julijonas_linde_dobilas       Julijonas Lindė, literatūroje žinomas J. Dobilo slapyvardžiu, gimė 1872 lapkričio 17 Dovydų kaime, Joniškėlio vis., Biržų aps., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Joniškėlio pradžios mokykloje, Kuldingos (Latvijoje) vokiečių gimnazijoje ir Kauno kunigų seminarijoje (18931898). Trumpą laiką pabuvęs Raseiniuose vikaru, ilgesnį laiką vikaravo ir kapelionavo įvairiose Latvijos vietose. 1910  1914 m. vikaravo Varniuose pas savo draugą kun. A. Juozapavičių. Čia būdamas, pabaigė rašyti ir išleido 1912 m. pirmąjį lietuvišką romaną "Blūdą". 1914 m. buvo paskirtas Alukstos (vėl Latvijoje) vikaru ir progimnazijos kapelionu. Kilus I pasauliniam karui, nusikėlė į Jekaterinoslavą (dabar Dniepropetrovskas) Rusijoje, kur buvo gimnazijos kapelionu. Po karo iki 1922 m. klebonavo Latvijoje. 1922 m. atvyko į Panevėžį ir nuo rudens pradėjo lietuvių k. ir literatūros mokytojo darbą. Nuo 1925 m. buvo Panevėžio berniukų gimnazijos inspektorius, nuo 1927 m. direktorius. Mirė 1934 gruodžio 2. Palaidotas Panevėžio katedros kapinėse.

       Mokytojas

       Jeigu kas paklaustų, kurį Lindę-Dobilą aš labiausiai vertinu — mokytoją, filosofą, literatūros kritiką ar rašytoją, — nesumirkčiojęs atsakyčiau: mokytoją. Manau, kad panašiai atsakytų beveik visi jo buvę mokiniai.

       Pedagoginį darbą Lindė-Dobilas dirbo truputį daugiau kaip 30 metų, tai vienoje, tai kitoje Latvijos mokykloje kapelionaudamas. Bet tikrasis io, mokytojo, talentas galėjo pasireikšti ir pasireiškė Panevėžyje, pradėjus dėstyti lietuvių ir visuotinę literatūrą. Ne paslaptis, kad šioje srityje jis buvo savamokslis. Bet kas gi 1922 m. pradėjęs mokytojauti nebuvo lietuvių literatūros moksle savamokslis? Netgi ir profesoriai, ir literatūros istorijos vadovėlių autoriai buvo tada tokie pat savamoksliai, kaip ir Lindė-Dobilas. Betgi mūsiškis "savamokslis" buvo labai daug skaitęs ir labai daug žinojo. Nuo pat pirmųjų dienų jis išsiskyrė iš kitų savo kolegų literatūriniu išsilavinimu, minčių gilumu ir originalumu. Kad jo mintys tada ne tik jo mokiniams, bet ir kolegoms buvo naujos ir įdomios, rodo faktas, kad kartą net pats direktorius dr. J. Yčas padarė jo paskaitos santrauką ir išspausdino vietinėje spaudoje.

 

       Apie 1925 m. "Panevėžio Balso" atkarpoje buvo spausdinami Lindės Dobilo pamokų užrašai. Ar tuos užrašus parengė jis pats, ar jo mokiniai su jo priežiūra ar be priežiūros, nežinau. Betgi gerai žinau, kad panevėžiečiai mokiniai, pradėję mokytis lietuvių literatūros, susiieškodavo "Panevėžio Balso" komplektus, tas pamokas nusirašydavo arba pasidarydavo ištraukas. Atsakinėdami literatūrą (tada teturėjome plonutį V. Zajančkausko vadovėlį), rašydami rašinius, mėgdavome ką nors pacituoti iš tų užrašų. Už tos citatos, kaip už kokios pilies sienos, jausdavomės drąsūs prieš mokytojus J. Vitkauską ir L. Kuodį.

       Ankstesnieji mokiniai Lindę-Dobilą kartais mėgsta vadinti vienu nedrausmingiausių mokytojų, nes jis nesilaikydavęs švietimo ministerijos nustatytos programos, o dėstęs tik mėgiamus autorius, kitiems pritrukdamas laiko. Mano laikais, jau Lindės  Dobilo gyvenimo pabaigoje, to nebuvo, programa buvo praeinama visa ir be didesnių nukrypimų.

       Kalbėjo iš lėto, tylokai, retkarčiais pakeldamas galvą arba pažiūrėdamas pro akinių viršų. Dėstė vaizdžiai, pafilosofuodamas, ieškodamas esmės. Mes, mokiniai, gaudėme kiekvieną jo žodį, stengėmės užsirašyti, o paskui iš jų — atsakinėti. Bet atsakinėti ne visiems lengvai sekdavosi, nors ir pažodžiui būdavo "iškalę". Mat, mokytojas lengvai suprasdavo, kada mokinys pradėdavo kalbėti apie tai, ko gerai nesupranta.

       "Meno kuopos" globėjas
       Lindė-Dobilas, būdamas gimnazijos direktorium, dėstydavo paprastai tik aštuntojoje klasėje. Tačiau su juo susipažinti turėjo progos visi mokiniai "Meno kuopoje". Daug kur Lindė-Dobilas laikomas tos kuopos įkūrėju. Tai ne tiesa. Atvažiavęs į Panevėžį, jis rado kuopą jau įsteigtą 1922 gegužės 1 ir veikiančią. Jis atsilankė į trečiąjį susirinkimą rudenį. Atsilankė kaip svečias, išėjo kuopą pamilęs. Nuo to laiko ligi pat mirties retas susirinkimas buvo be jo.
Susirinkimuose paprastai būdavo Lindės  Dobilo paskaita arba kieno nors referatas, po to skaitoma pačių mokinių laisvoji kūryba. Po referatų ir laisvosios kūrybos globėjas leisdavo patiems mokiniams išsikalbėti. Tik tada, kai jau matė, kad niekas nebekalbės, paprašydavo žodžio ir pasakydavo, ką kalbėtojai teisingai pastebėjo, kur perdėjo. Jei su kieno nors nuomone nesutikdavo, pasakydavo savąją ir pagusdavo, bet, gink Dieve, nenorėdavo savo nuomonės primesti, tik skatindavo tiesos ieškoti.

       Lindės  Dobilo globojama "Meno kuopa" yra padariusi apie 200 susirinkimų, kuriuose jis pats skaitė apie 80 paskaitų, patys mokiniai apie 30 referatų, apie 160 eilėraščių, apie 30 beletristikos dalykėlių.

       Filosofas ir kritikas

      
       Lindė-Dobilas buvo filosofas ir literatūros kritikas. Nemaža įvairiais šiais klausimais atspausdino ilgesnių ar trumpesnių straipsnių įvairiuose laikraščiuose. Gaila, niekad jie nebuvo surinkti ir išleisti vienoje knygoje. Kadaise R. Šaltenis ir aš paskelbėme "Naujojoje Romuvoje" Lindės  Dobilo raštų bibliografiją, bet jautėme, kad ji nepilna. Šiuo metu tų laikraščių komplektai mums neprieinami, o dabartinėje Lietuvoje jis dar tebėra ignoruojamas: net literatūrinė jo kūryba vis dar neišleidžiama.

       O Lindė-Dobilas savo kritiškuose bei filosofiniuose straipsniuose buvo labai ir labai tolerantiškas. Jis nuolatos ragino ieškoti grožio ir tiesos, neliečiant ir ypač neužgaunant kito įsitikinimų. Jis ieškojo ne tai, kas žmones skiria, bet kas jungia. Buvo laikas, sako jis, kada norėta beveik matematišku tikslumu atskirti vieną ideologiją nuo kitos. Į kitų pažiūrų žmones buvo žiūrima, kaip į padarus, nuo kurių reikia šalintis, kaip nuo apkrėstų šiltine ar maru. Šiandien nebeužtenka matyti, kuo viena ideologija skiriasi nuo kitos. Kur kas svarbiau nustatyti, ką ideologijos turi bendra. Jei seniau susitikdavo priešas su priešu, tai šiandien turi susitikti žmogus su žmogum ir džiaugtis, kad abu, nors ir skirtingais keliais, veržiasi į aukštybes. Jau tos kelios Lindės  Dobilo minčių nuotrupos rodo, kad Vatikano II susirinkimo ekumenines mintis jis skelbė 30  40 m. anksčiau.

       Vienas pagrindinių jo teigimų yra, kad žmogus nuolat blaškosi tarp dangaus ir žemės, tarp gėrio ir blogio, tarp viduramžių asketizmo ir renesanso pomėgių ieškojimo. O pilnutinis žmogus yra tas, kuris suranda žemę mylinčių ir į dangų besiveržiančių jausmų sintezę. Tos mintys labai ryškios jo filosofijoje, literatūros kritikoje ir visoje jo grožinėje kūryboje.

       Rašytojas

       Rašytojo vardą J. Dobilas gavo už savo romaną "Blūdą" jau 1912 m. Ne vienas, minėdamas Dobilą, būtinai pradeda sakyti, kad jis — "Blūdo" autorius ir . . . nutyla. Nutyla, nes dažniausiai "Blūdo" nėra skaitęs. Nuo tos nuodėmės, turiu prisipažinti, nebuvau laisvas ir aš. Nors būdamas mokiniu, buvau didelis Dobilo kaip mokytojo ir filosofo gerbėjas, tačiau daug kartų bandęs, gimnazijoje "Blūdo" neįveikiau. Ot taip su zakristijonu Kuprevičium, būdavo, imi ir pasiklysti Karklynkiemio šventoriuje, su juo beieškodamas vyriausio veikėjo viršaičio Bajoriūno.

       Romano fabula nesudėtinga. Bajoriūno tėvai, tvirti ūkininkai, norėjo sūnų išmokyti kunigu. Bet sūnus nelinko į mokslą ir liko žemės dirbti. Suaugęs pamilo tarnaitę Ievutę, bet, tėvų liepiamas, vedė Dalbaitę, kurios nuoširdžiai nepamilo. Ievutė išvažiavo į Ameriką, ir Bajoriūnas retai ją teprisimena. Ne jos prisiminimas sukelia Bajoriūno viduje audras ir blūdus (kliedėjimus, kvailiojimus), o naujos idėjos, ateinančios iš šalies (socializmas, revoliucinis judėjimas) ir kylančios viduje ir iškeliančios daugybę klausimų.

       Gandai apie revoliuciją ir aplinkinio gyvenimo stebėjimas sukelia Bajoriūno sieloje nerimą ir visą eilę klausimų, į kuriuos pradeda ieškoti atsakymo. Kadangi jo paties svarstymai ir klausimų sprendimai gali būti "blūdas", nuodėmingas kliedėjimas, tai jis, giliai religingas žmogus, pirmiausia savo problemoms sprendimo ieško Bažnyčioje. Kun. Kantička nurodo jam pasiaukojimo idealą: kylančioje socialinėje ir ateistinėje revoliucijoje, norinčioje sugriauti Bažnyčią, viršaitis Bajoriūnas turįs tapti Bažnyčios gynėju ir, jeigu reikėtų, mirti kankinio mirtimi. Šis idealas Bajoriūną paveikia, jis pasvajoja, kad gražu būtų likti kankiniu ir pasiekti altoriaus garbės. Bet gražu ir žemėje, ir jis nenorėtų taip lengvai ją palikti ir kilti į dangų.

       Besvarstydamas griežtą kun. Kantičkos žmonių skirstymą į katalikus ir nekatalikus, o pagal tai — į gerus ir blogus, į išganytinus ir pasmerktuosius, vietoj nusiraminimo jis pradeda dar daugiau abejoti ir "blūdyti". Jis pažįsta daug žmonių, kurie, nors ir nekatalikai, bet yra geri ir neturėtų būti neišganyti, pasmerkti. Kuo toliau, tuo labiau Bajoriūnas pradeda blaiviau žiūrėti į gyvenimą ir mažiau savo paties sprendimus (o jie daug kur yra labai ir labai ekumeniški, visu pusšimčiu metų ankstesni už Vatikano II sprendimus) belaikyti "blūdu". Taip apsiraminęs, jis klauso socialisto agitatoriaus kalbos ir ramiai svarsto, ką jis teisingai ir ką neteisingai sako. Bajoriūnas supranta, kad ir kun. Kantička, ir socialistas atstovauja kraštutinumams. Jo blūdas pasibaigė, suradus naują gyvenimo formulę: "Kiekvienas tarnauja Dievui savotiškai ir tarnauja taip, kaip Dievas nori, ir kad Dievas naudojasi silpnais sutvėrimais, kokiais yra visi žmonės, pasiekimui mums nežinomų prakilniausių tikslų".

       Prisiminę Lindės-Dobilo filosofiją ir naudodamiesi jo terminologija, galime sakyti, kad Bajoriūnas blaškėsi tarp dangaus ir žemės, tarp viduramžių asketizmo ir renesanso žemės bei gyvenimo meilės, o nusiraminimą rado organiškoje lietuviško bei gamtos gyvenimo ir religinio idealo sintezėje.

       Antras žymesnis J. Dobilo veikalas, parašytas, berods, irgi apie 1912 m, bet išspausdintas 1921 m. "Skaitymų" VIIIX kn (apie 90 psl.) yra drama "Širdis neišturėjo". Ūkininkai PI ūkiai leidžia savo sūnų Petrą j kunigus. Džiaugiasi klieriku motina, tėvas, džiaugiasi kaimynai, kad jų kaimas išgarsės, ir bus "kur kas drąsiau žmogui pasirodyti: ar tau žydas, ar uriadnikas, ar taip kas — pasakei iš kur, ir tuojau — aa... vadinas, iš to sodžiaus, kur kunigėlis ... Garsūs bus namai. Nė vienas nepravažiuos pro Salį, kad į juos neparodytų".

       Džiaugiasi visi, bet nesidžiaugia pats klierikas. Jis išvažiuoja, bet jo širdis neišturi: neturėdamas pašaukimo, iš seminarijos išstoja. Tai sužinojusi, miršta motina, visą laiką buvusi silpnos sveikatos: jos Širdis neišturi. Neišturi ir tėvas, suserga haliucinacija.

       Ši drama turi panašumo į V. Mykolaičio  Putino "Altorių šešėly", nes ir čia sprendžiama, galima sakyti, kunigavimo problema. Tik jei "Altorių šešėly" jaučiama simpatiją Liudui ir jo gailimės, tai čia, priešingai, simpatijos krypsta tėvų pusėn. Čia parodytas tėvų išgyvenimas, sūnui traukiantis iš jų taip svajojamo idealo — turėti sūnų kunigą.

       Antroji J. Dobilo drama "Kur laimė?" išėjo atskira knyga 1930 m. Šioje dramoje sprendžiama inteligento, išėjusio iš kaimo, problema. Tai daugiau filosofinio pobūdžio drama, daug joje abstraktiškumo, aforizmų.

       Prieš I pasaulinį karą dar jis ano meto laikraščiuose, kiek prisimenu, "Lietuvos Žiniose", išspausdino 4 apysakaites (bent tiek man teko surasti): "Kūžios", "Juodnugaris", "Saliute". Vienos vardo šiuo metu nebeprisimenu.

       Tarp visų J. Dobilo raštų yra aiškus ryšys. "Blūde" minimas Bajoriūno sūnus Petras, kurį tėvai svajoja leisti į kunigus. Dramoj "Širdis neišturėjo" matom Petrą (nors ne ta pačia pavarde) klieriku, o išstojusio nebematom. Dramoj "Kur laimė?" atsiranda eksklierikas Juozas, dabar vaistininkas. Tuo būdu romanas ir dvi dramos sudaro lyg ir trilogiją.

       Baigiamosios pastabos

       J. Lindė-Dobilas kaip mokytojas, "Meno kuopos" globėjas, filosofuojąs literatūros kritikas buvo populiarus savo mokinių ir plačiosios visuomenės tarpe. Jo grožiniai raštai dėl sunkokos ir ne visai apvaldytos formos nebuvo labai skaitomi.

Praėjus šimtui metų nuo jo gimimo ir 60 m. nuo jo pirmųjų raštų išspausdinimo, verta ir Įdomu būtų giliau panagrinėti jo skelbtas ekumenines mintis, kurios anais laikais buvo per ankstyvos ir dėl to kai kam nepriimtinos.

       Iškeliant ir labai menkaverčiusr bet dabartinių Lietuvos valdovų idėjai artimus "rašytojus", J. Lindė-Dobilas ten tebėra ignoruojamas — tiek jo kritika, tiek grožinė kūryba, kuri esanti pagrįsta reakcinėmis pažiūromis. Bet savo mokinių tarpe jis dar ir šiandien tebėra gyvas ir aktualus, rodąs kelią į tiesą ir grožį, skelbiąs kiekvienam, siekiančiam tiesos, toleranciją.

      
       Aidai, 1972 m. Nr. 9