Pirmieji_lietuviu_modernistai       XX a. pradžioje lietuvių literatūra dar buvo gana tvirtai įstatyta į visuomeninių judėjimų ir tautos būties paradigmas, kurios meninį žodį kreipė savo idėjų ir tikslų link. Rašytojas tebesijautė pašauktas ir įpareigotas tarnauti kažkam aukštesniam negu pati literatūra – klasės, tautos, būsimos valstybės likimui.

 

       Jei reali okupuoto krašto situacija stūmė rašytoją į didaktizmą, tai Vakarų modernizmo šūkiai, sklindantys iš lenkiškų, rusiškų, vokiškų žurnalų, reikalavo iš jo kūrybos, kuri būtų vertybė pati sau. Menas yra autonomiškas – jis neprivalo tarnauti pašaliniams tikslams ir ieškoti savęs pateisinimo anapus meno esančiose mąstymo sistemose bei moralinėse normose. Meninė kūryba nėra racionalaus pažinimo išraiška, pamokančių tiesų ir veikimo lozungų tribūna, o intuityvi esmės paieška, niekam neįpareigojanti. Meno kūrinys gimsta ne iš kolektyvinės patirties, o iš individo pasąmonės gelmių. Jis konstruojasi pagal savo paties vidinę logiką, nepavaldžią nusistovėjusioms taisyklėms.

 

       Vakarų Europoje nuo Ch. Baudelaire'o ir F. Nietzschės laikų intensyviai formavosi naujo tipo meninis mąstymas, neigiantis tradicinius literatūros pagrindus ir normas. Maištingai atmetamos amžinosios vertybės, telkusios pasaulį į visumą ir brėžusios kryptį atskiram gyvenimui. Industrinės visuomenės menininkas, įtrauktas į susvetimėjimo daiktams, socialiniams santykiams ir sau pačiam procesą, nebejautė, kad žmogus yra svarbiausias visa ko matas ir nebeįžvelgė aukštesnės pasaulio tvarkos kaip idealumo horizonto. Atmestas teleologinis istorijos ir žmogaus vystymasis į tam tikrų tikslą, o tuo pačiu ir mąstymas priežasties-pasėkos kategorijomis. Suskaldytas antropomorfinis literatūros centras – Aš, kuriame S. Freudas atvėrė skirtingus, vienas kitam prieštaraujančius subjektus. Tuo pačiu atsisakyta apibrėžto charakterio, motyvuojančio prozos kūrinių veiksmą ir išgyvenimų tėkmę lyrikoje. Totalinis kūrybiškumas, be jokių patvarių ideologinių programų, nepamėgdžiojantis išorinių tikrovės formų, sprogdinantis klasikines žanrų ir stiliaus taisykles, – modernizmo credo, pagrindęs XX a. literatūros pliuralistinę įvairove ir kintamumą.

 

       Lietuvių literatūra, įdėmiai stebėdama naujas Vakarų Europos meninio mąstymo nuostatas, anaiptol ne visas galėjo perimti ir paversti kūrybos impulsais. Lietuvoje dar nebuvo išsivysčiusios industrinės visuomenes, kurios šaukėsi tendencinės literatūros kūrėjai. Kaime tebevyravo patriarchaliniai santykiai ir pastovios moralinės vertybės, saugomos katalikų bažnyčios. Lietuvių rašytojai, kaimo vaikai, negalėjo taip skaudžiai išgyventi visuomenės susvetimėjimo dramos, kaip Vakarų didmiesčių poetai ir romanistai. Jie negalėjo su tokiu karteliu teigti istorijos nekintamumo ir net jos absurdiškumo tokiu metu, kai Lietuva gyveno permainų ir išsivadavimo viltimis. Todėl G. Petkevičaitė-Bitė, šių vilčių reiškėją, kategoriškai teigė, kad modernizmas Lietuvai – nereikalingas ir svetimas, nieko gera neduos menkai išsilavinusiems, elementarios gyvenimo tiesos ieškantiems skaitytojams. Vaižgantas, aplankęs 1910 m. Krokuvoje impresionistų parodą, rašė: „žiūrėdamas abejojai, bene tyčiojasi iš tavęs „artistas“.

 

       Literatūra turi vidinę savo plėtotės logiką, peršokančią realios visuomenės nubrėžtas ribas. Modernizmo atradimai - kalbančiojo subjekto daugiaveidiškumas, laiko ir erdvės matų išsiskyrimas, poetinės kalbos intensyvumas, pasakojimo perspektyvų kaita, žanrų maišatis - turėjo būti integruoti į kiekvienos tautinės literatūros sudėtį, jeigu ji norėjo kalbėti šiuolaikine menine kalba.

 

       Pirmiausiai reikėjo įrodyti – tai padarė J. Herbačiauskas „Erškėčių vainike“ (I908) ir S. Kymantaitė-Čiurlionienė „ Lietuvoje" (1910), – kad literatūra nėra tikrovės imitacija, ir rašytojas neprivalo siekti natūralumo iliuzijos. Antra, teko atsisakyti pasaulėžiūrinio literatūros pagrindo, pripažinti pasąmonę ir intuiciją lemtingomis kūrybos galiomis („Žmonės gi jausmo, intuicijos, su ugnimi krūtinėj nemokina nieko. Jie rodo, ką jaučia...“ –        rašė I. Šeinius 1915 m.). Trečia, reikėjo išmokti žvelgti j žmogų ne kaip j užbaigtą, aiškų, socialinių aplinkybių determinuotą dydį, o kaip j beribę paslaptį, priešybių kamuolį, nuolat kintančią jutimų ir jausmų maišai; („Norint tverti, reikia gyventi pilnu gyvenimu, drąsiau pasakysiu: reikia, kad dvasioje būtų tikra anarchija, amžinas chaosas“, – rašė H. Sruoga 1915 m.). Ketvirta, menininkas turėjo suvokti save kaip individualios, o ne kolektyvinės savimonės reiškėjas („Bet reikia turėti šviesą su savimi, iš savęs, kad sviestum tamsybėje visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje", – rašė M.K. Čiurlionis). Penkta, reikėjo išrauti iš kuriančios sąmonės tezinį mąstymą, atsisakyti vienintelės tiesos patoso ir retorinės stilistikos, kuri kaustė literatūrą j iškilmingas pozas („Dirbtinumas, perdėta afektacija, truputis pompastikos tai yra defektai, kuriais persisunkusi visa Maironio poezija. Aš nežinau nei vienų jo eilučių, kurias skaitydamas galėčiau pajusti, kad poetas jas rašė „iš jausmo pilnumo“, giliai, ką rašo atjautęs“, – tvirtino K. Jurgelionis 1913 m.).

 

       Modernizmo programiniai šūkiai, deklaruoti su poleminiu įniršiu kritikos straipsniuose, dar nepradėjo esminio lietuvių literatūros lūžio, bet žymiai paspartino žodinės kūrybos subjektyvizaciją, prasidėjusią romantizmo ir psichologinio realizmo rėmuose. Prozos ir poezijos kūriniuose ėmė įsigalėti pasakojimas „aš“ vardu. Žodis suvokiamas kaip vibruojanti emocinės energijos ląstelė. Kuo iš arčiau fiksuoti pojūčio akimirką, nuotaikos niuansą, minties judesį tampa svarbiu kūrybos rūpesčiu. Kiekvienas išgyvenimas dedamas po padidinamuoju .stiklu ir atidžiai stebima mažiausia skaidula. Kūrinys darosi tiek vertingas, kiek turi psichologinės, nervinės įtampos, pagautos čia pat budinčio žodžio („Dailė – tai širdies klyksmas", – rašė S. Kymantaitė-Čiurlionienė 1909 m.).

 

       Paplinta improvizacinio tipo miniatiūros (ypač „Aušrinės“ žurnale –A.Giedgaudaitės, J. Nemeikšos kūriniai), ieškančios anapus daiktiškumo simbolinės prasmės. Individualiai išjausta muzikali kalba tampa kone visuotine jaunosios kartos poetų ir prozininkų stiliaus privalomybe, sugestijuota rusų simbolizmo.

 

       Išleidus modernistinės orientacijos žurnalą „Pirmasai baras“ (1915), Lietuvoje nesusitelkė rašytojų modernistų grupė, kaip Estijoje, ir nesusidarė aiškiau diferencijuotos modernizmo krypties. Į novatoriškumą pakrypusioje lietuviu literatūroje plakasi išvien romantizmo, psichologinio realizmo, impresionizmo, simbolizmo, ornamentuotos stilizacijos (pagal vokišką Jugendstil madą) pradmenys. Skubėdama įsirikiuoti į Europos meninio mąstyto lygmenį, lietuvių literatūra, pasak V. Mykolaičio-Putino, nespėdavo nė vienos meninės srovės išgyventi nuosekliai ir iki galo.

 

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. V.: Alma litera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.