Dovilė Zelčiūtė. Lapkričio pratimėliai: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2003.
„Lapkričio pratimėliai“ – penktasis Dovilės Zelčiūtės, vienos iš subtiliausių poečių šiandieninėje lietuvių literatūroje, eilėraščių rinkinys. Apie šios autorės kūrybą kalbėti sunku – ji sunkiai apčiuopiama, įvardijama. Atsivėrimas praeinančiam kasdieninio gyvenimo grožiui, niuansuoti išgyvenimai (jei ieškotume atitikmenų dailėje, tuomet lyrinio subjekto pajautas galėtume palyginti su spalvų pustoniais), intymi intonacija, gyvenimo, kaip teatro, samprata – esminiai autorės kūrybos bruožai, neaplenkti ir naujojoje knygoje.
Abejonių kelia rinkinio pavadinimas „Lapkričio pratimėliai“. Antrasis pavadinimo žodis sukuria kiek infantilią atmosferą, kurios pėdsakų pačiuose tekstuose nėra. Pavadinimu skaitytojui primygtinai siūloma atkreipti dėmesį į keletą eilėraščių – „Sėdi mamai ant kelių“, „Vienas judesys rudens tai kas?“, „Kaip nors tave atkapstyti“. Būtent šie tekstai labiausiai susieti su viso rinkinio pavadinimu. Pvz., ištrauka iš eilėraščio „Kaip nors tave atkapstyti“: „išvynioti iš aistrų ir ilgesio šilko / o kas rytas į veidą – tas šilkas / tas girtas ūkanų miestas / į širdį tie nekalti / lapkričio pratimėliai“ (kursyvas – K. B.). Minimi tekstai yra vieni iš centrinių rinkinio eilėraščių. Aktualinamos pagrindinės knygoje gvildenamos problemos – intymių akimirkų trapumas, dvasinės ramybės paieškos, egzistencinė baimė ir ilgesys. Skaitytoją patenkina šių tekstų meninė vertė – subtilus kalbėtojo tonas, nėra tuščiažodžiavimo, netikėtos atomazgos.
D. Zelčiūtės poezija labai asmeniška. Kaip Virginijus Gasiliūnas sakė per knygos pristatymą Rašytojų klube: jei esi vyras, autorės kūrybos asmeniškumą jauti itin stipriai. Šią poeziją apskritai sunku skaityti vyrui. Kai buvo pristatoma knyga, kilo diskusija dėl menamo (ar nemenamo) dienoraštiškumo. Poetės kūrybos atveju dienoraštiškumas – ne kasdienis rašymas, o autentiškumas. Autorė teigia atsiverianti tuomet, kai artimi žmonės parodo, jog ja pasitiki. Poetė prisipažino norinti išmokti džiaugtis, išgyventi kiekvieną akimirką iki dugno. Šis egzistencinis siekis regimas ir „Lapkričio pratimėlių“ tekstuose. Pvz., eilėraščiuose „Apsikabiname vandeny“, „Kai būsime vienas prie kito“, „Tikroji aistra – vienas kapas“, „Apkabinu mylimojo kojas apkabinu bažnyčios kojas“ ir kituose. Akimirkos išgyvenimai tyrinėjami kone mikroskopiškai, įvairiausiais rakursais, siekiant visapusiško egzistencinių būsenų paveikslo. Gausu intymių išgyvenimų, išlaikančių subtilų erotizmą, nenukrypstančių pornografijos link. Lyrinis subjektas siekia artimų santykių su „Tu“. „Tu“ siekiama „atkapstyti / iš prisiminimų griuvėsių / išvynioti / iš aistrų ir ilgesio šilko“. Tik ar įmanomi lengvi sparnai „su viskuo kas sunku“? Tekstuose kalbama apie dreskiančią kasdienybę, neatitinkančią „svajonių standarto“, apie kaltes, „kurių nenorėtum atiduoti paskolinti“, apie neišdildomas arba pamirštamas nuodėmes.
Iš visų egzistencinių būsenų svarbiausia – „įkyruolė liga / mano baimė“. Tai – centrinė rinkinio ašis. Poetė kelia klausimą, ar įmanoma išsižadėti savo baimės (eilėraščiuose „Baime mano sese“, „Mano ir tavo gyvybė“, „Ką aš čia veikiu“, „Neprašyta ir nekviesta“, „Mano baimė nesibaigiantis lapų kritimas“, „Išsigandusi tvirtai sučiaupusi lūpas“ ir kt.). Per savo knygos pristatymą poetė prisipažino, jog jai baimė – pirmiausia baimė nebūti, baimė būti nepastebėtai, baimė, jog galbūt tai, ką ji daro, neturi prasmės. „Lapkričio pratimėliuose“ bijoma akimirkų, kai labiausiai jauti duriančius būties trupinius, kai lieka vien „klausimai be atsakymų“. Atsakymų vietoje „gaudžia rudens godi begalybė“. Svarbiausias lyrinio subjekto siekis – sulaukti akimirkos, kai galėsi ištarti – „nebijau“ (eilėraščiuose „Margi šviesos lopinėliai ant grindų“, „Guru“).
„Lapkričio pratimėlių“ neaplenkė ir teatro tema, nors moters figūra iškylantis lyrinis subjektas prisipažįsta: „Gal ir prisimelavau / vapaliodama apie teatrą“. Kaip per knygos pristatymą pažymėjo Algimantas Baltakis, D. Zelčiūtės poeziją reikia girdėti, klausytis jos. Eilėraščiuose juntami keli balsai, tai – tarytum dramaturginė poezija. Pvz., ištrauka iš eilėraščio „Dabar jau tikrai – liepto galas“:
atsikeli – gal skambinti greitajai?
lašinies pareigos ekstraktą
už lango kaip naujagimiai eu eu eu katės
kažkas įeina virtuvėn – prasti reikalai?
pastovi ant liepto pažiūri pakvėpuoja į tamsą
čia šalta sako jau eisiu pratinkis
pratinkis
prie šalčio ir prie tamsos
pratinkis pratinkis
Kitas pavyzdys:
Einam į sportą aerobiką
kviečia daktarė žymiai geriau jausitės
ačiū dėkoju kaip nors susiruošiu
negaliu savyje jau žinau
matys lygins uždusiu girdėsis
tramdomas šnopavimas ne neišdrįsiu
nusirengti juk ten
vienos moterys
„Einam į sportą aerobiką“, p. 43
Daugelyje polifoninių tekstų „kitas“ taip ir lieka konkrečiai neįvardintas. Skaitytojui, o kartais ir pačiam lyriniam „aš“ belieka spėlioti. Pavyzdžiui: „Alio? čia dvasinių krizių centras? / fotoateljė? gerai man tinka klausykit / nežinau ką daryti nefokusuoju / savo, t.y. tikrosios, ir nesavo, t.y. netikros, / realybės užkniso iš kur skambinu? kol kas iš namų / kaip objektyvas? nežinau gal ir neobjektyvus / kodėl neknist proto aš ir sakau kad užkniso / viskas kreiva ir šleiva mirga neryšku nėra vaizdo / negaliu atnešt negatyvų o patikėkit aš juos turiu / pilna galva negi imsiu ir išsipjausiu / pats tu durnelis tai tu priekabiauji negatyvai negatyvai! / ką tu bebre žinai o gal viskas gerai / gal kaip tik pozityvai pozityvai!“
D. Zelčiūtė atsisako skyrybos ženklų (pirmiausia tai pasakytina apie kablelį). Dėl šios priežasties tekstai įgyja netikėtų asociacijų, minties vingių, netradicinių rakursų, sugretinimų. Pvz.: „nesipykim taikiai atsako lapkričio vidurys“, „kepti svogūnai lėkštėj paliktas raštelis valgyk žuvį“, „koks mielas indas jau šiek tiek įskilęs / vaikystės veidrodis“.
Rinkinyje gausu trumpų, lakoniškų tekstų, kurie savo kondensuotumu, išgryninta, netikėta mintimi gerokai lenkia visą puslapį užimančius gremėzdiškus eilėraščius. Štai keletas pavyzdžių:
Prieš pat cezarį
operacinėje
anesteziologė rėkia į ausį
kaip jaučiatės?!
tai labai asmeniška
šnabždu grimzdama
labai asmeniška
„Prieš pat cezarį“, p. 18
O svajonėse aš
graži
liekna
drąsi
nelietuvė
ne aš
„O svajonėse aš“, p. 64
Prie labiausiai pavykusių rinkinio tekstų priskirčiau ir daugiau eilėraščių: „Mano baimė nesibaigiantis lapų kritimas“, „O išdrįsti buvimą“, „Nejau vien tik“, „Nurimusi ir tyki“, „Apsivelku drabužį“ ir kitus. Silpnų eilėraščių rinkinyje nedaug. Įtaigumo trūksta eilėraščiams „Norėčiau nėščios barbės Kalėdoms“, „Aš nėščia“ (šiame tekste perdėtai tuščiažodžiaujama).
Intymus atsivėrimo trapumas ženklina visus naujojo rinkinio eilėraščius. Kraštutinumų vengimas, subtili moteriška intonacija skaitytojų nepalieka abejingų. O ištikimų D. Zelčiūtės poezijos skaitytojų ratas išties platus – nuo vyresniojo amžiaus iki jaunų, dar tik pradedančių kūrėjų. (Įdomių paralelių su šios autorės kūryba rastume Agnės Žagrakalytės eilėraščiuose.)
Literatūra ir menas, 2004-02-06