Zelčiūtė D., Aleksandravičius A. STOTYS / Stations. – Kaunas: Jotema, 2006.
Taip sakydama anaiptol nenoriu sumenkinti puikiai išleistos Dovilės Zelčiūtės ir Algimanto Aleksandravičiaus knygos „Stotys“, siekiančios trigubo efekto, kurį gali teikti fotografijos vaizdo įspūdis, žodžio jėga ir to žodžio perteikimas kita kalba. Tad iš karto paminėtina ir teksto į anglų kalbą vertėja Mykolė Lukošienė. Knyga yra graži kaip daiktas ir įdomi kaip eksperimentas. Dvikalbiai leidiniai – seniai ne naujiena. Iliustracijų taip pat būta visokių. Tiesa, kaip teigiama ir anotacijoje, poetė Dovilė Zelčiūtė ir fotografas Algimantas Aleksandravičius nesiekė vienas kito iliustruoti – „abu autoriai atsigręžia į savąsias patyrimų Stotis“. Sąsajų, žinoma, galima rasti – pavyzdžiui, tarp fotografijų juodų ir baltų kontrastų ir gerokai pakylėtos poetinio kalbėjimo intonacijos, vienur ir kitur šmėsčiojančių religinių motyvų, bet apskritai tos patyrimų dermės nėra daug, nes kiekvienas autorius eina savo keliu.
Nors knyga ir sudaryta iš trijų komponentų, tačiau, šiaip ar taip, ji įdomiausia kaip Dovilės Zelčiūtės poezijos knyga. Kita vertus, be fotografijų ir vertimo poezijos tekstai sudarytų vieną ilgoką ciklą, o atskirai knygai to lyg ir nepakaktų. Kaip ir tos dvylika fotografijų turbūt nevadintinos albumu. Vertimo vaidmuo išvis pagalbinis, o apie jo vertę geriausiai gali spręsti kalbantys ta kalba, į kurią tekstas išverstas. Nors Dovilės Zelčiūtės „Stotys“ neturėtų sudaryti ypatingo sunkumo vertėjui, sugebančiam įsigilinti, pajusti šlifuojamo, įvairiai perstatomo žodžio atspalvius.
„Stočių“ poezija turi paantraštę – permaldavimas. Biblijoje permaldavimas reiškia už nuodėmes Dievo atstumto žmogaus troškimą, tam tikrą veiksmą, siekiant gauti atleidimą ir vėl susijungti su Dievu. Norint, kad Dievas atleistų nuodėmes, jam aukojamos aukos. Iš čia ir knygoje rutuliojamas avinėlio aukojimo motyvas. Jėzus permaldavo Dievą už pasaulio nuodėmes numirdamas ant kryžiaus. Vykusiai į knygos tematiką įsikomponuoja su pilku knygos viršeliu susiliejanti Nukryžiuotojo figūrėlės fotografija, kuri yra ir dvyliktoji, ciklą užbaigianti Algimanto Aleksandravičiaus „Stotyse“. Anotacijos teiginys, jog ši knyga – „12-os Stočių autentiška dvasinė liturgija, dialogai su Dievu ir savimi“, yra lyg ir poezijos žanro paaiškinimas, nes iš tikrųjų tekstai turi apeigos atspalvį, tarsi viešai, tarsi teatro scenoje tariamo žodžio intonaciją.
Dovilė Zelčiūtė yra įdomi, ieškanti, daug rašanti autorė. Jai paklūsta įvairūs eilėraščio tipai. „Stotyse“ pasirinkta lakoniška trieilio forma. Skaitant knygą aiškėja, kad autorės neapsirikta, – ir kūrinio intonacijai, ir temai rašymo, kaip ieškojimo, kaip tam tikro eksperimento su žodžiu, forma puikiai tinka.
Dvylika „Stočių“ – tai nevienodo ilgio, nevienodo įtaigumo bei meninio lygio knygos dalys. Pradedama nuo avinėlio aukojimo motyvo („dykvietė. peilis“), kuriame pinasi šviesa ir tamsa, meilė ir mirties baimė, kartu suvokiant „neprarandamą amžinybę“. Per auką – ėjimas iš tamsos į šviesą, tarsi išplaukiantys iš tamsos negatyvo veidai ir siluetai, savo kūno suvokimas ryškioje buvimo šviesoje:
šviesa persmelkia
ligi nieko neberegiu
temsta
Toks yra paskutinis pirmosios „stoties“ trieilis, kurį galima būtų pavadinti pakylėjimu nuo tamsos į šviesą, nuo žemiškos esaties į jausmo grynuolį. Mažutės strofos talpios, esama labai taiklių ištarmių, daugelyje vietų žodis tiesiog švyti. Įžanga stipri, užsimota plačiai. Dvi tolimesnės „stotys“ – „kasdienybės ir žalčio“ bei „perkėla“ – taip pat puikios. Tai ir kasdienybės nuvainikavimas („šaltoje pragaro mašinoje / karste kasdienybėje…“), ir aistros išaukštinimas („tik aistra / išgelbėti gali…“), ir išsiskyrimo artėjimas:
žiūriu
skiemenuoju tariu
tavo tolstantį veidą
Taiklūs trieiliai ne tik kuria jausmo įtampą, bet kartu perteikia ir vaizdą. Teatro (o iš dalies ir šios knygos) kalba kalbant, – kuria nuotaikos dekoraciją:
švysčioja gaisras
nakties
o dviese o pusto
Ketvirtojoje „stotyje“, kuri vadinasi „pilkoji“, – šiek tiek negatyvo, nuotaikos pilkumo, atokvėpio. Tarytum sąmoningai autorės duota pauzė skaitytojui, apeigos dalyviui ar teatro žiūrovui (kūrinio tekstas skatina pasijusti iškart tais trimis personažais).
Penktojoje dalyje „kraujo tvanka“ žodžio įtampą, svorį bandoma pakeisti žodžių ryšių teikiamomis galimybėmis – strofose įvairiai perstatomi tie patys žodžiai. Iš pradžių trieiliai skamba įtaigiai:
perverta geismo
nežinau
gyvenimas ar mirtis
Įtikinanti variacija dar viename kitame trieilyje:
nepažįstu gyvenimo
mirties geismo
perverta
Bet žodžių perstatymo galimybės nėra begalinės, o kai prasideda žaidimas, tai jau ir matyti, kad tai yra formalus žaidimas žodžiais („yra nėra geismo / mirties perverta/ nežinau“; toliau – „perverta mirties/ negyvenimo/ žinau ne save“ ir t. t.). Tai primena to paties mokyklinio uždavinio įvairius sprendimo būdus, ir „dvasinės liturgijos“ (anotacijos teiginys) čia, žinoma, nedaug. Įdomu kaip kūrybinės laboratorijos juodraštis, bet ne kaip kūrybos rezultatas. Aišku, išlaikyti tokį stiprų pakeltą toną, kokiu pradėta nuo pirmosios „stoties“, yra nelengva, ir autorė ieško kitų kelių. Penktosios „stoties“ pabaigoje, lyg suabejojus frazės variacijos poveikiu, peršokama į kitą sritį – pasitelkiama muzikos terminija, kuri kartojasi ir tolimesnėse „stotyse“. Tačiau šis kelelis iki didelių pergalių taip pat nenuveda.
Daug įtaigių vietų, gražių dvasinių patyrimų, atverčių yra VII–X dalyse. Bet pati „Stočių“ pabaiga nėra itin stipri. Čia vėl į akis krenta nelabai vaisingi formos ieškojimai. Priešpaskutinėje – „aukso“ – dalyje pereita prie dvieilių strofų, o dvyliktoje – „garso“ – lieka po vieną eilutę, žodį ir net skiemenį strofoje. Intonaciją turėtų pabrėžti brūkšniai tarp žodžių ar po jų, daugtaškiai, garso imitacija kartojant raides. Galima pripažinti, kad tai išradinga, kad tai ieškojimai, bet tik ieškojimai. Pradėta buvo nuo gilių prasminių dalykų, tikrai liudijančių patyrimus, o pabaiga parašyta tarytum dėl skaičiaus – kad būtų dvylika. Gal paskutinės „stotys“ gali gerai skambėti skaitomos scenoje, kur žodžiui padėtų kitos – teatrinės – priemonės. Bet kol paprasčiausiai skaitome knygoje kaip poeziją, pabaiga nežavi.
Nenorėčiau užbaigti, pabardama autorę, nes vis dėlto „Stotyse“ esama daugiau kūrybinių atradimų negu praradimų.