1980-ieji metai iškyla kaip motyvuotas ir sykiu sąlygiškas šiuolaikinės lietuvių literatūros riboženklis. Devintasis dešimtmetis svarbus kaip istorinės savimonės atsinaujinimo (R. Granauskas, J. Aputis…) bei naujų poetikos nuostatų (pavyzdžiui, siurrealizmo kodas) išryškėjimo lietuvių prozoje, naujos (jaunųjų) poetų kartos (A. Marčėnas, V. Kukulas, S. Parulskis…) formavimosi, intensyvesnio bei atviresnio literatūros išeivijoje ir Lietuvoje pažinties, sąveikos laikas. Vienas iš literatūros proceso veiksnių devintojo dešimtmečio pradžioje – stiprėjantis profesionalios literatūros kritikos balsas ir su tuo susijęs daugiau viešumos įgyjantis jau anksčiau kūrusių ir naujai besiformuojančių rašytojų pripažinimas (K. Nastopka, S. Žukas, V. Daujotytė…). 1990-ieji iškyla kaip kitas svarbus šiuolaikinės lietuvių literatūros proceso riboženklis, kurį formuoja visuomeninis istorinis laisvėjimo procesas Europoje ir Lietuvoje (oficialus ir tikrasis cenzūros nykimas), su tuo susijęs naujų semantikos ir poetikos nuostatų ryškėjimas, skirtingų kultūros bei mentaliteto modelių literatūroje formavimasis, pasaulėvaizdžio perspektyvoje autentiškiau nuskambantis lietuvių literatūros istorijos (ypač tarpukario lietuvių kultūros) balsas, integracinis lietuvių kultūros Lietuvoje ir išeivijoje procesas (V. Kavolio kultūros sociologijos, R. Šilbajorio ir A. Nykos-Niliūno kritikos bei dienoraščių, kitų figūrų estetinis reikšmingumas…), kiti veiksniai. Šiuolaikinės lietuvių literatūros pradžią galima nusakyti iškeliant šias simbolines literatūros kaip proceso ir kaip tam tikro laikotarpio estetinių principų visumos figūras: V.P. Bložė, S. Geda, T. Venclova, B. Radzevičius, S.T. Kondrotas. Šių (ar kitų galimų) figūrų simboliškumą formuoja tam tikri biografiniai ir kūrybiniai įvykiai: sovietiniam laikotarpiui simptomiškas kūrybinės biografijos likimas, ryškūs estetinio atsinaujinimo, tam tikros literatūrinės mokyklos ženklai. Istorinę, kultūrinę bei estetinę 1990-ųjų atmosferą (tradicionalumo ir novatoriškumo perspektyva) reprezentuoja tuo metu pradedami leisti žurnalai bei almanachai: “Sietynas” (istorinės sąmonės judinimas, “užmirštoji” kultūrinė praeitis, tam tikras visuomeninis politinis angažuotumas), “Regnum” (krikščioniškosios kultūros paradigma), “Krantai”, “Naujoji romuva” (naujo kultūrinio sąjūdžio idėja, įsipareigojimas krikščioniškajai kultūrai, modernus estetinės minties pliuralizmas) ir kiti.  

        Modernumo ir modernizmo sąvokų reikšminis laukas, kalbant apie šiuolaikinės lietuvių literatūros tendencijas, aktualus pasaulėvaizdžio bei poetikos novatoriškumo (eksperimentavimo), kita vertus, - neoromantizmo (J. Aputis, L. Gutauskas…), siurrealizmo (S.T. Kondrotas, V.P. Bložė…), ekspresionizmo (V.P. Bložė, V. Gedgaudas…), estetizmo (A.A. Jonynas, A. Marčėnas…), postmodernizmo (H. Kunčius, S. Parulskis…) ir kitoms kryptims bei epistemoms būdingų nuostatų tęstinumo (formavimosi) aspektais. Šiuolaikinės lietuvių literatūros supratimui aktualios šios modernizmo epistemos kategorijos (universalijos): susvetimėjimas (kalbos ir pasaulėvaizdžio aspektas), stiprėjanti kalbinė savimonė, dialektinis mąstymas, metaforos polifoniškumas, meno kaip žaidimo savastis, negatyvumo estetika ir kita. Šiuolaikinės lietuvių literatūros skaitymui bei supratimui reikšmingos ne tik XX amžiaus antrosios pusės (~1940-1980) literatūra, bet ir ryškiausios estetinės ankstesnio laikotarpio perspektyvos: galima atpažinti avangardinę K. Binkio, - neoromantinę A. Miškinio, J. Aisčio bei S. Nėries, - simbolistinę Putino poezijos tradiciją; vertybiniu kūrybos novatoriškumo kodu tampa egzistencialistinis bei fenomenologinis A. Nykos-Niliūno, - H. Radausko, - nužemintųjų generacijos poetiką reprezentuojantis A. Mackaus poetinis balsas, J. Meko daiktiškasis pasaulio mąstymas ir kitos nuostatos.  

        30-ųjų kartos poetų (Just. Marcinkevičius, A. Baltakis, V.P. Bložė, M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė, J. Juškaitis, S. Geda, T. Venclova, J. Strielkūnas) kūrybai būdingos skirtingos estetinės (semantikos ir poetikos) orientacijos: agrarinės kultūros tradicija bei etnokultūrinės tradicijos ženklai; buities ir būties reikšmių sąsajos, prasminė istorijos dramatizmo, gamtos amžinumo ir žmogaus laikinumo raiška; ryškus etinis (moralistinis) imperatyvas; romantinė žanrinė orientacija; folkloro poetika; atviro ir aforistinio kalbėjimo nuostata (deklamacinė retorika); mitų perkūrimas ir sykiu poetinį kartos balsą atnaujinantis gilesnis mitinio mąstymo klodas; poezijos polifoniškumas; avangardinis eksperimentinis pasaulėvaizdžio ir kalbos pobūdis; miesto kultūros pasaulėvaizdis bei stilistika ir kita. (Šios tęstinio lietuvių literatūros kurso akiratyje – naujausioji bei mažiau tyrinėta šios kartos poezija, daugiausia dėmesio skiriant V.P. Bložei ir T. Venclovai). J. Juškaitis, vienas iš daugelio 30-ųjų kartos autorių, reikšmingas ne tiek pastaruoju dešimtmečiu kuriamais tekstais, kiek anksčiau sukurta romantinėje epistemoje tarpstančia meditacinės poezijos, rytietiško pasaulėvaizdžio poezijos tradicija, kurios ženklai atpažįstami ir 50-ųjų kartos kūryboje. Kalbėdamas apie J. Juškaitį, K. Nastopka, be kita ko, akcentuoja subjekto įsiklausymo ir įsižiūrėjimo į pasaulį intensyvumą, poetinės improvizacijos savitumą, spalvas iškelia kaip daiktų giminystės ženklą. J. Juškaičio poezijai suprasti svarbus R.M. Rilke’s poezijos kodas (įsižiūrėjimo, judesio, tylos poetika); kultūrinė šio poeto tradicija jaučiama ne tik šios kartos poezijoje.  

        V.P. Bložės poezija (PK “Septyni šienpjoviai”, 1961) 30-ųjų kartos ir apskritai šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste ypač reikšminga (simboliška) skirtingas istorines epochas apimančia poezijos tradicija (turinčia simptomiškų vienos ar kitos epochos ženklų), ryškiais moderniosios poezijos ženklais dar kūrybinio kelio pradžioje ir sykiu intensyviu poetiniu atsinaujinimu kone su kiekviena knyga. Naujausiai V.P. Bložės poezijai suprasti svarbus ligtolinis jo poezijos kelias. Siurrfolklorinis jo poezijos savitumas V.V. Landsbergio nusakomas kaip tam tikra kūrybiška ezopinės kalbos būtinybė sovietinėje epochoje. Paradoksali ezopinės kalbos nauda suvoktina kaip kūrybiška (poetikos intertekstualumą, polifoniškumą inspiruojanti) pastanga pasakyti tai, kas uždrausta pasakyti. Ezopinės kalbos neišvengiamybė prisimintina kalbant apie tremties tematiką, dieviškumo semantiką. Poeto ankstyvojoje poezijoje nuo socialiai angažuoto žmogaus poziciją įkūnijančios tribūninės poezijos, mieželaitiško patoso judama į polemiką su ankstesniuoju poetiniu “aš”, randasi kūrybiškai individualus socialumo, pilietiškumo matmuo, istorinės tiesos šifravimas. K. Nastopkos pastebėjimu, formavosi ne skelbianti, o (istorinės tiesos dramatizmą) liudijanti poezija. Poetinį individualumą žymi stiprėjantis pasąmonės reiškinių poetizavimas, mitinio archaiškumo įgyjantis socialiai konkretizuotų pažemintųjų figūrų perkūrimas, sąlygiškumo, siurrealizmo poetika. Tremties tematika šifruojama grotesko pavidalais, siurrealistiniais į biblinę atmintį orientuotais mirties vaizdais. V.P. Bložės, S. Gedos ir kitų šios kartos poetų kūrybai ypač būdingo mitinio mąstymo paradigmai prisimintinas rikioriškas mito aiškinimas: mitas kaip pasakojimas apie tai, kas vyko laiko pradžioje, pasakojimas, kuriame paskirybė iškyla kaip bendrybės reprezentacija, jungiasi kultūrinė ir individuali archeologija; mito tikslas – pagrįsti dabarties žmogaus ritualinius veiksmus ir apskritai įtvirtinti visas tas veikimo ir mąstymo formas, kurių pagalba žmogus supranta save pasaulyje; mitas yra etiologinis pasakojimas: jo vaizduojami pradiniai veiksmai parodo, kaip atsirado dabartinė egzistencinė būklė; mitas kalba apie žmogų kaip apie žmonių giminės atstovą (ne kaip apie atskirą asmenį), apie blogį – kaip apie nuolat atsikuriančią draminę koliziją. V.P. Bložės poezijoje perkuriama Kristaus figūra įsirašo į poeto sukuriamą mitinės archetipinės tiesos, pažemintųjų vertybinės hierarchijos paradigmą, tampa kūrybišku paratopinių personažų galerijos tipu. V.P. Bložės poezijoje ekspresyviai mitologizuojama mažojo Žmogaus ir mažojo Dievo tikrovė. Poeto knygoje “Polifonijos” ryškėja prozinio ir epinio kalbėjimo poetika, toliau plėtojama mirties kaip skausmingos ir sykiu natūralios žmogaus tikrovės (patirties) tapatybė, gamtos, evangelinės, kultūrinės (nužemintųjų generacijos) atminties asociacijomis perkuriama pasaulio destrukcija. R. Šilbajorio pastebėjimu, atminties ir vaizduotes gelmės atveriamos baladiškomis intonacijomis, muzikinio konstravimo principais, įprastinės kalbėsenos ir grotesko kontrastais; modernaus pasaulėvaizdžio disonansai išryškinami folklorinių vaizdinių deriniais. Kaip teigia kritikas, folklorinės ir istorinės atminties jungtimi, polifoniškais balsų sąskambiais išgaunama istorijos kaip pralaimėjimų ir praradimų drama. Šios knygos poemoje “Niekas” polifoniškai plėtojama įvykių ir situacijų pynė persmelkta teologinės – budistinės, induistinės bei krikščioniškosios – ir sykiu socialiniu matmeniu žymėtos tuštumos. Šie kontekstai jungiasi ir viename naujausių V.P. Bložės tekstų - eilėraščių poemoje “Tuštuma”: eilėraštyje šiuo pavadinimu iškylančioje lyrinio subjekto situacijoje simboliškai įprasminama susvetimėjusio ir kūrybiško, laisvo ir prievartinio, prasmingai tylaus ir neprasmingai tuščio žodžio dialektika. Niekas šio pavadinimo poemoje iškyla kaip gyva simbolinė figūra ir sykiu ypatybė, kuria pirmiausia nusakomas laikas – iškylantis siurrealistiniu istorinio, kosmocentrinio ir asmeninio (subjektyvaus) laiko pavidalais. Mitinis negatyvumas iškyla kaip vienas esminių laiko patirties bruožų. Kalbėdamas apie romaną-poemą “Miko Kėdainiškio laiškai”, R. Šilbajoris akcentuoja aukštą metaforizacijos lygį, atskirų įvaizdžių polifoniškumą. Šiam kūriniui ir apskritai V.P. Bložei būdingą polifoniškumą taikliai yra nusakęs K. Nastopka. Remiantis R. Šilbajoriu, tarsi nesusiję įvaizdžiai sulaukia jungiančios dėmens: įvykis tampa įvaizdžiu, o įvaizdis – įvykiu, tuo būdu atsiskleidžiant būties dinamiškumui ir įvairovei. Poemoje sugestyviai pasireiškia susiskaidžiusios sąmonės, polifoniškos saviidentifikacijos situacija, montažo principas. V.P. Bložės poezija kūrybiškai tęsia baladės žanro tradiciją (meniškai sugestyvi biblinės ir istorinės atminties jungtis), implikuoja semantinį bei poetinį noktiurnų individualumą (nakties laiko simboliškumas). 

        T. Venclovos (PK “Kalbos ženklas”, 1972) figūra yra išskirtinė tiek šiuolaikinės lietuvių literatūros proceso kontekste, tiek moderniosios lietuvių poezijos epistemoje. Šį išskirtinumą formuoja jau pirmaisiais eilėraščiais atsiveriantis kalbinės savimonės intensyvumas, žodžio refleksijos įvairovė, naujosios klasikos orientacija semantikos ir poetikos perspektyvoje, miesto kultūros semantika bei poetika ir šio konteksto motyvuotas erdvėlaikio savitumas, individuali intertekstinė bei racionalistinė poezijos prigimtis, kitos ypatybės. Nagrinėdama T. Venclovos poezijos kalbinę savimonę, D. Satkauskytė, be kita ko, akcentuoja ryšio metaforomis perteikiamą kalbos ir pasaulio, žodžio ir daikto santykį, žodį kaip kūrybos, tvarkos kūrimo iš chaoso metaforą, šioje perspektyvoje iškylančią nebūties ir užmaršties paralelę, egzodo izotopijos, gamtos ir kultūros santykio individualumą.  

        Naujausioje S. Gedos poezijoje (PK “Pėdos”, 1966) dinamiškai kinta aštrūs paradoksai ir (rytietiškas) jų sutaikymas, mitinio mąstymo logika sąveikauja griūties ir atstatymo ašys; atsinaujina intertekstualioji poeto kūrybos savastis, avangardinė kalbos žaismo poetika (eksperimentavimo laisvė, poetinė etimologizacija, naujadarai…).

        Šiaulių universitetas 
        Lietuvių literatūros katedra
        PASKAITŲ KONSPEKTAS
        Aprobuotas Humanitarinio fakulteto tarybos 
        (2003-02-03; protokolo Nr. 52)