vytautas_kubilius       1

 

       Kiekvienas amžius turi ne tik savo ideologiją, bet ir savo psichiką. Keičiasi materialinės egzistavimo sąlygos, socialiniai ryšiai, moralinės normos, žinojimo lygis, o kar­tu keičiasi ir žmogaus emocijų akstinai, išgyvenimų tu­rinys, jutimo būdas. Kiekvienas laikas išsiugdo savo emo­cinę kultūrą, kuri daugiau ar mažiau reguliuoja atskiros asmenybės išgyvenimų spektrą ir išraiškos formas. Li­teratūra ne tik fiksuoja naujai besiklostančią psichikos sandarą, bet ir aktyviai ją formuoja, kurdama tam tik­rus jausenos tipus, kurie paskui yra pamėgdžiojami, virs­ta net masinėmis madomis (pvz., verterizmas).

       Vakarų Europoje XX amžius prasidėjo nuovargio, iš­sekimo ir rezignacijos nuotaikomis. „Skamba krištoliniai mano melancholijos ir nuovargio varpai, / O sustingusio­je širdyje snaudžia kančia” (1), — rašė M. Meterlinkas. Ar verta maištauti, plėšytis, grąžyti rankas, kai pasaulis ser­ga nepagydoma krize? Argi evoliucijos dėsniai, kuriems meldėsi pereito amžiaus pozityvistai, neatvedė į dar bai­sesnius karus, į dar nuožmesnį išnaudojimą, į dar nykes­nę vienatvę? „O aš vienišas, išstumtas į tamsą amžiams, / Keikiau pasaulį – ir verkiau toje tolimoje prieblando­je” (2), — skundėsi prancūzų poetas A. de Renjė. Drąsa, valingas užsispyrimas, veržli aistra, pasitikėjimas savimi, vidinė harmonija iškrito iš nualinto ir pasiklydusio žmo­gaus savijautos tarsi sulūžusi spyruoklė. Paplito nuleis­tų sparnų, rudeniškos elegijos, merdinčios gyvybės pa­saulėjauta. „Mano siela / yra ligota, laikina kaip ištroš­kusi sienos žolė” (3 ), – rašė O. Milašius. „Melancholija, ilgesys, liūdesys, atgrisimas yra mano sielos turinys” (4), –  sakė lenkų poetas K. Tetmajeris. Ši pasaulėjauta buvo to­kia leisgyvė, trapi ir pasyvi, kad nebegalėjo prisiimti iš šalies jokių visuomeninių ir moralinių įpareigojimų. Gy­veno nuo vieno dirginančio įspūdžio iki kito, neieškoda­ma visumos kontūrų ir priežasčių. Gyvenimą gali užpil­dyti tik akimirkos įspūdis, o ne praktiniai tikslai, dvasi­niai idealai, pareiga visuomenei. Atėjo metas gyventi be formulių ir programų, be vertybių sistemos. Vienintelė vertybė – pojūčio virpėjimas, gyvybės balsas, pati eg­zistencija. „Aš neklausinėju priežasčių. / <.. .> Pasiduok kiekvienai akimirkai: / tai vienintelis būdas likti pačiu savimi” (5), – skelbė austrų rašytojas H. Hofmanstalis.

 

       Lietuvoje tokia bohemiško pasimėgavimo, laisvo po­jūčio žaismo, iš visokių vertybių išsinėrusio individualiz­mo savijauta negalėjo lengvai prigyti. Lietuvių kūrybinę inteligentiją, kilusią iš kaimo, per didelį vargą siekusią mokslo, formavo visuomeninės pareigos, tikėjimo pažan­ga, pasiaukojimo kitiems moraliniai nuostatai. Prislėgtos tautos išnykimo pavojus, dirbančių klasių skurdas ir be­teisiškumas, revoliucijos būtinybė veikė kaip galingi įpareigojantys veiksniai, kurie visiems išgyvenimams suteik­davo atitinkamą kryptį ir prasmę. Tironiškoje valstybėje žmogaus asmenybė visada yra kietai suspausta socialinių ir politinių sąlygų tinklo, užangažuota pažangos arba reakcijos, o gėrio ir blogio ribos čia aiškiai išvedžiotos.

       Bet 1905-1907 m. revoliucijos pralaimėjimas sukrėtė nusistovėjusius pažangiai nusiteikusio lietuvio inteligen­to gyvenimo prasmės pagrindus. Kelių dešimtmečių op­timizmas buvo sutryptas baudžiamųjų šimtinių. Sustip­rintos apsaugos padėtis, įvesta Vilniuje, užgesino radi­kalios demokratizacijos viltis. Feodalinė kolonijinė Ru­sijos imperija palengva buržuazėjo (kaimai skirstėsi į vienkiemius, dvarus supirkinėjo rusų bankai ir akcinės bendrovės, prakutę nacionalinių pakraščių valstiečiai steigė  krautuves  ir  dirbtuves,  politinės  partijos  galėjo pešioti carinę administraciją Dūmoje), ir šita gyvenimo stabilizacija, lėta pažanga, skurdūs pilietinių teisių tru­piniai atvėsino revoliucinių reikalavimų įkarštį, išblaškė artimų pervartų nuojautą. Atsirado nauji šūkiai — turtėkime, švieskimės, dirbkime ramų ir pozityvų darbą, nesivaikydami tokių chimerų, kaip parlamentinė demokra­tija, tautinė nepriklausomybė, socializmas. Lietuviams pirmiausia reikia įsitvirtinti krašto ekonomikoje, perimti į savo rankas pramonę ir prekybą, susikurti nacionalinę kultūrą – maža tauta negali švaistyti savo jėgų bran­giai kainuojančioms politinėms avantiūroms. Socialde­mokratai kategoriškai atmetė šitą tautinės izoliacijos, ra­maus buržuazėjimo, neutralios kultūrinės veiklos progra­mą, gindami revoliucinio radikalizmo principus (J. Janonis rašė piktas epigramas prieš „lietuviškų kramelių” pat­riotizmą), bet nemaža inteligentų, daužiusių 1905 m. mo­nopolius miesteliuose, išvarginti kratų, politinės Įtampos ir nusivylimų, atsidavė jai kaip vienintelei prasmingo darbo alternatyvai.

       Politika, įsigraužusi iki pat sąmonės gelmių revoliu­cijos metais, palengva traukėsi iš buržuazinio inteligento galvosenos kaip aukščiausias visų veiksmų kriterijus (6). Paliovė buvusi vienintele ašimi, apie kurią sukasi visas pasaulis. Vidinis asmenybės gyvenimas, užpildytas tik politiniu azartu, staiga pasidarė nepilnavertis – o kur teisė būti pačiu savimi? Žmogus – kaip rodėsi tam inte­ligentui – turi rasti pastovesnius atramos taškus negu politinės konjunktūros siūbavimai.

       „Pirm žmogus bijojo būti ir rodytis kitonišku, nekaip visi, dabar stengias gyventi savaip ir veikti savaip. Jis geidžia saužmogis būti” (7 ), – deklaravo šito laikotarpio fi­losofas. Dabar žmogus neprivalo jausti „jokių rubežių, kuriuos nuskiria tokios ar kitokios idėes fixes, sustingušios tų ar kitų partijų idėjos” (8), – tvirtino K. Jurgelionis. Kiekviename žmoguje, anot Vydūno, yra „vidaus turtai ir lobiai: įvairūs jausmai ir palinkimai bei geismai, viso­kie norai, visokios mintys” (9), ir jo pareiga visa tai puo­selėti, ugdyti, išreikšti. Žmogaus gyvenimas tiek vertin­gas, kiek nesiduoda niveliuojamas trumpalaikių Dūmos rinkimo kampanijų, nevirsta išorinių veiksnių blaškoma dulke, o išlaiko savo individualią substanciją, pasirinki­mo teisę ir laisvės pojūtį (10). Vidinio pasaulio depolitizavimas, jo savarankiškos vertės pripažinimas, jo atidus stebėjimas – svarbiausi inteligento savijautos pakitimai, atslūgus revoliucijai.

       Individualizmo užuomazgos ir pirmosios deklaracijos atsirado Lietuvoje nusivylimo ir netikėjimo prietemoje. Jos neturėjo nei maištingo veržlumo, nei pastovesnės fi­losofijos, nei psichologinės gilumos. Visuomeninių idea­lų bankrotas atėmė etinius įspūdžius ir moralinį patosą. Abejingumas socialiniams klausimams išjudino atramos taškus savo meto visuomenėje. Pažinimo krizė susiaurino stebėjimų ir patyrimų akiratį. Stiprių ir lemtingų išgyve­nimų stoka – būdingiausias šio meto intelektualios asme­nybės bruožas. Nepatirdama sukrečiančių įvykių ir neieš­kodama visuotinių tiesų, ji šokinėjo iš vienos nuotaikos į kitą, atidžiai sekdama mažiausius jausmo krustelėji­mus. Atsirado naujas žmogaus tipas, kuriam pirmiausia buvo būdingas jutimo subtilumas. (11)

       Represijų išgąsdinto ir nuo masinių judėjimų atitru­kusio inteligento galvosena šiuo sąmyšio laiku darėsi vis labiau miglota, trapi, be tvirtų principų ir aiškios siste­mos.  Nuginkluotą, susigūžusią  ir baugščią  sąmonę užliejo skaudžios vienatvės, rudeniškos melancholijos, grau­džios rezignacijos nuotaika, nulemdama labai žemą, silp­ną ir gailų savijautos tonusą. „Stoviu tarp takų vienas – ant aukštumos. Aplink mane bėga tūkstančiai, milijonai žmonių, – rašė V. Biržiška, tada poetas ir publicistas. – Kiekvienas bėga savo taku, kiekvienas žiūri į jo galą, kur toli toli matyties žvaigždę ar saulutę. Aš tik vienas stoviu ir nesijudinu, nes neturiu savo tako, kurio gale man kokia žvaigždė šviestų ir kuri duotų man tiesą nau­dotis didžiausios saulės šviesa, šildytis jos spinduliuose. <.. .> O žmonės! Sustokit nors vienas! Man taką at­rasti padėkit!” (12) „O mano jau kitokia daina. Ir neskrendu aš taip aukštai su jo jaunais trykštančiais garsais; ma­no pakirpti sparnai. Aš bijau pakelti galvos, nedrįstu žvilgterėti į rytojaus kelią. Aš tik laukiu ir jau nebesiti­kiu. Kas ateis, viską priimsiu ir nieko daugiau nebeno­rėsiu” (13).

       Tokia užgesusių svajonių, pasyvaus susitaikymo ir sielos nuovargio elegija tapo tuo nauju žmogaus savi­jautos būdu, kuris skverbėsi į literatūrą kaip būdingas ligūsto amžiaus balsas, pelnydamas čia dekadentizmo vardą (14). Palūžusi psichika, žinoma, negalėjo ištisai įsivyrauti lietuvių literatūroje, kur žodis tebebuvo gana tvirtai įstatytas į pasipriešinimo, pažangos, auklėjimo tar­nybą, kur politinė lyrika tebegyveno F. Šilerio šūkiu: „Tik laisvė yra grožio pagrindas”, kur liaudies daina te­bebuvo tautinės pasaulėjautos ir meninio tobulumo pavyzdys, kur logiškasis, melodingas, psichologiškai deter­minuotas XIX a. eilėraščio tipas tebevyravo kaip pagrindinė lietuvių lyrikos stilistinė mokykla. Bet atskiri lietu­vių literatūros plotai vis dėlto buvo paliesti pažeistos psichikos siūbavimų, ir čia prasidėjo būdingas šio amžiaus Europos literatūrai kitėjimas.

       Stiprėjantis individualizmas nebegalėjo išsitekti logiš­kajame eilėraščio karkase. Nuolat kintanti, iš aplinkos ryšių ir aukštesnių sistemų išsinėrusi savijauta keitė mo­ralinius kriterijus ir emocinę sandarą, palengva formuo­dama naujus vaizdo, ritmikos ir kompozicijos principus. Poetinis mąstymas pradėjo nedrąsiai tolti nuo racionalios logikos įgūdžių, ieškoti atskiros vagos ir specifinės įtai­gos. Vietoj griežto loginio argumento iškilo pojūčio įs­pūdis, kurį galėjo apibrėžti tik nutrūkstanti punktyrinė linija. Vietoj ugningo pamokslo – intymus prisipažinimų tonas, švelni nutylėjimų potekstė, melodinga frazės gra­dacija. Vietoj panoraminio vaizdo — smulkūs psichologi­niai niuansai, fragmentiškos impresijos, miniatiūriškos už­sklandos. Šitas kitimas vyko lėtai, be audringų maištų ir srovinių programų, atsargiai ardydamas klasikinės tra­dicijos sienas, įvesdamas subtilų vaizdo niuansavimą (kartais net kaip vienintelį tikslą), pavojingai išskaidydamas eilėraščio vyksmo dramatiškąjį branduolį ir tvirtes­nius kompozicijos kontūrus. Bet lietuvių lyrika jau ne­buvo uždaryta vienos krypties magistralėje, o regėjo kelias, dar neaiškiai boluojančias, orientacijos gaires.

 

       2

 

       Apnuoginta emocinė pasaulėjauta – be pastovios idė­jinės programos, griežtų logikos pertvarų, pilna svyra­vimų, lūžių ir stichiškos dinamikos – siūlė lietuvių eilė­raščiui naują konstravimo normą, kurią galima apibūdinti kaip betarpiškumo ir intymumo normą.

       Poetas pasakoja tik tai, ką pats jautė, mąstė, patyrė. Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje. Visi daiktai išnyra nuotaikos srovėje, kuri juos tirpdo, neša į prie­kį, duoda prasmę ir spalvą. Poetas kreipiasi ne į minią, o į savo artimą draugą ar pats save. Ir kalba tyliai, nekeldamas balso. Nieko nemoko ir neįrodinėja. Eilėraš­tis narstomas ne iš tezinių blokų, o iš tirpios emocijų medžiagos. Jo architektonika kaitaliojasi pagal išgyveni­mo eigą, kaip ir kalbos tonas.

       Šią naują eilėraščio konstravimo normą kritika api­brėžė tokiais šūkiais: „Dailė – tai širdies klyksmas: (15); „Kiekvienas susijudinimas – jausmas, by tik artistiškai išreikštas, yra dailė” (16). 1913 m. Vilniuje I. Šeinius skai­tė paskaitą, kurioje įrodinėjo, kad kūrybos pamatan turi būti dedama vien nuotaika.

       Lietuvių lyrikoje formavosi nauji išeities taškai – iš eilėraščio beprasmiška reikalauti tikslios informacijos apie objektyvųjį pasaulį, nes jo sfera – žmogaus savi­monės raibuliavimas; poetas turi piešti ne išorės daiktus, o savo paties būsenas („Dailininkas duoda mums ne tokį daiktą, koks jis yra pats savyje, bet tokį, kokį jis pats mato tą valandą” (17); poetinis išgyvenimas yra savaran­kiška galutinė vertybė ir ji negali būti pajungta pašali­nėms užduotims; eilėraščio „aš” yra visų pirma nuotai­kos reiškėjas, o ne pamokslininkas. Šitos intymiojo ly­rizmo premisos rėmėsi, aišku, bendrąja modernizmo es­tetika, kuri plačiai skambėjo kaimyniniuose kraštuose: „mes trokštame ne istorijų, bet nuotaikų, ne komentarų, bet vaizdų, ne plepėjimo, bet įspūdžio” (S. Georgė) (18); „menas prasideda tą akimirką, kai menininkas bando pats sau išsiaiškinti savo miglotus, paslaptingus jutimus” (V. Briusovas) (19).

       Nauja poetinio žodžio samprata (lyrika – tai logiškai nesuformuluotų tiesų išraiška), kurią iškėlė stiprėjanti asmenybės savimonė, jautresnis ir tragiškesnis savo pa­dėties pasaulyje suvokimas, pamažu ardė objektyvaus aprašinėjimo mechanizmą, įsigalėjusį lietuvių eilėraštyje. Suformuotas aprašinėjimo tradicijos, eilėraštis turėjo tar­si du atskirus pusrutulius: viename išoriniai daiktai, ki­tame vidiniai impulsai, jutimai, apmąstymai. Jie galėda­vo susiliesti, bet nesusimaišydavo, nes tarp sąmonės ap­raiškų ir tikrovės pavidalų tęsėsi plati skiriamoji juosta, nustatyta XIX a. mokslinio pažinimo, kuris buvo išvedęs labai aiškią ribą tarp objekto ir subjekto.

       Toksai eilėraščio tipas tebevyravo Z. Gėlės, L. Giros, K. Binkio, taip pat ankstyvoje J. Janonio lyrikoje: regi­mųjų įspūdžių seka čia nubrėžia kūrinio vyksmą, o at­pasakojimo intonacija nustato kūrinio skambesį. Apra­šinėjimo skeletas išliko ir toliau nepajudinama konstruk­cijos ašimi, bet greta susidarė gana savarankiškas emo­cinis centras, kuris pateisindavo laisvesnius subjektyvių jutimų išsišakojimus.

       Stebėtojo pozicija, aiškiai apibrėžta ir pakelta virš visko, kas dedasi eiliuotame aprašyme, staiga nusileido keliais aukštais žemyn. Z. Gėlės ir K. Binkio eilėraščiuo­se stebėjimo taškas atsidūrė toje pačioje horizontalėje, kaip ir stebimi daiktai. Iškart pranyko plati panorama, kuri atsiverdavo nuo aukštumos. Regėjimo lauke liko vos keli daiktai, bet, žvelgiant iš arti, jie atrodė labai dideli, ryškūs ir vieninteliai. Akys dabar smigo į atskirą daiktą, aiškiai matė jo apimtį, formą ir spalvas. Daiktai nebesusiliedavo vienas su kitu tolumos perspektyvoje, kur jie buvo tik mažyčiai taškai, o turėjo savo atskirą buvimo plotą, individualius bruožus ir spraudėsi į žmogaus gy­venimą kaip reikšmingi dydžiai. Žvilgsnis iš arti, įbes­tas į vieną daiktą, keitė poetinio matymo perspektyvą, vaizdo sudėtį ir emocinio santykio pobūdį.

       Pavasario peizaže, kurį akvareliškai tapo Z. Gėlė, su­švinta tokios smulkios kaimo buities detalės, kurioms ne­likdavo vietos didingose Maironio panoramose.

 

       Kur tiktai žiūri – viskas žydi, želia,

       iš miego daigus pernykštinius kelia,

       ir ant rugienų pulkus žąsų, ančių

       gano senukė ir kalba rožančių.

 

       „Atėjo šiltas pavasario metas”

 

       K. Binkio eilėraštyje ,,Pavasariška” stebėjimo objek­tyvas ilgai seka vieną detalę, paskui lėtai pajuda prie kitos, kurią taip pat fiksuoja „su išlaikymu”. Kiekvienas dvieilis – tai savarankiškas kadras, kurio centre tik vie­nas veikėjas ir vienas judesys („Apvilkta plačia rudine piemenaitė / Pakluonėmis karves gainiojas ir griūva”). Visas eilėraštis sudėliotas iš tokių atvirukų, kurie turi savo užbaigtą siužetą ir uždarą kompoziciją. Mažiausia smulkmena, patekusi į tokio atviruko siužetą, darosi be galo svarbi, ryški, apčiuopiama. Vaizdas stovi prieš gy­vą natūrą, jos spurdančius pavasarinius reiškinius ir ne­gali nusikalsti šitam realiam daiktiškumui. K. Binkis iš­nešė poetinį žodį į lauką, į kasdieninę kaimo buitį, kaip kitados prancūzų impresionistai buvo išsinešę savo pale­tes į Paryžiaus parkus ir gatves, sukurdamas iš tiesų ne­įprastą to meto lyrikoje savo natūraliu gyvastingumu lietuviško pavasario paveikslą.

 

       Pradžiūvo darželis. Diegai pinavijų

       Iš žemės rausvomis galvutėmis lenda.

       Po kluoną bėgioja marguojanti banda

       Žalų ir palšų drūtasprandžių galvijų.

 

       Apvilkta plačia rudine piemenaitė

       Pakluonėmis karves gainiojas ir griūva,

       Kelniūkštės lig kelių vaikai atsiraitę

       Suvirto valkoje į klykiančią krūvą.

 

       Ir katinas rimtas iš svirno išėjo,

       Ir margis, užlipęs ant priesvirnio, rangos,

       Ir kvapas gaivinantis priešpiečių vėjo

       Sruvena į gryčią pro atdarus langus.    (R1 55—56)

 

       Lyrinio veiksmo vieta, pripildyta didelių ir savaran­kiškų daiktų, pasidarė įvairesnė, kasdieniškesnė, net jau­kesnė. Poetas atsidūrė aplinkoje, kur viskas jam pažįs­tama, artima ir miela iš mažumės. Z. Gėlė dainuoja apie gimtąjį Naisių kaimą, Kaupės upelį, žalias liepas pakluo­nėse, baltą vieškelį, kuriuo skuba mergaitės į gegužinę. Aplinka įgauna intymų interjerą ir nepakartojamą in­dividualumą. Ji nebegali pritikti visiems, kaip romantiš­kai apibendrintas ir iškilnus Maironio kraštovaizdis. Tiek savo apmatais, daug šiauresniais, tiek vienkartine atri­butika ji suaugusi su viena konkrečia asmenybe. Bet ši­toje mažoje gūžtoje poetas jaučiasi laisvai ir familiariai, gali kalbėti tyliu balsu, kaip savo namuose, – čia jį vi­si išgirs ir supras.

       Tarp daikto ir žmogaus, atsidūrusių greta vienas kito toje pačioje aplinkoje, nusidriekia vidiniai kontaktai, atsiranda bendros egzistencijos logika. Daiktai, žinoma, nepajuda iš savo vietos. Bet po jų įprastu apvalkalu nu­jaučiama neaiški galia, nuo kurios priklauso žmogaus lai­mė ir likimas. Žvelgdamas į daiktą, poetas nejučiomis galvoja ir pats apie save. Jis nebegali tiksliai aprašyti regimos tikrovės – mintys apie save, gyvi šios akimir­kos pojūčiai veikia tiek patį stebėjimo procesą, tiek jo rezultatus (20). „Daiktai, rodos, apsiniaukę ir trapūs tokie. Paliesi jų ranka ar papusi smarkiai ir – nė vieno nebe­liks. Dulkės išnešios” (21), – rašė I. Šeinius.

       Poetas ima vertinti tikrovę, pradžioj tik epitetais, pri­dėdamas juos kone kiekvienam daiktui kaip savo emo­cinio santykio pėdsakus. „Mėnulis blaivus”, „liepų alėja tamsi ir klaiki”, „švietė žvaigždutės auksinės” (Z. Gėlė). „Juodomis dėmėmis šešėliai nakties / Apidengė sodo pil­kuosius takus. / Nukrito žvaigždutė iš aukščio erdvės, / Nukrito nuo medžio lapelis bailus” (K. Binkis). Daikto brėžinys sugeria tiek daug subjektyvios būsenos momen­tų, kad virsta emocijos ženklu. Daiktai ima spinduliuoti tam tikrą nuotaiką, kuri atliepia poeto dvasinę būseną. Išorės pavidalai tiesiog eksponuoja poeto pasaulėjautą. Eilėraštyje „Kalėdų naktis” Z. Gėlė vieną daiktą gretina su visiškai kito lygmens daiktais, norėdamas ne tiek api­brėžti jų savitumą, kiek išryškinti juose dvasinę ramybę, vidinę giedrą ir harmoniją – tai, ką buvo išskaitęs pats savo sieloje.

 

       Kaimas miega. Per padangę

       plaukia debesėliai,

       it prasaikios, grakščios gulbės,

       it Dubysos sieliai.

 

       Seni ąžuolai galiūnai

       ir beržai kasoti

       Snaudžia kaimo patvoriuose

       niūrūs, augaloti.    (G 119)

 

       Medžiaga netenka statikos. Ji keičiasi, pulsuoja ir vir­pa, užgauta psichikos judesių. O pagauti šitą virpėjimą poetui atrodo svarbiausias eilėraščio uždavinys. Eilėraš­tyje „Kaime” K. Binkis piešia saulės spindulių mirgėjimą rasotuose medžių lapuose, pakartodamas mėgstamiausią impresionistų dailės motyvą. Apšviesti saulės, beržai ir liepos sužėri įvairiausiomis spalvomis, o šviesa, prasi­mušusi pro lapiją, krinta žalia („žybčioja žalsvi spindu­liai”). Šitame spindulių žaisme visi daiktai atrodo nepa­stovūs: dabar jie žali, o netrukus gali būti raudoni; šią akimirką jie egzistuoja, o kitą jų nebus. Kaip ir prancū­zų impresionistai savo drobėse, K. Binkis fiksuoja ne tiek apšviestų daiktų materialumą, kiek jų kintamumą. Di­namikos pojūtis išsilieja per visą eilėraštį, išstatydamas į eilutės, sakinio, strofos pradžią jungtuką ,,ir”, kuris pa­sikartodamas brėžia nenutrūkstamą, be pradžios ir pa­baigos, proceso eigą:

 

       Ir šiltas, ir kvepiantis lietus

       Smulkiais sidabriniais lašais

       Nudažė ir beržus, ir liepas,

       Ir sodą dažais įvairiais.

       Ant lapų rasa deimantinė

       Drebėdama mirga bailiai.

       Tarp medžių šakų įsipynę,

       Žybčioja žalsvi spinduliai.

       Po orą karveliai lekioja,

       Klegena ant dangčio garnys,

       Ir stovi ant kiemo valkoje

       Giliai susimąstęs gaidys.

 

       „Kaime”

 

       Gamta nebėra tik gražus optinis reginys ar pasyvus išgyvenimų fonas.  P. Vaičaičio  ir Jovaro eilėraščiuose gamta tik pridėdavo savo raminančią ranką prie skriau­džiamo žmogaus ir tuoj vėl atsitraukdavo šalin į savo objektyvų buvimą. Dabar gamta visą laiką su žmogumi. Z. Gėlės ir K. Binkio eilėraščiuose ji tebegyvena tipiškose kasdieninės kaimo buities aplinkybėse, o kartu prisiima inteligento savimonės naštą. Išorinės aplinkos peizažas pamažu pereina į sielos peizažą, nors kūrinio kompozi­cijoje abu šie peizažai dar reikalauja atskirų plotų. Gam­tos panorama tęsiasi ne begalybėn, o tik nuo vieno žmo­gaus iki kito, iškyla besikaitaliojančioje jų santykių tėk­mėje (meilė, ilgesys, išsiskyrimas), kuri skaldo šitą panoramą į gabalėlius, išblaško po visą tų santykių plotą, įterpia į šokinėjantį dviejų asmenų pašnekesį. Maironio eilėraštyje gamta alsavo valingu dvasiniu judesiu, o Z. Gėlės eilėraštyje ji pilna lėto švelnumo, vos nujau­čiamo graudesio ir lyrinio trapumo. Familiarus santykis su gamta, be herojikos ir patoso, greiti peršokimai nuo išorinių daiktų į dvasinę problematiką, lydimi reikšmin­gų emocinių pauzių, melodingas to paties motyvo ir psi­chologinio akcento kartojimas, staigus prasminis kirtis pabaigoje – tai jau grynai lyrinės eilėraščio konstrukci­jos pagrindai.

 

       Ruduo eina, merguže,

       Sėja rūkus laukuose;

       Gailiai pagirys ūžia,

       Vysta gėlės daržuose.

 

       Būriai paukščių, paukštelių

       Svetur rengiasi, lekia;

       pliki karklai upelių

       tarp savęs gailiai šneka.

 

       Ruduo eina, merguže!

       Mirties dainą dainuoja

       ir šaltai glėbesčiuoja

       mano, tavo širdužę.

 

       „Ruduo eina, merguže”

 

       3

 

       Lietuvių eilėraščių konstrukcijoje vis labiau ryškėjo psichologinis vyksmas. Jis reikalavo, kad visa išorės stebėjimų medžiaga būtų ištirpdyta vidinio išgyvenimo temperatūroje, kad kiekviena vaizdo detalė būtų patei­sinta psichologinės priežasties. Pagrindinis šio laikotar­pio lietuvių lyrikos kaitos ir tobulėjimo tikslas – pa­versti vidinį išgyvenimą pagrindine eilėraščio situacija, kuri viską aprėpia, pateisina ir išsprendžia, nepalikdama kūrinio architektonikoje jokių išorinio aprašinėjimo ir silogistinio mąstymo elementų.

       Maironio, V. Kudirkos, Jovaro kūryboj įvardis „mes” buvo užėmęs pagrindinio veikėjo ir pasakotojo poziciją. Visuomeninio judėjimo atoslūgyje poetai vis rečiau kal­bėjo autoritetingu ir įpareigojančiu „mūsų” vardu, visos tautos, klasės ar partijos vardu. Į kūrinio centrą droviai spraudėsi įvardis „aš”. Vis dažniau eilėraštis prasidėdavo šito „aš” veiksmu: „Einu vienas per šventorių”, „Liūd­nomis akimis aš žiūriu į kryžių”, „Nuliūdęs aš mąstau” (Z. Gėlė); „Aš skrajoju linksma po beržynus”, „Stoviu tarp medžių” (K. Binkis); „Aš užmigt norėtau”; „Gal taip tikėdamas, aš klystu” (L. Gira). Įsiveržęs į poetinio saki­nio vidurį, šitas „aš” iškart pajungė savo priklausomy­bei visas sakinio dalis. Daugiasluoksnis veiksmažodžių srautas buvo atgręžtas į esamąjį laiką. Beasmenės gra­matikos formos perėjo į personalines. Ramus konstata­vimas transformuotas į sušukimo, klausimo, kreipinio intonacijas: („Mieloji, vakar dar taip buvo apsiniaukęs / Dangus man” (L. Gira); „Ar atmeni? / Dangus jau rausta” (Z. Gėlė); „Kaip tylu! Aplink nei mažiausio balselio!” (K. Binkis).

       Tapdamas eilėraščio subjektu, šitas „aš” keitė ne tik eiliuotosios kalbos gramatinius santykius, bet ir įprastąjį situacijų, veiksmų ir scenų repertuarą, kuriuo lig tol naudojosi poetai. Jam reikėjo uždaresnės veiksmo erd­vės, kurioje galėtų vienas pats dominuoti. Reikėjo tokių padėčių, kuriose galėtų patikrinti, įvertinti ir suvokti save. Reikėjo tokių scenų, kurios leistų funkcionuoti la­bai intymiam „aš-tu” ryšiui. Apskritai, visa vaizdų siste­ma turėjo pasislinkti intymumo link kaip svarbiausio lyrinio vyksmo šaltinio bei ribos.

       „Aš” savimonė įvedė į eilėraštį dabarties laiką. Išgyvenimas užsimezga, teka ir nutrūksta šią akimirką („Aš užmigti norėtau”; „Apie laimę norėtau / Aš sapnuot” (L. Gira). Praeitis gali iškilti tik trumpoje šio momento juostoje, motyvuota pralekiančios akimirkos, nebegaudama savarankiškos teritorijos kaip istorinėje baladėje ar publicistinėje odėje. Lyrika — dabarties laiko išraiška. „Grynieji lyrikos kūriniai yra visad aktualizuotas „da­bar” 22.— sako lenkų estetikas fenomenologas R. Ingardenas. Negana to. Psichologinės analitikos eilėraštyje laikas yra matuojamas atskiro išgyvenimo masteliu, ku­ris tai pagreitina, tai sulėtina įprastą laiko tėkmę. Mai­ronio lyrikoje laiko kategorija buvo gana pastovi, nes rėmėsi visos tautos masyvia, ilgaamže patirtimi. Z. Gė­los, K. Binkio, L. Giros eilėraščiuose laiko veiksnys la­biau individualizuotas, uždarytas subjektyvioje būsenoje, bet dar nepraradęs savo nesulaikomos objektyvios slink­ties, kuri disciplinuoja lyrinį vyksmą, suteikia jam tam tikrą judėjimo kryptį.

       Žmogaus pasaulėjautą eilėraštyje paprastai sugeria peizažas. Tai fundamentali lietuvių lyrikos tradicija, ku­rią suformavo liaudies dainos, kaimietiška poetų patirtis, plonas miestiškos civilizacijos ir kultūrinio gyvenimo klodas Lietuvoje. Bet stiprėjančiai „aš” ekspansijai jau nepakako gamtos detalių, kad galėtų apibrėžti ir išreikšti savo esmę. | poetinį vaizdą įtraukiamos psichologinės kategorijos ir idealinės sąvokos, galiojančios tik žmo­gaus vidinio gyvenimo sričiai. Eiliuotoje kalboje paplin­ta vaizdiniai, nebeturį tiesioginio ryšio su konkrečiais daiktais ir išorinio pasaulio logika. Svajonė ir sapnas, psichikos reiškiniai, įeina į lietuvių eilėraštį kaip pagrin­diniai žodžiai, be kurių jau negali apsieiti nė vienas poe­tas”. Lietuvių lyrikos žodyno   fonde   įsitvirtino tokios sąvokos, kaip siela, dvasia, skausmas, kančia, troškimas, ilgėjimas, viltis, grazna, jausmas ir pan.

       L. Giros eilėraštyje „Mano sapnai”, parašytame 1912 m., visi įvykiai, spalvos ir detalės išsidėsto aplink vieną centrą. Tai žodis sapnai („Aš kitąkart sapnuoju / Gan įstabius sapnus”, „Ir mainosi, ir maišos / Sapnai jaunoj širdy”; „Kad vejas kitas kitą / Tie įstabūs sap­nai”). Pats būdingiausias šito migloto laikotarpio poetinis žodis34. Kažko buvo siekta. Kažkuo tikėta. Pasaulis no­rėta pataisyti. Dabar visa tai — sapnai, praėjusių dienų miražas.   L Gira   perėmė   apibendrinamąją šito žodžio prasmę, dvi antiteziškas jo fazes (stebuklingas regėjimas ir išbudimas). Bet šį žodį poetas pavertė psichologinės introspekcijos instrumentu, savotišku zondu, kuris paro­do pasaulėjautą.

       L. Giros eilėraštyje nėra jokio ryškesnio politinių idė­jų ar kultūrinių asociacijų fono. Sapnai gyvena indivi­dualioj sąmonėj. Jie turi savo keistą erdvę ir keistą lai­ką (tą pačią akimirką švyti didinga pilis ir šmėkščioja juodi kapai). Lyrinis vyksmas, pagrįstas sapno logika, nereikalauja jokių išorinių paskatų. Tiesiog slenka vie­na po kitos psichinės būsenos, susiduria, trupa, išnyksta, ir šita vidinė dinamika yra vienintelis eilėraščio objek­tas, jo kompozicijos planas. „Aš”, pagrindinis kūrinio veikėjas, net nebežino, kuri iš tų būsenų yra pati svar­biausia. Jis neberanda pakopos, ant kurios galėtų sustoti, apžvelgti visą maišatį, ją įvertinti. Kiekviena būsena pa­gauna jį ir apvaldo kaip savarankiška galia. Kontrastiš­ki sapno reginiai atveria būdingą žmogaus dvasios svy­ravimų skalę nuo skaisčios vilties („Manei viešnagė bus”) iki juodo nusiminimo („Tu užėjai kapus”), pasako­ja tipišką žmogaus vidinio nepastovumo ir prieštaringu­mo istoriją („Ir maišosi, ir mainos / Regėjimai keisti”), nulemtą revoliucijos ir reakcijos bangų mūšos. Bet vi­dinė maišatis, demonstratyviai iškelta į kūrinio paviršių, neišardo logiškojo plano, sklandaus vaizdo, tvirto ir ly­gaus jambo, kaip vėliau atsitiks B. Sruogos lyrikoje. Psichologinę būseną L. Gira vis dar stengėsi konkreti­zuoti labai aiškiais ir apčiuopiamais materialinės būties vaizdais (pilis, kapai), o dvasinę dinamiką atpasakoti itin sąryšingai. tarytum išorinio įvykio fabulą.

 

       Aš kitąkart sapnuoju

       Gan įstabius sapnus.

       Ne tai kad apie rojų.

       Ne lai apie kapus...

 

       Tai rodos man, lyg ryto

       Sušvito spinduliai.

       Tai vėl lys miglos krito.

       Migdindamos giliai.

 

       ***

       Ir iš miglų tu kelias

       Didi. puiki pilis...

       Ir toks liesus jon kelias.

       Ne valkas nepaklys...

 

       Ir vos juo eit pradėjai —

       Prie vartų priėjai.

       Tik šit... sušvilpo vėjai —

       Dairais — visai ne tai...

 

       Tikėjai rasiąs pilį —

       Manei — viešnagė bus.

       Regėjimas apvylė:

       Tu užėjai kapus...

 

       Taip liūdnas kapinynas

       Ir pokyliai kartu

       Man per naktis vaidinas

       Užburtuoju ratu.

 

       Ir maišosi. Ir mainos

       Regėjimai keisti;

       Tai skamba linksmos dainos.

       Tai šermenys arti...   (Rl 148).

 

       Iš psichinių elementų L. Gira sudarė vientisą ir uždarą grandinę, kuri pati įsijungia, veikia ir nutrūksta be jokių pasalinių signalų. Tai buvo svarbus pažangos žingsnis. Bet vidinio pasaulio apraiškos čia tebėra gana stambios, perdėm kontrastiškos, be jokių niuansų ar atšešėlių. At­skirus sąmonės momentus poetas koncentruoja j aiškų vidinį įvykį, likdamas šiuo atžvilgiu ištikimas Maironiui, o paskui tą įvykį paverčia eilėraščio fabula. Išgyvenimo istoriją jis dažniau atpasakoja kaip tam tikrų nutikimų kroniką, užuot atkūręs ją kaip pulsuojančią nuotaiką („Jau tujen užmiršai tą laiką, / Kad taip mylėjovos karš­tai” Rl 138). Gyvą dvasinį judesį jis apibrėžia tokiais įvaizdžiais, kurie nesikeičia išgyvenimo tėkmėje, o nu­sileidžia j intymumo sferą kaip iš anksto duoti ir sustin­gę dydžiai. Poetas tik samprotauja apie išgyvenimą, sto­vėdamas greta jo per geroką sieksnį, ir nuo šito retori­nio apvalkalo jo gyvybė savaime išblėsta.

 

       Tai norėčia aš užmiršti

       Žemės kovą, vargą, melą —

 

       Vien svajoti, vien sapnuoti

       Apie laimes idealą!

 

       Aš norėčia vien svajoti

       Apie meilės sapną didį.

       Kurs nedrumsdžiamas rytojaus.

       Rojaus gėlėmis vien žydi...

 

       „Aš norėčiau”

 

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. V.: Vaga, 1982.

 

       Skaityti toliau