Tęsinys. Skaityti pradžią

        Leonas Švedas (1918–2003) – poetas, prozininkas, vertėjas, nepritapęs nė prie vienos kolektyvinės rikiuotės. Gimė Smolenske, pulkininko Wilhelmo Schwanto šeimoje. Po metų šeima grįžo į Lietuvą, o 1935-aisiais pasikeitė pavardę į Švedų. 1939 m. L. Švedas baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, 1940-aisiais įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti germanistikos, bet studijų taip ir nebaigė. Vilniaus universiteto germanistas, skelbęs savo eilėraščius „Naujojoje romuvoje“, „Kūryboje“, „Naujojoje Lietuvo­je“, gyveno Ch. Baudelaire‘o poezijos – maištingos nevilties ir tam­sių nerimo intonacijų – traukos lauke, kaip ir V. Mačernis ar A. Nyka-Niliūnas, studijavo M. Heideggerio, C. Jasperso, S. Kierkegardo, S. Freudo, J.P. Sartre‘o, T. Elioto veikalus, buvo įteikęs leidykloms du eilėraščių rinkinius „Šauksmas“ (1941) ir „Likimo šalys“ (1944), kurie nespėjo išeiti. Vienintelis iš jaunosios modernistų kartos pasiliko Lietuvoje laukti grįžtančios sovietinės okupacijos, matyt, turėdamas dar šiokių tokių socializmo iliuzijų. Bet 1945 m. rudenį pirmajame Lietuvos rašytojų suvažiavime jam, gynusiam moder­nizmą, buvo pasakyta, kad su „šituo paveldėjimu“ vokietmečio spaudos bendradarbiai negalės „ateiti į mūsų tarybinę literatūrą“. 1946 m. išvyko į Lenkiją, kur 1959 m. debiutavo lenkiškais eilėraš­čiais. Išleido 5 eilėraščių rinkinius ir 3 prozos knygas, kurias aukštai vertino autoritetingas lenkų avangardo poetas ir kritikas J. Przybosis už „dvikovą su prievartos ideologija“.

        Vienintelis Švedo lietuviškos poezijos rinkinys Sugrįžimai į Sodo­mą ir Gomorą buvo išleistas 1963 m. Čikagoje 100 egz. tiražu. Atšlijęs nuo lietuviško kultūrinio gyvenimo, poetas vis dėlto nesiliovė kūręs lietuviškų eilėraščių, dėliodamas juos į tematinius ciklus-rinkinius, pažymėtus 1946 m., 1950 m., 1963 m., 1965 m., 1973 m., 1982 m. datomis. Jie stovi atšokę nuo lietuvių egzodo poezijos pagrindinių arterijų: nėra žemės mitologijos, nostalgiško lyrizmo gamtinių ir kultūrinių simbolių ornamentikos. Atėjęs į literatūrą istorinių griūčių metu, Švedas atsisakė lyrinio jausmingumo, piktai ir bekompromisiškai vertino XX a. visuomenines civilizacijos prieštaras. Pasirinkęs avangardinės tradicijos įteisintą stilių, nuo ironiškų baladiškų siužetų perėjo prie sarkastiškos publicistinės frazeologijos. Jo tekstams būdinga įtūžusio, nervingo, sprogdinančio kalbėjimo maniera, sudėtingas dygliuotų metaforų kontekstas. „Nesusitaikęs su „Europos beviltišku likimu“ ir pats su savimi, Švedas iškyla lietuvių poezijoje kaip kategoriško antikonformistinio apsisprendimo, nepriklausomos laikysenos ir išdidžios vienatvės figūra“ (Vytautas Kubilius).

MOTERS PORTRETAS KAVINĖJE

Ji sėdėjo prieš jį. Ir kaip ji sėdėjo!

Išdidžia laikysena, rankos mostais

lyg tartum pati savimi gėrėjos:

ji sėdėjo taip, lyg sėdėtų soste.

Nebuvo joje beveik nieko, išskyrus

savimeilę, kuri troško turėti

filmų artistą su kūnu atleto.

Reikėjo būti ypatingu vyru,

tokiu, kurio kitos jai pavydėtų.

Atsisėsdama prie staliuko, paklausė:

Ar laukei manęs? Ar labai ilgėjais?

Visoj toj kavinėj ji dominavo.

Jei pasakys, kad ilgėjos,

ji pasijus laimėjus.

Jos įmantri frizūra,

dažytos lūpos, prašmatni suknelė,

pirštai rūpestingai manikiūruoti

ir batukai ant aukštų kulnelių.

Svarbesnis už tiesą

buvo noras dominuoti.

Pagaliau kiekvienas to nori ir ilgis:

ugdyti kitame savo tikslą, puikumą.

Jei negali klasta, tai viliojančiu žvilgsniu,

po kauke užuojautos, paguodos, kilnumo.

Bet niekas supratimo be meilės nenori

ir paguodos be meilės taip pat niekas,

tik to svaigulio, kurio plaštakė siekia,

lėkdama į liepsną nesuvokiamo altoriaus.

O kiekvienas erotikos be supratimo

troško, erotikos be paguodos,

kiekvienas meilės — to aklo veržimosi

savo viltį iš kito tamsos išvaduoti.

Nenori paguodos, nes paguoda pažemina,

nenori supratimo, jis nuvertina gyvenimą.

Ir kada pasakydavo jai komplimentą,

matė, kaip jos akys laimingai blizga.

Jos laikysena buvo lyg režisuota.

Stebėjo triumfuojantį jos egoizmą

ir, jausdamas įtampą kaip prieš spektaklį,

galvojo, kad ji jam, be abejo, duotų —

ir juto neaiškiai daug žadančią naktį.

O jos išdidumas jam drąsą atima.

Jis būtų pasiuntęs velniop tą valdovę,

bet ji jame budino gašlų patiną

ir buvo puiki akrobatė lovoj.

Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.

PORTRETAS PONO DOOLITTLE SU GAIDŽIU

Jūs, pone Doolittle, nusipirkot gaidį.

Gaidys kas dieną džiaugsmingai pragysta.

Jus, pone Doolittle, kankina nuobodumas.

Gaidys nuobodulio nepažįsta.

Jūs ieškojot vedybose saugios institucijos,

o radote rūpesčius ir šimtą problemų.

Jūsų gaidys neturėjo problemų.

Gaidys turėjo haremą.

/ Tiesą sakant, tai tas pats instinktas,

tik gaidys savo patelėmis žaidė. /

O jūs ant abstrakčių koturnų įžengę

į moralinę sritį, pralenkėt gaidį.

Rezultatas: jūs užsidarot vienuolynuos,

užsirašot į partijų aparatą,

maitinat dvasią politika, mokslu,

rašot knygas arba lošiat šachmatais.

Reikia pripažinti, kad tai didelis triumfas:

nugalėti savo žvėrišką prigimtį.

Manau, kad kankinio karūną nešioti

yra daug sunkiau kaip vištas apvaisinti.

Tik jūs nuolat ieškojot nuodėmių atleidimo

pas kunigą, vadą, kurie jus išgano.

Gaidys gi išpažinčių nepaisė

/ Mens sana in corpore sano /.

Jus tikėjot į gydančią darbo terapiją,

į dogmų, idėjų, kultūros jėgas.

Gaidys gi laikė per nieką sublimaciją.

Gaidys turėjo vištas.

Kai numirsit, jūsų bičiuliai prie kapo

praeitį moralės tinkluose filtruos.

Gaidys gi paniekins jūsų mirtį

ir gedulą, nes gaidys trimituos.

Asmeniškai visgi pateisinčiau gaidį:

kuriems galams tie varpai ir raudojimai,

jei visi jie širdies gelmėje džiaugias,

kad jūs, o ne jie ištiesė kojas.

Gaidys nusikreipia nuo tų ceremonijų,

neužjaučia nieko, nesigaili nieko,

pakels tik snapą ant jūsų kapo

ir išdidžiai užgiedos kakarieku!

Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.

PONO SAULAIČIO INTYMI IŠPAŽINTIS

Prieš paauksintą veidrodį ant mažo staliuko

tūbelės su kremais, lūpų dažai,

žirklutės, pincetai, dėžutės, buteliukai,

acetonas, prašmatnūs prancūzų kvepalai —

visas seksualinių ginklų arsenalas,

kosmetinė pramonė, kuri formuoja

moters savęs dievinimo idealą.

Jos nuostabus grožis, atimąs drąsą,

priklausomumas nuo žavingo jos kūno...

Bet jis stengės netapti vergu, pataikūnu

jos klastingų vilionių, gundančių dvasią,

nes ne kartą tramdė geismą ir norus

prieš despotiško kūno kaprizingą altorių,

kai į vonios pusę nukreipdamas ausį

jos myžimo gundančios muzikos klausės

ir stebėjo savo gašlume sumišęs

obscenišką nuogumą patelės fetišuos,

įslinkęs slapta į vonią žavėjos

apatiniu sijonu arba lūpomis lietė

šilkinių kelnaičių tamsiausią vietą,

kurios vonioje ant virvės kabėjo.

Paskui paslapčia savimi bjaurėjos,

stengės išpažinti dvasios nusmukimą

ir jautė prieš protą kaip konfesionalą

liūdną nuotaiką, sąžinės graužimą,

suteršęs platoniško jausmo idealą.

Ar ji jį gundė, kad paneigtų dvasią?

Ar jis ją tramdė, kai tą viską užrašė

ir, norėdamas dvasia apsivalyti,

perkėlė temą į ontologijos sritį:

„Meluok manęs nemylėdama, miela,

nes mylėdama nenorom meluoji taip pat:

be langų į išorę yra mūsų sielos

ir ne ta pati — ta pati kalba.

Aprengiu tave mano siūtais rūbais,

girdžiu tavy mano žodžius įkalbėtus,

bet pamatęs tavy man svetimą būdą,

įtariančiai pradedu tau netikėti.

Kaip valdovas esu patenkintas, atskleidęs

savo mintis tavo vergiškam veide,

bet vos išgirs sau svetimą žodį,

į jokią atgailą netikės niekada,

įtartinai šypsosis, lyg iš anksto žinotų,

kad viskas čia baigias

melu ir klasta“.

Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.

ONTOLOGIJA IŠPRAKAITUOTAME PAPLŪDIMY

Raudonos vilos blykčioja prieš žalią jūrą,

vanduo pamėgdžioja šliužų tingius judesius,

saulės elektrinius gaidžius ispaniškom figūrom,

smėlis išdžiūvusį tabaką, paauksuotai rudą.

Numesdamas kūną, elastingą ir įšilusį,

kaip maišą ant smėlio, kuris jau suliepsnojo,

esu per daug mylintis ir per maža mylimas,

ar atvirkščiai? Degu ir abejoju.

Esu vėl nuogas kūnas, kuris prieš saulę silpsta,

be profesijos, moralės ir be tautiškumo.

Esu bevardis kūnas, bet praeivio žvilgsnio

prikeltas, vėl tampu vardais be kūno.

O dingus žvilgsniui, kūnan nugrimztu —

vėl be tautybės, pareigos ir be vardų.

Kūno šventas kankinys popieriaus baltumo

kepa saulėj vėžiu ir vietos sau neranda,

aklas, kurčias kankinys, be aistrų, be norų,

išmestas iš biurų sausumos į jūros krantą,

daro judesius žuvies, kurią užsmaugia oras.

Galvagaliai, krūtys, pilvagaliai ir kojos

lenda jūros meškoms į snukius, kurie loja.

Medžių žali gaidžiai jau visiškai supyko —

prieš karštį gieda savo žalią kakarykū.

 Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.

POZAVIMAS

Užklupo mane susimąsčiusį,

sugriebė už gerklės,

parvertė ant žemės, koja

primynė rankas,

nepaklausė net pavardės,

neleido sukalbėti poterių,

raudona spalva aptaškė snukį,

apipynė linijų ir spiralių tinklu:

kaukolė — tai miesto planas,

matomas iš lėktuvo.

Vartoja teptuką kaip kūjį,

įmuša vinis į delną,

peiliu sukapoja mėsą,

išpjauna akis, neatskiriu

miesto nuo smegenų, aikštės nuo ausies,

važinėja mano nosimi,

šluosto ją į drobę,

krečia mano kūnu pokštus.

Observavimas savęs svetimomis akimis

tampa nepakeliamas.

Supjaustyti nervai rėplioja atgal,

ieškodami centro.

Aptempiu juos odos gabalais,

surenku troškimus ir norus

į nekintamą reakcijų schemą —

dabar matau miesto geometriją,

sprendimų centrą, o aplinkui

tikslias subjekto ir objekto formas.

Iš čia prasideda mano pergalė,

o jo pralaimėjimas.

Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.

DUONOS METAMORFOZĖS

Duona — tai milijardų kojų šokis,

apie ugnį geltonų varpų trypimas.

Duona verčia už save kovoti

tarp bado, karo ir sukilimų.

Siundo mus nuo pasaulio pradžios:

sausų kojyčių geltoną aistrą

užmetus ant mūsų liežuvių gyvačių,

tarp dviejų brolių užkuria gaisrą,

pavydu pjudydama alkano seiles,

tarp dviejų tautų neapykantą sėja.

Duona — tai šokis su blizgančiais peiliais,

kurstąs rankas, protą ir dvasią,

po klastinga kauke marksizmo idėjos —

tautą prieš tautą, klasę prieš klasę.

Iš po kalvio pirštų geležies gyvatėm

šnypščia, alkaną priešą pamatę,

įsako kalviui kūjo smūgiais

karams ir grobimams tarnauti,

apgaulingom utopijom, gundančiais šūkiais,

patylom ekonominiais būdais smaugti.

Duona per amžius be perstojo šoko,

pagaliau šėtoniškai šokti išmoko

aliarmų hipnozėj sustirusiuos miestuos,

liepia sau bombomis estradą nušviesti,

krinta ant gatvės, ant kiemo ir stogo

jos kibirkščių purpurinis lietus.

Kruvinais sprogimų nasrais įšoka

ir ryja užtemdytus baimėj miestus.

Duona nuo amžių šoka ir šoka,

iš sotaus ir alkano pykčio mokos,

įkyriai trypia kareivių žygiavime.

Negana jai žemės, į erdvę grūdas

generalinio štabo klastingam planavime.

Duona naikina ir žudo.

Duona priprato šokti gaisre

visame pasauly kaip pragare,

kol į šokį užbūrė

proletariško keršto aistrą.

Duona pirmoji užkūrė

pasaulio gaisrą.

Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.

OMNE VIVUM EX OVO

Kiaušinio konstrukcija

yra ir keturkampė,

trikampė arba

rombo pavidalo:

iš kiaušinio pastatyti rūmai,

stadionai, aerodromai.

Užburtas kiaušinis

ištrykšta iš nario

klastinga bomba.

Išsprūsta iš rankų

ant Hiroshimos.

Kiaušinis, kuris

pasikeičia į žmogų,

ritasi ne ten,

kur jį pastumsi,

ir sprogsta.

Koks konstruktorius

tuo džiaugias?

Koks išsigąsta?

Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.

GIRTUOKLIS

Tarp išprievartautų taurių ir bokalų,

nuo vyno limpančių kortų juoku

apsėstas žandikauliais kvatoja stalas.

Nedrįsta virš to juoko pakelti akių.

Taurėj su paskendusiomis akimis

praloštas jo gyvenimas,

išlošta širdies liga.

Tarp kekšės kojų įsprausta ranka

iššaukia gerklės pratrintą rizenimą —

ir visi jo troškimai veržias į lytį.

Užbaikit jo pasmerktą galvą žudyti.

Atiduoda save kaip šiukšles pasauliui,

kurio per sunkus jam blaivumo tikslas,

o per lengvas smagumų troškimas.

Kai žiemos šerkšnas gatvėse šliaužia,

sutinka ant grindinio girtą jo veidą.

Vakare sniego pusny jį graužia

sekiojanti kaltė, kuri neatleido:

vaikučiai, laukiantys Kūčių naktį,

ir žmonos unkštimas už smuklės durų.

Taure, paimk jo maldaujančią kaktą,

kurios akys į tave paklusniai žiūri.

Jis trokšta paskęsti tavy iki galo

prie rausvom gerklėm kvatojančio stalo.

Neatimkit iš rankos jam šio pralaimėjimo,

jei jis saldus kaip nuvargusiam miegas.

Laimėti jis jau nebegali nieko pasauly,

kurio per lengvas norėjimas,

o per sunkūs tikslai. Neišgelbės jo niekas.

Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.

HIMNAS BULVĖMS

Gerbiamieji tovariščiai, materializmo išpažintojai,

marksistinio katekizmo davatkos,

sovietų kulinarinio meno esmė

redukuojasi iki patiekalų gaminimo

iš baigtinos, bet kartu ir neribotos

medžiagos — bulvės.

Sovietų virėjai per pusę amžiaus

akceptuoja tą tiesą.

Koks nors tipas Uljanov arba Džugašvili —

virėjas maniakas, matantis pasaulį

aklomis bulvės akutėmis,

pusę amžiaus šeriąs tautą bulviene,

urvinis žmogus, matąs bulvėje Dievą,

virėjas diktatorius, virtuvės Torkvemada,

nematąs naujų patiekalų išradimų,

svajoja:

apie absoliutinę virtuvės valdžią

ir pigiausią tautos maitinimą — bulvėmis,

suprastina gastronomiją iki bulvienės,

pakeičia virimo mokslą

tikėjimu į bulvę,

propaguoja savo patiekalus

piurė, kugelio ar blynų pavidalu,

bet iš esmės tai bulvės,

daugiaakis absoliutizmo siekimas,

bulvė pateisina priemones.

Vietoj kūrybinio patiekalų išradimo

pasmerkia naujų valgių gaminimą,

prakeikia išradėjus,

apšaukdamas juos sabotažininkais, anarchistais,

amerikonų šnipais,

apspjautais reakcijos nykštukais.

Toks šarlatanas, gerbiamieji tovariščiai,

galvoja, kad virimo teorija priklauso

nuo bulvinės abstrakcijos,

užburtas bulvės visapusiškumo rašo

traktatus apie bulvinę materiją,

paskiria visą uždarbį armijai ir milicijai,

totalinės bulvienės gynimui.

O štai virtuvės novatorius — Gorbačiovas,

skelbiąs tikėjimą į bulvę ir kopūstą.

/ Vargšai tikinčių konsumentų pilvai! /

Bet jis taip pat yra tikintis išradėjas,

o kiekvienas tikėjimas į bulvės išmintį

atmeta netikėjimą —

taip kyla tikinčio virėjo fanatizmas

ir jo pasėkos — patiekalų eikvojimas

ir vardan tikėjimo — virimo meno

ir sotumo organoleptikos fiasko.

O permanentine revoliucija, virėjų eksperimente,

gelbėk sovietų virtuvę!

Supermoderniškas kulinarinis menas

nežino universalių receptų

patiekalų pažinimui

ir alkio pasotinimui,

o ruošia atskirais metodais valgius,

išmintingai suderinęs visokius

kraštutinai skirtingus,

diametraliai įvairius,

kas kartą naujesnius,

geresnius ir sveikesnius

patiekalus.

Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.

LĖKIMAS

Lėktuvas ūžimu suskaldo, sutrupina

saugų laiką. Lėktuvas lekia.

Bet ten, kur lekia, dabar jau nelekia.

Jau ten nelekia, kada lekia.

O vis dėlto dar lekia, kada nelekia

/ minties erdvėj /. Lėktuvas, kuris lekia,

tai ne tas, parodytas pirštu, kurio

tenai jau nėra. Lėktuvas,

kuris vis lekia lyg tartum lėktų,

kad nuolat nelėktų. Galiu būti tikras

tiktai, kad lėkė, nors vis dar lekia,

nors kiekvienos minties ketinime

jau nulėkė visai amžinybei.

Mintis lekia paskui jį skubėdama

lyg tartum nuolat vėluotųsi

visam gyvenimui. Ir keista:

kai labiausiai pralėkė, tai dar čia lekia.

Ir tik dabar pradės iš tikro lėkti

tavo erdvingoj vaizduotėj.

Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.

ŽMOGIŠKA RUTINA

Mano šeima ilsisi po darbo

kine. Cirke. Kapuose. Laikrodis

tiksena gyslose, rodyklėmis

nurodo skeletą. Paskubomis

įkemšu kiaušinį, dešrą, sūrį.

Pusiau žmogus, pusiau vakarienė.

Paskui kišu tą viską į moterį.

Kaitinu iki virimo.

Maudausi kūno ar patiekalo padaže?

Toliau projektuoju materiją

į nesvarumo ironiją, žabojančią

ir išjodinėjančią pavergtą planetą.

Vis mažiau šansų ant aptrinto

Pegaso balno su pigmėjo desperacija

hipokritų ir padlaižių minioj,

tepančių vazelinu liežuvius.

Vakare televizijoj veikėjas

su savo klastinga lopšine

prie valdžios lovio atšertas, nupenėtas

rioglinasi ant manęs

/ 120 kilogramų gyvo svorio /.

Po tokiu sunkiu neįtikimu antkapiu

mano duobė panaši į laboratoriją

su slapto klausymosi sistema

ir mechaniškais smegenimis.

Užmingu su atominėmis bombomis prie šono,

bučiuodamas labanakčiai į sprogdiklius

ir palikdamas juos vietoj žaislų anūkams.

Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.

INVENTORIUS

Pradėjau gyvenimą keletą kartų

ir nutraukiau pačiam žydėjime,

buvau studentu, kuris Vilniuje

nenujautė savo gimimo Čikagoj,

darbininku, kuris važinėjo

Western Avenue į American Can

ir visai nekalbėjo su manim

apie Fausto atgimimą

po per daug idealių svajonių,

sportininku, tas vėl pūtėsi

iš išdidumo, nes nubėgo

puse sekundės greičiau už kitus,

nusmaugiau jį anksčiausiai.

Visus juos užkasiau

slaptose cerebrum olose, o jie

iš kapų krapštos, rėplioja į mane,

netiki, kad dar gyvenu,

kad į ką nors tikiu,

drasko nagais, kurie karste išaugo,

išklausau juos kantriai, o kada

šiepias, rodo dantis ir urzgia,

užtrenkiu karsto dantį.

Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.