Po paskaitos

Eilėraštis sapnuojasi pats sau.
Mes turime sudrumsti tuos sapnus,
išvesti jį iš ten – tiksliau, iš nieko –
į sintaksės, fonetikos aikštes.
Ir tai sunku. Čia lemia ne kalba,
bet, įtariu, kažkas už ją aukštesnis.

 

Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

 

 

 

***
Pasaulį paantrina purvina
upokšnio vaga, trumpėja diena,
lėliukėje grumias kolonos,
ir smegenis vėl pristabdo sapnai
(suklaidintas jų ginčo, tu net nežinai,
Svarstyklės ar jau Skorpionas

 

valdo žemę). Šlapių stogų, aptvarų,
veidrodžių mėnuo. Alsuoja garu
prie šiukšlyno svyruojantis medis.
Kas galėjo išskristi – išskrido. Dagys
dreskia tuštumą. Stotį kamuoja drugys.
Bemaž kaip išnykusiais metais

 

alum ir keiksmais atsiduoda kertė
prie bufeto. Virš bėgių švytruoja žvaigždė
ir trūnija imperijos oras.
Tokią tėviškę skyrė tau Viešpats. Akla
sekluma, aptrupėjusių blokų tyla,
prekyvietė, castrum doloris,

atspindys po vokais, dešimt žodžių voke,
spraga atminty. Su gyvybe rūke
prasilenkia, kaip andai, gyvybė,
kol beveik išgirsti, kaip krūtinės narve
tyluma įsitempus įveikia save,
tamson įsiterpia dievybė

 

ar tai, ką mes laikom dievybe. Kantri,
ji kaip ostija vartos tuščiam gomury,
ir skardus trupinys ant liežuvio
atgaivina ir liepia atmerkti akis,
ir žmogus, dar nejusdamas, ką pasakys,
suvokia vien tai, kad nežuvo.

 

Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

 

 

 

Užupis

Liepų šurmuly, prieš akmens krantinę,
ties skubria srove, panašia į Tibrą,
su jaunais barzdočiais gurkšnoju „Gilbey's“.
Sutema, stiklų skambesys ir dūmai.
Nepažįstu jų. Pažinau jų tėvus.

 

Ką gi, kartos keičiasi. Diktofonas
šlama ir užsikerta. Pašnekovams
rūpi lygiai tas, kas ir man kadaise:
ar kančia ir gailestis turi prasmę
ir ar menas tvers, jei nebus taisyklių.

 

Aš buvau kaip jie, kol patyriau keistą,
už kitas tikrai ne geresnę lemti,
ir žinau, jog blogis nežūva niekad,
bet aklybę galima prasklaidyti,
ir eilės vertos daugiau nei sapnas.

 

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
debesis, griuvėsiai, druska ir duona,
o man jau nieko, išskyrus laisvę.

 

Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

 

 

 

Naujas atvirukas iš K. miesto

Klupinėjanti dargana kliudo Prieglių.
Po kelių amžinybių sulaukęs bėglio,
atsiliepia išmuštas grindinys,
ir kraštovaizdis merkiasi. Gotiškas šriftas
teišliko lapijoje. Fachverko šifras
virto blokų aiženom. Traukinys

 

kontrabandos tonom slegia nestandų
geležinkelio žuolį. Toyotos temdo
dujom lango eketę. Po spyna
pailsėję vartai verias į erdvę,
nors ir žiauriai girgžda. Kažin ar verta
šiais laikais atsidurti ties jų briauna.

 

Jei žmogus per amžius šaukiasi keršto,
nužudytiems miestams veikiai apkarsta
atmoka, pagieža, klampūs vaidai.
Jie atleidžia viską. Tramvajai žvanga
prospekte, kur skeveldrom lyjantį dangų
teatsimena bėgiai ir pamatai.

 

Net tada, kai pasaulis virsta į dulkes,
nesikeičia vagonų maršrutai, smulkios
gatvių tinklo detalės. Tačiau už kertės
balzganuoja cemento plokštės, ir parkas
pasiduoda asfaltui. Katedros arkos
Viešpatį meldžia lengvos mirties.

 

Kiečio stiebas kalasi pro betoną.
Apdraskyti mūrai slepia geltoną
atėjūno puspaltį, ir keli
žvarbūs šuorai aptinka bereikšmę kliūti –
marų kūną, kuriam pasitaikė būti
šią lietingą dieną svečioj šaly.

 

Kur pleveno tik oras, jis regi atgrasią
vertikalę. O jeigu kalbėt apie dvasią –
ji, kaip sakė senieji, flat ubi vult,
bet laukiniai griuvėsiai ir blaškomi lapai
mielesni už standartišką šiukšliną kapą,
į kurį mums teks atsigult.

 

Balkšvo kvartalo dvokas ir smalkės
prietemoj sunkias į notangų pelkes.
Išlošė Mantas, pradingo pilis,
tačiau tuštuma sudorojo ir Mantą:
taip, atakuodamas Aismarių krantą,
dilina molį dyglus ribulys.

 

Žodis negimsta (gal tai tik plėnys).
Kol ties beviltiškais gretasieniais
rasis gliti kontinento aušra,
sapnas, apglėbęs kūnus lyg vėjas,
risis per miestą, kur laikui laimėjus
net netekties nebėra.

 

Išnaktės. Skardą įlenkia skeveldra,
amžius, žvaigždynas. Praradusio vardą
dykviečių krašto aršioj dabarty
tarsi slėptuvėj laukiame ryto,
nebematydami vienas kito,
nesusivokę, tai mes ar kiti.

 

Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

 

 

 

Natura naturata

Trijulė medžioklių priėjo staigų skardį. Prieš juos
neužmatomo slėnio kriauklė – ją lyg aidas pripildo šaltis.
Gal vasaris, o gal ir lapkričio galas (Flandrijoj sniegas užkloja)
dirvą ir pūvančių lapų marškas pirmojoj lapkričio pusėj).
Ne, tikriausiai vasaris. Tvenkiniai užšalę lig dugno,
tarytum atskilę nuo skliauto, kurio spalva – perlamutras
per pusę su alavu. Rodosi, pavakarys,
bet ir tai sunkoka atspėti – šiam debesuotam krašte
beveik nebūna šešėlių. Net ir ne Flandrija – uolos
atliepia medžius, kaip atsitinka tiktai
Brabanto pietuos ar Vogėzų priekalnių juostoj.
Imkime tai, kas aišku. Prie rusvo mūro plasnoja
grėsminga liepsna,
su ja susimerkia liepsna iš kamino klony.
Ant ledo iškrikę čiuožėjai. Mažytė esybė virš tilto arkadų
velka žabus. Toli kairėje sustingusi jūra
ir šiaurietiško miesto kontūrai. Visko po tris:
kristalinės tuščios bažnyčios, ledo plotai, kamienai,
varnai šakose
(yra ir ketvirtas, bet jį matai ne iš karto).
Speigas išrėžia pasaulio stikle juokingas
alkanų sustipusių kurtų apybraižas, užriestas uodegas,
mažo šunyčio
šuolį, medžioklių pavargusias nugaras. Čia neišgirsi nei varpo,
nei čiuožikų klegėjimo, netgi artimo spragsinčio laužo (nebent
nejudriam ore nuo jo atlinguoja gruzdžių grūdų aromatas).
Panarinę galvas medžiokliai neregi to, kas parodyta mums.
Niekas nemato kits kito. Bevardė sodyba toli,
nežinia kada sugrįši namo (jei iš viso sugrįši).
Nei džiaugsmo, nei didelio liūdesio. Nei paslapties
angliaspalvių šakų labirinte,
nei pranašystės šąlančio varno sparnuos.
Užmaršties mieguistas žodynas: rusva, žydra ir pilka.
Į ką gi tau kreiptis po šiuo dangumi,
kame kryžmai susijungia įkypas klonis, aptvertas viršūnių, ir
slystantis šlaitas,
o begarsiam ore pakibęs paukščio kūnas kartoja tą kryžių?
Santėmis, vargas, vienatvė. Tik nesančio Dievo aky,
kuri neilgam sutapo su meistro ir mūsų akim,
įtelpa viskas – drauge taikinys ir laimikis.
Sulenkęs dešinį kelį, medžioklis nežengė žingsnio. Po to,
kaip dera, buvo tiktai amžinybė.

 

Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

 

 

 

Vyresniam poetui

Balkone tirpo sniegas. Elektra po apspurusiu šilko gaubtu
bloškė šešėlius ant sienų. Vienas jų siekė
statulą, kiti, nuklydę priešingon pusėn, mėgino
pažvelgti pro langą. „Štai šičia – dvi geros eilutės“.
Tatai mudu jungė. Šiaip viską regėjom skirtingai:
gluosnį svyruoklį prie mūro, rausvų akmenų terasas,
putų mezginį vasaros smėlyje. Taip, atrandu savyje
tavo pagarbą ritmui, beformės medžiagos baimę,
bet atmenu tai, ko netrokštu atminti: kaip nuolat didėjo
atstumas tarp mūsų – netgi tada, kai drauge
sukom ratus apie stingstantį skverą; ir netgi tada,
kai sėdėjom žolėj prie Naručio, atlošę
galvas į dangų, stebėdami, kaip
sudriskęs žemėlapis plazda ir sklaidos aukštybėj.

 

Tai nebuvo lengva. Maždaug nuo penkiolikos metų
suvokiau tavo silpnybes, kurių nejutai
ar netgi jomis didžiavaisi. Pirmiausia dėl to
mokiaus alsuoti retėjančiu oru, keliauti
kėbule, žiebti degtuką lietuj,
gamintis varganą kavą, justi panieką sau –
tai tarytum laidavo, jog mudu nebūsim panašūs
balsu ir braižu. Vis vien žinojai daugiau už mane:
apie žemę anapus pasienio stulpų, apie erą, kuri apibrėžė
mūsų poelgius tarsi akiratis: gal apie mirtį (nes viena karta
buvai arčiau prie mirties): taip pat apie kalbą,
išsirinkusią mudu abu. Apie skiemenį, prielinksnį, kirtį.
Ir šiandien girdžiu, kaip tari: „Šlaitai? Turi būti: šlaitai“,
lyg nuo to priklausytų išganymas. Gal ir priklausė.

 

Kartojai: „Kada manęs nebebus“, ir tuo netikėjai.
Kaip visi, bijojai pranykti. Kaip daugelis, vyleis,
kad knygos užtikrina bent antraeilį
nemirtingumą. Galbūt supratai, jog išduoda ir jos,
kai buvo jau kiek per vėlu. Nesipriešinai laikui.
(„Ar galima kaltinti tą, kas vairuoja savo mašiną,
paklusdamas eismo signalams?“) Žinoma, buvo dienų,
kurias bandei išbraukti iš sąmonės. Buvo bičiulių
už spygliuotų vielų. Kai kuriems padėjai – sakei, kad nevisad
tiems, kas atsimena gera. Gyvenai kaip kiti bendraamžiai,
nebent vientisiau – kad be garso krutinčiau lūpas
ir kartočiau žodžius, kuriais nebuvai palydėtas:
amžiną atilsį, Viešpatie, duoki jiems. Be slogučių.
Ir Amžinoji Šviesa jiems tešviečia. Kaip šachtos lempelė.

 

Pastaruoju metu retai sapnuoju tave,
bet kartais sapnuoju. Abudu skubam stotin,
klumpam, nespėjam. Esu perone, traukinys
išeis po minutės. Turiu tave susirasti,
bet žinau, kad nerasiu – gaišuoji, sunkus lagaminas,
koridoriai painūs ir laiptų per daug. Tebesi,
kol seku tavo eigasties aidą, netolygų alsavimą, skausmą
už krūtinkaulio (jį kada ne kada patiriu pats). Tavo gestai gyvi manyje,

kad ir kiek besipriešinčiau. Tavo šnekos intervalai
atsiliepia mano skirtingoj šnekoj. Kada sumažėja
tavęs, mažėju ir aš. Vieną sykį nubusiu stoty
ir tave pamatysiu. Žibintas vagono gale
sukrutės ir nutols – greičiau ir greičiau,– o mudu stovėsim,
nežiūrėdami vienas į kitą, svetimi ir tapatūs.

 

Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

 

 

 

A Valediction, Forbidding Sorrow

Paryčiais į kambarį skverbės jazminai ir dulkės.
Nuo drumzlėto kanalo arkomis atkirstas rėmas
lyg ekranas talpino praeivių nugaras, kalkėm
aptaškytą pavartę, ištįsusį topolio rombą,

 

kartais tavo apsiaustą. Tos primirštos atlydžio mados.
Kai užtrukdavai, man visados atimdavo amą.
Kaip mokėjom, taip skyrėmės – vos ne ketvertą metų,
tiesą sakant, nuo pirmojo mudviejų susitikimo.

 

Ne Tristanas, ieškodamas burės, veikiau astronomas,
aukštikalnių naktį priglusdamas prie okuliaro,
šiapus sankryžos rasdavau suodiną pogelsvį namą
ir – po amžių ir amžių – artėjančią laibą figūrą.

 

Tie kiemai išgriauti. Yra vien kanalas ir gatvių
teleskopai. Kai būnu čionai (pakeliui iš stoties į stotį),
jų stiklinėj gelmėj regiu net mirusius, betgi
neturiu didelės vilties tave pamatyti,

 

net ir didelio noro. Nebent, paliovęs plastėti,
kraujas slegia aortą, bet tai neilgai tetrunka.
Taip orbitų tinkluos prasilenkia tamsios planetos,
ir tik potvynis žymi beveik nejuntamą trauką.

 

O poetas sakytų, kad lieka tiktai enjambement'as.
Suartėję žodžiai skyrium į tuštumą ritas,
nuo eilutės atskyla eilutė, nuo strofos strofa, nors
vargšė sintaksė bando sujungti, ką perkirto rimas.

 

Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

 

 

 

Sankirta

Nuo plento takas leidosi į drėgną
pievutę. Dubury matei, kaip gęsta
saulėlydis, užgavęs tviskią vielą.
Dryžuotą stulpą vainikavo herbas,
cementą brūžino šiurkšti svėrė.

 

Į šiaurės rytus traukėsi ankšta,
kantri šalis, jau sveikinanti naktį.
Alksnyno nuokraštyje stirna skabė
lapiją. Už akiračio bemaž
atspėjai ežerą, kurio pakrantėj
tamsoki vandens atspindėjo vaiką,
sutampantį su tavimi. Daina
vingiavo virš nendrynų, liepto, datos
užžėlusiame antkapyje. Laikas,
išsprūdęs atminčiai ar biografui,
turbūt visų svarbiausias, nes yra
drauge ir sunkmena, ir talismanas.

 

Į kairę tvyrojo laukinis miškas.
Jame švytėjo proskyna – plyšys,
atvėręs pelkę ar tiesiog purvynus,
kur spietės neįžiūrimos būtybės,
gauruotos, šypsančios, prasimanytos
bepročio grafiko. Labai toli
juodavo lankos ir įgriuvę tiltai.
Žvarbus kanalas siekė marių ribą,
nerasdamas nei miesto, nei laivyno.

 

Žinojai: kūdikiai tenai užgimsta
tam, kad pavartėse dalytųs švirkštais,
pagieža, sperma, nuorūkom, skatikais.

 

Už nugaros – balkšvi sodybos dūmai,
ir amsi šunys, sergėdami ūkį
nuo neprašyto svečio. Jau vėlu.
Tarp įdubų ir piliakalnių sukas
beveik nepravažiuojamos keliūtės,
ir netinkuotas mūras dengia ugnį.
Na ką gi, jei likimas lėmė, būk
šiame krašte prie pat gimtinės durų,
kurčioj trilypėj sankirtoj, kur stūkso
stulpai, išlikę iš kitų laikų,
kadaise mirtini, ir atšiauriu
lanku dykynę kerta viadukas.

 

Palieski vėstančią vaikystės žolę.
Esi namie. Trilypė jūra ošia
nakties kriauklėj. Tau buvo dovanota
nyki era, sargybinis, kurio
nebėr, ir balso išsiilgęs oras.

 

Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

 

 

 

Bulvare prie rotušės

Neatmenu tavęs, bet viskas kaip tada:
skaitikliai, sviltenos, ankštų virtuvių dvokas,
plyšiai šaligatviuos ir žvirblių armada,
kur dreskia debesį gramozdiškas barokas.

 

Beveik prieš pusamžį, dažniausiai ne laiku,
čia verdavau duris į kosmosą, sukurtą
iš apgailėtinos vaikystės atliekų,
reljefų, priegalvių, fajanso ir neturto.

 

Po pirštais atvangiai šnabždėjo baltiniai.
Be meilės liesdamas nestangrią rausvą odą,
žvelgiau į staltiesę. Bijūnų skridiniai
jau pranašavo tą visų apleistą sodą,

 

kuriam esi dabar. Kavinėse – kiti.
Jiems mūsų šimtmetis – mažiau nekaip minutė.
Bulvaras giedrijas, ir mudu ateity,
ir tebetrunka tai, ko neturėjo būti.

 

Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

 

 

 

Antonio Vivaldi

T. M.

Sekundžių chorą nustelbia spindulio solo.
Kaip aiškus ženklas, kad ši diena užbaigta,
už skardos ir asbesto šlaitų trupina molą
beveik rudenė, beveik besvorė puta.

 

Dar viena rugpjūčio saule mažiau virš miesto.
Apšepusį pilką portalą graužia drėgmė,
sužvarbo piliastrai. Bet auga Se parto, se resto
po stiklo danga, tarytum Edeno tankmė.

 

Cikada ar boružė skardžių stiebų karalystėj,
statulėlė ant židinio springsta stygos aidu
ir pritampa prie balso, suvokus, jog reikia skristi,
nes kūnai vis vien nepalieka smėly pėdų.

 

Ji šoka ir sukas, pasiekus angelo greitį,
virš penklinių sodo diezą gaudo ranka,
pranyksta ore, ir mudviem laikas išeiti,
ir už durų tamsu, ir dėkoti nebėr už ką.

 

Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

 

 

 

Café de l'Alcazar

Turbūt jau žodis kalina ir kausto,
bet tai, kas nepalieka išeities,
yra spalva, suskaldžiusi paviršių:
cinoberis ir chromas, vyno raudis,
truputis Veronese's žalumos.

 

Už dūmų sluoksnio – biliardo valtis,
nugrimzdusi į savąjį šešėlį.
Trys rutuliai atliepia šiurkščią lempų
trejybę. Iš po kojų slysta grindys,
įžambios, bet pavirtusios stačia

 

geltona siena. Keletas klientų
(kampuotos, nebaigtos, beveidės formos)
jau neapleis ertmės, kurią turbūt
skurdžioj tyloj sutvėrė balzgana
garsono figūra – čionykštis Dievas.

 

Stalų kaitros ir priemenės tvankumo
neatsveria rausva suvytus puokštė
ties butelių baterija. Absento
likučiai sunkina stiklinių dugną,
ir sensta šiukšlės dujų šviesoje.

 

Keleivis, žiemai baigiantis atvykęs
į šį rytietiškų chimerų miestą
su dylančia romėnų arkada,
jo terpėj jautės pameistriu, ilgėjos
mirties, santimų, skaitė Dostojevskį,

vadino savo drobę pernelyg
rėksminga, bandė bėgti iš kavinės
į ramesnius paveikslus (viadukas,
zuavai, skrybėlaitės vynuogyne,
bemaž negirdimas cikadų choras),

 

tačiau kiekvieną kartą grįžo šičia,
ankšton sieros ir nuorūkų tvirtovėn.
Jis troško atsako, tačiau dažus –
taip pat ir smegenis – alsino aidas.
Rugsėjis – piktas mėnuo. Šeimininkas

 

prisuko sienos laikrodžio spyruoklę,
Ketvirtis po vidurnakčio. Vėloka.
Ketvirtis amžiaus ligi pirmo karo
iš daugelio artėjančių karų.

 

Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

 

 

 

La baigneuse

Kas žino – gyvenimas buvo ar ne,
bet siauroj krantinėj nutvieskia mane
suardyto vandens sidabruojantis gaisas,
valtis plėšia kanalą buku noragu,
ir nuo tiltų lig pat šlakuotų stogų
miestas guli nelyginant skylantis vaisius

 

ant supurvinto stiklo. Prėski ribuliai
(teisingiau pasakius, tyla) atkakliai
daužo bortus. Šešėlis įveikia bevardę
marių skiautę. Kerpėtas plytas įstrižai
kerta mėlynos drobės. Tamsėja dažai,
ir tinklainėje – vėjo persmelktas Guardi.

 

Calli, campi, campielli Pajuodęs akmuo,
arkatūroje drėgnas lagūnos rašmuo,
kito šimtmečio dangūs. Apkvaitusi Clio
pražiūrėjo šiuos mūrus. Jiems gresia tiktai
dumblas, potvynis, žemės trauka. Pamatai
neskubėdami grimzta į ramią stichiją,

 

miestas braido erdvėj. Ligi kelių – šilta
marmurinio fasado ar jūros puta,
atsiduodanti tepalu ir puvėsiais,
o aukščiau, kur beveik nesiekia rega,
baltas liūtas su išmintingiausia knyga,
pilnas gailesio mirusiems ir gyviesiems,

 

nes ne mums, o jam atverta ištarmė –
ta, kuriai paklūsta sekundžių trukmė,
visos formos, nuo angelo lig trilobito,
aptrupėjus dygi frontono kriauklė
ir sala, kur kaulus apklojo žolė,
laukdama neišauštančio Viešpaties ryto.

 

Sienų mezginius drasko scirocco. Šutra
dengia veidą kauke (nors veido nėra),
temdo kupolo žvyną ir vėtrungių varį.
Miestas plaukia pirmykštėn gelmėn, kurioje
karaliauja slidi vandenų gyvija –
plekšnės, rajos, ascidijos, frutti di mare.

Vyno stiklas kavinėje, pavakary.
Už aikštės monochromiška, atšiauri
praraja, bet vyzdį su jūra sutaiko
daugiabriaunė šventovė, nei kraičio skrynia,
kūjai virpina skliautą, ir delnas delne
įsitempdamas persveria skausmą ir laiką.

 

Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.