Juozas Erlickas. PRISIMYNIMAI. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – 463 p.

       Memorialas

       Skaitant prisiminimų (pavadinime esanti ilgoji y mus orientuoja į kitą žodį, bet ką vyras gali sau prisiminti: liežuvį, šlipsą, snarglį?) knygą, mintys nevalingai taip pat nuklysta į prisiminimus... Taip ir norisi atsidusti ir imti samprotauti: „Štai atsimenu, kaip mudu su Juozu...“ Bet drauge neapleidžia ir nuojauta, kad toks recenzijos rašymo būdas būtų neteisingas: ir autoriaus, ir recenzento atžvilgiu. Autorius nesužinotų teisybės, o recenzentas pusę atsakomybės perkeltų atsiminimų žanrui, esą aš nekaltas, kad taip neaiškiai viską prisimenu ir t. t.

       Todėl šį sykį teks eiti kur kas sunkesniu keliu – ilgai mąsčiau, ką gi man pasitelkus į pagalbą, ir vienintelė išganinga mintis per visą mąstymo vakarą buvo – „Mintys“. B. Pascalio „Mintys“. Pasirinkimo motyvacija elementari – kas pasakys, kad prisiminimai ne mintys, tegul ką nors meta į mane, geriausia, žinoma, kupiūrą su Vydūnu arba Kudirka. Na, štai ir vėl... Rašiau apie Juozą E. devynias galybes tekstų, ir kiekvieną sykį ta pati metodologinė klaida – stengiuosi juokauti, neva savas, artimas, pažįstamas... Taip gali ir iki šiknalaižio prisitarnauti... Taigi tepadeda man B. Pascalis ir jo „Mintys“, iš kurių pasiskolinau tik skyrių pavadinimus (kuriuos akivaizdžiai sukūrė ne jis pats).

       I. mintys apie dvasią ir stilių

       Juozo E. dvasia graudi, o stilius – kaip Evangelijos – paprastas ir suprantamas, skirtas visiems mažutėliams. Beje, apie dvasią: akivaizdu, kad Juozo E. rašymai ir svarstymai apie lietuvį šiame pasaulyje tampa vis niūresni, anksčiau žarstęsis, anot M. Bachtino, karnavalinio juoko kaskadomis, dabar jau šiepia dantis kaip koks surūgėlis egzistencialistas absurdistas Beckettas. Pavyzdžiui:

       „Būna, žmogus dar gyvas, o veidrody jo jau nebėr. Ten kažkas kitas. Piktas, nepatenkintas... Niekad nemačiau jo šypsantis. Aš tai visai kitoks. Dar atsimenu, kaip atrodau.
Nemalonu, kai tavo veidrodžiuos svetimi“.


       Tiesiog ištrauka iš A. Camus „Svetimo“. Jeigu dar porą žodžių apie stilių – jis tampa vis lakoniškesnis, daugėja liaudies išminties ir žemaitiško žodyno. Puikus lakoniškumo pavyzdys – 33 skyrius iš teksto, pavadinto „Svarbiausi dalykai, kuriuos regėjau Europoje“:

       „Europos taksistai kvailesni kaip mūsiškiai. Pasakai lietuvis esąs, o taksistas:
       – Sabonis!
       – Maironis! – atkertu.
       – Sabonis!
       – Jakavonis ir Pavilonis!
       – Sabonis! Sabonis!
       Paprašau, kad pasuktų į nuošalų kelią...
       Policija vis tiek Sabonio ieškos...“


       Trumpai, kondensuotai, bet kaip įžvalgiai ir subtiliai – apie žmonių susvetimėjimą, tautų nesusikalbėjimą. Beje, tai viena iš priežasčių, kodėl Juozo E. humoro nesupranta užsieniečiai. Jo juokas – tiesiai iš lietuvių kalbos šaknų.

       II. žmogaus skurdas be Dievo

       Juozas E. ne kartą buvo išvadintas bedieviu ir šventvagiautoju, tačiau neseniai buvau jį sutikęs – važiavo nuosavu automobiliu, o ne sėdėjo prie Aušros vartų.

       III. apie lažybų būtinumą

       Galėčiau lažintis (tik neturiu su kuo), kad šioje knygoje Juozas E., andai garsėjęs savo poezijos širvišku-strielkūnišku lyrizmu ir dainingumu, peržengė ribą, atveriančią plačias perspektyvas tautinei-anatominei poetikai (ištrauka iš „Pasaulio sutvėrimo“):

       „...– tai kaip tai pavadint? Gal varpa?“  –
       Nedrąsiai ištarė Kudirka.
       Atsiliepė Vydūnas: „Dar ko!
       Blogiausiu atveju tai – birka“.

       Pasiūlė Mažvydas: „Gal penis“, –
       Išėjo rimtesni iš menės...
       Ir kai atrodė – viskas, ribos!..
       Staiga Adomas tarė: „Bybis“.

       Štai taip. Galiu lažintis, kad po tokių įrodymų nutils įtarūs balsai, esą Juozas E. jau nieko nebegali. Gali būti, kad tai rodo mūsų tautos jaunystę, t. y. senųjų Europos kultūrų šeimoje mes dar paaugliai, nes išgirdę šiuos žodžius kažkodėl visi juokiasi. Net tie, kurie grūmoja. Mat šie žodžiai ambivalentiški, ir viename poliuje būtinai esantis juokas atperka nešvankybę.

       IV. tikėjimo būdai

       Juozas E. tiki, kad juokas gali būti politinis, ekonominis, buitinis ir šiaip sau. Man artimiausias pastarasis, tas, kuris ima be priežasties. Politinis susijęs su marginalijomis, dažnai nė neatsimeni, kas, kuris politikas padarė vienokią ar kitokią nesąmonę, o nuolatinis valdžios vyrų traukimas per dantį kartais Juozą E. lenkia į socialinę politinę satyrą. Žinoma, jis nenusirita iki feljetoninio stiliaus, tačiau politikos ir skurdaus gyvenimo temų variacijos ne begalinės, pamažu ima kartotis. O juokingiausias juokas – čapliniškas, tarsi be priežasties, pavyzdžiui: „Kitas mano draugas, stalius, atsisėdo ant klijų. Aš nuėjau, o jis gal ir šiandien tebesėdi“. Kodėl juokinga, nežinau.

       V. teisingumas ir padarinių priežastys

       Juozas E. yra teisingas rašytojas, tai yra jis visuomet už teisybę. Pavyzdžiui, netgi už piliečių lygybę:

       „Staiga atsivėrė slaptosios durys ir įėjo lėktuvo vadas. Buvo susijaudinęs, grąžė rankas ir žvelgdamas į mėnulį tarė:
       – Jei norėsiu, padarysiu taip, kad lėktuvas tėkšis į žemę.
       – Nedaryk! – šaukėm.
       – O kas man už tai bus?
       – Pinigų duosim!
       – O man gal ne pinigai svarbu.
       Moterys siūlė ką turinčios brangiausio. Vyrai – įstatymų paketą ir teisę dusyk per metus pasakyt kalbą JT asamblėjoje.
       O vadas purtė galvą ir atkakliai kartojo: ne! ne! ne!
       – Tai sakyk, ko nori?
       Jis paraudo ir tarė:
       – Norėčiau, kad papūstumėt man į subinę.
       Ėjom vorele ir pūtėm. O skrido ten generolai ir pėstininkai, ministrai ir menestreliai, ambasadoriai ir senelis Ambraziejus...“


       Šis Juozo E. kūrybos aspektas akivaizdžiai įrodo autoriaus lojalumą ir ištikimybę Prancūzų revoliucijai ir Jėzaus Kristaus mokymui. Be to, jis ne tik už teisybę, bet ir rašo viską labai tikroviškai. (Pavyzdžiui, jeigu jūsų pilotas paprašytų tokios paslaugos, argi nepūstumėt?)

       VI. filosofai

       Kaip jau minėjau, Juozui E. artimiausi jau kiek senstelėję egzistencialistinės minties adeptai, nors kartais jo raštuose pasitaiko ir antroji feminizmo banga, ir paprastos moters lūpomis pasakoma skaudi, bet tikra tiesa apie vyrų degradavimą bei nereikalingumą šiame pasaulyje:

       „Apsivėmęs Laurynas skersas drybsojo lovoj. Kamašai ant pagalvės, snarglys nudrikęs ligi kelių, sugniaužtoj saujoj pusiau nugerta arielkos stiklinė...
       – Kaip prieš šimtą metų... – suvaitojo moteris. – Kam tada visos naujos – net skaitmeninės! – technologijos? Kam gi tas Baltijos kelias? Švietimo ir Sveikatos reformos?..“


       Dar įdomiau, kad Juozo E. kūryboje yra akivaizdus panašumas į kito garsaus mūsų krašto žemaičio – Marcelijaus Martinaičio – skaudžius apmąstymus apie agrarinės kultūros mirtį ir siaubingą dvasinį tektoninį lūžį sodietiškoje lietuvio galvoje bei sieloje. Bet apie tai – kitame skyriuje.

       VII. dorovė ir mokymas

       Juozas E. labai jautriai ir taikliai (nors, žinoma, ir ironiška, juoko forma) užfiksavęs tai, kas mums, lietuviams, gyvenusiems viena koja ten, kita čia, atsitiko. Dažniausiai jo veikėjai dviejų rūšių – tie, kurie priėjo prie lovio, vadinamasis elitas, ir tie, kuriems jau per vėlu prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, kur viešpatauja mistiški žodžiai verslas ir supermarketas. Štai kaip jaučiasi seno kirpimo lietuvis:

       „Esu dar labai nelaisvas.
       Štai atsisėdu bare ir susigūžiu. Ir vaidenas man, kad beregint aprėks, išplūs, tėkš mazgote...
       Už ką?
       O bene aš žinau! Gal už visą gyvenimą.. Gal – šiaip sau...“

       O štai mūsų elito charakteristikos. Beje, žvelgiant į dabartinę valdžią... Tiek to. Taigi – elitas:

       „Kitur elitas formuojasi šimtmečiais, o mes susiformavome per šimtą dienų.
Kreivi buvo mūs pirmieji žingsniai Aukštuomenėj... Ko norėt! Kitur eina iš Berklio, Oksfordo... O mes taigi žengėm stačiai iš gatvės, tik vienas kitas, mokytesnis, iš Lukiškių. Daug, oi daug ko teko mokytis...“


       Štai ir visa dorovė, mokymas – dvi Lietuvos yra tikrai neprasimanytas daiktas.

       P. S. Kadangi B. Pascalio „Minčių“ turinyje aštuntas skyrius praleistas, aš jį taip pat praleisiu.

       IX. religijos

       „Tylu malūne... Tik Viešpats nenuilsdamas suka savo girnas ir sumaltus žmonių gyvenimus tarsi maišus veža pro malūną smėlio kalnelin“. Citata akivaizdžiai įrodo, kad Juozas E. pripažįsta Viešpaties buvimą, o laidojimo būdas labai panašus į būdingą krikščionims, nors, kita vertus, negyvas musulmonas taip pat panašus į pelų maišą.

       X. įvaizdžių kalba

       Juozo E. įvaizdžiai daiktiški, nors jų amplitudė gana plati – nuo taburetės iki interneto, iki virtualių pasaulių. Kita vertus, jis net tokį paprastą daiktą kaip stiklinė sugeba panaudoti labai kūrybiškai ir sujungti su naujosiomis technologijomis, pavyzdžiui: „Bet pastačiau savo duris ir žengiau stačiai į barą. Ištiesęs stiklinę penkiais mostais po šimtą gigabaitų prisijungiau prie Interneto ir gerą valandą bendravau su virtualiais pašnekovais. Tada ryšys nutrūko, dideliam ekrane liko mažos žvaigždės“. Nesaikingo girtavimo aktas aprašytas kaip darbas su kompiuteriu ir naršymas po internetą, ir tai sukelia komišką efektą, be abejonės.

       XI. pranašystės

       „Jis mokys žmones tobulo kelio.

       Niekada nei prieš jį, nei po jo nėra kilęs žmogus, kuris būtų mokęs to, kas bent iš tolo taip dieviška, kaip visa tai“. B. Pascalis. Bet tinka ir Juozui E.

       XII. Jėzaus Kristaus įrodymai

       Su pastarojo įrodymais žmonės vargsta jau du tūkstančius metų ir niekas iki šiol nepaaiškėjo, o štai Juozo E. egzistavimo įrodymai išsirikiavę lentynoje ir juos jau sunku suskaičiuoti. Be to, Juozas E. vis dar vienišas Lietuvoje (kaip andai J. K.).

       XIII. stebuklai

       Šiais laikais kiekviena knyga – mažas stebuklas. Tai, kad Juozas E., kaip ir anksčiau, dar sugeba juoktis ir „nesuinteresuotai“ (Kanto, Hegelio ir Melchioro prasme) – irgi stebuklas. Becketto ubagai laukė Mesijo. Nesulaukė. Juozo E. ubagai taip pat laukia. O kad nebūtų taip ilgu ir nuobodu – juokiasi iš savęs. Gal ir sulauks.

       Šiaurės Atėnai
       2005 01 15