1970 metų Santaros-Šviesos suvažiavime pirmąsyk savo eiles skaitė devyniolikmetė studentė matematikė, gimusi St. Paul, Minnesotoj, ir iki mirties liko tarp ištikimiausių Metmenų bendradarbių.

 

       Iš savo kartos Živilė Bilaišytė rimčiausiai suvokė poeto — ar poetės — pašaukimą. 1973 m. pirmoji knyga „Žaiskim ieškojimą“. 1978 m. doktoratas už disertaciją iš anglų renesanso literatūros. (Bet paskui, trumpai padėsčius, darbas kažkokioj korporacijoj.) Studijos apie Liūnės Sutemos (1973), Marcelijaus Martinaičio (1975), Kazio Bradūno (1982) poeziją, Antano Škėmos (1979) ir Kosto Ostrausko (1984) vėlesniąją dramaturgiją. Anksti (1975) Tabor Farmos pokalby išsakomas požiūris į literatūros kritiką:

 

       „Naujoji kritika” vadovaujasi paties teksto tyrinėjimu — explication du texte. Jei toks nagrinėjimas paverčiamas į hipotezę, laikiną „darbo formulę”, kurią turint galima eiti toliau, jei į tai žiūrima kaip į „juodą darbą”, kurį atlikus galima statyti platesnius klausimus, ieškoti procesų panašumų ar skirtumų, ieškoti vientisumo su literatūrine tradicija, lietuvių ar pasauline, tada „naujosios kritikos” metodai gali užimti pastovią, vertingą vietą lietuvių kritikos rėmuose.

 

       Literatūros kritikoje — blaivios, skvarbios, susikaupusio ir sąžiningo žmogaus analizės. (Ir — keista lietuviškai skaitant — nė vieno nereikalingo žodžio. Kaip ir laiškuose). Angliškai rašiusių lietuvių kilmės poetų — Algirdo Žolyno, Anthony Petrosky, Raymond Filip — vertimai. Ir poezija Metmenyse, apimanti beveik visą likusį dvidešimtmetį. Ir šiek tiek kitur.

 

       Živilės Bilaišytės poezijoje jausmas nuo pat vaikystės susiduria su šaltais geometrinio laiko ir metalinės aplinkos reikalavimais: „Velykos — išmargintos plieno sienose / Velykiniai sapnai — / tiesi linija / ciklo aidas” (1972). Spontaniškas pergyvenimas išsivysto į egzistencinę intelektualaus žmogaus egzilyje analizę: „Tarp svetimų energijų suspaustiems / Kur atvirumo rasis? / (Juk dera būti kietais.) / Nieko tiesioginio ir nuoširdaus nebus. / Nelaukite” (1976).

 

       Gal pirmosios kelionės į Vilnių — 1973 m. vasaros kursams, į kuriuos išeivijoje tuomet žiūrėta su pikčiausiu įtarumu — laikino džiaugsmo ir amžinos tikrovės pėdsakai:

 

       mane įsūnyt siūlo,

       mane parvesdinti namo

       .......................................................

       iki persivalgymo

       laižom varpų skambėjimą

       baroko bokštų sūkuryje

       ir apsvaigę ekstazėje akmenėjam.

       .......................................................

       Rudenio saulei ryškinant

       realybės skausmo saldumą

       .......................................................

       žiauriai aštrėja

       logikos glostymai

 

       (1974)

 

       Egzilis išdžiovina kalbą, jos nebepajėgiama vien iš raštų rekonstruoti: „Žodynuose ieškau idėjų / sijų, ryšių, junginių, / glaudžiai susijusių, žalių”. Bet: „Dulkėmis, purvu ir dūmais apvilkti, / nuogi, išdžiūvę, susitraukę — / mano žodžiai. / Nesveikai išbalę, uždaryti. / Kvėpuoja vėsinamą orą / ir byra į dulkes. / Tuščia tyla” (1980).

 

       „Jei neturi namų, iš kur prasmės rasis? ” (1990). Namų net ir kalboje ar, tiksliau, kalbos ir egzistencijos sankryžoje:

 

       Kai kalba — lietuvių kalba — visai generacijai, mano generacijai, jau nebe ta kalba, kuria susitinkame ir patiriame tikrovę, tada tautinis istorinis palikimas šios kartos rašytojui užkerta kelią prasmės ieškojimui, tikrovės įprasminimui. (1986).

 

       Gal dėl to poezijoje kalba (ar kalboje poezija) kartais tampa lyg ir nereikalinga, nesikondensuoja į absoliučiai tikslias, ir kituose rezonansą struktūruojančias metaforas. Nebėra bendruomenės, sutampančios su savo kalba, savo kalboje pilnutinės ir pakankamos, tirštumo nei aplinkoje, nei praeities sanklodose. Kalbos prasiskverbimo, su formuojančia ir gaivinančia jėga, į būties gelmes.

 

       Neharmoninga, sulaužyta, be išganymo vilties sąmoningo egzilio būtis. Pagrindinė problematika — dvidešimtmečiu vyresniųjų kartos. Bet tai Živilei Bilaišytei ne inertiškai skolinamos dekoracijos, bet iš tiesų kažkas panašaus į jos pačios, tik su privatesne biografija, sielos struktūrą.

 

       Analizės elementai jungiami savaip: mažiau įtvirtintų polaritetų, mažiau patikimai pasikartojančios ritmikos, mažiau folkloro ir metafizikos. Struktūriniai elementai — tvirtai valdomi literatūros kritikoje — tirpsta ne delno prakaite (1977), kaip tikėtasi, bet gyvenimą imituojančiuose formulių susitikimuose. Lokalizacija — arčiau „chaoso šauksmo” (1980).

 

       Viltis:

      

       Pamažu gimsta jėga:

       plienas į kūną pavirsta.

       Žemės ir druskos junginyje

       sakinys pabunda garsu. – – –

 

       baigiasi to paties ciklo:

 

       Ar aplankysi kapą,

       ar pabersi lelijų,

       ar dulkes išsklaidysi?

       Libera me.

 

       (1977)

 

       Kai egzilio tematika tampa nebeįmanoma ar nevaisinga, gal ypač apie 1983 metus, poezijoje atsiranda kažko išgalvotai skambančio ar tiesiog sugadinto.

 

       Bet išryški galutiniai, po-egziliniai orientyrai. Galima pasikliauti tik savimi pačia („Jos seniai pasiryžo / nepasitikėti niekuo, / nieko nesitikėti, / niekeno malonės nelaukti” — 1983). Šiek tiek anksčiau — nebloga draugystės liekanų siurrealistiniame mieste evokacija:

 

       Apkabinu pažįstamą

       ir man po rankomis pranyksta,

       išsikreipia jos veidas,

       ištysta lūpos, pašaipiai juokias,

       miglos skutai nusitęsia gatve.

       ..................................................

       Sėduos jos vieton praeiviam pasakot

       atsakomybės nuodėmes:

 

       (1976)

 

       Vėliau — stiprūs egzistencinio solidarumo su gal ir ne visai nekaltom, bet vis dėlto aukomis žodžiai („Liepsna”, „Aistros ir įsakymai”). Kartu su šiom vyriškom valios ir veiksmo kontempliacijom — moteriško gyvenimo užsklanda, jaunystės ir senatvės vaidmenų apsikeitimo ciklas („Mano pradžioje yra mano pabaiga”).

 

       Živilė Bilaišytė niekada nėra siūliusi nei savo mokslo, nei kūrybos, bet neprisimenu, kad būtų kviečiama atsisakiusi. Negalėjo nekalbėti jos intelektualinės analizės, egzistencinio blaivumo ir moralinio angažamento audinys, kruopštumas, sąžiningumas.

 

       Ne sykį raginau paruošti poezijos knygą. Beveik buvo sutarta su leidėju. Bet autorė liko sau negailestinga, („...idėjos, kalba, formos kartojasi, jaučiasi jų ribotumas” — 1985; „...jaučiu struktūrinio organizacinio principo stoką” — 1989).

 

       Paskutiniame laiške: „Viskas, atrodo, eina į gera — gaunu chemoterapiją ir rezultatai geri. Poezijos knygą esu pasiryžus užbaigti”.

 

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.