(Nors ir sąlygiškai išskirtai) 40-ųjų kartos poetų perspektyvai priskirtume L. Gutausko, O. Baliukonės, A. Kalanavičiaus kūrybą. A. Kalanavičius simboliškai žymi “pavėlavusio” poeto tipologiją. (Tik 1994 metais išleista knyga “Ne akmenys guli”, ypač taikliai apmąstyta V. Daujotytės.) Autoriaus kūryboje ryški estetinė nuo kultūrinės tradicijos tolimo laiko ir erdvės orientacija. Vienas iš poeto kūrybos savitumų yra figūratyvinį ir mitinį pasaulio modelį įprasminantis metalų leitmotyvas ir su juo susijusi alchemijos situacija; šio individualaus archetipo horizonte iškylanti gamtiškumo, žodžio semantika. Alchemijos procesas simboliškai žymi pirmapradės (sakralios) tikrovės, joje tarpstančio žodžio ieškojimą (archetipinis pirmapradės kalbos lydinys). Poezijoje iškylanti semantinė eilėraščio ir kalvystės paralelė asocijuojasi su dievdirbio amatu. Vienas esminių archetipų yra ugnis, jungianti prasminius gamtos ir metalų kalbos lygmenis. Mitinį rituališkumą ženklinantis alchemijos motyvas, be kita ko, įprasminamas pasikartojimų, minimalizmo poetika. “Progiesmiai” – ypač savita kūrybos dalis, kurioje archaiškas santykis su gamta, pirmapradiškumo patirtis įprasminama folklorine, naujadarų bei niuansų stilistika, semantikos ir poetikos visumą apimančia tylos estetika. V. Daujotytės pastebėjimu, reikšminiame progiesmių sąvokos lauke iškyla proveržis (kažko pamatymas), giedojimas. A. Kalanavičiaus poeziją galima pavadinti filosofine improvizacine, meditacine (gamtiškoji meditacija); ji turi ir K. Bradūno, S. Gedos, V. Bložės poezijos ženklų. Gamtos ir žmogaus santykio, mitinio žodžio apmąstymo ir kita semantika artima neoromantiniam pasaulėvaizdžiui.  

        Moteriškumo pajautai šios ir 50-ųjų kartos poezijoje reikšminga ankstesnės kartos poečių (B. Pūkelevičiūtės, Liūnės Sutemos…) poezija. Moteriškosios tapatybės B. Pūkelevičiūtės poezijoje (“Metūgės”) atsiveria individualia aistringo kūniškumo kalba; žemės metaforikoje aktualizuojamas ne patriotiškumas, o moters kūniškumo dimensija; ryški krikščionybės motyvų transformacija. Su žeme susijusi O. Baliukonytės poetinė jausena. Autorės poezijai (PK “Laukinės vaivorykštės”, 1971), remiantis V. Daujotyte, būdingas autentiško išgyvenimo imperatyvas, ypatingos likimo nuojautos refleksija, ne tiek biografinis, kiek ontologinis atvirumas, įveikta riba tarp atskiro išpažinimo ir bendrų pasaulio rūpesčių. Tam tikra realaus gyvenimo konkretika ir, kita vertus, mistinės patirties (O. Milašiaus kodas) eksplikacija stiprėja naujausioje poetės kūryboje. Jos sugestyvumą lemia būtiškasis aistros aspektas, ne išankstinių vertybių teigimas, o skaudus ieškojimas. O. Baliukonytė, V. Daujotytės pastebėjimu, gerai jaučia lietuvių poezijos tradiciją (Strazdas, J. Baltrušaitis, Salomėja Nėris…). Jau ankstyvojoje poezijoje pasikartojantis “mergaičių motinų pasaulėvaizdis” grįstas kosmine pasaulėvoka, mitologine žiūra. Savitas yra auginamos (gamtinės, augmeniškos) sielos motyvas. Viena iš moters jausenoje dominuojančių tapatybių – seserystė, globa. Jau ankstyvojoje poezijoje ryškėja ligos, beprotystės topika, beprotystės ir kūrybos semantinė paralelė. S. Gedos pastebėjimu, sugestyviai kuriama būsena iki neprasiveržusios ekstazės, katarsio (džiaugsmingo ar skausmingo nušvitimo). Knygoje “Bokštai” ryški imperatyvinė linija “aukštyn”, dvasinio bendrumo ilgesys. Jungiasi maldos ir pamokslavimo intonacijos, atsiranda ir monologinės, deklaratyvios poezijos. Knygoje “Elgetaujanti saulė” sugestyviai įvairuoja aistringos moters tapatybė: gimdymo misterija iškyla kaip kuriančios moteriškos dvasios švytėjimas, mergaitės motinos belytiškumas - kaip alternatyva kūno atgrasumui; skleidžiasi raganos bei reginčiosios savastis. Nerimo, baimės, aistros situacija išsakoma intymumo ir drastiško kalbėjimo intonacijomis. Krikščionybės transformacija vyksta, viena vertus, pabrėžiant šiai tradicijai tarsi būdingą kūno ir dvasios opoziciją (sykiu išliekant krikščioniškame šių pradų neperskiriamumo lauke); kita vertus, apeliuojant į pernelyg menką krikščionybės dėmesį moteriai, kūnui. Negalia iškyla kaip atpirkimas, atpildas už kaltes. Erdvės poetikai svarbi sielos ir vienuolyno, ligoninės kaip paratopinės erdvės paralelė. Ligoninės vaizdiniai įgauna visatos ir sielos dugno simbolikos. Ligoninės erdvės paratopiškumas (užribis, riba, slenkstis, periferiškumas…) tampa prielaida susitikti kitoniškumo ženklu žymėtiems personažams.  

        L. Gutausko poezija (PK “Ištrūko mano žirgai”, 1961) iškyla kaip savita Biblijos, kitų krikščionybės diskursų interpretacija, poetinė pokalbio teologijos raiška. Autoriaus poezijoje (kaip ir prozoje) ypač svarbus atminties matmuo: kultūrinės, religinės ir istorinis atminties polifoniškumas kaip lyrinio subjekto savastis kūrybiškai atsiveria poezijos rinkinyje “Popierinė dėžutė”, kuriam, be kita ko, būdinga ironijos, sentimentalumo ir idilės, kitų intonacijų įvairovė. Knygoje “Betliejus” ypač svarbi minimalizmo ir folklorinė poetika; metaforos polifoniškumas kyla iš mitinio religinės sąmonės mąstymo.  

        1950-ųjų kartos poetų - D. Kajoko, N. Miliauskaitės, K. Platelio, G. Patacko, A. A. Jonyno, G. Cieškaitės, V. Braziūno, A. Gailiaus ir kitų autorių – kūryboje, lyginant su 30-ųjų karta, naujai išryškėja kasdienybės estetika, neoromantinė intymaus kalbėjimo, kita vertus, bodleriško maišto, racionalistinio diskurso stilistika. Agrarinės kultūros semantiką intensyviau keičia miesto kultūros ženklai. “Pirmosios kartos nuo žagrės” (A. Baltakio žodžiais tariant) poetus keičia “karta nuo grindinio” (A.A. Jonyno žodžiais tariant). Šios kartos naujai atrandama rytų išmintis, šiuo ir kitu šventumu žymėtos poetinės pastangos rasti harmoniją. G. Patackas kuria naujovišką poeto mitą, individualią antiherojiško, prieš civilizacijos rojų maištaujančio subjekto tipologiją, kuri (remiantis R. Tūtlyte) savo literatūrinę tradiciją įgijo ne tik poezijoje, bet ir prozoje. Šioje kartoje kritika paprastai iškelia dvi dominuojančias perspektyvas – intuityviosios (D. Kajokas, A.A. Jonynas…) ir intelektualiosios (K. Platelis, G. Cieškaitė…) poezijos perspektyvas. Neoromantinės tradicijos tęstinumas reiškiasi gamtos vaizdinija, kasdienybės sakralizacija, kitais bruožais. G. Cieškaitės pastebėjimu, jų karta įsisavino daug teorinės informacijos, o tai ypač intensyvino dvasinę brandą, sutekdavo jai neįprastos dinamikos, nors dažnai taip ir likdavo atsieta nuo akivaizdesnių praktinių momentų, aktyvesnio sąlyčio su tikrove.  

        A.A. Jonyno (PK “Metai kaip strazdas”, 1977) poezijos stiprybė – improvizuotas žaismingumas, individualus aforistinis kalbėjimas, ryški intymumo poetika, nuotaikos niuansai ir kita. Galima atpažinti simbolistinė lietuvių ir vakarų poetinė tradicija (B. Sruoga, A. Rimbaud…), modernistinis estetizmo (R.M. Rilke, H. Radauskas) pasaulėvaizdis. R.M. Rilke’s poezijos kodas atveria A.A. Jonyno savitai įprasminamą daiktiškumo, tylos, akimirkos (kaip ypatingo dabarties taško) estetiką. Jo neoromantinis savitumas atsiskleidžia magiško lyrizmo intonacijomis, muzikalumo poetika, laiko ir amžinybės santykiu. Klasikos, bliuzo ar džiazo motyvais ar stilistine (fonetine) raiška įprasmina struktūrinė ir prasminė visuma. Ir siurrealizmo turintys vaizdiniai įsikomponuoja į neoromantinę melodinę intonaciją. Tipologiškai galima kalbėti apie meditacinį (vaizduotės ir tikrovės artumo intensyvinamą) poeto eilėraštį. Lyrinį išpažintinį kalbėjimą įvairina šnekamosios kalbėsenos intonacijos, fantsamagorijos bei ironijos balsas; atsiranda ir tam tikro dramatizmo, kurį sykiu sušvelnina vaizduotės, sapno tikrovės žaismas. Prabylantis apie tarsi savaime visiems pažįstamus dalykus, kritikoje A.A. Jonynas pamatuotai vadinamas šiokiadienių poetu. Atsiveriantis klasicizmo struktūros ir romantinio pasaulėvaizdžio epistemoje, A.A. Jonyno eilėraštis gimsta tarsi neįsipareigojant, paprastai, postuluojant harmoningą susitaikymą, tam tikrą abejingumą. Aptardamas knygą “Atminties laivas”, S. Žukas iškelia poeto svyravimą tarp intensyvios melancholijos ir sentimentalumo. Jei ir turėdamas estetinės rizikos, poetui būdingas sentimentalumo ir tarsi visai priešingos – ironiškosios - intonacijos derinys dažniausiai įgyja individualios meninės sugestijos. Improvizacinė priešingų intonacijų bei vaidmenų dinamika lėmė poezijos specifiką, be kita ko įvardintą D. Valančiausko: “poeto eilėraščiuose iškylantis butaforinis dekoras tarsi šaiposi iš naivaus poezijos gerbėjo, viską priimančio už gryną pinigą”. Meilė kaip viena iš semantinių dominančių A.A. Jonyno poezijoje atsiveria skirtingais lygmenimis (S. Parulskio iškelta geismo, kūniškumo stoka kai kuriuose rinktinės “Krioklys po ledu” meilės tematikos tekstuose). Romantinei ir sykiu modernaus pasaulėvaizdžio įgyjančiai tipologijai priskirtina savita baladės, romanso, idilės žanro stilizacija (išryškėjanti konkrečia žanrine nuoroda ir tam tikrais motyvais, topinėmis figūromis, intonacijomis).  

        Jau pirmose G. Patacko knygose (PK “Atleisk už audrą”, 1976) išryškėjo bodleriškas santykis su miestu ir kalba (maištininko laikysena), tam tikra antiherojaus situacija. Kalbėsenoje ir pasaulėvaizdyje palaipsniui išryškėja aktyvus socialinis santykis su perkuriama tikrove, individualiai įprasminamas paradokso, sarkazmo bei absurdo poetika. Kalbėdamas apie rinkinį “Išvarymas iš rojaus”, R. Šilbajoris taikliai apibūdina literatūrinį G. Patacko kontekstą: T. Venclovos ir A. Mackaus poezija; ši tradicija tęsiama, sykiu prieš ją maištaujant. Maišto paradigmoje suvoktina kaip tam tikra poetinė alternatyva kai kurioms 30-ųjų ir jo kartos poetų nuostatoms (rytietiškos išminties parodija). Iškyla kultūrinės ir istorinės tikrovės groteskai. Intensyviai varijuojama tam tikros idilės (amžinybės) demistifikacija, šioje perspektyvoje iškyla poeto mitas ir jo demistifikacija. Viena iš ryškesnių (literatūrinę tradiciją turinčių ir sykiu individualiai perkuriamų) metaforų yra liga (irstančios tikrovės ženklas); viena iš centrinių – grotesko stilistikos turinti išvarymo iš rojaus situacija, turinti bodleriško pasaulėvaizdžio žymių. (Post)modernistinis serijinio pasaulio modelis įreikšminamas istorinių figūrų parafrazėmis, istorijos kaip interpretacijos nuostata. Miesto erdvėje išryškėjusi gyvenimo aistra disonansiškai dera su tam tikru idealios tikrovės ilgesiu. K. Nastopka iškelia G. Patackui aktualią kalbos ženklo problemą (daiktų įvardijimas tolygus išplėšimui iš nebūties). Kritiko pastebėjimu, gausios intertekstualinės aliuzijos sugriežtina poeto mintį, nepalieka vietos lyrinei improvizacija; ir tai skiria nuo improvizacinės A.A. Jonyno poezijos. Paradoksas, šokas iškyla kaip viena iš poetinių dominančių. Žaidimo principas G. Patackui leidžia labiau išryškinti pasaulio disonansus. Poetikoje bei semantikoje galima atpažinti keturvėjininkų eksperimentavimo tradiciją (suardytos kalbos aspektas, provincialo žvilgsnio į Europą perspektyva). G. Patackui būdinga moderni baladės ir kitos žanrinės tradicijos transformacija (deformacija), jungiant tam tikrus topinius motyvus, siužetines linijas ir neįprastą (parodijos, grotesko) stilistiką.  

        K. Platelio poezijoje (PK “Žodžiai ir dienos”, 1980) kritikų pabrėžiamas preciziškas kalbos išbalansavimas, poetinis aforizmas kaip pasaulio darnos (harmonijos) ženklas. Tai racionaliosios (proto prado) poezijos kryptis 50-ųjų kartos epistemoje. S. Gedos pastebėjimu, K. Plateliui būdingas ryškus sąmoningas pasirinkimas poeziją grąžinti į D. Poškos laikus. Galima atpažinti ir A. Nykos-Niliūno pėdsakų. Ankstyvosios poezijos bruožas – betarpiškas santykis su mito siužetais, parafrazės. Tačiau, S. Gedos pastebėjimu, jau ankstyvojoje poezijoje mitologinė erdvė iškyla tik kaip būdas sutramdyti mintį, eilėraščio erdvę ir laiką. Mito autentika jungiasi su mito teatrališkumu. Nuo pažodinės stlilizacijos vėliau krypstama į mitą kaip kasdieninio žmogaus savastį. Abu šiuos santykius sieja pirmapradiškumo patirtis. Istorijos ir mito sąveika būdinga perkuriant konkrečių istorinių įvykių vaizdą. (“Kruvinos mišios” – Kražių įvykių mitologizavimas.) Vieno ar kito mito perkūrime varijuojamas rato vaizdinys, apimantis skirtingas tikrovės plotmes. Svarbus yra ir virsmo vaizdinys, turintis religinį bei mitologinį kodą (vyno ir kraujo, vandens ir vyno sąveika). Poeto mito kūrimas ypač ryškus knygoje “Pinklės vėjui”. Šioje knygoje išbandomi labai skirtingi kalbėjimo būdai: nuo arbateilių (minimalizmo poetika) iki poemų; tarp himno ir parodijos. Poemoje “Ugnies miestas” visuotinės kultūros kontekste modeliuojamas kaprizingas individo savimonės aktas, įprasminamas vidinio pasaulio labirintas. Poemos siužetą sudaro polifoninė renesanso idėjų sklaida; stiliaus žaismas įgyja parodijos elementų. Poemoje “Kraujo stebuklas” poetas atgimsta kaip gyvenimo mokytojas ir patarėjas. Sumaniai keičiamos kaukės, į kultūrinę situaciją ir asmeninę patirtį nurodantys vaidmenys. S. Gedos pastebėjimu, esama sukrečiančios dokumentikos, kuri kreivai šypsosis iš visų moralinių ir teologinių nuostatų. Palaipsniui stiprėja ironijos, autoironijos intonacijos; stebimo pasaulio dramatizmas ir sykiu konkrečiosios kasdienybės aktualumas. Naujausioje poezijoje intensyvesnis mitinės viršūnės ir kasdienybės santykis, disonansus išgyvenančio subjekto laikysena. Knygoje “Atoslūgio juosta” istorinis mitinis laikas (kaip dominuojanti siužetinė ir struktūrinė ankstesnės poezijos linija) intensyviau jungiasi su individualios patirties laiku (savo artimiausią aplinką stebinčio, poezijos meno paslaptis reflektuojančio lyrinio subjekto laikysena). Antikos tradiciją stilizuojantis kalbėjimas jungiasi su lyrinio subjekto savistabos nulemta (auto)ironija. Stipresnį vaidmenį vaidina intuicija, nuojautos, intymus kreipimasis. Stilizuojant dienoraščio diskursą, postuluojamas ne tiek sąmonės istoriškumas, kiek jos individualumas, istorijos ir sielos istorijos santykiai.  

        G. Cieškaitės (PK “Tylos žydėjimas”, 1975) poezija K. Platelį primena intelektualiniu pasaulėvaizdžio konstravimu, aliuzijomis į antiką, viduramžius. Skirtingai nuo K. Platelio, G. Cieškaitė savo poezijoje tarsi atsisako konkretaus daiktų pasaulio, stipresnis yra monologinis kalbėjimas. Nėra ir K. Plateliui būdingos ironijos, autoironijos, įtampos tarp mitinio ir kasdieninio laiko. Kosmocentrinis pasaulio modelis G. Cieškaitės poezijoje kuriamas orientuojantis į skirtingas archetipines situacijas – krikščionybės ar budistinę tipologiją, perkuriant pasaulio medžio ar kryžiaus modelį. Kosminė pasaulėjauta, tikėjimas poeto misija, įkvėpimo šventumu užsimezga jau ankstyvojoje poezijoje. Tai įprasminama simbolistinės poezijos leksika (perlas, pelenai, deimantas); galima atpažinti M.K. Čiurlionio, Putino, platoniškąją mąstymo tradiciją. G. Cieškaitės poezijos rinkinys “Tarp laiko ir amžinybės” – reprezentacinis, apimdamas skirtingo laikotarpio kūrybą. Iškyla absoliutus panirimas į amžinybę su retkarčiais atsiveriančiu intymiu kreipimusi į greta esantįjį. Tiksliu, eilėraščio struktūrą organizuojančiu rimu perteikiama kosminė sielos prigimtis, pasaulio tvarka. Struktūrinis kalbinis ritmas atitinka pasaulėvaizdžio ritmą. Iškyla haidegeriškas pasaulio ir kalbos modelis, būties paslaptį perkuriantis alcheminio ieškojimo procesas. Alchemiškumo įgauna ir eilėraščiuose plėtojamas atminties matmuo. Kūrinio struktūrą formuoja susijungimo ir išsiskyrimo procesų kaip tam tikrų pasaulio dėsningumų apykaita. Dvasios ir materijos, gėrio ir blogio (mistinė) sąveika vyksta ne tiek laiko, kiek amžinybės perspektyvoje. Judesys iškyla kaip vienas esminių filosofinės poezijos tapatybę implikuojančių leitmotyvų (įminti ar apibrėžti visatos judėjimo paslaptį bando “idealaus judėjimo poetas”). “Vertikale žemyn prie savo ištakų” – taip poetė apibūdino savo kūrybinį kelią. G. Cieškaitei būdingas ne tiek šuoliškumas, spontaniškumas, kiek sukauptas minties judesys. “Antgamtėje klajojanti šviesa” – naujausia poezijos knyga, kuriai ypač svarbus religinės meditacijos kodas.  

        N. Miliauskaitės (PK “Uršulės S. Portretas”, 1985) poeziją yra įvertinęs A. Nyka-Niliūnas: “tyra, nesutepta, niekad nieko neišdavusi, neišduodanti ir neišsiduosianti, reali ir fantastiška – kaip prieglaudos vaiko sapnas, kaip sraigė, kuri staiga nusimes kiautą ir pavirs mergaite”. S. Gedos pastebėjimu, “erdvė, kurioje skleidžias N. Miliauskaitės savimonė, yra Europos poezijos erdvė, pradedant Sapfo ir baigiant vėlyvuoju romantizmu ar madingais amžiaus ženklais, figūratyvinėmis Kafkos, Prousto emblemomis”. Poetės kūryboje savitai reiškiasi daiktiškas vaikystės prisiminimų mąstymas, individuli prustiškos atminties poetika, meditacinis, vizionieriškas eilėraščių pobūdis. Naratyvo, minimalizmo poetikos pavidalu jungiasi sudabartintos kultūrinės praeities ir intensyviai stebimos daiktiškos kasdienybės vaizdas. Laiko matmeniui reikšminga augustiniškoji laiko samprata: dabartis kaip vienintelis laiko matmuo, kuriame susijungia praeitis ir ateitis; todėl toks intensyvus yra tam tikras dabarties taškas (leidžiantis pajusti tėkmę, praeinamumą, santykį tarp laukimo ir atminties). N. Miliauskaitės kūryboje ypač ryški stebėjimo, įsižiūrėjimo, prisilytėjimo poetika (dabarties dabartis Augustinui yra stebėjimas). Poetės kūrybai aktuali ir augustiniškoji praeities kaip atminties paradigma. (Šilko motyvas tarsi atliepia Augustino pateiktą skambančio garso, giesmės parabolę.) Augustiniškąjį laiko matmenį savitai įprasmina judesio semantika ir poetika. Nemažai dėmesio skiriant lyrinio subjekto kūno kalbai, kūnui kaip vienai iš savistabos perspektyvų, jau pirmoje knygoje užsimezga ne kūno ir sielos opozicija, bet įtaigi jų tapatybė. Kūniškumo patirtis perkuriama kaip vertybiškai adekvati sielos situacijai. Ligos patirtis tampa moters kūno savastimi. Vienas iš esminių mergaitės (ypatingo poetės tipažo) bruožų – baimės, prievartos pojūtis, įtaigiai perteiktas fragmentiškos minties stilistika. Ypač reikšminga tampa savos ir svetimos erdvės dinamiška sąveika. J. Vaičiūnaitės pastebėjimu, nuolat pasikartojantis siuvimo motyvas iškyla kaip kūrybos procesas, iki namų kulto išaugantis namų ilgesys. Savęs atpažinimas vyksta ne tik per daiktus, bet ir per bendruomenės jausmą. Fotografijos ar simboliškai jai artimo veidrodžio motyvas implikuoja įsižiūrėjimo į save poetiką. Veidrodis simboliškai susijęs su tiesosaka (neturi neigiamos reikšmės). Lyrinis subjektas dažnai yra savęs klausiantis, tuo būdu išpildantis meditatyvinio eilėraščio prigimtį. Poetinį efektą padeda išgauti prasmingas verlibras, eilėraščio grafika, frazės muzikalumas. N. Miliauskaitės poezijai būdingas pozityvusis (meditatyvinis) tylos pradas. Sugestyviai atsiveriančioje tylos estetikoje išskirtinį vaidmenį vaidina elipsės, nutylėjimai. Platesnė kultūrinė istorinė erdvės trajektorija būdinga knygai “Namai, kuriose negyvensim”. Sykiu ryškiau atsigręžiama į kasdienybę, įgyjančią ir siurrealizmo stilistikos. Tylos estetikos simboliškumo įgyja nebuvimu žymėta erdvė. Meditacinę tipologiją, (ne)pažinimo problematiką realizuoja atgarsio, atspindžio poetika. Nepažinus pasaulis, benamystė kaip meditacijos pamatas kuriami dvigubo dugno vaizdiniu. Stiprėja namo kaip atminties sankaupos metafora. Knygoje “Uždraustas įeiti kambarys” erdvė konkretėja, paprastėja, kasdieniškėja. Tikrovės kaip meditatyvinės alchemijos paslapčiai įvardinti iškyla akmens ir kitų pastovių daiktų motyvas. Gamtinės tikrovės meditacija jungiasi su meilės poezija. Paskutiniame poezijos rinkinyje “Širdies labirintas” nauja yra rytietiška (induistinė) patirtis; poetiškai ryškus rašto sakralumo matmuo. Šventraščio skaitymas poezijoje iškyla kaip tam tikra poetinės meditacijos forma. Rašymo ir įsiklausymo perspektyvos simboliškai perkuriamos vienuolyno erdvėlaikyje.  

        D. Kajoko (PK “Žeme kaip viršūnėmis”, 1980) kūryboje atsiveria kartos poezijai simptomiškas ir sykiu individualus – prasminiu bei poetiniu rytietiškos ir vakarietiškos išminties lygmeniu atsiveriantis - harmonijos ieškojimas. Poetui būdingas (remiantis L. Jonušiu) poetinio pasaulio belaikiškumas, efemeriškumas, iliuziškumas, tam tikras kalbėjimas apie nieką. Estetiškai išieškotą (“nereikalingos” poezijos žymeniu tampančią) poetinę meditaciją implikuoja atspindžio, pasikartojimo ir kita poetika. D. Kajoko knyga “Mirti reikia rudenį” visame jo kūrybos kontekste išsiskiria naujomis semantikos ir poetikos tendencijomis, kurių dinamiškumą bent iš dalies sąlygoja meditacijos erdvių praplėtimas – atsigręžiant į biblinę atmintį. Pasaulėvaizdžio savitumą išryškina stiprėjanti negatyvumo estetika, realizuojama žemiausiu vertikalės lygmeniu. Atsiveria poetiškai įtaigus fizinis ir dvasinis nebuvimas. Knygoje stipresnės impulsyvumo, spontaniškumo (o ne tolygumo) intonacijos, ne tiek rytietišką meditacijos modelį reprezentuojantys nutylėjimai, kiek minties pertrūkiai, individualistinis fragmentiškumas. Rytietišką stebuklo meditavimą keičia Rytams iš esmės svetimas skeptiškas atsidūsėjimas, individualizmas. Šiame rinkinyje atsiveria esė knygai “Dykinėjimai” artima nuopuolio, kritimo situacija. Mirtis iškyla kaip viena iš kritimo formų, (lyginant su ankstesne kūryba) įgaunanti tragiškesnį, individualesnį matmenį. Knyga atveria naują tylos estetikos aspektą: nuo meditacinės (pozityvios) labiau linkstama į bauginančią (negatyvią) tylą. Dramatizmą, be kita ko, inspiruoja stipresnė pokalbio (dialogiškumo) situacija. Knygos poetikai būdingos netikėtos įsakmaus kalbėjimo intonacijos, į tikrovės groteską nukreipti muzikiniai sąskambiai. Esė knyga “Dykinėjimai” kūrybiškai atliepia šiam laikui būdingą poetikos atsinaujinimą. Meditatyvinio kalbėjimo orientacija sugestyviai derinama su filosofinės refleksijos, (šiurkščiosios) kasdienybės realijomis bei leksika, tuo būdu apčiuopiant ir įvardijant konkrečiam laikmečiui ypač aktualią ir sykiu universalumo ženklu žymėtą problematiką. Esė žanro specifiką ir sykiu individualią D. Kajoko stilistiką atliepia skirtingo kalbinio diskurso stilizacija, lemianti dinamišką kompozicijos principų kaitą. Tuo būdu išgaunamas požiūrio į tam tikrą įvykį ar santykio su pasauliu polifoniškumas. Meniškai įtaigiai perkuriama pokalbio (kaip susitikimo ar nesusitikimo semantinio horizonto) situacija. Eseistinio apmąstymo išeities tašku tampa netikėta reakcija į įvykius, kasdienybės smulkmena, įsiklausymo, įsižiūrėjimo situacija.

        Šiaulių universitetas 
        Lietuvių literatūros katedra
        PASKAITŲ KONSPEKTAS
        Aprobuotas Humanitarinio fakulteto tarybos 
        (2003-02-03; protokolo Nr. 52)