simkute_lidija



NEONO KLYKSMAI


apakina
išvargintą upę

žmonės sustoję
gyvenimo greitkelyje

Surask man darbą
duok man gryno oro

palikite paukščiams erdvės

 

 

 

LAIPTINĖS TAMSOJE


blausioje NYC gatvėj
pasigirdo balsas

Ei, nori ušsirūkyt kanapių
kad susuktų tau galvą

raudonai dažyti laiptai
išsilaisvina iš šviesos
gelžbetoniniame East Village

kur juodoji magija miega
ant juodos odos
baltos odos
tatuiruotos odos
ir ant skustgalvių

iš kanalizacijos
dvokiantys garai
pakilo iš miesto
verdančio vidurio

 

 

 

NEBIJOK


išblyškusi moterie
tu esi mano amžina sesuo -

prabilo juodis
lipdamas iš New York`o metro
laikydamas trimitą

Jei neduosi man pinigų
nunuodysiu tave narkotikais -

atsklido balsas
iš atsivėrusio dangaus

stogų kaminams spjaudant
amžiną ugnį

 

 

 

PAUKŠČIAI KLYKIA


pelenuos

jų pilnos lietaus akys
laukiančios
kada apgaubs juos
ta mėlyna tamsa

staiga žaibas perskelia
paukščio kaukolę

skrieja pilkos plunksnos

 

 

 

 

NORIU KAD IŠNYKTŲ


miesto spalvos

išnyrančios iš
automobilių vamzdžių

vasaros karštyje
nuolat dega keliai

romėnų šmėklos purškia
vandenį ir aukoja druską

 

 

 

JI EINA


apsirengusi
mėlynų svogūnų
žieve

medžių kaulai
kranksi žalioj saulėj

akmenų žolė
raižo laiptus

jai kopiant

kalno kaulais

 

 

 

SUPLYŠĘS AITVARAS


medžio viršūnėj išvydo
apdriskusią lėlę
prie medžio kamieno

muilo burbulai
vaivorykštauja kapuose
sustingusioj gamtoj

mes sėdim ant tvoros
pakilus nerimui

jaučiam užmirštų veidų
virpulį
bijodami nežinomo
nurašyto sapne

 

 

 

ŠIAME BE VIETOS TEATRE


užmirštame savo eiles

suklumpame vaidmenyse
iš praeities ir dabarties

bežiūrėdami į plojančius
dūsaujančius klausytojus

 

 

 

DEBESYS NUSILEIDŽIA


niūriam rudeny

vėjas išdraiko
knygos lapus

nejaukus klyksmas
perskėlė veidrodį

stiklo šukės
išsibarsto sienose

 

 

 

SAULĖS NUGLOSTYTOS


Kalkutos sienos

kur kaminai sukasi
ir dirbtinis juokas
raižo kūną

esu davusi lietų
gavusi lietų
ateinančiam lietui

 

 

 

KAI MIRŠTAME


daugelį sykių

ir gyvename
daugelį gyvenimų

užmirštame

kuris buvo kuris
ir
kas buvo kas

kartais
užsimiršę

prisimename

 

 

 

MANO MOTINA*


sėdi
ir stebi
raudonus eukaliptus prie upelio
praeivius su šunimis
prieš daugelį metų
sodintas rožes ir krūmus

ji linkteli galvą

korelos klykia
kukabaros kvatojasi

ji girdi

lakštingalos giesmę
savo gimtajam kaime

____________________
* gegužės 20 d. mirė mama

 

Literatūra ir menas, 2004-06-25