Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas. Novelės. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.


      Skaitydamas šias noveles, vis atversdavau viršelį ir pasitikrindavau autoriaus pavardę. Akurat - Šlepikas, o ne koks "deimančiukų ieškotojas" Vaižgantas ar "pašautų katyčių dainius" Biliūnas. A. Šlepikas - ganėtinai jaunas vaikis, visą sąmoningą gyvenimą greičiausiai praleidęs mieste, - prabyla apie savo kaimietišką vaikystę.


      Senesni lietuvių novelistai liejo ašaras dėl išdraskytų ir "numelioruotų" vienkiemių, o šių devynių novelių autorius kuria rekviem nykstančiam vėlyvojo sovietmečio ir "landsberginio" laikotarpio Lietuvos miesteliui.


      Koks tas miestelis? Ištuštėjęs, apgriuvęs, nykus, su vis dar lankoma bažnytėle ir jau nebelankomu kultūrnamiu, su keliais kvanktelėjusiais senukais ir prasigėrusiu jaunimu. Čia

      žmonės retai pakelia galvas aukštyn, dažniau vis knisasi sau po kojom kaip paršai. Čia gyvena tie, kurie dirba, kurie pavargę, kurie knygos gal dešimt metų nėra atsivertę.

      Ir juos visus naiviomis, infantiliškomis akimis stebi mažasis autorius. Dažnai iš tikrųjų mažas berniukas, kuris kartais apsimeta senuku arba jaunuoliu.


      Atrodo, šiame Dievo užmirštame užkampyje nėra ką stebėti ir dėl ko stebėtis. Tačiau rekviem nebūtų rekviem. Jei reikia odės - autorius ją sukurs! Ir tikrai - iš pirmo žvilgsnio nykus miestelio gyvenimas ima stebinti dramatiškų įvykių ir įvairialypių šekspyriškų personažų gausa. Čia nuolat kas nors nutinka, dažniausiai kas nors didžiai tragiško ar net metafiziško. O jei nevyksta nieko, tai siužetas perkeliamas į psichologinę plotmę - berniukai ar senukai visą laiką išgyvena, kenčia ir mąsto.


      Negana to. Kartkartėmis autorius pademonstruoja ir magiškojo realizmo fokusų. Skraidantis senis Laurinavičius, užsiliepsnojanti lapė, angeliški Sigito sapnai ir vizijos...


      Taip kurpiami epai, himnai ir odės. Su realybe nieko bendro neturintys meno kūriniai.

      Užpakaliniame knygos viršelyje autorius kalba: siužeto paprastai nebūna ne todėl, kad rašytojai nenori ko nors vertinti, bet todėl, kad jie yra negabūs ir nesugeba surasti jo realybėje ar savo smegenyse.


      Ką gi. Autorius, jo nuomone, - gabus, o jo smegenyse, jo nuomone, - surasi daug siužeto vingių.

      2006 01 28