Šių laikraš�io puslapių* redaktorių nei amžius, nei vieta artimiau ir tampriau su Henriku Radausku gyvenime nesurišo. O kartais tuo pa�iu „sergantiems“ žmonėms tapti artimais bi�iuliais pakanka vienos poezijos, net kelyje niekad nesusitikus. Sakysime, neteko man akistatoje niekada regėti nei Vlado Šlaito, nei Juozo Kėkšto, ta�iau jau dešimtme�ius besitęsianti laiškinė draugystė ne vienu atveju yra tapusi brangesnė ir šiltesnė už kurią kitą tiesioginę ir kasdieninę.

 

Kol aš Radauską pažinojau tik iš poezijos ir kelių atsitiktinių susitikimų, susidarė įspūdis, kad šitas žmogus laikosi vis atokiai, kalba mandagiai, kone aristokratiškai, bet kontaktuojant jau�iamas kažkoks krištolinis, nors ir labai gražiai išbalansuotas, šaltumas, primenąs ne vieno jo paties poezijos posmo poveikį. Ir šis mano įspūdis buvo gerokai sugriautas, kai pirmaisiais metais šiame krašte teko gyventi toje pa�ioje Baltimorėje: Radauskas ten, kaip būsimasis Strėlės danguje autorius, kasdieninę duoną užsidirbo triūsdamas ar�iau dangaus – kalė vinis į naujai statomų namų stogus, o aš, kaip būsimas žemininkas, lais�iau prakaitą ar�iau žemės – kasiau duobes kapuose. Savaitgaliais nuo viso to atitrūkdavom. Tada buvo progų drauge paklaidžioti užmies�io miškuose, dar nieko nenusimanant apie vešliai ten bujojan�ius visokius „poison ivy“ krūmus, buvo progų nuo kaitros alpstan�iuose sponsorių sodeliuose atkurti Lietuvos žydin�ių sodų iliuziją, vis netrūkstant kalbos apie literatūrą.

 

Ta�iau šioje kaimynystėje mudviem kaip reikiant nei apšilti neteko. Radauskas netrukus persikėlė į Chicagą, o kada aš po keliolikos metų apsisprendžiau taipgi už Chicagą, Radauskas jau buvo pasukęs vėl Baltimorės link – apsigyvenęs sostinėje Washingtone. Bet šitokie prasilenkimai užmegztos pažinties jau nenutraukė. Bent išleistomis savo knygomis, su atitinkamais įrašais, pasikeisdavome.

 

Tad ir šį kartą, kada gavau iš autoriaus visą jo poeziją vienoje Eilėraš�ių knygoje, buvo miela ją vartyti su visais šitokiais žvilgtelėjimais praeitin.

 

O laišku už knygą tariant a�iū, buvo proga tegu ir iš tolo užkalbinti Henriką Radauską vienu kitu klausimu, kurie anais Baltimorės laikais mūsų pokalbiuose buvo neišspręsti arba jie išvis dar buvo per ankstyvi. Tegu tad būna jie �ia pakloti šiandien.

 

Koks buvo pirminis paskatas ir apskritai kokios priežastys lėmė sukaupti ir išleisti visą ligšiolinę ir pa�ią naujausią Jūsų poeziją vienoje knygoje?

 

1964 metų sausio 1 dieną Vytautas Saulius paskambino man iš Chicagos į Washingtoną ir – po pasikeitimo Naujųjų metų linkėjimais – pasiūlė išleisti tris mano ankstesniuosius rinkinius ir naujausią – ketvirtąjį – vienoj knygoje. Pradžioj dėl to reikalo abejojau, argumentuodamas, kad dar per anksti leisti tokį „paminklinį“, kone pomirtinį leidinį ir kad kol kas pakaktų išleidus vien naująją knygą. Saulius – tarp kitko – savo pasiūlymą rėmė ir tuo, kad knygų leidimas einąs vis sunkyn, kad jų pirkimas irgi negerėjąs ir kad dabar esąs galbūt paskutinis laikas tokio pobūdžio leidiniui. Pažadėjau pagalvoti ir po keliolikos dienų pranešiau, kad pasiūlymą priimu ir kad pradėsiu ruošt rankraštį.

 

Ar neabejojate poezijos prasme ir ateitimi vis labiau technikėjan�iam ir atomizuotam pasauly? Kokie, Jūsų manymu, galėtų būti ateities poezijos keliai, pavidalai ir jos skaitytojų poreikiai?

 

Turint prieš akis trijų pastarųjų tūkstan�ių metų (skai�iuojant nuo graikų) poeziją, atrodytų, kad jos ateitimi abejoti netenka. Poezija yra pasakos suaugusiems, turintiems fantaziją ir keliantiems galvą aukš�iau bliūdo, iš kurio valgoma. Turėdamas galvoje liūdną praėjusių amžių pranašų reputaciją, apie „ateities poezijos kelius“ spėlioti nesiimu. Nemanau, kad „technikėjan�iam pasauly“ poezija pasidarys mechanizuota, sumokslinta, suprozinta, be fantazijos. Tikroj poezijoj visuomet liks vieta iracionaliam ir fantastiniam elementui – kaip antipodui prieš technikos monotoniškumą ir nuobodumą. Atminkim, kad 1910–1930 metais, kai futuristai rėkė apie gyvenimo dinamiškumą ir mašininę poeziją, Rilke, Valéry ir Pasternakas (pats laikomas futuristu) rašė labai „nemodernišką“, labai naują poeziją, kurios svoris šiandie gal net padidėjo, o kas dabar beskaito futurizmo tėvą Marinetti?

 

Eilę pastarųjų metų gyvenote Europoje, tiesiogiai stebėdamas tenykš�ių tautų poezijos raidą ir jos skaitytojų nuotaikas. Sakykite, ar senasis žemynas dar bepajėgia ir poezijoje būti gaiviai šviežias ir išradingas?

 

Atrodo, kad, palyginus su dideliais poetais, rašiusiais prieš keliasdešimt metų, šiuo metu Europos poezijoj jau�iamas tam tikras atoslūgis. Tokie bangavimai – ir ne vien poezijoj, bet visuos menuos ir net visoj kultūroj apskritai – yra visai normalus dalykas.

Neturint bent šiokios tokios perspektyvos, kalbėti apie naujausius poetus, apie jų svorį nebūtų jokios prasmės. Tokie nauji, bet ne naujausi poetai kaip Karl Krolow Vokietijoj ar Dylan Thomas Anglijoj rodo galimumą naujos, originalios poezijos, nesergan�ios epigoniškumo liga.

Įdomu būtų sužinoti, kaip vertinate laisvojo pasaulio lietuvių poezijos raidą ir kokios būtų išvados, lyginant ją su okupuotos Lietuvos pokario poezija?

 

Tarybinėj Lietuvoj, kaip ir visoj Sovietų Sąjungoj, poezijai, uždarytai į „socialistinio realizmo“ vienutę, kalėjimo prižiūrėtojas įsako, ką ir kaip rašyti. Trumpas „atodrėkio“ periodas, kai buvo paskelbta kiek eilėraš�ių nepolitinėm temom, teparodė naivų grįžimą į primityvumą ir sentimentalumą. Čia, be abejo, nemažos reikšmės turėjo nebuvimas kontakto su Vakarais. Be to, mažiausias mėginimas kultivuoti naują, nebanalią formą būtų buvęs tuojau pat sutramdytas kaip „supuvusių Vakarų“ sekimas (nes tiesa jau atrasta, ir nukrypimas nuo linijos yra nusikaltimas).

Laisvame pasauly lietuvių poezija, kad ir turėdama labai ribotą skaitytojų skai�ių ir nejausdama savo žemės po kojomis, galėjo vystytis daug natūraliau, ką parodė ir stilių įvairumas, ir pa�ios eilėraš�ių knygos, geriausios iš kurių, tikiuosi, nebus užmirštos.

 

Grįžtant prie Jūsų pa�ių poezijos, norime būti smalsūs ir paklausti, kokia dažniausiai būna pati pirminė jūsų eilėraš�ių inspiracija? Ar eilėraštį imatės rašyti labiau greito įspūdžio pagautas, ar temos ilgesnio mąstymo paveiktas? Kuriuo laiku ir kokiomis aplinkybėmis esate įpratęs kurti ir ar posmai susirikiuoja pirmiausia mintyje, ar jiems būtina po ranka visada turėti ir popierių?

 

Apie „inspiraciją“ mano atveju kalbėti negalima. Ši sąvoka Europoj šiandien galutinai diskredituota ir tinka nebent sentimentalaus tipo eiliuotojams, kurie lieja ant popieriaus „jausmų“ (banalūs tie jausmai) ir kilnių „min�ių“ (plokš�ios tos mintys) drumstą vandenį.

Kadangi „inspiracija“ neveikia, tai ir įspūdis ne „pagauna“, o nugrimzta su kitais ir kukliai laukia pašaukiamas. Iš esmės „pirmo įspūdžio“ iš viso nėra, nes įspūdžiai archyve neregistruojami eilės tvarka. Mintyse gali susikloti nebent kelios eilutės, paskui jos užrašomos, ir reikia nemaža popieriaus, kol eilutės pavirsta eilėraš�iu.

 

1966

___________________

* Draugo kultūrinio priedo „Mokslas, menas, literatūra“. (Sud.)