kaltas kaltas kaltas

        keiks tėvas save

        už išbėgusį pieną

        murzina lava išdabinta virykle

        žegnosis per naktį

        iki ryto

        po to

        Iki Pat

        Ryto

        Ėjau sau lyg niekur nieko gatve penktadienio pavakare, o jie daužė vienas kitam snukius žmonių prisigrūdusioje stotelėje. Tiesą pasakius, man tai ką. Gal štai susipyko du bičiuliai, pasidaužys, o po to nueis kartu gerti rašalo. Turbūt ne pirmą sykį taip. Vyrams reikia kartais išsilieti. Kaip ir toje alaus reklamoje – „Visko būna, kartais ir pasimuša...“ Čia juk nieko stebėtino. Šiek tiek kraujo prie alaus, tai kaip ir kepta duona su česnaku ar moteriškaitė pašonėj, kuri su kiekvienu išgertu bokalu vis gražėja. Vyrai mušasi, nes tai jiems įgimta. Ne, ne muštis, bet kažkoks medžioklės instinktas, kuris laikui atėjus (išgėrus kokį alaus bokalą) prasiveržia lyg cunamis. Ir niekada nežinai, koks jovalas štai čia dabar prieš tave kumščiais besimojuojančio galvoje. Gal jam rodosi, kad esi meška, ir jis privalo tave nudobti tam, kad jo šeima turėtų ką valgyti. O iš tavo kailio jie pasisiūs šiltą rūbą žiemai. O gal tu devyngalvis slibinas, kuris pagrobė gražiąją princesę. Arba gal tu priešas, norintis pagrobti jo šeimą. Štai jis ir gina tai, kas yra jo. Niekada nevalia smerkti besimušančių vyrų ir pravardžiuoti jų „Mušeikom Raudonom Batareikom“. Tai instinktas, beje, lygiai toks pat, kaip ir dauginimasis ar valgymas. Ir vyrai nekalti, kad pasaulis taip pasikeitė, jog tik išrinktieji gali patenkinti medžioklės instinktą. Todėl likę vyrai apsiriboja snukių daužymusi, tikėdamiesi, kad bent lašelis kraujo ištrykš iš priešininko (kaip sakyta, tai nebūtinai priešas) nosies ar kaktos. Tokios mintys mane apspito bežiūrint šį reginį. Bet šį kartą nesusilaikiau. Ir visai ne todėl, kad neturėčiau ką veikti. Ne todėl, kad būčiau didvyris ar griežtų pacifistinių pažiūrų. Daužyti snukius – tai ne pats geriausias penktadienio praleidimo būdas. O dar prieš šventes. Tai įsigrūdau jųjų tarpan ir pakeltu balsu paklausiau: „Na ir ko čia?..“ Tik tiek... O jie, lyg kaimyno obuolius skinantys vaikai, netikėtai sučiupti už rankų, staiga atšlijo vienas nuo kito ir pradėjo teisintis: „O ko jis pirmas pradėjo?“ ar „Čia jis...“ ir rodė vienas į kitą pirštais. Suaugę vyrai. Tiesą pasakius, aš čia visai ne apie tai, kas pradėjo, ar maždaug draugą bėdoj pažinsi. Aš čia apie kitką. Staiga jie pasijuto KALTI ir ėmė teisintis man, nors jiems abiem būčiau tikęs į sūnus. Kalti, nes buvo pagauti darant kai ką negero, nors, mano supratimu, čia nieko blogo nebuvo, tiesiog gal kiek negražu (na, kaip gi čia dabar su „fingalais“ paakiuose važiuos pas savo uošvienę kūčiukų valgyti). Bet jie tą akimirką išgyveno KALTĘ ir, matyt, būtų visas savo nuodėmes man išpažinę, nors tebuvau eilinis praeivis. Mes visi nuolatos gyvename jausdami KALTĘ, nors ir nelabai gerai žinome DĖL KO.

        Kažkur užusieny buvo atliktas toks eksperimentas – į telefono būdelę įeina žmogus (tą akimirką jis tampa stebimuoju). Na, žinoma, jis skambina, kam reikia ir t.t. Netrukus pasirodo šio eksperimento dalyvis. Jis įsiveržia į telefono budelę ir pradeda aiškinti, kad ką tik buvo čia, o išeidamas paliko savo piniginę. Tas stebimasis, žinoma, pasako, kad nematė jokios piniginės, dar apžiūri būdelę su tuo pametusiuoju, maždaug, aš nemeluoju. Tačiau piniginės savininkas atkaklus. Jis kartoja, kad neva ką tik buvo čia ir piniginę paliko tik prieš kelias akimirkas. Ir žinot ką – anksčiau ar vėliau tas stebimasis būna pasiryžęs atsegti SAVO kuprinę, parodyti SAVO kišenes tam, kurio nė nepažįsta ir tik tam, kad įrodytų savo nekaltumą. Jis pasijunta esąs KALTAS. Kaltas dėl kažkokios piniginės, kurios niekada savo gyvenime nematė, kurios net nebuvo. Jis pasijunta kaltas be jokios kaltės.

        Vakarų pasaulis, biblinės kultūros yra paremtos kaltės jausmu. Pirmųjų tėvų – Ievos ir Adomo – kaltė mus persekioja visą gyvenimą. Tiksliau, tai jie kalti, kad mes čia vargstame. O galėtume dabar mėgautis Rojaus sodo vaisiais ir klausytis nesibaigiančių paukščių ulbėjimų. Bet ne. Jie neteko Rojaus, o mes čia kankinamės už jų nuodėmę. Mes irgi esame jų kaltės dalininkai. Mes irgi esame kalti. Kaip žinoma, Kristus atpirko jų nuodėmę savo kryžiumi. Ir mūsų taip pat. Ir jei gyvensime teisingą gyvenimą nepasiduodami nuodėmei, visi sugrįšime atgal į ten, iš kur buvome išvaryti. Tiesa, ne mes buvome išvaryti, bet tie du, tačiau, nors mūsų ten ir nebuvo, vis tiek esame KALTI dėl to, ko nepadarėme. Teologinis šio klausimo sprendimas kur kas paprastesnis. Tačiau kaltė lieka ir su Kristumi. Sakot, a, maždaug, prieik išpažinties ir nesijausi kaltas. Bet tai kas kita. Aš jaučiuosi kaltas ne tik kai kažką padariau ne taip ar kai nepadariau. Aš esu KALTAS visada, net kai nuo manęs niekas ir nepriklauso. Tai net ne jausmas. Tai būsena. Aš esu kaltas dėl sulūžusios rankenos, nepaklotos lovos, neišplautų indų, nenupirkto cukraus, neišlaikyto egzamino, suplyšusių batų, sudužusio eglutės žaislo, pripaišytos knygos, kvailos šukuosenos, spalvotų batų raištelių, ištrypto gėlyno, nulūžusio rakto, perdegusios lempos, iškritusio danties, katės apmyžto kilimėlio, pradurtos dviračio padangos, supuvusių obuolių, nešvarių kojinių, prisvilusios košės, vėjo užpusto degtuko, skrandžio opos, klaidos sakinyje, dėl neparašytos eilutės, prakaitavimo, negražių sapnų, verkiančio vaiko, vėlavimo į traukinį, vėlavimo į pasimatymą, dėl žmogelio troleibuse, kuris neturi talonėlio, dėl mamos sugadintų nervų, dėl išdaužto stiklo, kaltas, kai praeivio prašau cigaretės, kaltas, nes neturiu savo, kaltas, kai netyčia kažkam užlipu ant kojos, kaltas, kai man užlipa, kaltas, kai traukiny užima mano vietą, kaltas, kai atsiprašau, kaltas, kai nusičiaudėju kino teatre, pačioje įdomiausioje filmo vietoje, kaltas, kai tyliu, kaltas, kai atsisveikinu su tavimi visam laikui, kaltas, kai nepaskambinu, kaltas, nes neskaitau knygos, kurią visi šiandien skaito, kaltas, nes kiek kitaip galvoju, kaltas, nes neperku ir neparduodu, nesiklausau popso, nebalsuoju, nevaikštau į barus, nešvenčiu vasario keturioliktos, kaltas, nes neturiu savo elektroninio pašto, automobilio, bavarų paskutinio albumo, kaltas, nes nemiegu su bet kuo, nežiūriu krepšinio, nemačiau „Matrica. Revoliucijos“, neauginu raumenų, nevaikštau į sporto klubą, kaltas esu kaltas esu labai kaltas... Mano mylimajai nulūžo nagas. Aš net nebuvau šalia, kai tai nutiko. O jei ir būčiau buvęs, kas iš to? Teisinuosi. Vadinasi, esu kaltas. Nes nebuvau, nepaguodžiau, neapkabinau, nepapūčiau, nenuraminau. Ir visiškai nesvarbu, kur tada buvau, ką veikiau, esu kaltas, nes nebuvau... Sykį prieš Naujuosius „tranzavau“ Žemaitijos miškų link. Vilniuje susistabdžiau baltarusio „fūrą“, kuris važiavo į Klaipėdą. Kai taip pasiseka, jautiesi tikrai šventiškai. Nereikia eiti per visą Kauną, nereikia stoviniuoti prie Devintojo forto, nereikia šalti, nereikia laukti. Tiesiog važiuoji. O ir vairuotojui, juk jei jis sustojo, vadinasi, norėjo padėti, gal pašnekėti, gal tiesiog reikėjo jam bendrakeleivio, kuris neleistų užmigti prie vairo. Taip ir važiavom pamažu jūros link šventinių nuotaikų apsupti. Prieš išlipdamas, žinoma, padėkojau ir palinkėjau gerų švenčių, o jis, tokiomis kraugeriškomis akimis žvilgtelėjo į mane ir reikliu balsu paklausė: „ A dengi?...“ Dieve, kaip aš sutrikau. Ir ne todėl, kad jis prašė pinigų. Tai įprasta. Bet todėl, kad jis reikalavo. Jam tai irgi buvo įprasta – stovi kažkas kely, „tranzuoja“, natūralu, nori važiuoti, vadinasi, užmokės, kodėl gi nepaėmus, juk vis tiek į tą pačią pusę, o atliekami pinigai prieš šventes – neprapuls... Aš jam puoliau aiškinti, kad pas mus neįprasta už tai mokėti, o jei vairuotojas nori pinigų, tai prieš sodindamas kažką į automobilį pasako, kiek tai kainuos. Gražiai tai sakiau, pagarbiu tonu. Teisindamasis. Gindamasis. Prieš užtrenkiant „fūros“ duris dar girdėjau, kaip jis mane prakeikia. Tiesą pasakius, tai girdžiu ir šiandien. Esu kaltas. KALTAS, nes sušikau jam šventes, nes nuvyliau, nes neužmokėjau, nes priverčiau keiktis, nervintis, nes apgavau, nes dabar jis niekam nestoja, o jei ir stoja, tai reikalauja didelių pinigų. Ir važinėja jis sau „fūra“ po „svietą“ ir keikia „litovcus“, nes jie vagys ir apgavikai. O mano kaltė auga. Ji plečiasi ir veši su kiekvienu žodeliu, kiekvienu žingsniu, kiekvienu kvėptelėjimu ir pirstelėjimu, su kiekvienu žvilgsniu ir rankos paspaudimu, su kiekviena mintim ir kiekvienu krenkštelėjimu. Ji auga ir klesti, tempdama paskui pirmųjų tėvų kaltę, kaltę tų, kurių nė nepažinojau, apie kuriuos niekada nieko negirdėjau, kaltę mano protėvių, senelių ir tėvų. Mano paties kaltę, kuriai nėra galo, kol gyvas. Ir kai manęs klausia, kaip gyveni, visada jaučiuos kaltas, kad ir kaip gyvenčiau. Nes esu kaltas ligi paties savo dugno, ligi pačių skliautų. Aš savo kaltę matau atsispindinčią praeivių žvilgsniuose, naktį iškritusiame sniege, gatvės žibintuose ir reklamų stenduose, laikraščiuose ir televizoriuje. Man apie ją nuolat primena filmavimo kameros, parduotuvių vitrinų grotos, apsauginio racijos džeržgesys, apsauginiai parduotuvių vartai, automobilių signalizacijos, knygų magnetinės apsaugos, neprašaunamos ir neišlaužiamos durys, durys, pro kurias įeiti PAŠALINIAMS DRAUDŽIAMA, užrakintos durys, raktai ir kodai, šviesoforai ir pėsčiųjų perėjos, bananai ir antrankiai, kampai ir žirniai, diržai ir net saldainiai...

        Ir net kai kažkam mėginu įrodyti savo nekaltumą, net ir tada esu KALTAS.

        Kaltas, kad esu...

         (Šia prasme kaltė nėra priežastis, o juolab – pasekmė. Ji – SAVASTIS).

        Taip ir sukasi kvėpavimo ritmu many užstrigusi plokštelė.

        2005 m.