Juozas Erlickas. Bajorų. - Vilnius: Tyto alba, 2007.

      „Tai padori knyga. (...) Kai liksite vienu du, atsivers visas jos vidinis grožis“, – kukliai pristato naujasis klasikas savo naują šedevrą. Jame toliau žaidžia populiariais kalbos ir mąstymo štampais, vaizduodamas biblinių personažų, senųjų inteligentų ir naujųjų verslininkų nuotykius. Iš tikrųjų viskas labai padoru ir rimta: nuo santūrios rašytojo povyzos iki kalbėjimo tono. Tik išmanantys žiniasklaidos pateikiamų aktualijų, politikos naujienų, televizijos programų „kodus“ gali deramai įvertinti autoriaus savotišką humoro jausmą, paremtą visų pirma žodžių žaismu ir absurdo logika.

      Šioje knygoje jį labiau domina šalies dabartis nei šlovinga praeitis, galbūt kiek daugiau dėmesio skiriama ir lyčių santykiams: reikia pripažinti, kad įprastą lietuvišką mizoginiją pakeitė subtilesnis žvilgsnis į moterį („Tikros vertybės“). Drąsiau kalbama apie gėjus ir seksualumą, klimato atšilimą ir gyvūnų apsaugos teises, aptariamos „madingos“ maisto derinimo ir elgesio iškrypimų, kosmoso tyrinėjimo ir emigracijos temos. Tačiau europinių vertybių integravimas į lietuvišką mentalitetą vis dar labai skausmingas („Pagadinti gyventojai“, „Kitokie, beveik demokratiniai žmonės“, „Senieji lietuviai. Naujas mąstymas“). Tačiau liaudis, kaip buvo senovėje, taip ir lieka „bajorų“ – kenčianti nuo valdininkų užgaidų, kovos dėl pinigų, kaimiečių tamsumo. Maloniai nustebino brandesnė autoriaus išmintis: tonas gal ne toks sarkastiškas kaip kitų knygų, ne toks stačiokiškas ir kandus, gudresnis, bet akivaizdžiai ir liūdnesnis.

      Kalbos stilius irgi kiek pasikeitė: kūriniai ilgėja, turi aiškesnį siužetą, daugiau ar mažiau pastovius personažus. Žinoma, išlieka ir eufemistinės dviprasmybės, ir garsusis anekdoto tipo kūrinys, ir aforizmai, kurių nesusilaikai nepacitavęs: „Žodžiai baisiau negu radioaktyvios atliekos teršia gyvenimą“ (p. 48), „Kuom vaikas vertesnis už mane? Aš juk taip pat moku traukt iš buteliuko ir žaist su mašinikėm...(...) Kiaurą parą voliotis lovoj ir prašytis ant rankų...“ (p. 80). Šis blaivus ir bukas naivumas gal ir neprideda optimizmo, bet leidžia į jau įprastas mūsų laikų sensacijas ir herojus pažvelgti iš tam tikro atstumo ir susimąstyti, ar tikrai viskas taip baisu Lietuvoj. Svarbiausia, ar kada nors tikrai buvo geriau? Pats už save kalba atsakymas į raudą dėl tradicinių vertybių praradimo: „Kada paskutinį sykį jų turėjot? Ypatingi požymiai?“ (p. 200). Knyga turėtų tikrai pradžiuginti ir daugiau, ir mažiau išsilavinusius skaitytojus: tai vienintelis rašytojas, kuris rašo kone visiems visuomenės sluoksniams suprantamu žanru.

      Literatūra ir menas
      2008 01 24