Zigmas-Gele_foto
BERNO MEILĖ
Jauną mergą aš mylėjau –
Ji mane mylėjo;
Aš tylėjau visą laiką.
Ir jinai tylėjo.
Ruduo dingo kaip svajonė,
Daug iškrito sniego;
Paukščių miške nebeliko –
Ir jinai pabėgo...
Esu dabar vienui vienas:
Sėdžiu, rūkau pypkę,
O šventadienį su vaikais
Mušu kieme ripką...
Dar biškutį čia pridursiu –
Žėdna merga toki.
Mane metė, mes ir tave.
Tat gerai žinoki.
[1911]
Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.
JIE
Pažvelk čia, drauguži, kaip visa kas sukas
Linksmai ir laimingai bangoj užmiršties,
Ir tuoj nuo akių tau slopinantis rūkas,
Matysi, nukris, kaip retežiai nakties.
Žiūrėk, kaip jie šoka... jiems vargas nerūpi.
Jų širdys ištirpo nuo laimės trumpos...
Ko lauki? Ko čia ant tos vietos betupi?
Ir tau juk ar laikas prie jųjų krūvos...
Tu pyksti... Išbalęs kaip giltinės veidas,
Tu ieškai sau darbo tik labui vergų.
Pakaks dėl tavęs!.. Jų saulutė jau leidos.
Antros neužšviesi... nebus tiek jėgų...
O ten kaip malonu... Ten visa kas žaidžia,
Ten laimė, lygybė ir meilė šventa.
Seniai ir tavęs pasiilgę jie geidžia
Savąja širduže jausminga, šilta.
Eik, eik ten prie jų, kur ničniekas nerūpi,
Kur širdys ištirpo nuo laimės trumpos...
Ko lauki? Ko čia ant tos vietos betupi?
Ir tau juk ar laikas prie jųjų krūvos.
[1911]
Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.
KAIME
(Skiriu draugui Jonui N-iui)
Vėl kaimo vėjelis į gelmę širdies
man papūtė meiliai srove gyvasties.
Vai, eisiu į pievas, laukus pabraidyti,
kad paskui galėčiau ir tau pasakyti,
kaip kviečiai bujoja, kaip gelsta rugiai,
kaip pievos varsotos žaliuoja gražiai,
kaip senasai miškas per amžius gyvena
ir ką jisai mato, ir ką jisai mena.
Už kaimo pakluonių, klojimų tuščių
žaliavo, bujavo rėželis kviečių.
Jis tęsėsi ligi spraunučio upelio,
o paskui už jo ligi dulkančio kelio.
Rugiai dar negelto, ir žvirblių pulkai
jų nelesė dar, nors jau buvo grūdai;
tiktai vasarvidžio įkaitintą dieną,
gėrėdamos laisve ir šiluma viena,
malonus vėjelis pietinės šalies
mylavo jų varpas sapnais užmiršties;
ir sunkiosios varpos dėkingai lingavos,
ir lengvo vėjelio malone didžiavos,
ir snaudė ramiai ant upelio krantų,
ir, kupinos norų, siekimų aukštų,
norėjo, kad meiliai vanduo jas pagautų,
lipšniai išmyluotų, širdingai nuplautų,
nuneštų, nuvežtų į kitas šalis,
kur siaučia ir badas, ir skaudi mirtis...
E, daug jos laimužės pasauliui norėjo
ir vis apie tai upeliukui kalbėjo.
O skaisti saulutė maloniai, jaunai
žiūrėjo į kviečius ir juokės linksmai;
žiūrėjo ir glostė bangas jų žaliąsias,
ir džiaugės, kad nieks didesniųjų nerasiąs.
Ir jos, matai, būta motušės geros:
ji jautė, kad varpos tada tebujos,
kuomet jos gaus šilimos ir drungno lietelio,
ir šilto, malonaus pietinio vėjelio.
Rugius apėjau. E, vilioja kviečiai,
jų nokstančios varpos, pilnieji grūdai,–
bet miškas meilesnis... Nukaksiu į jįjį...
(Tu, mano širduže, jaučiu – vėl atgyji!)
Man pajautos ima ten žaisti jaunai,
ir gimsta svajonės, ramybės sapnai.
Klevai augaloti, berželiai nuskarę
kažką ten niūniuoja, slaptai susitarę,
ir žiūri į viršų, pakėlę šakas,
ar, dangun įkopus, saulutė juos ras?
Šalia jų laimingos sesutės eglaitės,
sustojusios krūvon ant minkštos žolaitės,
tyliai šnekučiuojas globoje beržų.
Vai dieve, kaip girioje miela, gražu!
Man laimė vaidenasi... Mesiu rašyti!
Geriau dabar imsiu ošimo klausyti,
pradėsiu žiūrėti padangėn melsvon,
kaip debesys plaukia šalin svetimon...
Naisiai, 1911
Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.
MAN LIŪDNA...
Ir senas, ir jaunas, kaip aš dabar žiūriu,
Dainuoja laimingai, linksmai;
Tik vienas aš liūdnas... O kodėl? Ar turiu
Bent teisę liūdėti nūnai?
Man liūdna... Krūtinė sustingus alsuoja
Nuo skausmo baisaus, nuo žaizdų
Ir tvinsta kraujais... Bet likimas kvatoja:
Jam žmogų draskyti saldu.
Aš žiūriu įnirtęs pasaulin laimingan,
Ir erzina kančios mane;
Ir šalton bedugnėn – tamson nesvetingon –
Įkritęs, juokiuos kaip sapne...
Bet juokas tas, drauge, už ledą šaltesnis,
Kaip pančiai nakties jis žiaurus,
Kaip veidas numirėlio... Vai, dar baisesnis,
Turbūt ir už veidą tą bus...
Man liūdna... Krūtinė sustingus alsuoja
Nuo skausmo baisaus, nuo žaizdų
Ir tvinsta kraujas... Bet likimas kvatoja:
Jam žmogų draskyti saldu...
[1911]
Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.
***
(Fragmentas)
Nežiūrėk į mane taip nuliūdus,
pabučiavimų mano nelauk;
į gyvenimą kitą įgudus,
atsitrauk nuo manęs, atsitrauk!
Juk žinai, kad esu nelaimingas;
kančios ėda, dūzgena mane;
mintys kyla galvoj gedulingos
ir neduoda nurimt nė sapne.
Jei aš kaltas esu tau šiandieną –
dovanok iš gilumos širdies
ir užmirški tą vargdienį vieną
be sapnų, be dainų, be vilties.
Jis karštai tave pirma mylėjo,
tau dainuodavo meilę tiktai,
tau vienai ir save pažadėjo,
pažadėjo, brangi, amžinai...
[1911]
Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.
***
Sodnan aš einu... Mėnulis blaivus
šypso iš dangiško rūmo;
mirga ir blizga žvaigždutės skaidriai;
žemė pertekus ramumo.
Liepų alėja tamsi ir klaiki;
joje lakštingala gieda...
Aidai malonūs bangų bangomis
širdin man įstabiai rieda.
Ė, ir seniau, kada skliautus dausų
švietė žvaigždutės auksinės,
dažnai girdėjau slaptingas dainas
meilės karštos, begalinės.
Daug valandų įkvėpimo puikaus
jau nuo to laiko prabėgo;
skaisčių svajonių išblėso vaizdai,
kita ką širdis pamėgo;
betgi lakštingalos dainų aidai
buria lig šiol man krūtinę:
jiejie taip puikūs, širdingi, jauni,
kaip ta šviesa sidabrinė...
Einu alėja... Suolelis. Ant jo,
būdavo, vienas sėdėjau
ir, sužavėtas naktužės tylos,
dangun žvaigždėtan žiūrėjau.
Dabar ta vieta niūri ir tuščia;
dilgės iš kraštų ją puošia.
Retkarčiais dar kuplios liepos tyliai
,,Requiem“ praeičiai ošia.
Greta iširus sūpuoklė gailiai
glūdi užmiršta, apleista.
Pažvelgiu jon – ir širdies gelmėje
darosi įstabu, keista...
Tylu aplinkui. Užmigo garsai
giesmės karštos iškilniosios.
Žvaigždės dausose vilioja mane
kraštan laimužės tyrosios.
Miega liepužės saldžiuoju miegu;
viskas joms puiku ir miela...
Tiktai aš vienas nemiegu nūnai –
ilgesio kupina siela...
[1911]
Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.
***
Vėl aš giružėje sėdžiu tyliai...
Medžiai šlamėdami gaudžia;
Keistos svajonės bangų bangomis
Mano širdužėn vėl plaudžia...
Ją aš matau... Siauručiu takeliu,
Rodos, į mane ji eina:
Melsvos akutės, geltoni plaukai,
Pati – kaip vakaras žvainas.
Eikš, sako, mielas, skubėki greičiau!
Laiko nedaug mums beliko...
Saulės malonūs karšti spinduliai
Gęsta už pagirio pliko...
Tyliai keliuos ir lekiu, kur jinai
Eina, kaip angelas baltas...
Puolu j ją... Vai dievuli brangus! –
Ledas – meili jos krūtinė!..
Ne, sako, mielas, ne laikas čionai
Džiaugtis ir meilę vaikyti...
Eikš takeliu – už giružės klaikios
Kita ką gausi matyti...
Tyliai seku ašen jos pėdomis...
Mane nerimastis slegia.–
Priešais vien rūkas; iš kraštų beržai
Miega nuskarę, susmegę...
Kurgi aš einu? Nė pats nežinau...
Jaučiu – mane jiji veda;
Jaučiu jos dvasią, artumą tiktai,
Širdį, šaltesnę už ledą...
Keistos godelės kaip vilnys jūros
Širdin man plaudžia, banguoja;
Protas leinėja, ir stingsta jausmai,
Kraujas gyslelėse stoja...
Juoda ir tuščia – naktis akyse...
Visas pasaulis užgesęs...
Kur aš? Kur einu, ko ieškau dabar?
Vai, ar dar ilgai taip tęsis?
Nagi, žiūrėk...– netikėtai girdžiu.
Akis atmerkiu... Dievuži!
Priešais pieva, nubarstyta žiedais;
Ant jos dvi jauni egluži...
Žydi ir siaudžia pieva įstabi...
Skersai jos upė srovena;
Rožę, jurginą ant josios krantų
Lėtai vėjelis dūzgena...
Vėlei man bunda krūtinė jauna,
Pradedu vėlei gyvuoti,
Skečias vaidentuvės skaidrūs sparnai,
Norisi žaisti, sapnuoti.
Ė, tat greičiau! Lai užkaista širdis,
Verda jausmai stebuklingi,
Džiaugiuos, dainuosiu laimužę tiktai –
Dainos aidai svaigulingi...
[1911]
Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.
MERGINA
Nuliūdus sėdi mergina
pavėnyje klevelio...
Širdis nerimsta... Ji viena,–
nebėra jos bernelio!
Dangaus beribėje lipšniai
dainuoja vieversėliai;
ties jais banguoja debesiai
it Nemunėlio sieliai.
Šilelis ošia ramume;
pas jį upelis teka;
gamta meiluojasi sapne,
su tavo siela šneka.
Graudžiai dejuoja mergina
pavėnyje klevelio...
Kieno tai džiaugsminga daina
vis plaukia iš šilelio.
Skarotos šakos ąžuolų
dabina grožę slėnio;
žibutė globoje karklų
juokauja iš pavėnio.
Pievužė žydi įvairiai;
saulutė migdo girią;
ir snaudžia topoliai ramiai,
nuo karščio it apmirę.
Ir eina liūdna mergina
į savąjį darželį.
Tenai gėlelių šeimyna
jai lėmė aukso dalį.
Dabar jurginai suminti
pasienyje grytelės;
žiedai lelijų nuskinti,
nuvytusios rūtelės;
tiktai gvazdikas nuošalus
aukštyn dar galvą kelia
ir žiūri toli į laukus,
kur guvūs kviečiai želia.
Pasauliui gera ir saldu;
vien liūdna mergužėlei.
Ji viena liko... Jai skaudu
it nuskintajai gėlei.
Mergelės kitos vakarais
linksmas dainas dainuoja,
o ji vis liūdi ir kartais
dargi graudžiai raudoja;
mergelės kitos pievose
margus vainikus pina,
o jai žiedai vainikuose
vien ašaras gamina...
Besarabija, 1912.V11.17
Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.
JEI PRAGYS...
Jei pragys
vieversys
mano darže rūtelių,
aš šventai,
skubinai
prieš jį pulsiu ant kelių.
Jo daina
bėdina
dar sužadins man viltį
ir skausmams,
sielvartams
lieps nors biškį nutilti.
Ir takais
dangiškais
plauks tyli malda mano
į dausas
amžinas
iš kančių juodo tvano...
Ją lydės
ir žavės
vieversėlio dainužė,
ir ji lėks,
kol pasieks
sengalvėlės bakūžę.
Vai, seniai
jau tenai
samanotame kaime
tarp kuplių
obelių
pakasta mano laimė...
Jei pragys
vieversys
mano darže rūtelių,
jis primįs
man naktis,
kada meldžiaus ant kelių.
Naisiai, 1912.VIII.27
Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.
***
Taip čionai akacijos tylios,
taip paniurę jų žiedai,
nors giedri padangių skliautai,
skaidrūs debesų takai.
Tai kodėl čionai jos tylios,
niūrūs lapai jų žiedų?
Matau – joms nemiela, liūdna,
matau – lapams jų skaudu...
Todėl joms čionai nemiela
glamonėjime gamtos,
kad po jų berniokas guli
vienas pats be mylimos.
[1912]
Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.