Jonas_Zdanys_foto        Dūmų stulpuose iš pažiūros stoka griežtos sistemos ar hierarchijos. Jie sklinda erdvėje, neretai įgydami keisčiausius ir netikėčiausius pavidalus. Praranda griežtą formą vos pradėję egzistuoti. Yra nepriklausomi, neįspraudžiami į rėmus, vienijami savo vientisumo ir prigimties. Anot poeto, „Begalinis dūmų stulpo grožis“ (eil. „Kaulai“, p. 75) – Nėra dūmų be ugnies, –  sakome. O ugnis turi daug pavidalų ir išraiškos formų. Jono Zdanio eilėraščiai – savotiški poetiniai zigzagai. Tekstų sklaida erdvėje iš dalies apsunkina skaitymą, bet veikiausiai tai tyčinis eksperimentas. Knyga tampa dvisluoksnė: pirma akis fiksuoja grafinę teksto raišką, teksto fragmentus ir po to prasmės visumą. Neretai tokios sudėtinės teksto dalys, pasirodo, geba egzistuoti visiškai savarankiškai. (Eugenija Vaitkevičiūtė)

 

 

        zdanys_Dumu_stulpai

 

 

        SAUSMETIS

 

        Šią vasarą nebuvo lietaus.

        Dienos slinko lėtai

        viena po kitos

        į baltą beribį orą,

        tankiu sluoksniu kabantį

        tarp dangaus ir žemės.

 

        Dar kartą nubundu gerokai prieš aušrą

        ir spoksau į siauras lango užuolaidos juosteles.

        Nieko beveik nesimato lauke

        iš šios vietos

        tik kelios blausios švieselės tolumoje,

        atsispindinčios lango stikle,

        ir tamsi aukštų medžių briauna,

        ryškėjanti oro ir debesų fone.

        Kelios žvaigždės mirksi juodose properšose.

        Plonas dulkių sluoksnelis

        kaupiasi tolimiausių sienų kampe.

        Mažas rudas vabalėlis prabėga.

        Užsnūstu, paskui staiga pabundu

        sumišęs ir apkvaitęs klausydamas,

        kaip ji plasnoja po kambarį.

        Atpažįstu jos staigių judesių garsus,

        kuomet ji sustoja šen ar ten

        kaip ir kiekvieną rytą.

        Aš kiek tik galiu prisiploju prie grindų,

        prispaudžiu veidą, kiek pasislenku,

        kad kieti mediniai lovos skersiniai

        ne taip slėgtų pečius.

        Lova sugirgžda,

        kai ji sėdasi apsimauti kojinių

        ir vos girdimai šnopuoja

        nuo nedidelės pastangos,

        keldama ir nuleisdama kojas.

        Guliu ramiai, tyliai alsuodamas per burną,

        įsitempdamas, kai lovos skersiniai

        stipriau prispaudžia.

        Žinau, palengvės, kai ji atsistos.

 

        Svarstau

        su vos juntamu malonumu ir pasitenkinimu,

        ar ji žino, jog esu čia.

        Jeigu taip, tai aš nesiruošiu bėgti,

        o ir ji nesivytų manęs.

        Metai, čia praleisti, atrodė priimtini man,

        nematomam jos kasdieniškų

        ir ypatingų įvykių dalyviui,

        nors pastaruoju metu

        tai pradėjo atrodyti vis banaliau,

        nuobodžiau, ne taip, kaip aš vaizdavausi tą naktį,

        kai pirmą kartą įšliaužiau į šią keturkampę erdvę.

        O gal visa tai dėl to,

        kad nieko dieną negėriau, nevalgiau,

        o kaitra šiame mažame kambary

        kas vasarą vis tirštesnė ir vis labiau stingdanti.

        Ne.

        Ji rami, užsimiršusi, susigyvenusi

        su šio namo garsais, su tarp jų pasimetusiais

        mano atsitiktiniais rytiniais trūkčiojimais

        bei krustelėjimais ir naktinėm tyliom dejonėm.

 

        Kartais girdžiu paukščių čiulbesį,

        jai atidarius langą,

        ir tada užsinoriu pajusti orą,

        kuriame jie gyvena, ant savo odos

        ar užsigeidžiu kristi aukštielninkas

        į saldų gėlių kvapą

        ir žvilgsnį įsmeigti į debesis,

        kaip senis kad žvelgia aukštyn

        tardamasis su dvasiomis.

        Bet iš čia neįstengiu įžvelgti,

        kas nusitiesia į melsvą vos beprisimenamą tolį,

        bandau susirinkti save

        tarp dulkių ir išbarstytų segtukų.

        Žinau, tai tik laiko klausimas,

        kada būsiu surastas su baimės

        ar nustebimo klyksmu

        ar galų gale pasiduosiu

        kurią nors staigiai užgriūsiančią valandą.

 

        Štai diena, kurios laukiu

        trokšdamas pakilti galingas ir perkeistas

        ir žengti į pasaulį,

        spindėdamas visomis šviesomis,

        su nepažįstančio nakties baimės aklojo pasitikėjimu.

 

        Tačiau tai ne ši diena.

 

        Galų gale, ką iš viso išvysi žengdamas,

        plačiai atvėręs akis?

        Šį rytą vėl, po to,

        kai ji iškeliavo j paslaptingą gyvenimą

        už šių sienų, kurs kabo mano atmintyje

        it beformė pilka suknelė,

        aš prisitraukiu kelius prie smakro

        tykodamas kitos progos,

        baltos sienos aplink ir lova virš manęs,

        primenančios, kur aš esu,

        mano lėti ir įprasti judesiai grindimis

        slenkančioje šviesoje it atgautas pasitikėjimas,

        kad visas aš – siela,

        ir galiu pakilti iš čia kada noriu,

        begalinis bei laisvas,

        ir plūstelti į dausas.

 

        Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

 

 

        NATIURMORTAS

 

        sutemoj

        vabalai pabunda

        tarakonai

        oras

        pilnas

        musių

        jeigu mirsiu smėlynuose

        skruzdės

        ir smėlis

        mano kaulus

        švariai nuvalys

        greitai pasisuku

        susijaudinęs

        pamišęs

        viena

        tobula

        ilga

        ekstazė

        nuo

        lopšio

        iki

        karsto

        retkarčiais pertraukiama

        vabzdžių

        dūzgimo

        nejautrus

        šalčiui nei kaitrai

        mąstau

        vis tą pačią

        senatvės mintį

        galiu pasirinkti

        ko musės

        negali

 

        Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

 

 

        LOPŠINĖ

 

        naktis

        šviesa tirpsta

        tarp medžių šaknų

        kur tu bėgi

        kūdikėli

        per šviesos klanus

 

        tie kurie mirė

        ten

        jau seniai mirę

        jų saviti kapai dingsta

        šviesoje

 

        pabrinkę nuo saulių

        išdžiovinti vėjų

        šalnų užšaldyti

 

        kur tu bėgi

        kūdikėli

        per šviesos klanus

 

        pirštai

        sustingę

        tiesiai pirmyn

        siekia

        tos vietos

        kurios

        šie žodžiai

        nepalies

 

        Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

 

 

        SOLSTICIJA, ANKSTI RYTĄ PRIE LANGO

 

        kuomet ji mirė

        mano dešinės rankos pirštai

        suplėšėjo – – – –

 

        tada galėjau jausti

 

        kirmėlės raudančią pūgą

 

        beprotišką gailestingumo jūrą

 

        ryškią liūdesio adatą

 

        absurdiškai trupantį meilės ledą

 

        ir sniegą

        kuris visur

        ūkanoja

        nevienodai

        akinančiai

 

        kuriame

        gimsta

        naujosios

        mirties karalystės

        dūriai

 

        pats giliausias

        paskutinysis baltas

        taškelis kurian

        visas pasaulis

        šį rytą krinta

 

        Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

 

 

        PASITIKĖJIMO ŠAKNIS

 

        kur nors

        visada

        guli

        vienišas

        nukankintas

        vaikas

 

        atsimenu vieną

        kuri

        nors amžius skyrė

        nuo pačių mažiausių vaikų

 

        vis dar

        mūsų akyse

        tebebuvo vaikas

 

        kurią

        jie čia atvedė

        ir sužalojo

 

        pačiam tėvui matant

 

        kuri

        matė

        kaip jį

        pažemino

 

        ir matė

        kad jis žinojo

 

        ką ji matė

 

        o gal tuomet

        ji jau nebegalėjo matyti

        ir

        žinojo

        ką ji žinojo

        kaip nors kitaip

 

        iš jo balso

        skambėjimo

 

        kai jis prašė

        pasigailėjimo

        kai jis prašė

        kad sustotų

        kai jis puolė juos

        ir draskė nagais

        tartum laukinis žvėris

 

        kol jį

        pargriovė

        ir sumušė

        po to ji nebeturėjo

        tėvo

 

        jis buvo sunaikintas

        jis buvo negyvas žmogus

 

        tas tėvas

        galėtų būti

        visų tėvų

        provaizdis

        kuris žino

        kad vaikas

        kankinamas

 

        kuris žino

        kad jis nebedali

        apsaugoti

 

        nenuostabu

 

        kad jis norėjo

        giliai savyje

        surikti

 

        mirti

 

        aš atvykau

        per vėlai

        jinai jau

        buvo nustojus

        pasitikėti

        tėvu

 

        Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

 

 

        ĮRAŠAI PARAŠTĖSE MALDAKNYGĖS,

        RASTOS NAMO PALĖPĖJE PO NEPASKELBTOS

        NETEKĖJUSIOS MOTERS MIRTIES

 

        o tėve tėve

 

        taip norėjau

 

        įminti tavo pirštų ir plaukų

        paslaptis

 

        šliaužti užsimerkusi tavo kaulų

        koriais

 

        sužavėta klausytis tavo nervų

        giesmių

 

        plaukti laiminga ramia tavo kraujo

        jūra

 

 

        o tėve tėve

 

        taip norėčiau antrąkart gimti

 

        sugrįžti čia nesutepta ir skaisčia

 

        malonia gražia naujagime

 

        besišypsančiu kūdikėliu

 

        laiminga mergyte

 

        linksma mergina

 

        raustančia nuotaka

 

        meilia žmona

 

        švelnia motina

 

        gyventi apysakoje

 

        kuri gražiai prasideda ir laimingai baigiasi

 

        mažame miestelyje

 

        su gerais kaimynais

 

        miegančia kate ant slenksčio

 

        pelargonijom po langais

 

        pakantumo saule virš galvos

 

 

        o tėve tėve

 

        visur migla

 

        gėlės pavirsta į dulkes

 

        žemė tvoros neišsaugoja

 

        vėjas be perstojo švilpia laukuos

 

        mėnulis supasi amžina delčia

 

        naktis perrėžia tolimus kalnus

 

        nemirtingi akmenys renkas po kojom

 

        rankos vis dar tuščios

 

        akyse temsta

 

 

        tėve o tėve

 

        Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

 

 

        RAŠTELIS ORE

 

        ji krito

 

        grįžo namo tą dieną anksti popiet

        parnešė sūnui maisto

        į kambarį jo savo grakščią ranką įkišo

        jis kalbėjo telefonu

        ir matė ją akies kampučiu

 

        ji krito

 

        parnešė sūnui maisto

        jis kalbėjo telefonu

        į kambarį jo savo grakščią ranką įkišo

        parodė ką valgyti jam

 

        ji krito

 

        nuėjo į savo kambarį uždarė duris

        atsisėdus lovos kampe

        rasė sūnui raštelį

        apie gyvenimo maistą

        jam kalbant telefonu

 

        ji krito

 

        atsistojo ir apsirengė megztuku

        paėmė rankinuką

        grakščia ranka

        stabtelėjo prie jo kambario durų

        jam kalbant telefonu

 

        ji krito

 

        išėjo pro duris

        apsimovus gražiausius batus

        su rankinuku po pažastim

        laiptais užlipo į devintąjį aukštą

        jis matė jos ranką akies kampučiu

 

        ji krito

 

        susirado langą

        atidarė jį savo grakščia ranka

        kuria rašė raštelį sau

        plūstančiame ore

        jam kalbant telefonu

 

        ji krito

 

        išskrido pro langą

        devintajam namo aukšte

        palikus prie durų

        rankinuką megztuką ir batelius

        jam kalbant

 

        ji krito

 

        jis kalbėjo telefonu

        pro langą

        matė jos grakščią ranką

        rašančią gyvenimo raštelį

        jai plaukiant ore

 

        jis kalbėjo telefonu

        jos akies kamputyje

 

        Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

        Skaityti toliau