilgsniui judant tarsi kino kameros objektyvui. Lyg stebėtojas akcentuotų: aš šiuo momentu esu čia, aprėpiu viską panoraminiu judesiu ir suprantu, jog ,,laikas auga – svetimas, kaskart sunkesnis“.

       Tad gal iš to ,,panoraminio judesio“ ir ,,Baltų lankų“ 2003 m. išleista T. Venclovos ,,turistinė“ knyga ,,Ligi Lietuvos 10 000 kilometrų“. Bet... Kažkada prisipažinęs, jog nėra ir nebus produktyvus šioje srityje, jis tarsi atėmė galimybę ypač priekabiai vertinti tą kūrybos sritį. Kita vertus, mano proto ,,operacinėje“ netgi nesklando ambicijos ,,išoperuoti“ iki pat kaulų smegenų ir pačią T. Venclovos ,,Sankirtą“.

       Gamtos vaizdai –

       terpė, per kurią galima išreikšti sielos būseną ar surasti atitikmenų, kuriuose per regimus egzistencinius ženklus išryškėja metafizinės esmės, kartais brūkštelėtos tarsi impresionistinis etiudas:

       ,,...siauroj krantinėj nutvieskia mane
       suardyto vandens sidabruojantis gaisas,
       valtis plėšia kanalą buku noragu,
       ir nuo tiltų lig pat šlakuotų stogų
       miestas guli nelyginant skylantis vaisius...“

       Akmens krantinė, horizontas, katerių žibintai, stiebai, kajutės – visos šios vardijamos detalės, tai gyvenimo kelionių, persikėlimo kažkur alegorijos dėmenys. Natūralūs uostų aplinkos segmentai, šiek tiek transformuoti ir sudėlioti kartu su poeto vaizduotės ir proto ,,mumifikuotomis“ įvairių mitų, tekstų, architektūrinių potyrių šukėmis, kartais išsiplečia į didžiulį, spalvingą įvairiapusių gyvenimo manifestacijų vitražą (poetinės konstrukcijos ir žodžio faktūros prasme) arba į impresionistinį paveikslą su šalto siurrealizmo gūsiais (asociacijų prasme). Traukiniai, bėgiai, vagonai – taip pat kelionės, laikinumo būsenos šaukliai ir palydovai. Ateities ieškojimų, atradimų pranašai...

       Architektūra –

       dar viena ryški T. Venclovos potemė. Ji labai išraiškingai, net su aistra įsiveržia į gana moksliškai ir ,,sausai“ (bent taip atrodo iš pradžių) dėliojamą eilučių ažūrą. Poetas nebūtų meno žinovas, architektūrinių kompozicijų gurmanas, filosofinio ,,sukirpimo“ humanitaras, jei savitai neišryškintų tai, ką mato: ,,sužvarbo piliastrai“, ,,apšepusį pilką portalą graužia drėgmė“, ,,dreskia debesį gramozdiškas barokas“, ,,katedros arkos Viešpatį meldžia lengvos mirties“.

       Tačiau mane labiau intriguoja giluminės siužetinės rašytojo gyvenimo ir poezijos linijos: žodžiai, namai ir laikas. Juk dar prieš tremtį T. Venclova suprato, kad liks ištikimas žodžiui, kad toliau Jį rašys. Viename interviu ir paminėjo, kaip visada tiksliai, rimtai ir su tam tikra humanitarui būdinga dvasinio aristokratizmo suformuota ,,poza“, kad jam rašymas – svarbiausias gyvenimo užsiėmimas, į kurį jis stengiasi žiūrėti atsakingai.

       Žodžiai

       Minėtą poeto poziciją atskleidžia šios eilutės iš ,,Sankirtos“:

       ,,...ir debesys, užtvindydami brastą,
       prasiskiria, nelyginant būtis,
       dalijama į nebūtį ir raštą“.

       Akivaizdi A. Camus nuostatos iliustracija. Juk spręsta taip: arba savižudybė (galima tik filosofinė), arba gyvenimas, kuo daugiau pajuntant ir aprašant. T. Venclova eksponuoja esminį savo gyvenimo ,,pateisinimą“ – rašau, vadinasi, egzistuoju.

       Tačiau ,,Sankirtoje“ galima rasti ir abejonių absoliučia žodžio galia: ,,žodžiai reiškia nebe tai“, ,,turbūt jau žodis kalina ir kausto“. Nors įkvėpimo būsenoje ,,pakanka sekti kalbą iš paskos“, ir tuomet popieriaus lapai prisipildo teksto nejučia. Semiotikas, poezijos kritikas žino, jog žodžio kūryboje ,,lemia ne kalba, / bet, įtariu, kažkas už ją aukštesnis“.

       Ką turi galvoje poetas? Iškart prisimenu Vaclavo Havelo kalbos ,,Žodis apie žodį“ pabaigos fragmentą, kuriame apibūdinama tas kažkas aukštesnio. V. Havelo manymu – esminis žodinis moralinis uždavinys ,,turi atramą ne akimis aprėpiamam pasauly, o kažkur ten, kur remiasi tasai visa ko pradžioje buvęs žodis, kuris nėra žmogaus žodis“.

       Ispanų filosofas Miguel de Unemuno ,,Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“ taip nusakė žmogaus savęs įprasminimą: ,,Kai mus apninka abejonės (...), mumyse sustiprėja ir skausmingai atsiliepia troškimas įamžinti savo vardą ir šlovę, pelnyti nors dalelę nemirtingumo“. T. Venclova dedikacijoje ,,Vyresniam broliui“ pastebi, įspėja ir primena, jog literatūra nėra ieškančio žmogaus nei priemonė, nei tikslas:

       Poetas nebeturi iliuzijų. Bet kas tada jį tebejaudina?

       Namai

       sielos, ir kūno prasme:

       ,,...žvarbūs šuorai aptinka bereikšmę kliūtį –
       marų kūną, kuriam pasitaikė būti
       šią lietingą dieną svečioj šaly“.

       Poetas kalba ne tik apie realius namus, bet ir apie sielos namus (giliausiojo ,,aš“ būstą) – savosios Būties tikrosios buveinės ieško neįprastose sferose: tikrume, abejonėje, žvilgsnyje, kūne.

Kurgi jo, pasaulinės karuselės stebėtojo, namai?

       Mąstantis žmogus turi tik šią paskutinę Tiesą. Gyvenantis pagal sąžinę, siekiantis prasmės, o gal tik darantis paskutinį judesį Tikėjimo link, jis būtinai ras savo ,,dvasios namus“ (T. Venclova yra sakęs, jog daug metų buvęs grynas agnostikas, dabar esantis agnostikas su tam tikru tikėjimo potencialu, gal net jau perėjęs į tikėjimo pusę).

       Betgi įdomesnė tokia rašytojo ir poeto namų interpretacija:

       ,,žvilgsny, kuris (...)
       pagauna simetriją, sandorą, saiką?“

       Ne bet koks žvilgsnis yra tie namai, bet tik estetinis ir filosofiškai fokusuotas. Gal ,,saikas“ – tai proporcijų aidas iš meno sferos ar nuoroda į Aristotelį, o ,,sandora“ – biblinės tautos ir Dievo sutarties atšvaitas? Visai tikėtina, jog ,,simetrija“ – tai duoklė mėgstamai Renesanso epochai, jos universaliesiems kūrėjams architektams. Bet ar taip svarbu, ką kiekvienas galime ,,išpešti“ iš vienos ar kitos poeto panaudotos sąvokos, panaudotos taip fundamentaliai, profesionaliai ir aistringai? Tik ne tuštumą. Jos čia nėra. Visa perskrosta Žodžio režisūros. Net

       Laikas.

       Pradėjęs gainiotis Tiesą, Teisingumą, Laisvę. Gyvenimo saulėlydyje T. Venclova aptinka šią žmogaus egzistencijos šerdį. Jis prisipažįsta nebaigęs ,,slėpynių su amžium“. Poetas jaučia visa ko keitimąsi, o nuolatinės pasaulio piliečio klajonės dar labiau sustiprina praeinamumo būseną. Artėjant septyniasdešimtmečiui turbūt permąstomas visas gyvenimas (,,lyg burė virš nemigos plaukia mirties valanda“), vėl suabejojama kalbos amžinumu:

       ,,Mūsų laukia siena,
       kurios neperžengsi. Kalba išnyks,
       kaip mes visi išnykstame“.

       Galima būtų įtarti rezignaciją, bet intelektualusis džentelmenas išlaiko pusiausvyrą ištardamas:

       „Žmogus, manyčiau, visada naujokas...“

       Kaskart – iš naujo! Juk išankstinės tiesos sudėliotos tik į knygas. T. Venclova stoiškai priima senatvę kaip faktą. Jis bando su ja susitaikyti:

       Gal tai panašu į pasakymą: iš kur atėjome, ten ir sugrįšime. Kultūrinius darinius galima keisti, formuoti juos savo jausmais, valia, plunksna, tik Laikas išsprūsta:

       ,,...laikas auga – svetimas, kaskart sunkesnis,
       tapęs savimi be mūsų
       valios ir žinios...“
       ,,Paskui mums lieka nebedaug. Senatvė,
       mirtis, atėjus deramu metu...“

       Paskui pažeria vieną aforistinę frazę, kuri išnykimo akivaizdoje žymi pozityvų poeto judesį:

       ,,Akimirkų suma prilygsta sielai...“

       Gyvenimo akimirkos transformuojamos į kūrybą, savęs pažinimą ir tobulinimą. Savo kelyje T. Venclova kaupė, daugino, skleidė kitiems tas akimirkas per esė, straipsnius, interviu, poeziją. Tik tokiu intensyvumu artėjama prie žmogiškojo kultūrinio identiteto. Taip ,,testuojama“ sielos kokybė – atliktų darbų apimtimi, žanrų spektru, intelektualinės aistros ir žmogiškosios atsakomybės laipsniu. Siela prisipildo to, ką mato, girdi, jaučia. Ir laikas ,,byrėjo“ ne veltui. Todėl pasiekęs tam tikrą dvasios konsistenciją, visiškai nesutrikęs ir reflektuodamas savo gyvenimą gana objektyviai, poetas viename laiške išdrįsta reziumuoti laiku ir gerai sužaidęs savo gyvenimo partiją.

       Taip gyvenimą (biografiją) gali užbaigti (?) tik elegantiškai aristokratiška (nepriklausomos stovėsenos ir pasaulyje, ir kultūroje) asmenybė, visapusiškai atsivėrusi Begalybei, išbandžiusi ekstremaliausius laiko primestus Būties realizavimo būdus ir suvokianti savo Baigtį kaip Visumos tęsinį.

       Vienas įžvalgiausių ir virtuoziškiausių dialogą su pašnekovu kultūros kontekste kuriančių veikėjų (L. Donskis) yra tokios nuomonės: ,,Tomą Venclovą turbūt galima laikyti įtakingiausiu visuomenės ir kultūros kritiku XX a. Lietuvoje“. L. Donskis T. Venclovą lygina su Karlu Jaspersu, Emanueliu Levinu, Martynu Buberiu. Mano galva, T. Venclova savo aštriomis impresijomis, akiračio platumu, intelekto drąsa panašus į Algirdą Julių Greimą, o savotiškai nervinga kalbėjimo maniera, aštriu ir atsietai šaltu žvilgsniu į tiriamą problemą ir visiškai nepriklausomu mąstymu – į Ričardą Gavelį ar net Vytautą Kavolį.

       Kaip kultūros analitikas, jis – tikslus, blaivus, bebaimis.

       Paskutiniame rinkinio ,,Sankirta“ eilėraštyje ,,Prie ežeryno“ vienas iš simbolių – varna. Šis ,,paukštis ženklina tik atsparumą ir kantrybę“, aiškina poetas, lyg reziumuodamas savo gyvenimo peripetijas, kuriose tvirtumas ir kantrybė gelbėjo rašytoją gyvenimo lūžių momentais. Bet varnos simbolis yra vienatvė ir atskalūnas. Šie požymiai, pasirodo, taip pat būdingi poetui. O kokios jo charakterio ypatybės yra labiausiai išreikštos? Interviu jis atsako, jog esąs keistai savimi pasitikintis, kiek ciniškas ir žiauriai pastabus. Tokie tikrieji T. Venclovos bruožai.

       T. Venclova galbūt ne tiek dėl savo charakterio savybių, kiek dėl ,,kietos“ ir argumentuotos pasauliniame kontekste nuomonės nėra suprastas tėvynėje. Anot L. Donskio, ,,sunku atsikratyti įspūdžio, kad Venclova sulaukė daugiau užuojautos, pagarbos ir supratimo Rusijoje bei Lenkijoje negu gimtojoje Lietuvoje“. Judantis gyvenimo nuokalnėn su vis didesniu nuolankumu, dvejodamas viskuo, ką pamatė, patyrė, parašė, poetas ištaria fundamentaliausią frazę:

       ,,Kas žino – gyvenimas buvo ar ne...“

       Taip natūraliai priartėjama prie Senojo Testamento amžinos ir nekintančios išminties.

Poetas, perfrazuojant L. Donskį, ne tik konstravo kalbos pasaulį (poetinę kalbą ypač), bet daugiaplane veikla kūrė pasaulio kalbą. Jis darė įtaką įvairių institucijų (socialinių, politinių, tautinių, literatūrinių ir pan.) pokyčiams, tendencijoms, neužmiršdamas išgryninti ir savo sielos paveikslų, kai lipdė iš jų intelektualinę biografiją, kaip tam tikro laikotarpio ir visuomenės sluoksnio humanitarui būtiną kultūrinį dėmesį vien tam, kad kūryba ir gyvenimas, kaip esminiai žmogiškosios egzistencijos taškai, įgautų daugiau Prasmės ir Reikšmės mūsų gyvenime. Ateičiai.

       Poezijos rinktinės ,,Sankirta“ autoriui, manau, tai pavyko padaryti labai kokybiškai ir rimtai.

Kalba, Erdvė ir Laikas – strateginiai kiekvieno iš mūsų gyvenimo taškai, pagrindiniai būties sandai, esminės filosofinės kategorijos lyg nematoma, bet tvirta gija nusidriekia ne tik naujojo rinkinio tekstais, bet ir perskrodžia visą jo gyvenimą ir leidžia priskirti autorių santūrių filosofinių įžvalgų turinčių poetų bendrijai. T. Venclova ,,Sankirtoje“ dar kartą nužymėjo Vertybes ateities intelektualų kultūrinėje topografijoje.

       Nemunas
       2005 06 16