tekstai.lt

Pranas Visvydas. Sąmoningų nesąmonių galerijoje (Rimas Vėžys. Raidės laiko griaučiuose, 1969)

rimas vezys
rimas vezys
Rimas Vėžys. Raidės laiko griaučiuose. – Chicago: A.Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.

 

Nuostabu, kad iki šiol neturėjome poeto, kuris išdrįstų įsijungti į "vaikų - neklaužadų" gretas ir dirginti mūsų išeivinę bendruomenę. O pavyzdžių aplinkui yra daugiau negu reikia, šūkis "épater le bourgeois", gyvas Dada menininkų laikais, šiandien ne tik kaitina, bet ir sprogdina establišmentą. Zuja ilgaplaukiai rašantieji ir nerašantieji poetai ir be pasigailėjimo purto vakariečių kultūros medį. Literatūra bombarduojama absurdu, cinizmu, sadizmu, pornografija, sentimentais ir astrologiniais prietarais. Kokia iš to nauda ateičiai, galima spręsti iš rimtesnių antologijų, kur nerandame pavardžių tų poetų, kurie prieš pusę šimtmečio vaikščiojo aukštyn kojomis. Pasirodo, mūsų epocha neįvertina net ir savo juokdarių ir per greitai pakiša juos po užmaršties velėna.

O vis dėlto be drąsaus juokdario-satyro kiekviena bendruomenė jaučiasi nepatogiai. Jis buvo reikalingas karaliaus dvare, jis reikalingas ir dabar. Turi gi kas nors juoktis iš aktualijų ir rodyti tamsiąją mėnulio pusę. šviesaus humoro neužtenka. Kai kada atsigaivinimui reikia ir pramuštgalviško sąmojo. Atrodo, kad spraga šioje srityje mūsuose dalinai tapo užkimšta:

 

Neseniai išdygo
Pirmas
Užsuktas lietuvis:
Pilypas iš Kanapių (p. 52)

— Rimas Vėžys su savo pirmuoju eilėraščių rinkiniu "Raidės laiko griaučiuose". Gražiai išleistoje knygoje atsiskleidžia laikmečio grimasa, kaip Hieronymus Bosch paveikslo parodija. Simptomai, ryškūs mūsų epochoj, randa atgarsį ir Vėžio eilėraščiuose: absurdas, skeptcizimas, seksas, sadizmas. Poetas prisipažįsta, kad jam "trūksta vienos spyruoklės", tačiau maištauti, moralizuoti, rankas grąžyti jis nenori. Jam mieliau apsinuoginti, truputį pasignaibyti ir pasijuokti iš tokių situacijų, kurias eiliniai mirtingieji mini tik intymiame ratelyje. Vėžio tonas yra linksmas, filosofuojantis. Stilius — bloknotinis, epigraminis. Didesnė eilėraščių dalis yra ištraukta iš užrašų knygelės be kruopštaus apdorojimo. Poetas stengiasi skaitytoją apstulbinti kokiu nors kandžiu ar buduarišku įvaizdžiu (Tavo akys yra lyriška pornografija), arba pasakyti universalinę tiesą (žmogus yra tik žmogus).

Ypatingą dėmesį R. Vėžys kreipia į apsinuoginimą, šiuo jis yra tikras laikmečio kūdikis. Įvaizdžiai, susiję su žmogaus anatomija ar gyvulių fiziologija, jam sekasi neblogai. Todėl ir skyrius "Apnuoginti žodžiai" rinkinyje yra stipriausias. Vis dėlto mūsų "lytiškas poetas" (p. 90) stengiasi laikytis ribų, kurios amerikiečių jaunimo erotinėje literatūroje yra visiškai nepaisomos. Vėžys šneka palyginti taktiškai ir nepamiršta taisyklės, kad taikli užuomina kai kur sukelia didesnį įspūdį negu nuogas faktas. Mūsų gimnazistai Lietuvoje tai puikiai žinojo, kai jie įsilinksminę užtraukdavo:

Buvo šviesi mėnesiena,
Susipiovė katės.
O kas tenai toliau darės —
Susipraskit patys.

Nelinksmam pasauliui pralinksminti R. Vėžys griebiasi nesąmonės, su šia satyrine priemone (reductio ad absurdum) papuošdamas dažną eilėraštį. Pradeda rimtai, romantiškai, ir, žiūrėk, pabaigia absurdiškai. Taip įvyksta ir su antraštiniu eilėraščiu "Raidės laiko griaučiuose". Sėdėdamas Kluane ežero krante, įsivaizduoja esąs seno laivo griaučiais ir pabaigoje ežerui sako:

Klausyk, paglostyk
mano dugną! (p. 33)

Į tą dugną yra sudėtas visas satyrinis parakas, su keliomis dimensijomis. Ir eilėraštis "Tavo ir mėnulio šviesa", kad ir šokiruojantis, yra vaizdingas. Taip pat ir "Kūrybinis netikėtumas" pribloškia ir prajukdo skaitytoją miklia paskutinių eilučių kombinacija.

Besivaikydamas kūrybinių netikėtumų, R. Vėžys protarpiais atleidžia poetinės formos petnešas, ir eilėraščio ašmenyse pasirodo nevalyvų dėmelių. Tame pačiame "Kūrybiniame netikėtume" randame nereikalingą balastą: "aš", "ženklan", "pilkais", "aukštyn", "kartais". Be tų žodžių eilėraštis būtų vaiskesnis. Būdvardis "pilkas" pelenams yra nereikalingas. Taip pat ir prieveiksmis "aukštyn", nes su veiksmažodžiu "iškėliau" kojų pozicija yra pakankamai aiški. Asketiškas taupumas yra didžiausia satyriko dorybė. Jam, kaip cirko akrobatui, pakibusiam tarp dangaus ir žemės, pavojinga leistis į neapskaičiuotą judėjimą ar į plepėjimą.

Jei eilėraščio "Ar matei" vaizdai yra paraleliškai, įdomiai išdėstomi, tai kitame eilėraštyje "Rinkinys" girdimas tik paraleliškas plepėjimas. Atrodo, kad autoriui rūpi pasigirti savo erudicijos bagažu. Saulėlydžių fone iškyla ir Katiliškis, ir daktaras živago, ir Nie-tzsche, ir Rilke, ir Hessės Siddartha, ir Buddha, ir Tomas Akvinietis, ir graikas Zorba, ir Naked Ape, ir pagaliau Baudelaire. Tema, rodos, universalinė, bet tas nevykęs prielinksnio "tarpe" kartojimas viską sudarko. Tik pabaigoje, kaip paprastai, švysteli skaidri mintis:

Saulėtekių nerenku:
saulėtekius pramiegu
parimęs
ant Venclovos raštų (p. 86)

Šnekant apie eilėraščio glaustumą, tektų nurodyti trumpučiuką eilėraštį "Metamorfozė". Vienuolika žodžių, bet iš jų trys — "yra", "jas" ir "aš" — pūpso kaip spuogai. Taip pat ir per dažnas kokio nors įvaizdžio brukimas kenkia rinkinio visumai. Nuolat kartojamas anekdotas atsibosta, žinoma, visi poetai turi savo mėgiamus objektus ir lipte limpančias sąvokas. Vieni dažnai mini rankas, antri — akis, treti — veidą, plaukus ir t.t. Jei "Raidžių" autorius yra pasiryžęs liaupsinti kitas kūno dalis, tai jo asmeniškas reikalas. Bet ir jam, kaip poetui, galioja saiko dėsnis.

Iš anatomijos R. Vėžys mielai į-šoka į filosofijos darželį. Ypatingos prasmės gyvenime jis nemato, nes žiūri pro hedonizmo akinius. Ciniškas skepticizmas nuspalvina jo mintis.

Samprotavimai vietomis primena Hollywoode pardavinėjamo laikraštuko "Free Press" dogmą. (Sakoma, kad tai pogrindžio spauda. Bet koks ten pogrindis, jei laikraštį iš dėžutės už dešimt centų gali nusipirkti kiekvienas vaikas). Vėžys ištraukia iš archyvo seniai nuvalkiotą "Dievo mirties" fikciją ir su pasigardžiavimu išrikiuoja eilutėse visą antireliginę amuniciją: "mirusį Dievą", teologus, Billy Graham, George Wal-lace, "Gott mit uns" ir "In God we trust". Antireliginio limonado gurkšnį jis baigia retoriškai:

Ir kartu
su dangišku
davatkų choru
aš užgiedu
Oh man
Ah man (p. 18)

Vargšės davatkos. Kliūdavo joms iš satyrikų Lietuvoje, trafaretiškai kliūva ir dabar. O iš tiesų jų veidmainiavimas, lyginant su daugelio kitų klasta, yra tik lašas vandenyne.
Meniškai operuoti absurdu nėra lengva. Tai yra pastebėjęs ir R. Vėžys. Kai kurios jo nesąmonės yra perdaug sąmoningos. Pavyzdžiui, eilėraštyje "Revoliucija" prasikiša sąmoninga propaganda, o "Idilijoje" — nuogas sadizmas. Iš vykusių nesąmonių minėtinos "Struktūros" ir "Meilė". Pastarojoje, pirmose keturiose eilutėse, atsiveria grynas, kaip trijų dolerių banknotas, absurdas:

Išdžiūvusi kumelė
Lyg Mocarto
39-toji simfonija
Man patinka (p. 13)

Iš "Kelionių ir svajonių" ciklo pastabumu išsiskiria detalė "Selkirko kalnyne". Upelis, griaustinis, pušų šniokštimas susilieja į barokišką simfoniją:

ir mes,
pilni entuziazmo,
pavadinam upelį
Jonu Sebastijonu (p. 31)

Pasirodo, eiliuoti skoningai ir sąmojingai galima ir be vulgarumo. Vulgarumas be reikalo prasiveržia ir frazėje "prakeiktai didelė lietuviška šeima", čia kopijuojamas amerikiečių avangardo mėgiamas keiksmažodis "damn". Ar jis tinka lietuviams, labai abejoju. Mūsų politinės aspiracijos yra tik miniatiūrinės, o mūsų žaizda, netekus laisvės, yra begalinė. Taip pat ir tie "benkartai", iš kurių Vėžys šaiposi, nieko bendro neturi su lietuviškų šeimų subuvimais.

Nesiseka Vėžiui su eilėraščių architektonika. Statydamas vienžodžių, dvižodžių eilučių dangoraižius, jis neatsižvelgia melodijos (cadence), kuri paprastai reguliuoja žodžių išrikiavimą verlibre. Išeina maskvietiško pobūdžio gyvenamų namų blokas. Švelnios frazės pakliūva į tokį monotonišką pastatą ,ir jas tenka skaityti stakatais, žaksint. Palyginti geras eilėraštukas "Kai tu atplauksi" dėl nevykusios prozodijos pavirsta į 22 aukštų viešbutį. Dar blogiau su tais futuristiškai išdrabstytais eilėraščiais. Sąvokas juose tenka rankioti kaip skiedras lentpiūvėje. Tvarkingiau surašytas "Geometrinis atradimas" lengviau įsmigtų sąmonėn, nes mintis verta dėmesio.

R. Vėžys turi lakią vaizduotę ir moka satyriškai šypsotis — tai dvi burės, kurios išneša jo poetinę valtį į platesnę erdvę, žinoma, buriavimo judesiai dar nėra visai laisvi. Dar ne visi žodžiai, ne visi posūkiai reikšmingi. Dar per daug anemiško balasto: "berods", "kitaip tariant", "va", "gal būt", "be abejo", "deja". Atsikratęs šitų "mažmožių", vulgarumo ir aplinkos padiktuoto "nihil", poetas, reikia linkėti, pajėgs mums duoti ir kūrybingesnių nesąmonių.

 

Aidai, 1970, nr. 4