Gustaitis_pasiglostymo_palaima Tęsinys. Skaityti pradžią
Antanas Gustaitis (1907–1990) – poetas, dramaturgas, vienas lietuvių radijo dramaturgijos pradininkų. 1934–1936 m. dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas Aukštadvario progimnazijoje. Nuo 1936 m. balandžio 1 dienos buvo paskirtas Valstybės radiofono Klaipėdos programų skyriaus vedėju. 1936–1940 m. dirbo Klaipėdos ir Kauno radiofonuose. 1940–1941 m. – Vilniaus dramos teatro direktorius. 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 m. gyveno Bostone. Literatūroje debiutavo pjesėmis, parašė radijo vaidinimų, išleido humoristinių eilėraščių ir eleginių satyrų rinkinių. Reiškėsi ir visuomeninėje kultūrinėje veikloje, buvo skaitovas, aktorius. A, Gustaitis dar prieškaryje paskelbė satyrinę pjesę „Silvestras Dūdelė“ (1934 m.), išeivijoje toliau rašė pjeses, išleido šešis humoristinių ir satyrinių eilėraščių rinkinius, kurie pelnė didžiausią pripažinimą.
Kūryboje neoromantinės lyrikos motyvai kontrasto principu derinami su amerikietiškos gyvensenos realijomis. karikatūrinį portretą, žmogiškąsias ydas, dvasinę menkystę, dviveidiškumą, parodiją, ironišką aforizmą atsveria lyrinis graudulys ir intelektuali mintis. Kaip rašė literatūros kritikas Ričardas Pakalniškis, A. Gustaičio „klasikinės formos eilėraštyje derinasi žaisminga parodija, karikatūriški portretai, liaudiški kalambūrai, ironiški aforizmai“.
UŽRAŠAS ANT ŽINOMOJO LIETUVIO KAPO
Užmigęs užaugo, užaugęs paseno,
Tarp lopšio ir karsto taurelėm stukseno,
Daug matė, girdėjo, kalbėjo, galvojo,
Daugiausia gi – plojo, kai kitas kovojo.
O priešų tėvynės taip baisiai nemėgo,
Kad bėgo, ir bėgo, ir bėgo, ir bėgo.
Pabėgęs kentėjo, kentėjo, kentėjo,
Kol nebeiškentęs per jūras atėjo.
Atėjęs čia narsiai ant kranto sustojo,
Ką buvo pasakęs, kartojo, kartojo,
Vis veržės į Vilnių, į protėvių pilį,
Ir galvą paguldė už automobilį.
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
KAIP LINKSMA GYVENTI!
Kaip lengva kentėti ir dieglį, ir gylį,
Kaip linksma gyventi, pamąsčius giliai,
Klausytis, kaip gerbia, pajausti, kaip myli
Ir priešas, ir draugas – visi gyvuliai!
Išeisi į lauką – tau varna sukrankia,
Sugrįši į barą – sutinka višta,
Kelionėj suspaudžia beždžionė parankę,
Ir žengiant lengvėja likimo našta.
Raliuoja dūduoja tau girios ir sodai,
Klausaisi žąselės ir žvirbliu žavies,
O jaučiui iš džiaugsmo net širdį parodai
Ir naktį svajonėj ilgiesi avies.
Artėji tarp arklų, ir lyrų, ir knygų,
Kur kvepia ramunė, kur žemė sava, –
Prie vartų sulujęs, kaip lygus į lygų,
Įkanda į kulnį gimtinės šuva...
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
VEIKSNIADIENIO RAMYBĖ
Ak, tai tylumėlė, kad girdi, kaip jaunas
Partijos veikėjas sau lizdelį kraunas,
Kaip, iš jo nupelnęs elgetyne būstą,
Senas veteranas lovoj atsidūsta,
Kaip po karo žygių, tautai pranašautą,
Sucirpia balselis žvirblio nenušauto
Ir ant smaigo dzidos, ašmenų kinžalo
Kalasi lapeliai dolerėlio žalio,
Kaip lentynoj šnabždas atminimų knygos –
Baras jų herojai, viens kitam nelygūs...
Ak, tai ramumėlis, kaip gaida lopšinės,
Kai klausais pro snūdą jau nusivaišinęs,
Lyg svaigus saldumas žieduose gulėjus –
Be darbų atšventus savo jubiliejus...
Ai, kas aprašytų tą graudumą tyrą,
Kai mums krokodilo ašarėlė byra,
Kai po sutartinės ir dienos vardinės
Kūną atsipūtęs ir atsivėdinęs,
Vėl geidi pakilti, kur skliautai žvaigždėti.
Tik nuo sunkumėlio negali judėti...
Kas gal apgiedoti tą tylos kodylą,
Kai neprasižiojus jau mintis nudyla.
Kai svajoj sugrįžta troškuliai gajausi –
Pagarbos žodeliai tau pačiam į ausį
Kai girdi iš tolo, rods, kovų arimuos,
Kaip širdy pajautom po audrų nurimus,
Į kalbūno gerklę, alučiu įtrintą,
Asbacho lašelis kaip rasa įkrinta...
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
NAUJAGIMIO ELEGIJA
Kodėl, kodėl man gimt reikėjo,
Jei gyvą, sielvarte, žudai,
Jei nemiela garbė veikėjo,
Nei laumių laimės pažadai?
Žinau: ateis diena bėgioti,
Klajoti gatvėj vienumos,
O tėvą glaus bare mergiotė,
Bus kitas užvaizdas mamos.
Žinau: ateis diena meluoti,
Kovoj užgrūdinti jėgas, –
Ir po mirties velniai smaluoti,
Sutikę sielą, išsigąs.
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
KRITIKA
Linksma minia iš tolo žiopso,
Minia, subrendus doroje,
O prieš tave – kudlotų mopsų
Ir net veršiašunių ruja:
Rūstus redaktoriaus buldogas,
Poniutės špicas su kutais,
Veikėjų vižlos, margis nuogas, –
Visi su priekaištais kitais.
Buldogui tu – be atmosferos,
Šuva be šuniškos jėgos,
Gi špicui liežuviu pasvėrus –
Esybei trūksta uodegos.
O vižlos, kinkas apžiūrėję,
Užkaukia nuomene baisia,
Kad tu, nors vaidini kūrėją, –
Tik jauty avino dvasia!..
Kai tai supratęs be vertėjo
Kampe tylėdamas drebi,
Regi: jau margis priartėjo,
Ir žiojas pudelė riebi,
O smukčius taksas grafomano
Net koją pakelia viešai
Ir smėly, kaip tik pats išmano,
Žmonėms parodo, kaip rašai...
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
KANTRYBĖ
Jaunystės juokas. Kantilena.
Merginos šoka rateliu, –
O aš po kojom – po velėna
Guliu, klausausi ir tyliu.
Ragauja priešai mano vyną,
Draugai – kvatojas iš eilių,
Rūstis net šonkaulius gaivina
Guliu, klausausi ir tyliu.
O kai karštai mylėta Nastė
Su vyru sėdas tarp gėlių, –
Norėčiau pro žoles įkąsti –
Guliu užsėstas ir tyliu.
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
LAIŠKAS PROSENELIUI
Rašau tau danguosna, mus protėvi, seneli,
Per mylimas rankas linkėjimų siunčiu –
Tik vakar pas tave išvyko mano Nelė,
Tavernoj, be kančių.
Nenusigąsk, senel, jos rūbo mini mini,
Nerūstauk, jei maldoj tau barzdą pakasys,
Jei užčiulbės dausoj, rods, giltinė naminė
Ir vėl kaip vieversys.
Gal nežinai: seniai žmogaus gavėnios baigės,
Ir valgai ten kruopas dar šaukštu mediniu,
Kai tave šermenų gaiviu alum apsvaigęs
Dainuodamas miniu.
Dėkoju tau karštai už rugelius ir miežį
Už paliktą plaušų bizūną ant vinies,
Kad liepos vakare mums žiogeliu užgrieži,
Pro sapną vaidenies.
Tik mes jau nebe tie – su jurginų kepurėm,
Apklabinę svirnus, apdūsavę lažus,
Kurie kadais smėly plonais piršteliais kūrėm
Vaikystės peizažus.
Senas karnų vyžas, autus, dalgius ir dildę
Surinkom apgailėt gyvenimui anam,
Akmens ašaruves, kurias močia pripildė, –
Tabako pelenam.
Išguldė jus audra, lyg ąžuolus išrovus,
Ir dievo vazone išaugome kiti:
Jūs maudėtės Merky su marškiniais ir drovūs
Mes mirštame girti...
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
EMIGRACINIS SEIMAS
Šimtas protų susirinkom,
Šimtas vieną protą rinkom,
Šimtas vieną plieno valią
Vesti į tėvynę žalią
Ir budėti nuolatos
Dėl išganymo tautos.
Giesme, dūdom, katarinkom
Šimtas šimto galvas trinkom, –
Rinkom vadą, ainį vyčio,
Kad nuvestų lig Vištyčio,
Kur Birutė nudėmėta
Trina rūtą, mina mėtą,
Puošia galvą vainiku,
Barsto lovą tabaku.
Šaukėm choru, unisonu,
Už tauriausią Mykio sūnų,
Kurio bočiai midų gėrė,
Mušė priešą tarsi žvėrį,
Nuteriojo prūsą, gudą
Ir kiekvieną, kurs dar juda.
Ak, ir laukėm, ką sakys
Jaunas daktaras Mykys.
Ir sunūs pro tėvą karį
Mum, suklupusiem draugėn,
Atsistojęs drąsiai tarė:
– Please, don‘t bother me againt*
Kaunas, Vilnius – take it easy**:
Vakar buvo – ryt nebus.
I am, broliai, very busy *** –
Reikia gelbėt arabus...
No, my fellows****, negaliu, –
Man tėvynė, kur guliu.
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir išrinkom dėdės tetą
Vesti žygiuosna visus,
O teta ta – komitetą,
Komitetas – kilbasus,
Prie kilbasų – dar kopūstų,
Kad mums laisvės vėjas pūstų,
Plius Canadian***** gaiva, –
Lai gyvuoja Lietuva!
____________
*Prašau manęs netrukdyti (angl.).
**Nesijaudink (angl.).
***Aš labai užsiėmęs (angl.).
****Ne, draugužiai (angl.).
*****Kanadietiška (angl.).
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
LIETUVIŠKOJI AMŽINYBĖ
Žinau: visiems ateina galas.
Išnyks pasauliui iš akių
Arabas, žydas ir italas –
Tiktai lietuvis ne sykiu.
Gal šauks ir mus dangaus Vedėjas,
Užriesim kojas tarp gėlių,
Ir vėjas, karstą palydėjęs,
Užlygins praeitį smėliu;
Užguls granitas kumščių galią,
Tyla – skambumą pavardės, –
O pro velėną prasikalę,
Liežuviai dilgėle žydės...
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
AUGIN TĖVAS SŪNUŽĖLĮ
Augin tėvas sunužėlį –
Dorybes ir grožį,
Dygo ūsai, barzda žėlė –
Užaugino ožį.
Tėvas keikės, močia barės
Už raguotą frantą,
Kad Kęstutis Jurgis Haris
Mūsų nesupranta:
Siūlai mokslą – renkas peną,
Karčemų smagumą,
Rodai meną – sumekena,
Atrajoja gumą.
Šaukia valdžios demokratų
Versti priešų stabo –
Sūnužėlis barzdą krato,
Rūtą mėtą skabo.
O kai garsas nuo rubežių
Neša žygių gandą,
Iš narsumo zuikis ežį,
Boba vyrą kanda,
Staugia Vilkas geležinis,
Tautai susigrūmus, –
Sūnužėlis, jį pažinęs.
Su ožka į krūmus...
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
LIAUDIŠKAI
Kas tenai kukuoja? Gal gegutė šaukia?
Kas ten gailiai suokia? Ar ne volungė?
Kas ten atsidūsta? Ar mergelė laukia,
Akeles įrėmus, rymoja lange?
Ne, ne volungėlė mūs vargų pagaili.
Nekukuos gegutė žiemą vakare.
Tai tik motinėlė už tėvelio kailį.
Su kitu pabėgus, krykštauja bare.
Tai ne mergužėlė gelsvą liną verpia,
Tai ne lelijėlė dūzgina stakles, –
Ūbauja berneliai, barzdomis apkerpę,
Kol tą lelijėlę su rūta sules.
Ne raiba antelė ežerėly irias,
Ne palši jauteliai baubia pabartais, –
Tai narsus brolelis, po stalu numiręs,
Kenčia, kol tėvynėn jo dvasia pareis.
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
ELEGIŠKAS REGĖJIMAS
Nežinau, kas ten bus, kai numirsiu,
Kai tikėsit: manęs jau nėra.
Gal iš amžiaus kūkalių ir dirsių
Virsiu brogą, atmieštą siera, –
Bet regiu save tylintį, juodą,
Gilų liūdesį jūsų veiduos, –
Nesgi miręs jau nieko neduoda
Ir už maldą jums nieko neduos.
Mylimoji suklupus žegnosis,
O iš meilės kvatosis širdis,
Ir nuo mano nusmailusios nosies
Įkyrėjusį uodą baidys.
Ir nutarsite: gaila, bet ką gi?
Lai sutinka jį laimė dangaus.
Kartais apverkiam sukčių ir vagį,
Tai kodėl nepalaidot žmogaus?
O bičiuliai senoviškai glausis
Ir kuždėsis, apklostę garbe:
– Pažiūrėkite: asilo ausys!
Ilgos jauno ir ilgos grabe...
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
PIRMAJAI MEILEI
Pirmoji meile, deive šimtavarde,
Birute, Liole, Zuzi, Filomena,
Karšinčiai, grabo antklodes nuspardę,
Tave nuogi raitydamiesi mena,
O aš – prakeikčiau valandą dalios,
Jei grįžtum atgalios.
Lyg vėtroje vaiduoklis išbaidytas
Stirau nakčia po langu nuvirpėjęs,
Kai glostė tave sekso eruditas,
Bučiavo smuklių valkata kirpėjas,
Ant kaktuso sėdėdamas, kenčiau,
Kad prie tavęs arčiau...
Kada džiaugiaus tavoj širdy viešėjęs,
Meldžiausi, geismą ašarom nuplovęs,
Kareivis, račius, kalvis ir vežėjas,
Grubiai išrovę skaistų iš palovės,
Suplojo kumščiais degančias šnerves
Tik dėl tavęs.
Tik dėl tavęs, žiedeli pinavijos,
Žvaigždele, stirna, zyle, žemuogėle,
Šunų ruja per plyną lauką vijos,
Trejus metus įlaužtus kaulus gėlė,
Trejus slapčia ilgėjaus dar smarkiau,
Devynerius verkiau...
O šiandien tu – tarytum šaldytuvas,
Prigrūstas kumpių, lašinių, salami,
Ledai, kur ta liepsnų krūtinė buvus,
Ranka – smauglys, kuris vien mirtį lemia,
Ir tavo balsas – pjūklo gaudesys,
Išspaudė mano sielą pro ausis...
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
JAUNYSTĖ
Velniop galvočių teoremos
Ir knygos, suverstos į kerčią,
Kada skruzdė, pečius įrėmus,
Iš pagrindų granitą verčia;
Kai musė veržiasi į dangų,
Ir žemėj lyg mirties nebūta,
Linksmi šuneliai šoka tango
Ir zuikiai prieš medžioklio tūtą,
O senas jautis, vergo junge
Kapotas rimbais dieną siaubią,
Į bendrą džiaugsmą įsijungia
Ir didžiavyriškai užbaubia:
– Pridėk, jaunyste, man sparnus,
Prie uodegos motorą, –
Ir šis pasaulis modernus
Rytoj pakils į orą!
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
POETAS
Poetas – valdovas, menkesnis už tarną,
Kurs dėvi tik laurų girliandas sausas,
O gali, prie arklio pririšęs po sparną,
Kaip aras pakilti į dievo dausas.
Poetas, kurs rauda, kad plinka suaugę,
Kad tirpsta jaunystė su ledo ižu,
Kurs dieną nuo smūgių kaip vilkas užstaugia,
O naktį dainuoja, kaip žemėj gražu.
Poetas, kurs myli: vis rašo ir prašo
Priglausti jo širdį ir baro skolas,
O, meilėj atstumtas, iš rašalo lašo
Prisunkia į knygą skystimo balas.
Poetas, kurs tiki, kad akys – žvaigždelės,
Kad lūpos – radastos, plaukeliai – linai,
O jeigu pakaušy užgieda gaidelis,
Jam regis, jog visas pasaulis – jinai:
Kad skruostai – mėnulis, o ašara – upė,
Blakstienos – žolelė dirvonų rudų,
O krūtys – dvi gulbės, ant Valės nutūpę,
Vis girgsi į dangų ir laukia grūdų...
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
SKUNDAS
Ką lemi, Mintie Didžioji,
Rūmuos dangiškos pilies,
Jeigu mus erdvėm vedžioji,
O dėl menkniekio gailies?
Mums tavieji gėriai sklinda
Derlius jūrą ir lauką,
Duodi galvą – proto indą,
O pakaušis be plauką...
Kai nuo lobių žemė svirdi,
Saulės deimantų pilna, –
Vyrui skyrei vieną širdį,
Kurią savinas žmona.
Tavo rojų ir Sodomą
Šviečia aukso žiburiai,
Ogi Ievą ir Adomą
Net be kelnių išvarei...
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.