Indrė Valantinaitė. ŽUVIM IR LELIJOM. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

        Nežinau, kas darosi su Rašytnamio PK serija. Vienais metais išeina geros knygos, kitais šias knygas apskritai būtų sunku pavadinti knygomis. Kokie pūstagalviai sėdi komisijose ir prastūminėja tokias knygas? Tokias neknygines brošiūras, dažniausiai parašytas jaunų egzaltuotų fifačkų. Ir iš kur jų tiek daug priviso? Iš gilumų juk, kvaily! Giliųjų slėpinių... Pasakysiu staigiai ir atvirai: šiuometinė PK žvaigždė, studentė Indrė V., savo debiutu sėkmingai papildo infantilių (Abrutytės, Žagrakalytės & Co.) plejadą.

        Kažkaip ne iki galo bandote atsiverti, brangioji. Sustojate. Susilaikote. Ieškote ribų. Aistringai saugotės. Cenzūruojate. Sublimuojate. Neinate į šachtos gilumą. Be reikalo. Be reikalo, gerbiamoji.

        Tokia nedrąsa panaši į išmestą nosinę, kuri grįžta atgalios, apsiveja kaklą ir užsmaugia. Būkite tikra lietuvių poezijos Mis masturbacija, nes dabar tenka bendrauti su pailgo veido paprastumo įdukra. Galų gale viskas anksčiau ar vėliau nusibosta. O nepanaudota jaunystės energija vėliau virsta depresija. Būkite tikra miesto poetė, o ne bloknamių estetikos padielka. Kiekviename kūrėjuje skamba tam tikra muzika, o jei autorius sugeba tiksliai išgirsti ir ją prie savęs priderinti, tuomet viskas būna gerai. Jei ne – tada NOSINĖ!

        Jei ta vidinė melodija tikrai tokia, kokią išgirdau, tada nebijokite – daugiau visokių erotinių įvaizdžių, ne tik žuvų ar lelijų simbolių, bet ir tikrų pažodinių reikšmių. Liaudis jau priprato prie atvirumų. Šiais laikais išradingos metaforos nėra populiarios. Tai sukriošusi impotentiškų vyrų prerogatyva. Ir klausykitės ne tik roko, bet ir daugiau klasikos bei avangardo.

        Šiaurės Atėnai, 2006-07-14