Paprastučiai žodžių ir raidžių deriniai mums byloja vienintelę autoriaus tiesą – „poezijos aš nekuriu“. Viskas lygiai taip pat kaip ir mekiškame kine, tik filmavimo kamerą čia keičia rašomoji mašinėlė. Vis kartodamas banalybes apie tuščią poezijos rašymą, tuščiai prabėgančias akimirkas, tuščiai verkiančius katinėlius, tuščią vyno taurę ir dar tuštesnį popieriaus lapą, autorius galų gale mus įtikina: šie tekstai, t. y. jų rašymas ir skaitymas – tai tuštybių tuštybė. Stengdamasis kalbėti kuo paprasčiau ir tiesiau, autorius pasiekia savo tikslą – mes galų gale suprantame, kad skaitome ne ką kita, o (atkreipkite dėmesį į žodžių etimologiją) prastus ir tiesmukus tekstus (jei autorius nemėgsta žodžio „poezija“, šiuos raidžių ir žodžių rinkinius pavadinkime „tekstais“). (Castor&Pollux).

Jonas Mekas

ŽODŽIAI IR RAIDĖS

I.

Kala,

kala.

Gal būt į

kryžių,

ar gal, į

karstą.

Ar į pat

širdį.

Kala

ugninį

vinį.

Viduj – –

poetas.

Jis rašo sniego

poemą.

Gatvėje – –

žmonės.

Jie skuba į

Naujus

Metus.

Dainos

fragmentai

ateina

iš

kažkur.

Poetas

teberašo

sniego

poemą.

Aš išdrįsau

pažiūrėt

į

dangų.

Tai buvo

labai

trumpai.

Ant mano

rankų

stebuklingai

tekėjo

vanduo.

Jis dainavo

jis

dainavo

po

žeme.

Aš jį

gir

dė

jau.

Aš žinau,

aš

niekuo

nenusikaltęs.

Tai

lauksiu tavęs

prie

rojaus

vartų.

Ieškok manęs,

kai

ateisi.

O aš

ieškosiu tavęs

visados.

Tu kalbėjai – –

aš nesupratau.

Tu dainavai – –

aš negirdėjau.

Nepastebėjom,

kaip mes

prasilenkėm ir

praėjom

pro vienas

kitą.

Ir daina ir

žodžiai krito

pro šalį

ir

vyto.

Jis atsigręžė

ir pasakė:

Kur tu

esi?

Aš suabe-

jojau.

Jis nuėjo.

Aš pasilikau

kur

esu.

Kur tu

esi?

Jis

klausė.

Aš

neatsakiau.

Lijo

lietus.

Aš

žiūrėjau.

O kur tavo

poezija,

jis

klausė.

Sakiau, ji

nuėjo.

Taip, kaip

viskas.

Nuėjo?

Taip. Kaip

katinėlio

letenėlės,

ar pūkų

vėjas.

Aš maniau

kad

rasiu

bet

ne

ra

dau

Aš maniau

kad

ateisi

Bet ne

atė

jai

Aš maniau

kad

bus

bet

nebu

vo.

kas yra

tame

taške

užu

to,

nesakyk

nesakyk

tik

paliesk

lūpas

mėlyni

dainos

gabaliukai

klajojo

ore

pačiame

gale

aš

lauksiu

su

ski

lęs

nemato

mas

nak

tis

an

tra

ryto

kodėl

ne

m

iegu?

kas

kodėl

ko

t

aip

išėjo

kam

– – –

žo

d

žiai

krito

kas

at

sakys

k

as at

sa

kys

kas

aš la u

kiu

lauksiu

vis

tikėda

ma

sis

tikėda

ma

sis

dabar

tik

da

bar

jau ne

ta

da

tą

kart

kaip nie

kad

ir

nie

kados

tik

da

bar

ko

dėl

dabar

ne

tada?

visa

šita

ir

viskas

kas ga

lė

jo

būt

dabar

da

bar

tik.

ko

dėl?

kaip

o

ra

s

iškri

to

žod

ži

ai

r

ai

dės

į bal

tą

la

pą

ka

ip

nie

k

as

jis bėga

ir

krinta

jis bėga

ir

krinta

jis bėga

ir

krinta

kaip

daina.

be žo

džių

žodžiai

jau

pasi

baigė

tik

rai

dės

l

i

k

o

Galų

gale

viskas tik

raidės

ant

balto

popierio,

kaip

sapne.

Mekas, Jonas. Žodžiai ir raidės. – Vilnius: Baltos lankos, 2007.

III. vyno draugams

Šitas vyno

stiklas

kvepia

laukais.

Lūpos liečia

rūsio

vėsumą ir

saulės

draugystę.

Eikim į pat

šokio

vidurį.

Šita istorija

labai

trumpa.

Vakaras

greit

pasibaigs.

Šita sėkliukė

jau

auga, jau

vynuogė.

Šita vynuogė

jau

trykšta, jau

vynas!

Aš geriu

jau

šitą vyną,

ir saulė

jau

gerias į mano

kojas – –

tai eikim

jau

pašokti – –

naktis tiktai

praside-

da.

Paimk ketvirta-

dalį,

padalink į

tris,

pasiimk kas

liks,

atiduok visa

kita,

nesirūpink kas

buvo prieš

tai ar po

to,

visai

nesvarbu kad

nesutiks

skaičiai,

neskaičiuok

vyno

stiklų.

A, François

Villon,

aš žinau, tu

gėrei

vyną.

A, Sofija,

pilu jį

ant

tavo

krūtinės,

ir tavo

lūpų,

šitą raudoną

vyną.

Aš dabar

visai

neatsakintas – –

tik naktis,

Paryžius ir

François

Villon

senam

St.Denis

bare – –

Kodėl tu? Ar

girtas?

Ne.

Aš tik suklupau

eidamas

per

gyvenimą.

Klumpu ir

vėl

keliuos

gyvenimo

keliuos,

kaip ir

tu.

Neatsargus

mes

ir pilni

juoko

ir

ašarų

nešdami

namo

girtą

Eugenijų.

Airių bare alus

ir

muzika

retkarčiais juokas

perplėšia

triukšmą

naktis vėl

vėli

kaip ir

vakar

tik tiek kad

aš

šią naktį

vienas – –

su šituo

alaus

stiklu.

A, naktis

praeis.

Sekmadienis.

Palaisčiau gėles,

kaip

paprastai,

kas sekmadienis.

Vakar su Eugenijum

išgėrėm alaus

ir po stiklą

Bušmilo.

Tada ėjom gatve, ir

Erika, ji apkabino

medį ir

bučiavo jį.

A, kaip laimingas

buvo medis

Houston gatvės

kryžkelėje,

niekados

nebučiuotas,

virpėdamas

ekstazėje,

bet

neišsiduodamas.

Dabar,

suvalgęs dvyliką

austrių,

aš visai patenkintas

pasauliu

šitame senam

popiežių

mieste.

Diena vis dar

labai

karšta

Avignone.

Laikas apmokėt

ir

išeit.

O iš kur štai šita

maža juoda

muselė

ant stiklo

kraštelio, a?

ko ji?

tokia jau maža

maža,

norėčiau jai padėt,

bet negaliu įsijaust

į jos

psichologiją – –

mes taip toli, toli

nuo viens

kito,

kaip mes toli

nuo vienas

kito

nuėjom,

atleisk, juoda

maža

musele...

aš noriu dainuoti

dainuoti

dabar vienas

lauke kaitra

draugai toli

manęs – –