linas kranauskas       Pirmas sakinys lemia teksto ne/sėkmę, tėkmę ir imidžą. Tad laba diena. Jus trukdo nelaimingas rokoko tekstas, kurio fasadas nufotografuotas tyčiniam kadrų rinkiniui. Jo užkulisiuose mirksta stropiai konspektuojančios studentės, savo raštus prispaudusios nėriniuotomis krūtinėmis, jo viduriuose plūduriuoja virškinamas dėstytojas, dirsčiojantis į lange instaliuotus medžių ir barakų viršūnių pikselius, nes tekstas (dabar jau apžėlęs tušo blakstienomis ir barzda) pradedamas ir gimsta reikšmingos paskaitos šviesoje. Pasukus jį profiliu, atsiveria nenuspėjama popierinė briauna, menama tiesė, taigi čia – išnykstantis kadras, išjungiamas vaizdas. Ásipjauk veidą, versk kitą išklotinę, whatever.
Savaime aišku, kad gliti, sausa, efemeriška ir neperžengiama, eklektiška ir juodbruva “mūsų” realybė susideda iš neatsakingų, stichiškai persidengiančių nuotraukų – 24, 25 per sekundę, ∞ kadrų per 0 akimirkų, jei įskaityčiau visą-tą terpę su jos kietuma ir skystuma, pelargonijomis ir senučių agonijomis, stoiška kalnynų pašaipa, visagaliais didžėjų kedais, trepsinčiais ant švyturiuojančių kosminių vitražų, ištisa reikšmių grūstimi. Pagal šią formulę bet kuris voyeur gali ryškalų ašmenimis išpjauti liauną, rievėtą, tiksliai užprogramuotą ir visiškai atsitiktinį tikrovės bryzą, įtiksiantį spec. rėmams.

       Aaaaaaaaaaaaaa, bet kaip tai Bet Kuris? Argi nedainavom kartu su visais “menas, menas – tai dvasinis penas”?! Argi susikaupę nestatėme naujausio babelio babilono, dvasingumo piramidyno iš ypatingųjų raidžių, dažų, vaizdų, vertybinio koncentrato, nesiraičiojome ant grindų, tąsomi įkvėpimo spazmų, kuomet slaptingoje organizmo plotmėje sintetinosi Mee-e-eninė masė? Tad akių šviesybės, žvelgiančios iš gigantiškų portretų, kaip bus ištvertas visas potvynis jaunai užsispyrusių, ciniškų propeliagalvių (sub)kultūristų, kai švęstas pjedestalas nutįs nuo jūros iki jūros. Kai raudonasis popdrakonas praris Gražius bei Didingus peizažus ir skulptūringus aktus, visą, visą planetariumo lubų instaliaciją[1], aklinai uždažys dvasinių vertybių žemėlapį, ir liks tiktai durys[2], pasak Morrisono – the doors between things known and unknown.. o gal nė jų neliks, tik stiklinė akies skylė su akidangčiu (plg. roko radzevičiaus roko kolektyvo “Skylės” pavadinimo genezę arba spausk S: http://galleries.sexy-babes.tv/devonoutdoors/big/11.jpg – paruošta operacijai). Paspaudėm pirštų galais? Apžiūrėjom laiptinę, prieškambarį?

       Ir gerai, dabar turime jūsų antspaudus. Mainais receptas, jei verkiant prireikia transcenduoti į visko pripildančią, išganingą metafiziką anapus (pop realybės, t.y., popierinės realybės, t.y., to, kas čia ir paduota): radus tokį plyšį, ištiesti kuo giliau ir padėti ten akį. Kaip į inkubatorių. Kaip marso paviršiaus robotą.
 

       Ir kai aš jos paklausiau, kokias mintis jai sukelia žodis šlapintis, ji man atsakė – pjaustyti, akis su skustuvu, kažką tokio raudono, galbūt saulę. Ir kiaušinį? Veršio akį dėl jos spalvos ir kaukolės, tarp kitko, kiaušinio baltymas yra kaip akies baltymas, trynys – kaip rainelė.

       Georges Bataille

       Kokio jaunumo esi tu?

       Kiek jaunumų gauni už valandą?

       Mane filmuoja žodynas, mane filmuoja pagalvė ir dušo galva, mane filmuoja automobilinis cd-komposteris, šlifuojantis devyngalvį vokalo-instrumentalo ansamblį Morcheeba, kuriam dar liko tos 15 spec. minučių, filmuoja autobusų langai, juodas kavos vyzdys ir net kukurūzo mikrofonas, kyšantis iš šaldytuvo (“ne, Andy, baigiu čia malt šūdą ir einu į kitą langą”). Kadrai keičias taip greitai, kad net nesurastum palyginimo – tuo labiau disponuodamas tokia gįlva, kurią sudaro vien išgalvoto popieriaus lakštai su įsivaizduojamais raštais, supresuoti ir pagal anfas-profilį išskulptuoti į nefotogenišką, pagiringą papier-mâché, linkčiojantys į taktą: aš nusidedu, aš nusidedu, esu kaltas dėl sąmokslų ir simbiozių su holivudo mašinomis, mtv parsidavėliais marionetais. Ir nusiplėšiu nuo maijkės savo spec. manifestinius rėmus (plakatą “rašysiu, kol apsivems”), ir lieka tik plaukuota krūtinė, iššilkograviruota anksčiau.

       Ir siūlau perdaryti tą Richardo Hamiltono ikoną (kas daro nūdienos namus kitokius, tokius patrauklius): lolly-pop saldumynu užkišti mergytei burną, žvilgsnį jos apmaskuoti. Nežinau, koks turbūt jos vardas – Lietuva, “Playboy vakaro žinios plaza zuokas” ar šiaip Fotografija, bet likusieji koliažo personažai metafizina ją ir popsina pro visur, kur žiojėjama.

       Aš žinau, ko jūs mirkčiojat, mikčiojantys regėtojai. Nes reikia pamerkti regas į akvarelinį sapnininką, reikia sudrėkinti kiaušininius mirties obuolėlius, užseivinant kiekvieną vaizdą į diską. Mirkt. Á vieną pusę. Kitą ir ketvirtą. Mirkt kiek tik reikia. Paparazzi unlimited.

       Mano akys, man atrodė, buvo išsprogusios iš siaubo; Simonos plaukuotoje makštyje aš mačiau pablyškusią, baltą Marcelės akį, kuri žiūrėjo į mane verkdama šlapimo ašaromis   

       Georges Bataille

       

       [1] O tada jau tik… “pirkdami vaškinę Madonną su kuriuo nors iš jos kūdikėlių-režisierių, nemokamai gausite du vangogus”

       [2] Maždaug tuomet Leonardo diCaprio-Vinci neabejotinai pirmininkaus kanų ir nobelio komisijoms. Atsargiai!

       

       Mene.cc, 2003 m.