Iškart pajunti: Dainius Gintalas vengia tikrovės, jis siekia pabėgti nuo buities, nuo kasdienybės į kitokį pasaulį, nepaklūstantį įprastiems dėsniams, reguliuojantiems mūsų mintis ir judesius. Sąlygiškai tą pasaulį galima pavadinti ars poetica. Nors ne tai dabar svarbiausia. Pasaulį dar reikia rasti ar susikurti: „kamieną apsiūčiau miražais/ vaisius nukabinčiau upe“ („Tramdytojo nostalgija“).

     Be upes, šiame pasaulyje atsiranda jūra, o be miražų, – pievos, blakstienų miškai, orchidėjų sodai, kuriuose šmirinėja šešėliai, visokiausi gyviai (jų čia ypač daug, net kelios dešimtys rūšių: įprastų lietuviui ir egzotiškų, net mitinių būtybių), dvasios, dievai, plaukia krištoliniai debesys. Ten klajoja ir subjektas, žmogus, laisvalaikiu pasiverčiantis gorila somnambulu. Ten yra ir subjekto bičiulių, artimųjų. Kiekvieną eilėraščio mozaikos grūdelį D. Gintalas, prieš dėdamas ant popieriaus, kruopščiai atrenka, apžiūri, nuvalo kasdienybės apnašas. Tik išimtiniais atvejais į eilėraštį pakliūva tokie žemiški daiktai kaip musgaudis, rūgpienis, arbata, trupiniai ant stalo, skėtis ar laikrodis. Todėl kiekviena dalelė matoma itin ryškiai, galima sakyti, net švyti magiška šio poetinio pasaulio (pasaulėlio!) šviesa. Todėl, žvelgiant į vyro ir moters siluetus, jų kontūrai itin aiškūs: „jam svarbu ne kaip bet kas paduoda vakarienę/ jai svarbu kad ją lig trupinio suvalgo“ („Padėkojimas“); „ten šūkaus moterys o vyrai gers/ ant lūpų tversis vakaras ir rytas“ („Ratas“). Poetas suartina vyrą ir moterį: „kaip sekasi mylėtis ar užtenka dar liežuvio ir ugnies – / bloškiamės iš rūbų – varžo spaudžia siutina – juos metam/ ant pilvo viens kitam tepliojam lūpomis“ („Paskutinis laikas“). Stebi juos, tai, ką pamato, užrašo:

     kai ją išaudžia

     stebuklo laukimas

     šios būtybės vardą jie mini

     kai eina girdyti savo žirgų

     kai migdo savo mažuosius

     kai kūrena židinį svečių laukdami

     „Vaiko supažindinimas su švelnia būtybe“

     Tokią sąveiką atspindi ir nuolatinė „vyriškų“ bei „moteriškų“ intonacijų kaita. Stebėdamas poetinį pasaulį, gyvendamas jame, subjektas įgyja patirties. Arba, tiksliau pasakius, apsivelia ja. Nes subjekto požiūris į patirtį gana rafinuotas. Tai matyti iš šių žymių: „ryte tu daugiau supranti/ negu vakar“ („Sukalbėjimas“); „augant tavo mintims išmintis bus daug/ klastingesnė nei vakar –/ todėl saugok suspaudus savy nepaleiski/ savo mažumo žmogau“ („Akis“). O štai eilėraštyje „Pokalbis su žiogais“, skirtame tėvui, subjektas pats velkasi tėvo kailį ir svarsto, žvelgdamas atgal: „taip – daug kvailumo turėjau/ nemokėdavau kartais išdeginti pykčio/ bet gyvenau su tiesa su širdim su akim ir su rankom visad/ (kai kas juk pamiršta kad visa tai turi)“. Subjektas tvirtai jaučiasi esąs tėvas. Tai matyti iš eilėraščių „Vaiko supažindinimas su švelnia būtybe“, „Dialogas vietoje lopšinės“. Jis moko: „Prie kievieno žmogaus prisiliesiu vaike“ („Sukalbėjimas“); „Pasirodo švelnumą sūnau kartais reikia taupyti“ („Seno žydo pamokymas: išdidžios moters nuginklavimas“).

     Šios knygelės pasaulis egzistuoja kažkur toli poeto mintyse, „jausmų ir minčių provincijoj“ („Gorila somnambulas dainuoja ilgesį“, I). Jame neegzistuoja laikas. Tik retkarčiais užsimenama apie praeitį ar ateitį. Tačiau pripažįstamas tęstinumas, o su juo ir šiokia tokia kaita: „mes esame būsim gyvensim – metus/ per ištisus keturis metų laikus/ galvosim kad baigiasi vargas/ ir pildos stebuklas“ („Pabraidymai“).

     Ypač svarbus vaidmuo tenka metafiziniam lygmeniui. Galima netgi sakyti, kad kūniškasis ir dvasinis pasauliai yra visiškai lygiaverčiai. Dievai tarpsta šalia mirtingųjų. Dievai, beje, ypatingi, nedažnai pasitaikantys: Nachas, Patinas, Eolas ir kiti. O įvairius panteonus autorius sukryžmina:

     per kepenis ir kryžius

     potvynis praėjo

     kur Charono valtis

     „Atgarmėk“

     Manau, galima knygelėje įžiūrėti tam tikrą turinio nuoseklumą. Štai pirmame eilėraštyje kalbama apie pabudimą, antrame – taip pat gimimas, o paskutinieji tekstai alsuote alsuoja mirtimi: „mano broliai užmigo kaip aš“ („Tradicija“). Ką reiškia tasai „užmigo kaip aš“, paaiškina pirma to paties eilėraščio eilutė: „Aš mirsiu ramiai kvapniame dilgėlyne“. Tą patį byloja ir greta esantys eilėraščiai „Atgarmėk“, „Slinktis“ bei kiti. Taigi ratas užsidaro. Kad ir kaip gera būtų slėptis poezijos žemėje, vieną dieną tenka sugrįžti į tikrovę, t.y. atkurti ją savo sąmonėje:

     Po vėjo kriokliais

     vienatvė vaiko vaikus

     dėmėmis ir peleno šmėkla

     „Bandymas atkurti pasaulį“

     „Angis“. Pavadinimas primena kūdikystės laikų istoriją, kai vienas gyvis paaukojo savo gyvybę, kad išgelbėtų kitą gyvį. Ne paslaptis, kad pirmieji žingsniai poezijos kelio link žengiami jau vaikystėje. Kas kad gerokai vėliau kur nors pakampėj randamas tušinukas ir imamas gadinti popierius. Vis tiek ranką dažniausiai vedžioja vaikystės džiaugsmai ar paauglystės nuoskaudos (kompleksai). Tačiau vaikystė ir paauglystė baigiasi. Pirmoji knyga – taip pat. Ir tada galbūt prasideda kūryba.

     Literatūra ir Menas, 1998 m. sausio 24