Zelčiūtė D., Aleksandravičius A. STOTYS / Stations. – Kaunas: Jotema, 2006.
Dovilės Zelčiūtės septintoji poezijos knyga darniu sąskambiu susilieja su fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų poezija. „Stotys / Stations“ – tai abiejų autorių bandymas savitu būdu apmąstyti dvasinius stabtelėjimus, kančios ir vilties kelią, ėjimas šviesos ir tamsos vertikalėmis, trokštant p e r m a l d a u t i save, gyvenimą, Dievą. Abu labai skirtingi ir vis dėlto kažkuo panašūs – abu iš tamsos blyksnių mėgina išplėšti šviesą ir stengiasi rasti kelią, vedantį jos link. A. Aleksandravičiaus dvylika sustabdytų, perkeistų tikrovės, būties blyksnių. Ir D. Zelčiūtės dvylika stabtelėjimų poezijoje. Apmąstymų, minčių pliūpsnių. Kiekviename jų suvirpa vis kitas nervas. Trumpam sustojus, keliaujama toliau. Iki tos galutinės stoties, kur turi būti padarytas nuosprendis, kur turi būti ištarta: a t l i k t a.
D. Zelčiūtė ir A. Aleksandravičius savąsias stotis eina, atrodo, gana skirtingais keliais, nors skaitant nuolat norisi lyginti, rasti bendrą juos siejančią giją. Poetė, kurios kūryboje dažnai buvo pastebimi ryškūs kasdienybės atsivėrimai, tekstų dienoraštiškumas, gyvenimo vaidmenų ir teatro tikrovės gretinimai, labai moteriškos atvertys, kūno ir dvasios jungčių priešpriešos ir harmonijos siekis, naujoje knygoje tarsi nupučia kasdienybės dulkes, pakylėja poetinį žodį nuo buitinio iki egzistencinio lygmens. Žodis skleidžiasi atveriamas kankinamų dvasinių išgyvenimų ir priešpriešų.
Einant D. Zelčiūtės „Stočių“ dvasinį kelią juntama nepaliaujama dinamika, sunkiai suvaldoma stichija, tuo tarpu A. Aleksandravičiaus fotografijose fiksuojama tarsi sustabdyta tos stichijos akimirka: sustingusi skausmo grimasa, užlūžęs judesys, lyg sulėtintame filme užšaldytas srautas. Reikia įdėmiau įsižiūrėti, ir tas srautas žiūrovo sąmonėje pradeda judėti, keistis. A. Aleksandravičius puikiai žinomas kaip portreto meistras. Tačiau šios jo fotografijos visiškai kitokios, nekonkrečios. Ne portretas, ne peizažas, ne natiurmortas. Būtent „stotys“. Juodoje fotoobjektyvo tamsoje jo šviesa skleidžiasi ten, kur, atrodytų, ji neįmanoma: šaltoje grindinio mozaikoje, suskeldėjusioje, senumo iškankintoje beirstančioje mūro sienoje. Šviesos pluoštai horizontale perskrodžia beveidžius slenkančius žmogystų siluetus, tamsoje nušvinta rankos moste sustingusi plaštaka, virtusi sklendžiančiu srautu. Žmonių siluetai-šešėliai, suakmenėję sargybiniai. Šešėlis, vibruojantis nutviekstoje laiptų aikštelėje, lyg kažko išsigandęs ir nedrįstantis žingsnio žengti žmogaus siluetas ir greta jo nišos keturkampyje įrėmintas skvarbus, stebintis žvilgsnis. Išsklidę vaizdai ir formos... Moteris, tiesianti ranką, šalia jos – lėlė, medinukas, vaikas, kūdikis. Proveržis, mostas, vibracija, vidinė ekspresija... Ir pagaliau finalinė, dvyliktoji stotis – nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus.
Dvylika įžodintų ir dvylika įvaizdintų stočių. D. Zelčiūtė pasitelkia poetinę žodžio formą, kuri sąlygiškai trečiojoje knygos dalyje išversta ir į anglų kalbą. Vertimo autorė – Mykolė Lukošienė, ji šį nelengvą darbą, kaip pati sakė, dirbo išvien su autore, siekdama išlaikyti vientisumą, prasminę įtaigą ir teksto muzikalumą. Fotografijų, esančių knygos viduryje, vaizdo kalba universali.
Kai iš tamsos staiga patenkama į šviesią patalpą, šviesa apakina, ir žmogus iš pradžių neįstengia nieko pamatyti. Tik praėjus kuriam laikui ir žvilgsniui apsipratus, pradeda ryškėti esančių daiktų ar žmonių siluetai. Panašus jausmas ištinka ir perskaičius „Stotis“. Žodžių, minčių, nuojautų, impulsų, virpesių tėkmė pagauna ir nusineša. Ir, tik atitolus nuo teksto žodžių, po kiek laiko pradeda ryškėti tam tikri perregimi prasmių kontūrai.
Daug kas glumina ir verčia sutrikti. Žodis stotys pirmiausia asocijuojasi su Jėzaus kryžiaus kelio stotimis. Tai kančios, baimės, pažeminimo, nuolankumo, visiško savęs atsižadėjimo kelias. Jame per siaubingą kančią, mirtį buvo pasiekta gėrio pergalė prieš blogį, Atpirkimas. Žmogaus išlaisvinimas iš nuodėmės. D. Zelčiūtės dvasinių išgyvenimų stotys – tai dialogai su savimi, abejonės, konstatacijos, tai ir kreipimasis, kartais meldimas, prašymas – pagalbos, išsivadavimo, išėjimo. Savojo kelio ieškojimas ribinėse situacijose, savęs pasitikrinimas. Bijant sustoti, kylant pagundai gręžtis atgal ir kartu nedrįstant. Troškimas save išplėšti iš kankinančios, sudaiktėjusios kasdienos, gėdijantis savo silpnumo, netikėjimo, ir staiga – vėl virpulingas, aistringas, gaivališkas nirimas atgal į save, į savo bedugnes. Mirties ir gyvenimo, o labiausiai meilės įsūpuota D. Zelčiūtės lyrinė herojė šviesos ir tamsos labirintuose, atrodo, kartais pasiklysta, nesuvokdama, kada ji yra labiau gyva ir ko labiau trokšta: ar tikra ir gyva čia ir dabar, deginama nuodėmės gėdos, netikėjimo, priplakta kasdienos, ar bandydama peržengti slenkstį, belsdamasi prie vartų kitoje perkėlos pusėje, perkeistoje realybėje. Gyvenimo ir mirties, buvimo ir nebuvimo ribos dažnai išsilydo, dingsta. Tas ribas naikina ir perkeičia meilė. Knygos žanras įvardytas kaip perkeitimas. Gal šių priešingų vienintelės būties tvinksnių sandūroje, tame nuolatiniame perėjime iš gyvenimo į mirtį ir iš mirties į gyvenimą (negyvenimą), iš tamsos į šviesą ir atvirkščiai lyrinė herojė kaip tik ir jaučiasi labiausiai e s a n t i – tuo tarsi patvirtinamas tikrasis b u v i m a s.
Knygos pradžioje kaip jungiamoji ir pagrindinė dominantė iškyla biblinis aukos motyvas: „neprarandama amžinybė / jau rytoj / avinėlis bus paaukotas“. Aukos kaina atpirkta amžinybė iš tiesų yra „neprarandama“. Šviesos ir tamsos priešprieša nuolat degina: „gėdijuos, kad buvau / tamsoje“; maldaujama: „nesutemk / nesutemsiu“. Šviesos ilgesys atrodo stiprus ir neginčijamas. „Tu“ irgi prilyginamas šviesai. Tačiau nuo šviesos galima ir aptemti: „šviesa persmelkia / ligi nieko neregiu / temsta“.
Centre – aukojimo baimė ir kartu laukimas, troškimas, kad tai greičiau įvyktų. „Uždaras gardas“, kuriame daugybė avelių, irgi baugina: „avys bliauna ir blaškosi / prietemoj“. Gardo tamsa prilyginama mirčiai. „Peržengiu slenkstį / pervedi / džiūgauju virpu“. Slenkstis – ką jis skiria? Ką reiškia peržengti slenkstį? Nugalėti save ir peržengus suvokti, kad viskas, kas buvo nepažinu, kas labiausiai baugino, – tai „aš“. Slenkstis ženklina ribą, atstumą nuo savęs ir į save. Nelygu, kurioje pusėje atsidursi. aukos atnašavimo valanda artėja. Tamsa – mirtis – aistra – peilis – mirties erotika – nuodėmės gėda. Nukryžiuojama ir auka, ir aukotojas. Vedlys ir ėriukas. Numirštama kartu. Panyrama dviese. Ji – tamsa, jis – šviesa. Priešybių trauka. Veržiamasi į jo šviesą. Bet „kaip užplakti ilgesį“? Tamsoje nėra ilgesio. Nėra nieko. Įveikus savąją tamsą, perėjus savąsias „aukštikalnes ir lygumas / be lašo vandens“, baimė akimirkai nugalima, „dykvietės“ tampa nebaisios, nebaisus „šaltis, sausra“. Nebaisi mirtis, kuri pasitinka „gardo tamsoj“, peilio blyksnis. Ir ta paskutinė druska „iš lūpų į į lūpas“ palaimingai saldi – „aukoj nesutemki“. Šviesos ir tamsos motyvas daugiaplanis, daugiaprasmis. Konstatuojama: „tik aistroj / save atpažinsiu / gyvą klystančią“. Tik aistroj atpažįstamas jis.
Ir staiga: „perverta gyvenimo / persmeigta kasdienos ar geismo“, „nežinau / gyvenimas ar mirtis“, „yra nėra geismo“, „perverta mirties / negyvenimo / žinau ne save“, „nepažįstu savęs“. Tai skausmingai apnuoginančios prasmės. Kas jis? Vedlys, aukotojas, mylimasis, kurį trokštama regėti, jausti, su juo būti, kuriuo pasitikima, tikima. Nusmelkia net eretiškiausia mintis – o gal tai Viešpaties geidimas: „džiaugsmas praplečia / sustabdo / geidžiu tavęs, Viešpatie“. Ar galima Viešpaties geisti? Taip stipriai... Ir ar geismas visada nuodėmingas? Einama drąsiai, nes tikima: „esi vedlys / mirties karalijoje / myli ir pasiduodu“. Tikėjimas yra esminė sąlyga. Viskas, kas lieka už nugaros, – tamsa, kasdienybė, pilka aistra, nuodėmė. Viskas, kas su juo, priekyje, – šviesa, išsivadavimas. Viešpaties geidimas yra pati aukščiausia atsidavimo, pasitikėjimo forma: „vienas skiemuo / mirksniui NE / amžinybei TAIP“. Tikrasis džiaugsmas yra „džiaugsmas būti“ ir „džiaugsmas nebūti“.
Dar vienas labai ryškus – vandens motyvas. Vandenyje virpa tikrovės kontūrai, byra, atitrūksta, išsisklaido: „perkeisk mane į tylą / į rūką paleiski // lengviausia išnykti“, „lengviausia išplaukti“. Šiame šokyje viskas susipina, susilieja į vientisą upę, jon nyrama, joje plaukiama, grimztama ir vėl kylama. Baisu pertraukti, suardyti, perdrėksti tą minčių ir jausmų tėkmę, kuri kartais suskamba kaip muzika. Išaušta nukryžiavimo rytas.
Šviesos ir tamsos, tikėjimo ir netikėjimo, mirties tvinksnių ir meilės srautai. Ilgėliau stabtelėti negali, nuolat į priekį stumia nenuslopinamas nerimas. Paradoksalu, bet D. Zelčiūtės stotys – tai pirmiausia k e l i a s, ėjimas. Sustojimai trumpi, kad tik atsikvėptum. Sunki, tačiau neišvengiama, būtina dvasinė kelionė, nes tik sugrįžus į save galima atgimti, prisikelti.
Neilgos trieilių eilutės erdviame puslapyje tiesia vertikale sminga žemyn, skrodžia kiaurai, skelia pačią esmę į dvi dalis: „aš sunki nuo tamsos / tave šviesa įsiūbuoja“, „įsūnytasis šviesos / įdukrintoji mėnulio“. Paskutinės – dvyliktosios – stoties tekstas pradeda skaidytis, „dirvoje – – – / šaknys – – – / trupa“, trūkinėja, virpa, bėga, kol galiausiai išsitaško į pauzes, skiemenis, raides, išbyra ir dingsta, išsklendžia, nuaidi kaip paskutinis muzikos akordas, ištirpstantis beribėje erdvėje. „Kaip – aš tave – atpažinsiu“. Bet atpažinti jau nebus sunku: „atrasi – / sniegas – ir kraujas“. Panašiai kaip knygos viršelyje A. Aleksandravičiaus žmogus-angelas, o gal Kristus, kylantis, sklendžiantis, prarandantis konkrečias formas, susiliejantis, išsilydantis, virstantis smulkiomis molekulėmis, dalelytėmis, nematoma energija, bet labai įtaigiai vibruojantis, pulsuojantis, tarsi pačios širdies tvinksnis, šauksmas, išsiveržiantis iš slapčiausių esmių: švieeee... / sooo... / je.
Literatūra ir menas, 2007-05-25