alt      Eugenija Vaitkevičiūtė. ŽINOMAS NEŽINOMAS JUOZAPAS ALBINAS HERBAČIAUSKAS. – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 304 p.

 

Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944) lietuvių ir lenkų kultūroje užima gana prieštaringą, neapibrėžtą vietą. Lenkams, turintiems savajame romantinės ir modernistinės literatūros olimpe nepalyginti ryškesnių „šviesulių“, jis yra tiesiog egzotiškas originalas, lenkiškai rašęs, Krokuvos intelektualų salonuose ir kabaretuose apsipratęs svetimtautis ir kartu savojo laiko, Art Deco epochos, augintinis, žavėjęs amžininkus ne kūrybos ar pilietinių įžvalgų brandumu, bet ekstravagancija, maištingumu, provokacijomis, nerimastingu būdu. Apie jį buvo kuriamos satyrinės eilės ir pamfletai, jis tapo parodijų bei karikatūrų taikiniu, net vieno romano šaržuotu, groteskišku personažu (šėtoniškos prigimties Albinas Hebetko, iškylantis Tadeuszo Micińskio romane „Kunigas Faustas“, 1911). Nors kai kurie amžininkai (T. Boy-Żeleńskis) savo memuaruose atsiliepė apie jį neslėpdami simpatijos. Lietuviams jis turėtų būti savas dėl to, kad prisidėjo prie tautinio atgimimo žadinimo aktyviai veikdamas XX a. pradžios Krokuvoje, buvo pirmasis lietuvių kalbos lektorius Jogailaičių universitete, 1904 m. įsteigė lietuvių kultūrai puoselėti skirtą „Rūtos“ draugiją, jo rūpesčiu 1907 m. pasirodė almanachas „Gabija“, dedikuotas vyskupui ir poetui Antanui Baranauskui atminti, ir liudijantis ilgų spaudos draudimo metų nuvargintos tautos kūrybinį gyvastingumą.

 

J. A. Herbačiauskas, gyvendamas Lenkijoje ir kurdamas daugiausia lenkų kalba, iš esmės išlaikė prolietuvišką orientaciją, ne vienoje knygoje pažymėdamas, kad laiko save lietuvių rašytoju (nors retkarčiais ir pasiguosdavęs dėl šmeižto, esą jis „Lenkijos priešas, Lietuvos išdavikas“, t. y. abiejų tautų atstumtasis). 1923 m. atvykęs į Kauną, jis pagyvino Lietuvos kultūrinę atmosferą, vėlėsi į polemikas ir egzotiškas, bulvarinės spaudos dėmesio sulaukusias avantiūras: Konrado kavinėje rengė spiritizmo seansus, per studentams skirtas paskaitas nevengė laisvamaniškų, kuklesnius klausytojus raudonuoti verčiančių kalbų, tačiau tarp jaunųjų kūrėjų išlaikė nepaneigiamą modernistinės literatūros, neoromantinio sąjūdžio, sutaikiusio tradiciją su modernistiniais užmojais, įkvėpėjo autoritetą. Iš jaunesnės kartos intelektualų prieškariu jį bene labiausiai vertino „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis, 1932 m. entuziastiškai pareiškęs: „J. A. Herbačiauskas – tai pati audringoji vienatvė, gyvybės ir kūrybos pasiilgusi.“

 

Lietuvoje neliko nepastebėta jo politinė laikysena: J. A. Herbačiauskas laikėsi nuomonės, kad mūsų jaunai ir kultūriniu atžvilgiu bręstančiai valstybei būtų naudinga federacija ar unija su stipresne ir kultūros srityje toliau pažengusia Lenkija. Toks jo požiūris nesulaukė palaikymo: taikdariškos J. A. Herbačiausko pastangos tarpukariu atrodė neįmanomos, prieštaraujančios politinei realybei, galų gale jis net ir neturėjo diplomatinės patirties, ne tuoj pat pajusdavo, kad juo manipuliuoja vienos pusės jėgos, panaudodamos jo iškalbą bei ryšius savo propagandiniams tikslams. Nepaisant organizacinių gebėjimų ir pastangų prisidėti prie valstybės reikalų sprendimo, J. A. Herbačiauskas amžininkų buvo laikomas karštakošiu, ekscentriku, kategorišku polemistu ir prometėjišku maištininku, kartais net – satanistu ir apsėstuoju, piktinančiu miesčionis bei klerikalus.

 

Amžininkai nesuprato J. A. Herbačiausko, tačiau nelabai jis dera solidžių klasikų gretose ir šiandien. Su jo, kaip maištininko ir novatoriaus, autoritetu siejamas modernistinės „Keturių vėjų“ grupuotės formavimasis, nors vėliau jo parama avangardistų sąjūdžiams prigeso. J. A. Herbačiauskui buvo visiškai svetima rusiškoji kultūrinė orientacija – ar tai būtų carinė maršų kultūra, ar bolševikų santvarką šlovinantis futurizmas. Tuo metu jaunesni avangardo poetai žavėjosi V. Majakovskiu ir S. Jeseninu, nevengė flirtuoti su vis stiprėjančiu stalininiu kultūrbolševizmu ir dėl to sulaukdavo šio Vakarų tradicijoms ištikimo esteto priekaištų. Nepakantumas visokios rūšies sovietinėms įtakoms penkiasdešimčiai metų buvo užtrenkęs J. A. Herbačiauskui kelią į Lietuvos skaitytojus. Ir išeivių literatūros istorikai jo nemėgo – dėl to, kad esą neišlaikęs „patriotizmo testo“ ir per abiejų tautų aštriausią konfrontaciją pasitraukęs į Lenkiją.

 

Sunkiai žanrams paklūstanti lietuviškoji J. A. Herbačiausko kūrybos dalis sutelkta rinktinėje „Erškėčių vainikas“ (Vilnius, 1992). Jo estetines nuostatas (F. Nietzsche's įtaką, romantinį patosą, tautos genijaus paieškas, emocionalų iracionalizmą) įvertino Aušra Jurgutienė knygoje „Naujasis romantizmas – iš pasiilgimo“ (Vilnius, 1998). Apie jį kalbama ir išsamesnėse nūdienos lietuvių literatūros studijose, kurios aprėpia J. A. Herbačiausko gyventą epochą. Prieš kelerius metus disertacijas iš jo kūrybos apsigynė Vaiva Narušienė (Krokuvos Jogailaičių universitetas) ir Eugenija Vaitkevičiūtė (VU Kauno Humanitarinis fakultetas). Pastarosios disertacijos pagrindu parengta knyga „Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas“.

 

Krinta į akis, kad E. Vaitkevičiūtės veikalas nevadinamas monografija, bet tiesiog knyga, todėl jam ir netaikytini šiam žanrui būdingi reikalavimai. Jos adresatas veikiausiai ne griežta akademinė bendruomenė, o entuziastingas, patriotiškai nusiteikęs lietuvis inteligentas, gerbiantis praeities iškilias asmenybes ir sekantis nūdienos aktualijas. Tai jam skirti E. Vaitkevičiūtės publicistiniai ekskursai, vis dažniau pasitaikantys antroje knygos pusėje: priminimai apie ES paramą mūsų kultūrai (p. 192), „kosmopolitinio“ jaunuomenės ugdymo pavojus (p. 211), šokiruojantis ir demoralizuojantis šiuolaikinis menas (p. 258). „Monografiniam“ tikslumui ir kruopštumui priešinga beletrizuotos kritikos strategija, šiek tiek artima paties J. A. Herbačiausko poleminei, į numanomą adresatą besikreipiančiai eseistikai. Čia gausu daugtaškių, perspėjančių apie galimus nutylėjimus ar daugiaprasmius teiginius, retorinių kreipinių į įsivaizduojamą kolektyvinį klausytoją („mielieji“). Stengiamasi aprėpti ne vien platų atskiro autoriaus biografijos bei kūrybos temų lauką, bet ir išplėsti jį nuorodomis į kontekstus, su kuriais aptariamas kūrėjas susijęs nebūtinai tiesioginiais ryšiais. Taip pretenduojama aprašyti ne vien J. A. Herbačiauską supusią socialinę, kultūrinę, politinę aplinką, bet ir priminti, kaip tuo metu klostėsi tarpvalstybiniai santykiai – jiems šis veikėjas manė darąs anaiptol nemenką įtaką. Likimas jam lėmė bendrauti ne vien su literatūros bei akademinės visuomenės įžymybėmis, bet ir su veikėjais, kurie darė įtaką savo tautos likimui – J. Piłsudskiu, A. Smetona, M. Sleževičiumi.

 

Nuolat kartojama tezė, kad J. A. Herbačiauskas tarpininkavo tarp dviejų susipriešinusių tautų, jautėsi atliekąs nelabai įgyvendinamą misiją ir todėl visas jo klaidas, diplomatines nesėkmes pateisina prometėjiškas entuziazmas. Tarpininkui paprastai būdingos nuoseklios ir stabilios pažiūros, o J. A. Herbačiauskas, kaip taikliai pažymėta šioje knygoje, visą gyvenimą blaškėsi tarp naivokų federacinių idėjų (1919 m. jis teigęs, kad lenkai Lietuvoje turėtų atlikti mokytojų (švietėjų, kultūros puoselėtojų), bet ne valdovų vaidmenį, p. 84) ir tarp Lietuvos, kaip savarankiškos ir savo unikalumu pasauliui patrauklios valstybės, idėjos. Iš jo pažiūrų sunku atsekti nuoseklią minčių evoliuciją: cituojami interviu ir įvairių laikotarpių rašiniai sudaro įspūdį, kad daug kur jis pats sau prieštaravo, nors knygos autorė ir stengiasi kiek galima labiau pabrėžti lietuvių visuomenei palankią jo veiklą, pateisinti netaktiškus užsienio spaudos išpuolius dar jam gyvenant Lietuvoje (visa tai esą sufabrikavęs būsimasis sovietų kolaborantas J. Paleckis). Taip pat aprašomas jo pasitraukimas į Varšuvą 1933 m. spalį, atskleidžiama tragiška įvykių grandinė, į kurią rašytojas ir universiteto lektorius įsipainiojo negalėdamas suvaldyti savo ambicijų ir susitaikyti su griežtėjančia viešosios retorikos kontrole. Tačiau plačiau nesvarstomi jo antilietuviški pamfletai, 1933–1934 m. pasirodę Lenkijos spaudoje ir galutinai sudaužę grįžimo į Tėvynę viltis.

 

J. A. Herbačiausko paveikslas šioje knygoje „tapomas“ neatsižvelgiant į jo gyvenimo chronologinę tvarką: nuo raštų aptarimo peršokama prie biografijos faktų, nuo asmenybės raidos peripetijų – prie plačių istorinių panoramų, kur šio visuomenės veikėjo profilis pasidaro itin neryškus, vos įžiūrimas: pavyzdžiui, taip ir lieka neaišku, kokį vaidmenį jis atlikęs Vilniaus krašto okupacijos „byloje“, nors jai skirtas atskiras knygos skyrelis (p. 93–95). Galbūt pagal šį kontekstą nagrinėtina ir jo eseistinė studija „Apie Vilnių ir ne tik apie Vilnių“ („O Wilno i nie tylko o Wilno“, 1922)? Ne itin motyvuota ir detali Kauno (bei visos tarpukario Nepriklausomos Lietuvos) viešojo gyvenimo apžvalga (p. 96 ir toliau): vardijamos kultūrinės, literatūrinės, akademinės draugijos, tačiau turbūt ne su visomis J. A. Herbačiauskas buvo susijęs, ne visos jam buvusios svarbios. Pabrėžiant gyvą ir turiningą prieškario Kauno atmosferą, lieka nesuprantami jo skundai dėl lietuviškos kultūros nesubrendimo, nuolatiniai protestai prieš akademinės žodžio laisvės suvaržymus, nuogąstavimai spaudoje, kad jam gresia nemalonumai dėl ne vietoje viešai išsakytos nuomonės, sąjungininkų stoka keliant teatro reformos klausimus ir galiausiai grasinimai bado streiku. Kelis kartus paminėta versija, jog J. A. Herbačiauskas pasitraukė iš Lietuvos dėl to, kad esą nesutiko viešai atsiprašyti įžeistos Salomėjos Nėries, o ši turėjusi įtakingų užtarėjų universiteto vadovybėje. Tačiau užsimenama, kad priežasčių buvo ir gilesnių: įsižeidimas dėl per mažos paskirtos pensijos, galų gale – nepritarimas vis griežtėjančiam „voldemariniam“ diktatūriniam režimui, nemokėjimas sugyventi su akivaizdžiai prorusiška ir prosovietine vietine inteligentija.

 

Daug dėmesio skirta egzotiškiems J. A. Herbačiausko užsiėmimams – kabalistikai, spiritizmo seansų, hipnozės, chiromantijos praktikai, kuri jį išgarsino tarp ano meto bulvarinės spaudos skaitytojų. Visa tai dėstoma lyg drovintis šios temos ar skeptiškai vertinant šių faktų poveikį viešajai nuomonei apie iškilią asmenybę. Ir visa tai siejama su XX a. pradžioje Vakarų Europoje madinga psichoanalize, kuri provincialiems Konrado kavinės lankytojams galėjo būti nuostabą kelianti naujiena: „Kažin ar verta dėl šio įvykio [hipnozės – M. Ž.] mėginti suteikti rašytojui pernelyg egzotišką aureolę – amžių sandūroje žmogaus psichologija domėjosi dažnas praprusėlis“ (p. 112). Vis dėlto kad ir kaip niekintume sensacijų medžiotojus ar tamsius provincijos miesčionis, J. A. Herbačiauskas savo veikla užsitarnavo autoritetą – tegul ir skandalingą. Jam buvo prikaišiojamas ateizmas, panteizmas ir net sandėriai su šėtonu. Jo pasaulėžiūros daugiaprasmiškumą liudija kūrybinė biografija: tarp lietuvių kalba išleistų raštų regime ir almanachą pagonybės laikus menančiu vardu „Gabija“, ir į krikščionybės simboliką nurodantį „Erškėčių vainiką“. Lenkiškosios kūrybos ir kultūrinės veiklos srityje autorė mini dvasinį atsivertimą po to, kai 1904 m. Krokuvoje, paveikta jo okultinių idėjų, nusižudė studentė.

 

Mefistofeliškų prigimties stichijų suvaldymas J. A. Herbačiauskui siejosi su įkvėpimu naujos tematikos kūrybai, ir knygos autorė pažymi „gyvastingą meninę raišką vietoje nihilizmo apoteozės“ (p. 263–264). Intelektualų bohemos pamėgto kabareto „Žaliasis balionėlis“ aplinkoje savo moralinius įsitikinimus pervertinęs rašytojas vėliau, susitaikęs su Dievu, sukūrė trilogiją, kurioje kaip atraminis motyvas apmąstomos krikščioniškos maldos „Tėve mūsų“ temos: „I nie wódz nas na pokuszenie“ („Ir neleisk mūsų gundyti“, 1911), „Głos bólu“ („Skausmo balsas“, 1912), „Amen. Ironiczna nauka dla umysłowo dojrzałych dzieci“ („Amen. Ironiškas mokslas protiškai subrendusiems vaikams“, 1914). Tačiau ir vėliau tikėjimo bei netikėjimo priešprieša jo rašiniuose paaštrėdavo, pažodžiui viską skaitantiems ir specifinės ironijos apgautiems kritikams siaubą kėlė J. A. Herbačiausko (beje, kai kada lietuvių skaitytojams prisistatydavęs Jaunučio Vienuolio slapyvardžiu) šūksniai apie „parduodamas Dievo kelnes“, jo išpuoliai prieš XX a. pradžioje lietuviškos inteligentijos branduolį sudariusią dvasininkiją „Lietuvos griuvėsių himne“ (1907). Jo pažiūras veikė lenkiškasis mesianizmas ir nyčiška antžmogio filosofija, pats rašytojas jautėsi pažangos skleidėju ir kartu tikrojo tikėjimo gynėju, kuriam kliudė fariziejiškai nepatiklūs bei konservatyvūs kunigai. J. A. Herbačiausko artistiškas, melodramiškas maištas prieš krikščionių Dievą dramoje „Pasmerkimas“ („Potępienie“, 1906) E. Vaitkevičiūtės interpretuojamas kaip pagoniškąjį paveldą išsaugojusios Lietuvos, besiskiriančios nuo kultūrinės, religinės Lenkijos erdvės, metafora (p. 292).

 

Vertinga knygos dalis – autentiškos nuotraukos, dokumentų faksimilės. Visgi galima diskutuoti, ar šiame informacijos amžiuje į knygą apie Krokuvoje ilgus metus gyvenusį fin de sie³cle epochos kūrėją būtina dėti standartinius turistinius atvirukus su Vavelio pilies ar Sukienicų turgaus vaizdais. Taip praplečiamas knygos kontekstas, užsimojama į jos puslapius „sugerti“ visą atmosferą, kuria kvėpavo neramusis J. A. Herbačiauskas, – tačiau ar tai visada praturtina jo kūrybos suvokimą? Šiek tiek gaila, kad knygoje neproporcingai paskirta vietos jo kontroversiškai dramaturgijai, novelistikai, eilėraščių simbolikai aptarti, beveik nėra taikomi nuodugnios teksto analizės metodai, pasitenkinama idėjų atpasakojimu. Vis dėlto lituanistikos entuziastų, neapsunkinančių sau galvos estetikos bei poetikos žargonu, tačiau norinčių tiesiog susipažinti ir daugiau sužinoti apie vieną mįslingiausių prieškario kultūros veikėjų, ši knyga neturėtų nuvilti.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)