gediminas kajenas        Dievaži, nors tu ką, jaučiu panišką parduotuvių baimę. Bijau visokių super, hyper, maxi ir kitų, kurios kėsinasi į didesnio ar mažesnio miesto statusą. Mane net nutvilko mintis pagalvojus, kad šiandien, eidamas ten ir ten, būtinai praeisiu pro vieną iš šių modernių šventovių. Mėginu slapstytis, slinkti pažeme, kiemais, bėgioti nuo medžio prie medžio ar nuo vieno automobilio prie kito. Išmėginau viską – nepadėjo. Kelių praeivių buvau net įtartas, jog rengiu partizaninį sąmokslą, dar kelių, kad aš – chroniškas ligoninės be rankenų pacientas. Tačiau ir tai negelbėjo. Niekas neprisidėjo prie mano slaptos revoliucijos, niekas net neišvežė manęs ten, kur savaip šilta. Visos pastangos apeiti, aplenkti ar pasislėpti kiekvieną kartą nueina perniek, nes anksčiau ar vėliau vis tiek kaktomuša susiduriu su besišypsančiais individais, kurie maišuose nešasi savo išsvajotą LAIMĘ ir dieviškus prizus nuo pačių švenčiausių PREKYSTALIŲ. Esu apsupty. Ir žinau (na, sau aš nemeluoju, todėl paprastai drąsiai rėžiu tiesą į akis), kad nepaspruksiu. Čia ir supūsiu, šalia visų šitų gražių šypsenų ir dieviško PASIRINKIMO...

 

        Sako, baimę galima nugalėti tik tada, kai ją pripažįsti. Sakai maždaug taip: „Ai, aš bijau“, ir tada eini sau į mišką ar drąsiai darai tai, ko prieš akimirką bijojai kaip velnias kryžiaus. Pripažinta baimė - jau ne baimė. Taip moko visokios modernios psichologijos, ezoterikos ir šurum-burum bei abra-kadabra. Sykį ir aš ryžausi. Nusispjoviau pro kažkurį petį (buvau labai susijaudinęs, todėl nė nepamenu, pro kurį) ir žengiau į savo BAIMĖS šventovę (tiesa, prie įėjimo vos nepaslydau ant banano žievės, o dar po mirksnio vos nepatekau po tūkstantinio vežimėlių traukinio ratais).

 

        Manot buvo nemalonu? Dieve, kaip jūs klystate. Į mane plūstelėjo šiluma, ir aš apsalau, nes niekad nemaniau, kad mano baimė tokia ŠVIESI, ŠILTA ir ŠVARI. Šis trejetas tegalėjo reikšti dievišką kilmę to, ką čia išvydau. Mano Dieve, tariau lyg sau, nes niekada negirdėjau Jo atsakant man, kaip čia GERA. Ir, o nuostabybe, Jis atsakė (tiesa, moterišku balsu): „Švieži pomidorai - tik trys litai devyniasdešimt devyni centai, kilogramas obuolių – du devyniasdešimt devyni, keptas viščiukas – aštuoni devyniasdešimt devyni, šprotų paštetas - tik devyniasdešimt devyni centai, juoda duona – du devyniasdešimt devyni, sausainiai „Mano pasaka“ – litas devyniasdešimt devyni, pusė litro degtinės „Ekstazė“ - tik dvylika litų devyniasdešimt devyni centai...“ Netrukus Dievas, palinkėjęs gero vakaro ir nuostabaus apsipirkimo, pranyko, o jį (gal reikėtų sakyti „ją“) pakeitė ang(e)liškais balsais dainuojančios skaistaveidės mergelės (aš taip įsivaizdavau, nes jų balsai buvo tikrai SKAISTŪS). Ištiktas palaimos, su šypsena veide stovėjau apspangęs nuo visko ir buvau panašus į šimtą kitų, vis einančių pro šalį. Norėjau šokti prie kiekvieno iš tų gražiai apsirengusių, taip švelniai susikibusių ir meiliai besišnekančių ir tarti jiems: „Mes visi esame viena, Tu ir aš, šioje nuostabioje šventovėje, kur pats Dievas kalbina žmogų ir praneša, kur eiti, ko šiandien ieškoti...“ Norėjau išbučiuoti visus, bet nedrįsau (šiaip esu gan kuklus žmogus), todėl likau tik šypsotis gražiai atspindėdamas kitų gražias šypsenas.

 

        Ir pasileidau visas išsišiepęs savo, jau ne baimės, o MALONUMO šventovės viduriuosna.

 

        Kiek čia visko buvo. Nuo visokiausių dalykų net lentynos lūžo. Dažnai mano žvilgsnis užkliūdavo už kažko, ko net neįtariau esant, o jei kas būtų paklausęs, kur tai dėti ar kam štai šis reikalingas, nė nebūčiau žinojęs ką atsakyti. Tačiau neėmiau to giliai savin. Kur jau mano neišmanymui lygiuotis su ŠVENTOVE. Juk ji kur kas DIDESNĖ, nei mano galvoje tilptų. Ji neaprėpiama ir PASLAPTINGA, kaip tik Dievybė ir tegali būti paslaptinga. Dievaži, niekada gyvenime neturėjau tokio PASIRINKIMO galimybių – tėvai papuolė nei į tvorą, nei dar kur, darželis su siaubingai stora auklėtoja, kuri mušdavo šlapiu skuduru, jei nemiegodavom pietų metu (negalėjau nė rinktis - miegoti ar ne), žaislai – vienas vienintelis automatas „Kalašnikov“, kurį, tiesa, aš siaubingai mėgau ir net nešdavausi į lovą, jei kartais bemiegant baltieji užpultų (kai dabar pagalvoju, tai nė priešų negalėjau pasirinkti). Po mokyklos, kurioje taip pat visi mokslai buvo parinkti už mane, o merginos - tokios pasibaisėtinos, kad nė nebuvo iš ko rinktis, išėjau griovių kasti – giminės tradicija tokia (mano tėvas buvo griovių kasėjas ir motina kartais, ir senelis - duobkasys, o prosenelis rusams apkasus kasė per kažkurį ten karą). Nuo pat mažumės mane šaukdavo tai „Grioveliu“, tai „Kastuvėliu“, tad aš ir patikėjau, kad ne kur kitur, o būtent grioviuose praeis visas mano gyvenimėlis.

 

        Taigi galite įsivaizduoti, kaip buvau priblokštas šio naujo ir tokio nuostabaus pasaulio. O labiausiai mane svaigino ŠVIESA. Niekada jokiam griovy tokios neregėjau, na, tiesa, kartą, kai vienoje statybų aikštelėje ant galvos užkrito plyta ir aš patekau į komą, tada mačiau tą tunelį, o gale, kaip žinote, šviesą, bet ji buvo kiek blankesnė nei ši Akinama ir Gaivinanti. ŠVARA ir ŠILUMA taip pat mane pakerėjo ir buvau gal kiek sutrikęs dėl savo išvaizdos, bet tai truko vos kelias sekundes. Mane prarijo ši šventa GAUSA, ir aš puoliau čiupinėti visą, kas papuolė mano kely – bananus ir persikus, egzotiškas jūrų gėrybes ir dešras, šiltus batonus ir kavos pakelius, ir viską liečiau savo rankomis, mat esu mažatikis ir man reikia sukišti pirštus, kad patikėčiau. Ir aš tikėjau...

 

        Nežinau, kiek praslinko laiko, bet galų gale suvokiau, kad, matyt, jau reikia eiti namo, nes nevalia ilgai užsibūti Dievybės prieglobsty ir nutariau ką nors parsinešt namo, kaip atsiminimą, kad daugiau nėra BAIMĖS, ir aš laisvas. Aš galiu RINKTIS. Kišenėje žvangėjo trys litai, ir aš nusprendžiau nusipirkt pakelį papirosų „Belomor kanal“ bei mažytį šokoladuką „Kaukė“. Ir pradėjau paieškas...

 

        Tai truko amžinybę, kuri palengva iš svaiginamo MALONUMO virto KOŠMARU. Visokie mažmožiai lentynose, gražiai supakuoti niekai, blizgučiai ir siurprizai akino mane ir kvietė, ne, nekvietė, o reikalavo: „Paimk mane, tau manęs reikia, be manęs tau nė dienos nepratempt“ ir geidulingai mirkčiojo akimis, stverdavo mane, praeinantį pro šalį už puspalčio ir mėgindavo įsiverst į savo glėbį. Stengdamasis išsisukti nuo tų nešvankiai blizgančių žvilgsnių, tris kartus virtau ant baltų plytelių ir kaipmat suvokiau – ši pedantiška ŠVARA išvien su jais. ŠVIESA ūmai apakino mane ir virto gūdžia tamsa, kurioje negalėjau atrasti nė savo paties rankų. Visos PREKĖS troško būti mano, o man tereikėjo mažo šokoladuko ir sumauto pakelio papirosų, kurių ten net nebuvo...

 

        Dabar žinau, jų ten nebuvo, nes jie ne tokie išvaizdūs kaip visi kiti. Nes per mažas, per menkas šokoladas, o papirosai – bjauraus skonio. Jie nederėtų prie šio MAKABRIŠKO karnavalo...

 

        Taip, Jūs galite sutartinai visi choru dainuoti, kad maždaug ech, tu, niekada nemokėjai rinktis ir dabar nesugebėjai, bet aš Jums atsakysiu: „Argi mano norai buvo tokie dideli?“ Ne, nė velnio jie nedideli. Jie vos įžiūrimi toje MILŽINIŠKŲ galimybių ir toje trijų Š... kakofonijoje...Jūs, kurie išeinate iš TEN pilnais krepšiais savo LAIMĖS ir grakščiai šypsotės, nė neįtariat, kad ne Jūs renkatės, bet Jus pasirenka dailiai įpakuoti niekai. Ir gal atėjote čia norėdami įsigyti tik mažą šokoladuką, bet išeinate nešini dėžėmis šokoladinių saldainių, sausainių, įmantriai įdarytų pyragaičių ir keksų. Nesakau, kad to Jūs nesuvalgysite ar kad tai baisiai negardu. Bet juk Jums to nereikėjo, kai žengėte pro šios šventovės duris.

 

        Akys meluoja...

 

        Kartą buvau parduotuvėj. Daugiau neisiu. Partizaniškai slapstysiuos ar kaip idiotas vaikščiosiu ratais, bet neisiu. Ir gal dar tūkstantį kartų atsidursiu veidu prie savo BAIMĖS šventovės durų, bet daugiau nė žingsnio. Aš ir dabar bijau. Slapstausi ir bijau. Bet be šitos BAIMĖS aš daugiau nieko neturiu ant šio svieto.

 

        Mano BAIMĖS šventovė nuvirs su manimi...

 

        2005 m.