Linksma žmogė ta Asta. Štai kaip ji dažniauskai prisistato: „1995 m. darinėdama silkę supratau, kad reikia rašyti poeziją. 1999 m. rašydama poeziją supratau, kad reikia rašyti prozą. 2007 m. supratau, kad reikia pabaigti tai, kas pradėta rašyti.“ Ir pabaigė. Ir išėjo linksmų istorijų (anonsų, pasakojimų, atspindžių etc.) rinkinys, kurį vienija šelmiškas, padūkėliškas požiūris į mus supantį weltschmerzą. Susidaro įspūdis, kad Asta nerūpestingai strykčioja po pasaulį su fotoaparatu ir taytum iš automato pleškina momentines nuotraukas, kurias čia pat aprašo keliais minimalistiniais potėpiais. Egzistencinė įtampa minimali, tačiau bent jau linksma. Ne taip, kaip praeitų metų PK prozos debiutantas M. Areima, partinio boso veidu agitavęs lietuvių jaunimą grįžti į vargšę Tėvynę. (Castor&Pollux)
ISTORIJOS IŠ VACLOVO (KURIS DRAUGE YRA IR PONAS VACLOVAS) GYVENIMO, KURIOMIS NIEKAS NETIKĖJO
O kitą kartą nutiko taip:
Nieko smagaus savo nedideliame bute ponas Vaclovas neturėjo. Bet va virš sofos-lovos kabojo nedidelis paveikslėlis su laivu audringoje jūroje. Toli gyvenančio draugo dovanotas, nei pigus, nei brangus, seniai jau pono Vaclovo akis jo nebefiksavo. Pono Vaclovo žmona sakė, kad tai variagai laivu jūron plaukia. Ponai variagai ir ponas Vaclovas vieni kitų atžvilgiu laikėsi neutraliai.
Ir pradėjo jis vieną dieną žmonai pasakoti, kad esą laivo denis nuo saulės įšilęs. Nežinia, kaip ponas Vaclovas tai pastebėjo, tikriausiai po šiltos dienos vieną vakarą pro neuždarytas balkono duris vėsuma traukė ir pajutęs nuo sienos sklindančią medžiu kvepiančią šilumą atsigręžė – laivo denis ramus, variagai irklus paruošę, ten irgi saulė ramiai už drumsto vandens besileidžianti…. Dunkso…
Blogiau būdavo kitomis dienomis, kai variagai laivo denį plaudavo arba bangas įveikti savo pakiužusiu laivu (gražiai dažyti tik iš išorės šonai buvo) bandydavo, arba savus midus, ne midus, vynus ar tai kitus savos gamybos gėrimus gerdavo, slapta į laivą nuo žmonų įsineštus. Gėrimo lašai tikšdavo ant paveikslo rėmų ir nelabai patenkintas ponas Vaclovas, būdavo, pastebi, kad laivas įkaušusių variagų nebevaldomas ir po bangas blaškosi, putos tykšta, drėgmė kambarin skverbiasi, - geriau draugas būtų dovanojęs paveikslą su raitais karžygiais, mąstydavo ponas Vaclovas, vilnonių kojinių ieškodamas ir neramiai laikraštį lankstydamas.
Taigi, vieną dieną jis pradėjo žmonai pasakoti, esą paveiksle nutapyto laivo denis nuo saulės įšilęs.
Ponas Br., kaimynas, virtuvėje sėdėjęs, nusiviepė ir tik garsiau arbatą sriaubė. Paliesk, tikrai įšilęs, blogiau būna, kai variagai denį plauna. Gerai, kad kartais būna prižiūrimi ir ne visada drumstomis putomis į šalis drabstosi.
Dėl to atsiradę tos dėmės ant sofos-lovos.
[Pasipiktinimo šešėlis nuslenka Pono Vaclovo žmonos veidu, tarkim, bet ponas Vaclovas ir kaimynas Br. tokių pustonių paprastai nepastebi.]
Ponas Br. netikėdamas purto galvą: nušneki, sako, nušneki. Ir braukia atžagaria ranka nuo spando drėgmę – ankstyvos vasaros, visgi vasaros popietėmis, kaip sako Ponas Vaclovas, kai ponai variagai buvo įpratę denį plauti.
Pono Vaclovo žmona vakarienę ruošdama vis šūktelėdavo Ponui Vaclovui, kad šis radiją kambaryje ar televizorių patildytų, esą sunku jau tokio amžiaus moteriškei (tikrai) susikaupti, druską berti sriubon, skaičiuoti, apie maistą galvoti ir t. t.
Ir dar kartą pykteli.
Ir dar kartą pakartoja, kad ne tas amžius, jog muzika per visus namus plyšautų.
Veltui ponas Vaclovas aiškino, kad tai keliaujančių variagų dainos nuo paveikslo sklinda. O juk ir irklų taškenimas į vandenį girdisi (o gal net kartais ir kirų keliamas triukšmas – dėl žuvies).
Bet ponia pono Vaclovo žmona nuėjo patikrinti, ar gerai vanduo vonioje užsuktas.
Kaip pradėjo byrėti smėlis
Tą rytą pono Vaclovo žmona buvo labai neaptenkinta. Buvo karšta miegoti, ji visą naktį prasivartė, be to, iš kažkur ant paklodės labai daug smėlio atsiradę, tokio, kaip prie jūros būna, kadangi šiomis dienomis jie nė vienas prie jūros nebuvo, o ir minties tokios net neturėjo, ji pradėjo šaukti ant pono Vaclovo, esą šis kažkokiu jai visai nesuvokiamu būdu smėlio iš kažkur pritempęs, ponas Vaclovas bandė pašmaikštauti, esą jis dar ne toks susenęs ir t.t. ir kam čia dabar ta liaudiška išmintis reikalinga, tačiau vis dėto rimtai susimąstė, kas čia galėtų būti. Niekas, žinoma, negalėjo įtarti virš lovos kabančio paveikslėlio, kuriame kopos kaip tikros pavaizduotos, juolab gintarais apklijuotos.
O štai čia labai keista istorija, kaip ponas Vaclovas svarstė, ar pagalvė su išsiuvinėtomis dviem gulbėmis ir berniuku yra paveikslas, ar ne?
PV žmonai prieš 26 metus kažkas, dabar jau niekas neprisimena kas, buvo padovanojęs (bet greičiausiai padovanojusi) pagalvėlę su dviem siuvinėtomis gulbėmis ir berniuku, berniukas grojo dūdele, o gulbės pašiaušusios sparnus, berods šnypštė ir ruošėsi kirsti. Kai jie abu eidavo miegoti, pagalvė pūpsodavo visada šalia. Nebuvo ji dailiai siuvinėta, tik kontūrai, jokio fono, net kelnės vaikio buvo nejuodos, ir pagalvė jau pati gerokai apsitrynusi. Niekada ypatingai balta nebuvo, o ir dabar jau drumstai gelsva, esą negalima spalvotais siūlais siuvinėtų baltinių virinti, aiškindavo PV žmona.
Prisiminęs istoriją su šilumą skleidžiančiu laivo deniu, purslus taškančiais variagais ir nuo gintarais puoštų kopų byrančiu smėliu, PV nusprendė apsidrausti ir, pasiėmęs jau gerokai atšipusias žirkles, nuardė gulbėms snapus.
Kas buvo toliau, istorija nutyli.
Pono Vaclovo prisiminimai ir pavydas
Gal tai nei prisiminimai.
Graužatis kažkokia.
Ponas B, PV draugas, turėjo lentutėmis dailiai viduje sodo namelį apkalinėtą.
Ir gausybę paveikslų (gal greičiau paveikslėlių, velniai žino…)
Ir nežinomo miesto paveikslą, nuo aukštos kalvos nutapytą, su dar labiau nežinomu pilku senamiesčiu apačioje.
Ir būtų galima ilgai ir nuobodžiai vardinti visas grožybes, visame pono B. sodo namelyje iškabintas.
Ar tai tikrai pavydas?
Ar nežinojimas, kas būtų, jeigu būtų (gausybė paveikslų PV svetainėje, miegamajame…)
Ilgai įkalbinėjo PV savo žmoną pas PB likti nakvoti, ir šis antrino, šiame kambaryje patiestų jiems, tik tektų truputį kairėn stalą pastumti, o ant šio plataus išlankstomo fotelio ramiai dviese išsitektų, bet nemarus yra moteriškas užsispyrimas ir dar keistesnis pono Vaclovo pavydas…
Ir šilto gėrimo įgėręs, žmonos namo vedamas, PV dejuoja, pirksiu PB sodo namuką su visais paveikslėliais, tikrai pirksiu. Ir bus mūsų gyvenimas gražesnis, tikrai, žmona, pamatysi. Koks skirtumas, daržai visur vienodi, taipogi ir sodai, kurie ant daržų šešėlį dažniausiai meta, o ponas B. vandens name neturi, tik šulinį, ir tas, kaip sakė, po vasaros karščių net dabar nusekęs. Nėra gyvenimas gražus.
Virtuvė
O kryželiu siuvinėti gaidžiai virtuvėje…
Kai PV žmona kažkada ilgai, bet neypatingai sunkiai sirgo… ilga istorija. Šypsosi PV tyliai tyliai ir sklando spalvotos gaidžių plunksnelės riebiame virtuvės ore.
Ir jaučiasi PV ne kaip gaidžius, tarkim, pešęs, (ar jau turguje nupeštus pirkęs, ar niekada net nebandęs gaidžių nei pešti, nei sultinį virti), o kaip šeimininkas.
Ir eilinį kartą PV tenka aiškinti, esą gaidžiai, kad ir kryželiu siuvinėti, yra linkę karts nuo karto, o gal sezoniškai, plunksnas mesti.
Meškučiai
Taigi meškučiai. Labai paprastas, bet gražus paveikslėlis. Kraštai nuo drėgmės jau susiraitę ir net vienoje vietoje nuo rėmelio atšokę. Kaip daugelis į kitą planą nuslenkančių senų daiktų, meškučiai jau senokai nebekaba pagrindiniame pono Vaclovo kambaryje, paprasčiau tariant, nevadinkime jo svetaine, o vadinkime tai svečių kambariu, nors svečiai tenai labai retai bebūna, būtų laidotuvės kokios, bet ne, turėtų jie šitą patį butą kokiame kurortiniame miestelyje, tai nuomotų, bet ne. Tai sukabina ten pono Vaclovo žmona paltus, tai vėl juos ištraukia žiemai atėjus, tai paklodės spintoje ten taip kietai sugulusios, kad atrodo ponui Vaclovui, kad jei jos būtų sniegas, tai įsivaizduotų, kaip kirstuku ar laužtuvu labai neaštriu jas nuo spintos medienos atkirstų, smulkiais gabaliukais sukapotų. Meškučiai kaba netoli spintos, medų kopinėja, žinoma, galėtų jie dar ristynių eiti, kartais anksčiau pagalvodavo ponas Vaclovas, dabar jau ne. Tai yra, anksčiau negalvodavo, po variagų plaukiojimo ir viso kito ponas Vaclovas įdėmiai apžiūrinėja meškučius ir sako, žmona, ei žmona, gal nunešam pas rėmintojus, perrėmintų paveikslą, ką? Stiklą įdėtų… Eik tu, sako žmona, eik, eik, meškučiai, matot, meškučiai ir t. t., ir pan. Anksčiau buvo tokie meškučiai ir pabus dar. Pabus, mąsto ponas Vaclovas, kur dėsis, prigula ant užtiesalu raštuotu užtiestos dvigulės lovos – svečiams – ramus medaus kvapas po kambarį sklinda, lyg nebūtų bute kitų kvapų, nei tų, kurių paprastai nosis nejaučia, nes tai yra pono Vaclovo butas ir kaipgi kitaip gali būti? (Kaipgi gali savame bute savus kvapus jausti?)
Lengvas medaus kvapas ir širšės iš kažkur labai didelės, toks lipnus galėtų būti sapnas, galvoja ponas Vaclovas, bet štai visa lova nelygiai kažkokiu skysčiu, lyg medumi (iš kur?) – nuseilėta, ima ponas Vaclovas baltas labai labai kietai susigulėjusias paklodes iš spintos ir valo medų nuo lovos užtiesalo.
Meškučiai, ak meškučiai.
Nekambarinis menas
Na ir nieko nelieka ponui Vaclovui, tik eiti namo. Toli namai. Ne šitame mieste. Ir vienu parėjimu nepareisi. Atsigręžia ponas Vaclovas ir dar kartą žiūri į visus paveikslus. Tyla, tik kažkas dūzgia, lyg labai didelis ventiliatorius, lyg dar kažkas... ir oranžine liemene nepatikliu žvilgsniu jį (nuo knygos galvą pakėlusi) stebi moteriškė (moteris, motera).
Gyventi čia reikėjo. Gyventi.
Lyg galėtų taip pat sau viduje priekaištauti ponas Vaclovas.
PV žmona galėtų paliudyti, kad tikrai taip buvo, bet, deja, nenorėdama prieš žmones apsijuokti, visą šią istoriją iki šiol tebeneigia.
O iš tiesų pirma aptiko, kad ponas Vaclovas aptiko, kad jų katė apsikačiavo.
Trečias – neįtikėtino mėlynumo.
Ilgai ginčijosi abu, koks tas mėlynumas, ir ne kaip dangaus tikrai, ir ne kaip pono Br. mašinos priekaba. Gal saulei leidžiantis tas mėlynumas atrodydavo kaip pernai sudaužyta gražioji PV žmonos vaza. O dieną – mėlynas, ir tiek.
Ir nors atkakliai dalyvavusi spalvos nustatymo ginčuose, PV žmona, kaimynams pradėjus smalsauti, dar atkakliau išsigynė: paistalai, paistalai, ir viskas.
Mėlyno katino jie neturį.
Bet kai šis pradėjo pakrūmėmis šmirinėti ir žolėje su kitais baltais broliais ristis, PV žmona, žemėtas rankas į sijoną braukdama, kaimynei aiškino, esą ponas (šiuo atveju – senis) Vaclovas jai nematant gal būsiąs rašalo buteliuką ant vargšo katinėlio paliejęs. Vargšelis.
Toks neįtikinamas paaiškinimas tik dar labiau kaimynus sujudino.
Kaime niekas rašalu neprekiauja, juolab PV jau seniai nieko rašęs nėra ir berods nė neketino.
Juolab kailis neįtikėtinai lygiai mėlynas, net nagučiai mėlyni, taip tvirtino kaimynas ponas Br., kuriam teko mėlyną kniaukiantį iš savo obels krapštyti, štai, kaip rankas apdraskė, nedėkingasis.
Kad ir kaip ponas Vaclovas katiną būtų spalvinęs, jo nehumaniškas elgesys buvo pasmerktas labiau nei kitos buvusios ar menamos gyvenimo nuodėmės. Ir kas iš to? Kas toliau? Nieko. PV tylėjo, kapojo malkas ir žuvimis šėrė mėlynąjį katiną.
Asta Plechavičiūtė. Nelyginiai metai: anonsai, pasakojimai, atspindžiai, istorijos. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.