Zigmas-Gele_foto       ZIGMAS GĖLĖ (tikr. Gaidamavičius, 1894-1912), Šiaulių gimnazijos moksleivis ir Kijevo universiteto filologas, spėjęs paskelbti apie 50 eilėraščių, pavadintas J. Janonio „Lietuvos Parnaso meteoru“, paženklino vidinį lietuvių poezijos posūkį į intymios saviraiškos toną ir dainingos formos grakštumą. Savo temomis įaugusi į tradicinį lietuvių literatūros pasaulėvaizdį (užuojauta vargdienėliui, laisvės svajonė, kaimo grožis) ir neįgavusi ryškiau individualizuotos savimonės. Gėlės kūryba intuityviai ieškojo emocinio gaivališkumo versmių, kurių J. Herbačiauskas labiausiai pasigedo tuometinėje lietuvių poezijoje. „Man nereikia kovos ir skambesio kardų, / man tereikia tvaskėjimo kraujo!“ – rašė jis viename eilėraštyje.

 

       Septyniolikmetį puču traukė biliūniškai paprastas ir skaidrus kalbėjimas apie save konkrečioje kaimo aplinkoje (J. Biliūnas – jam didžiausias lietuvių rašytojas). Jis rašo apie gimtąjį Naisių kaimą. Kaupės upelį, žalias liepas pakluonėse, baltą vieškelį, kuriuo skuba mergaitės į gegužinę. Tarp šitų realijų jam gera ir miela – čia jis gali kalbėti tyliu ir familiariu balsu, kaip savo namuose. Nusidriekia vidiniai kontaktai tarp daikto ir žmogaus, atsidūrusių greta vienas kuo toje pačioje aplinkoje. Visi daiktai ir gamtos reiškiniai gauna ryškius epitetus, nusakančius žmogaus santykį – „naktys žvainos“, „debesys šėmi“. Daikto piešinys sugeria tiek daug vidinės būsenos momentų, kad virsta emociniu ženklu („Aš matau – nuo beržų drasku vėjas lapus, / ir tie lapai – it kankinių sielos“). Išorinės aplinkos peizažas nemačiomis pereina į sielos peizažą, nors eilėraščio kompozicijoje abu šie peizažu dažnai reikalauja atskirų plotų. Gamtos panorama tęsiasi ne begalybėn, o tik nuo vieno žmogaus iki kito. iškyla besikaitaliojančioje jų santykių tėkmėje (meilė, ilgesys, išsiskyrimas), kuri skaldo šią panoramą į gabalėlius, įterpia juos į šokinėjantį dviejų asmenų pašnekesį. Maironio „Pavasario balsuose“ gamta alsavo valingu dvasiniu judesiu, o Gėlės eilėraštyje u pilna lėto švelnumo, lyrinio svajingumo ir vos nujaučiamo graudesio. Familiarus santykis su gamta, be heroikos ir patoso, greiti peršokimai nuo išorinių daiktų į dvasines būsenas, lydimi reikšmingų emocinių pauzių, melodingas to paties motyvo ir psichologinio akcento kartojimas, staigus prasminis kirtis pabaigoje – tai jau lyriniu impulsyvumu grindžiama eilėraščio konstrukcija.

 

       Ruduo eina, merguže,

       sėja rūkus laukuose;

       gailiai pagirys ūžia,

       vysta gėlės daržuose.

       Būriai paukščių, paukštelių

       svetur rengiasi, lekia;

       pliki karklai upelių

       tarp savęs gailiai šneka.

       Ruduo eina. Merguže!

       Mirties dainą dainuoja

       ir šaltai glėbesčiuoja

       mano, tavo širdužę.

       

       Sužavėtas H. Heinės ir S. Nadsono elegiškų romansų melodingumo ir tęsdamas L. Giros folklorines stilizacijas, Gėlė ieškojo lengvo ir skaidraus žodžių klodo, kurio neslėgtų griežtos loginės kategorijos, kuris paklustų jautriems nuotaikos niuansams ir tiktų reikšti visuotinėms žmogiškų būsenų reikšmėms („Ė, man nemiela! Jaunoji širdužė / lyg apdraikyta rūku“). Jis pasirenka itin švelnius žodžio atspalvius, gležnus akcentus, jaukius derinius. Jo poetinė frazė teka lengvai ir sklandžiai, be staigių pauzių, netikėtų inversijų, nešama tęsiamų dainiškų intonacijų ir plastiškai išskaidyta j trumpas ritmines eilutes („Šiandien kėliau, oi, nevėlai, – /su diena; / bėgte bėgau j miškelį / tekina“). Tokia lengva, grakšti ir žaisminga frazė netrukus prigijo kone visoje lietuvių poezijoje kaip būdingiausia naivaus lyrinio impulsyvumo ir dainiško stiliaus savybė (K. Binkio, B. Sruogos, F. Kiršos eilėraščiai). Lietuvių poetikos arsenale išliko ir emocingi Gėlės epitetai (šėmas, žvainas), kuriuos ypač buvo pamėgęs V. Mykolaitis-Putinas.

 

       Įtikėjęs stebuklinga poezijos galia ir grožiu („Aš jaučiu savyje nepaprastąją jėgą: / ji taip plati, šventa“), Gėlė nedaug tesukūrė nuosekliai išplėtotų ir konstruktyviai išbaigtų eilėraščių, paskandindamas psichologini įvykį neapibrėžtų poetinių įvaizdžių (svajonės, sapnai) bendrybėse. Nemaža jo kūrybos dalis – bundančio talento pratybos, kuriose „įstabių jausmų“ išraiškai ieškoma emocinių pustonių kalbos, ženklinusios literatūros modernizaciją.

 

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. V.: Alma litera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.