Rolandas Rastauskas. Metimas: eilėraščiai. - V.: Apostrofa, 2006.

      Štai pasirodė ir Rolando Rastausko eilėraščių rinkinys "Metimas", nors dar neatsitokėta nuo jo knygos "Kitas pasaulis", literatūrologų reflektuotos visgi nedrąsiai, bet jau du kartus nominuotos ir kaip reikšmingiausio 2005 metų literatūrinio įvykio - tiek regioniniu, tiek respublikiniu mastu. "Metimas" pasirašytas oЯRa, tarsi tai būtų veidrodiškas "Kito pasaulio" atspindys virpančiame gyvenimo paviršiuje. Veidrodiškumo, dvigubumo įspūdį sukelia ir autoriaus nuotrauka kartu su Arkadijumi Gotesmanu - perkusininku, kuriančiu ir individualų muzikos pasaulį, ir kartu kerintį foną R.Rastausko balsui, artistiškai aidinčiam kad ir "nuo riksmo/ į šuuuu// liii/ ni// ii/ į" (p. 37) jau CD. Atspindys, aidas, stop kadras, intro - ryškios estetinės gairės, kurios net ir literatūros diletantui sukelia iliuziją, kad ir jis gali pajusti itin rafinuotą "Metimo" poezijos pasaulį.

      Kas yra "metimas" apskritai? Juk metimu vadinamas ir audinio pagrindas - lino ar medvilnės siūlai, ištiesti per staklių ilgį ir plotį. Tačiau vargu ar R.Rastauskas, net ir programiškai atsiribojęs nuo etninės kultūros, kalbėtų apie tai. Vis dėlto "metimas" bet kuriuo atveju gali reikšti tik tai, kas absoliučiai nestabilu, nors pradėta gal ir valingai, ir gana tikslingai. Tai visada yra tik procesas, kuris žymi vien "tarp" - amžinąją viltingo tikėjimo(si) būseną ar ir baimingą kritimo laukimą... Bet argi įmanoma aprioriškai įspėti, kas "Metimas" yra poetui, pelniusiam iš autoritetingų literatūrologų netgi ir manieringo esteto vardą? Nors, radus epigrafu pasirinktą N.Miliauskaitės posmelį apie būrimo moneta nulemtą "taip", galima jau visai drąsiai tarti, kad estetinio žaidimo "maginėmis jėgomis" ir R.Rastauskas nevengs. Nors 35 puslapyje bei viršelyje išspausdintas tekstas kalba irgi tik apie būrimą moneta, R.Rastausko eilėraštyje santykis su ja vis dėlto skleidžiasi jau visai kitaip: atsiranda ryški adresanto ir adresato distancija - subtiliai ironiškas, bet ir ne mažiau rafinuotai autoironiškas dialogas. Atpažįstame jau RoRa kalbėjimo manierą, nevengiančią ir "įžūlių" leksinių jungčių, - "Tu/ šaukeisi/ dievų trigrašio// aš/ nuo nykščio/ paleidau monetą (išryškinta - S.B.), - gana svetimą minoriškam ir meditaciškai introvertiškam N.Miliauskaitės "maginiam realizmui". Kaip ir manyta, R.Rastausko eilėraštis nesibaigia nei "taip", nei "ne". Visgi jis baigiasi lyriniam subjektui tiesiog fatališkai sutelkiant dėmesį tik į maginį vyksmą, kai individas hipnoziškai nevalingais kalbos ir akių judesiais - "vis/ tebe-/ sisuka// vis/ tebe-//" - yra užburiamas tik to, kas "žvilga/ amžinajame// tarp...". Kas pasakys, kuri jėga tame "vis/ tebe-/ sisuka", tame "amžinajame// tarp" yra svarbesnė - įcentrinė ar išcentrinė? Svarbiausia "Metime" yra tai, kad poetui itin lengvai paklūsta kalba, kad jis ima ir (pa)gauna tą magišką gyvenimo mirksnį, tą itin siektą stop kadrą, betgi paradoksaliai "lapams šlamant: "Lėčiau!" (p.59).

      Pagrindinis "Metimo" būvis - malda. Įvardijama ir tiesiogiai, išsiveržianti ir psalminiu rečitatyvu CD - tylančiu, pritylančiu, nutylančiu - ar vien tik punktyriškai brėžiamu "rožinio/ ritmu" (p. 36), bet ši malda jau susiliejusi tik su brutaliu bei cinišku mūsų būviu. Tą liudija ir paskutinis rinkinio eilėraštis "Poteris":

      Erdve mano,
      Kuri nesi dangus,
      Erdve mano, kurią matuoju lietpalčiu,
      Atrajok negyvus draugus,
      Įtikėjusius vėju it Viešpačiu.

      Tai atvira maldos "Tėve mūsų" antinomija, kurioje pinasi ir apokaliptinis šiuolaikinio žmogaus skepsis, ir ganėtinai stiprus "juodojo humoro" aidas - net su "gyvulišku" atrajok... Visgi paskutinis ištariamas žodis "Viešpačiu" valdomas dalyvio "Įtikėjusius". Eilėraštis, pradžioje buvęs tarsi vien eretiškas žaidimas, staiga virsta dramatišku "Finale" - tokiu kūriniu baigiasi CD: čia perkusininko A.Gotesmano vėl viskas tik "išbarstoma", netgi mušamųjų smūgiais tarsi perteikiant ir priešmirtines konvulsijas. Užtat niekada iš anksto ir negalima įspėti, kaip ir kurioj vietoj "Metimo" skaitytojui veriančiai (nors drauge ir autoironiškai) dilgtelės. Tą liudija ir paties leidinio struktūra.

      "Metimas" sudarytas iš trijų dalių. "Gotlando runelės" turi labai ryškias pirmapradės skandinaviškos gamtos ribas (tik tai regima svetimšalio bei modernios kinematografinės plastikos paveikto žmogaus akimis), gana tarkovskiškai suvoktą laiką ir netgi egzotišką skyriaus grafinį sprendimą (žaidžiama neįprasta numeracija, išnašomis bei "archyvine"(?) ruda spalva). Visas rinkinys vis dėlto pavadintas pagal antrąjį - "realistinį"(?) - skyrių, kuriame spalvų akcentai tarsi atvirkšti pirmajam; jis taip pat "suklasifikuotas" į tris dalis, remiantis itin sunkiai atpažįstamu skaitytojui tokio skirstymo kodu. Man tik pasirodė, kad pirmoji skyriaus dalis yra dramatiškiausia, o trečioji ironiškiausia (ir netgi kiek familiari), nors eilėraščiai ir parašymo laiko (trečioji dalis šiuo aspektu visgi "jauniausia"), ir semantiniu požiūriu visose dalyse gana "margi". Tik skyriaus pradžioje ir pabaigoje esantys tekstai (vienas jau aptartas aukščiau) yra akivaizdžios užuominos į sakralinį visa ko jame vyksmą. Tačiau "pūliuojantis/ Dievo/ pirštas" (p.35) - vizualaus absurdo "haiku", kuriuo prasideda antroji knygos dalis, kiek glumina. Kol paimamas CD.

      R.Rastausko CD sudarytas iš tekstų, atrinktų iš "Gotlando runelių", iš skyriaus "Metimas", ir iš knygoje nesančių. Čia poetas eina, atrodo, Lietuvoje dar nebandytu keliu, rinkinyje sukurdamas visai naują knygą. Tie kūriniai, kurie kaip tekstai atrodė gana manieringi ar apskritai nežinia apie ką kalbantys, kai atsidūrė CD, paties autoriaus kartu su A. Gotesmanu interpretuojami, atsivėrė visai netikėtomis prasmėmis. Kas grafiškai atrodė vien "dadaistinė" įmantrybė, tas staiga tapo šventa: tik taip absurdiškos būties įveiktas šiuolaikinis žmogus, atrodo, ir tegali išsakyti tai, kas jam skauda dabar. Tęsiamos ir tobulai artistiškos RoRa balso moduliacijos (tiesiog keri koks nors "stau-/ stau-/ stau-/ staugsmas"), maginiai muzikiniai kartojimai(si), meistriškai sukurtas nuolatinio aido pojūtis bei saviti rečitatyvai - tai tik menka dalis to, ką R.Rastauskas geba kurti balsu. Visai kitaip man šįkart atsivėrė ir "runos", iki tol suprastos labiau tik kaip raštas, rašmenys. R.Rastausko "Gotlando runelės" primena ir kitką: juk taip vadinamos ir senosios karelų, estų bei suomių dainos. O ir apskritai pirminė žodžio "runa" reikšmė - paslaptis. Tad tik CD pajuntama oЯRa "Metimo", meninio vaizdo atžvilgiu itin sinkretiško, tikroji magija.

      Neišmanau, kiek čia dalyvavo moderniosios technologijos, bet R.Rastauskas, improvizuodamas balsu, neįtikėtinai ritmiškai ir muzikaliai į neskaidomą vienį sulieja tiek žaismingą ironiją, perteikiamą ir džiazo ar grakštaus šokio ritmu, tiek dramatizmą, tiek net rytietiškomis tonacijomis išsakomą gyvenimo nuostabą, tiek egzaltuotai bei groteskiškai aukšta gaida lyg ir parodijuojamą miesčionišką būvį, tiek dar daug ką... Neaprėpiama. Polifoniška. Apokaliptiška. Klausantis au­toriaus, visai kitaip atrodo ir "nuogos bažnyčios/ su perkūnsargiais/ užu kryžių", ir jų "varpai/ išplėštais kankalais" (xv). Bažnyčių, išrengtų it moterys viešumoje, įvaizdžio bei vyro lyties organų pavadinimo įpynimas nėra atsitiktinis. R.Rastausko eilėraščių "apokalipsėse" tarsi teigiama, kad išniekinto žmogaus būseną jei ir įmanoma kuo perduoti, tai tik menu. Ar ne todėl kelis kartus nuaidėjus: "nutapyk tas lėles ir numirk/ jas surinko pamišėlė žydė", šiurpiai "barškant" ir mušamiesiems, gimsta jau tikras ritualinis užkeikimas. Tačiau R.Rastausko eilėraštyje netikėtai gali atsirasti ir valiūkiškai autoironiškas lyrinis subjektas, kad būtų visai prasminga "griežtai/ nustatytu laiku/ barstyti chemikalus// iš plastikinio kruzelio/ fontanų/ spermatozaurams". Toks simuliakriškas santykis su tikrove meniškai tikslus: tikslus tiek barbarizmas kruzelio, tiek naujadaras spermatozaurams, tiek paradoksaliai estetiška, nes dar ir gyvai pulsuojanti "vandens lėlė/ tobula kaip/ Radausko ei ei/ ei - lėraštis - Fontanas" (xxix). Taigi kiekvieną šiuolaikinio meno formą komiškai gali inspiruoti jau, atrodytų, netgi ir nebekvestionuojamas meninis tobulumas, nes jis: ("tik pamanyk!)/ kliudo/ Gedai ir Nykai". Kai taip familiariai elgiamasi net su klasikais, tradiciškesnis suvokėjas, skaitydamas tokius eilėraščius sutrinka gal ir ne juokais.

      "Metimo" skaitytojas-klausytojas daž­nai jaučiasi atsidūręs tarsi siurrealistinėje erdvėje. Tokią būseną ypač palaiko "Gotlando runelės" ir net vienas atskirai paimtas jų eilėraštis - pvz., "Eiti namo" (xxx). Tačiau R.Rastauskas visai nekoketuoja, kai sako, kad jis tik aprašo tikrovę: pavyzdžiui, dramatiškieji "Eiti namo" bei "Užsklanda ir rečitatyvas" yra net autobiografiškai susiję ir su Sausio 13-ąja (ypač - su L.Asanavičiūte), ir su Vaidotu Dauniu, žuvusiu per skrydį oro balionu. Tokiuose eilėraščiuose (pvz., "Malda") lyrinis subjektas pasidaro netgi negailestingas, kadangi užtenka "to mėšlino molio/ iš kurio lipdėme/ vienas kitą// pagal/ paskutinio/ šimtmečio// paveikslą// ir// panašybę" (p.57), bet pirmiausia būtina prisakyti sau ir kitiems:

      Tik
      nebe-
      dauginti

      interpretacijų
      triukšmo

      Čia, būdama sveiko proto, jeigu turėčiau teisę būti ir familiari su poetu, parašiusi "tirštas/ tavo eilių/ audinys// kurio nepajėgiu// perausti persiūti/ peradyti" ("Vienai lenkų poetei I - p. xxiv), privalėčiau sustoti... Vis dėlto kai kurie R.Rastausko "tikrovės aprašai" irgi yra šiek tiek manieringai familiarūs. RoRa lyriniam "aš" būtina išsiskirti šiuolaikinio meninio vyksmo centre. Užtat nuolat minimi žinomi kūriniai, garsūs Lietuvos ir pasaulio vardai. Štai nors keletas eilėraščių pavadinimų: "Žiūriu į Ingmaro Bergmano malūną Fore saloje", "Tarkovskis Gotlande", "Fontanas", "Rastausko telegrama Radauskui" ir taip toliau. Rinkinyje daug eilėraščių yra dedikuoti žmonėms, vėlgi ryškiai įsirėžusiems net ir į nelabai išlavintą sąmonę. Tas pats pasakytina ir apie svarbiausius dabartinės kultūros įvykius - išgirskime vien pavadinimą "Balsai Geteborgo knygų mugėje"... Tai nekliudo lyriniam R.Rastausko subjektui susidurti ir su gamtos stichijomis ("Vėjų išpera Ervinas") ar net Dievu - "[pūliuojantis]". Kito tekstuose tokie dalykai būtų netgi atgrasūs. Tačiau aptariamasis autorius turi stiprų imunitetą "sielvarto virsmui/ abstrakčių banalybių/ runomis" - xiii. Nuo to poetą, atrodo, kaip tik ir saugo ne tik geras įvairių pasaulinės kultūros sričių pažinimas, bet ir asmeniški kontaktai su daugeliu iškilių asmenybių. Nuolatinis alsavimas pasauline kultūra tad tapo ir paties R.Rastausko kūrybos ritmu - beveik nebeklystančia poetine klausa, kurią vis dėlto labiausiai tebeveikia klasikinė rusų eilėraščio mokykla. Tai ypač pajuntama, kai RoRa dainiškai nutęsia balsius, skaitydamas tekstus jau ir su taip tobulai asonansiškais rimais (beje, eilėraščio "Kitas krantas (...) kuriuo nestraksėjo Kantas" lyrinis subjektas yra gana prastokas scenos veikėjas: "apledėję/ idėją", "švedė/ Ledynų eros miledi" (xvii); bet pabrėžiu, kad tai yra tik subjektyvi nuomonė).

      Literatūrologas R.Rastauskas su edukaciniu atkaklumu vis primena, kam jis teikia kultūros prioritetus. Todėl reikia pasakyti, kad ir paties jo "moneta", nors ir "sukasi" ironiškai ar net kiek apokaliptiškai vien "amžinajame// tarp", bet poetinės trajektorijos požiūriu yra visai ne ant RoRa/oЯRa akcentuojamos žemės - grindų ar "grindinio// žvynų" (xxiii)... Juk skaitytoją-klausytoją "Metime" užklumpa ir grakščiai žaismingas "lietus lietus lietus lietus" (p.48), o CD "galiausiai pratrūksta" (xxv) jau ir nežemiška garsų stichija, kol visai įtraukia - intelektualiai, melodingai ir todėl gana klastingai - "tarytum lengvas argo", p. 49 (įsižiūrėkime į minimalistinę, tačiau iškalbią Sigutės Chlebinskaitės grafiką, liudijančią, kaip, pasinaudojus vien kompiuterio galimybėmis, galima sukurti semantiškai itin paveikią knygos struktūrą) ir tikri kosminiai sūkuriai. O visa tai, kaip esame jau patyrę, yra tik iš dangaus ir danguje...

      Literatūra ir menas
      2006 04 14