Eugenija VaitkeviÄ�iÅ«tÄ—. ŽINOMAS NEŽINOMAS JUOZAPAS ALBINAS HERBAÄŒIAUSKAS. – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 304 p.

Juozapas Albinas HerbaÄ�iauskas (1876–1944) lietuvių ir lenkų kultÅ«roje užima gana prieštaringÄ…, neapibrėžtÄ… vietÄ…. Lenkams, turintiems savajame romantinÄ—s ir modernistinÄ—s literatÅ«ros olimpe nepalyginti ryškesnių „šviesulių“, jis yra tiesiog egzotiškas originalas, lenkiškai rašÄ™s, Krokuvos intelektualų salonuose ir kabaretuose apsipratÄ™s svetimtautis ir kartu savojo laiko, Art Deco epochos, augintinis, žavÄ—jÄ™s amžininkus ne kÅ«rybos ar pilietinių įžvalgų brandumu, bet ekstravagancija, maištingumu, provokacijomis, nerimastingu bÅ«du. Apie jį buvo kuriamos satyrinÄ—s eilÄ—s ir pamfletai, jis tapo parodijų bei karikatÅ«rų taikiniu, net vieno romano šaržuotu, groteskišku personažu (šÄ—toniškos prigimties Albinas Hebetko, iškylantis Tadeuszo MiciÅ„skio romane „Kunigas Faustas“, 1911). Nors kai kurie amžininkai (T. Boy-Å»eleÅ„skis) savo memuaruose atsiliepÄ— apie jį neslÄ—pdami simpatijos. Lietuviams jis turÄ—tų bÅ«ti savas dÄ—l to, kad prisidÄ—jo prie tautinio atgimimo žadinimo aktyviai veikdamas XX a. pradžios Krokuvoje, buvo pirmasis lietuvių kalbos lektorius JogailaiÄ�ių universitete, 1904 m. įsteigÄ— lietuvių kultÅ«rai puoselÄ—ti skirtÄ… „RÅ«tos“ draugijÄ…, jo rÅ«pesÄ�iu 1907 m. pasirodÄ— almanachas „Gabija“, dedikuotas vyskupui ir poetui Antanui Baranauskui atminti, ir liudijantis ilgų spaudos draudimo metų nuvargintos tautos kÅ«rybinį gyvastingumÄ….

 

J. A. HerbaÄ�iauskas, gyvendamas Lenkijoje ir kurdamas daugiausia lenkų kalba, iš esmÄ—s išlaikÄ— prolietuviškÄ… orientacijÄ…, ne vienoje knygoje pažymÄ—damas, kad laiko save lietuvių rašytoju (nors retkarÄ�iais ir pasiguosdavÄ™s dÄ—l šmeižto, esÄ… jis „Lenkijos priešas, Lietuvos išdavikas“, t. y. abiejų tautų atstumtasis). 1923 m. atvykÄ™s į KaunÄ…, jis pagyvino Lietuvos kultÅ«rinÄ™ atmosferÄ…, vÄ—lÄ—si į polemikas ir egzotiškas, bulvarinÄ—s spaudos dÄ—mesio sulaukusias avantiÅ«ras: Konrado kavinÄ—je rengÄ— spiritizmo seansus, per studentams skirtas paskaitas nevengÄ— laisvamaniškų, kuklesnius klausytojus raudonuoti verÄ�ianÄ�ių kalbų, taÄ�iau tarp jaunųjų kÅ«rÄ—jų išlaikÄ— nepaneigiamÄ… modernistinÄ—s literatÅ«ros, neoromantinio sÄ…jÅ«džio, sutaikiusio tradicijÄ… su modernistiniais užmojais, įkvÄ—pÄ—jo autoritetÄ…. Iš jaunesnÄ—s kartos intelektualų prieškariu jį bene labiausiai vertino „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis, 1932 m. entuziastiškai pareiškÄ™s: „J. A. HerbaÄ�iauskas – tai pati audringoji vienatvÄ—, gyvybÄ—s ir kÅ«rybos pasiilgusi.“

 

Lietuvoje neliko nepastebÄ—ta jo politinÄ— laikysena: J. A. HerbaÄ�iauskas laikÄ—si nuomonÄ—s, kad mÅ«sų jaunai ir kultÅ«riniu atžvilgiu brÄ™stanÄ�iai valstybei bÅ«tų naudinga federacija ar unija su stipresne ir kultÅ«ros srityje toliau pažengusia Lenkija. Toks jo požiÅ«ris nesulaukÄ— palaikymo: taikdariškos J. A. HerbaÄ�iausko pastangos tarpukariu atrodÄ— neįmanomos, prieštaraujanÄ�ios politinei realybei, galų gale jis net ir neturÄ—jo diplomatinÄ—s patirties, ne tuoj pat pajusdavo, kad juo manipuliuoja vienos pusÄ—s jÄ—gos, panaudodamos jo iškalbÄ… bei ryšius savo propagandiniams tikslams. Nepaisant organizacinių gebÄ—jimų ir pastangų prisidÄ—ti prie valstybÄ—s reikalų sprendimo, J. A. HerbaÄ�iauskas amžininkų buvo laikomas karštakošiu, ekscentriku, kategorišku polemistu ir prometÄ—jišku maištininku, kartais net – satanistu ir apsÄ—stuoju, piktinanÄ�iu miesÄ�ionis bei klerikalus.

 

Amžininkai nesuprato J. A. HerbaÄ�iausko, taÄ�iau nelabai jis dera solidžių klasikų gretose ir šiandien. Su jo, kaip maištininko ir novatoriaus, autoritetu siejamas modernistinÄ—s „Keturių vÄ—jų“ grupuotÄ—s formavimasis, nors vÄ—liau jo parama avangardistų sÄ…jÅ«džiams prigeso. J. A. HerbaÄ�iauskui buvo visiškai svetima rusiškoji kultÅ«rinÄ— orientacija – ar tai bÅ«tų carinÄ— maršÅ³ kultÅ«ra, ar bolševikų santvarkÄ… šlovinantis futurizmas. Tuo metu jaunesni avangardo poetai žavÄ—josi V. Majakovskiu ir S. Jeseninu, nevengÄ— flirtuoti su vis stiprÄ—janÄ�iu stalininiu kultÅ«rbolševizmu ir dÄ—l to sulaukdavo šio Vakarų tradicijoms ištikimo esteto priekaištų. Nepakantumas visokios rÅ«šies sovietinÄ—ms įtakoms penkiasdešimÄ�iai metų buvo užtrenkÄ™s J. A. HerbaÄ�iauskui keliÄ… į Lietuvos skaitytojus. Ir išeivių literatÅ«ros istorikai jo nemÄ—go – dÄ—l to, kad esÄ… neišlaikÄ™s „patriotizmo testo“ ir per abiejų tautų aštriausiÄ… konfrontacijÄ… pasitraukÄ™s į LenkijÄ….

 

Sunkiai žanrams paklÅ«stanti lietuviškoji J. A. HerbaÄ�iausko kÅ«rybos dalis sutelkta rinktinÄ—je „ErškÄ—Ä�ių vainikas“ (Vilnius, 1992). Jo estetines nuostatas (F. Nietzsche's įtakÄ…, romantinį patosÄ…, tautos genijaus paieškas, emocionalų iracionalizmÄ…) įvertino Aušra JurgutienÄ— knygoje „Naujasis romantizmas – iš pasiilgimo“ (Vilnius, 1998). Apie jį kalbama ir išsamesnÄ—se nÅ«dienos lietuvių literatÅ«ros studijose, kurios aprÄ—pia J. A. HerbaÄ�iausko gyventÄ… epochÄ…. Prieš kelerius metus disertacijas iš jo kÅ«rybos apsigynÄ— Vaiva NarušienÄ— (Krokuvos JogailaiÄ�ių universitetas) ir Eugenija VaitkeviÄ�iÅ«tÄ— (VU Kauno Humanitarinis fakultetas). Pastarosios disertacijos pagrindu parengta knyga „Žinomas nežinomas Juozapas Albinas HerbaÄ�iauskas“.

 

Krinta į akis, kad E. VaitkeviÄ�iÅ«tÄ—s veikalas nevadinamas monografija, bet tiesiog knyga, todÄ—l jam ir netaikytini šiam žanrui bÅ«dingi reikalavimai. Jos adresatas veikiausiai ne griežta akademinÄ— bendruomenÄ—, o entuziastingas, patriotiškai nusiteikÄ™s lietuvis inteligentas, gerbiantis praeities iškilias asmenybes ir sekantis nÅ«dienos aktualijas. Tai jam skirti E. VaitkeviÄ�iÅ«tÄ—s publicistiniai ekskursai, vis dažniau pasitaikantys antroje knygos pusÄ—je: priminimai apie ES paramÄ… mÅ«sų kultÅ«rai (p. 192), „kosmopolitinio“ jaunuomenÄ—s ugdymo pavojus (p. 211), šokiruojantis ir demoralizuojantis šiuolaikinis menas (p. 258). „Monografiniam“ tikslumui ir kruopštumui priešinga beletrizuotos kritikos strategija, šiek tiek artima paties J. A. HerbaÄ�iausko poleminei, į numanomÄ… adresatÄ… besikreipianÄ�iai eseistikai. ÄŒia gausu daugtaškių, perspÄ—janÄ�ių apie galimus nutylÄ—jimus ar daugiaprasmius teiginius, retorinių kreipinių į įsivaizduojamÄ… kolektyvinį klausytojÄ… („mielieji“). Stengiamasi aprÄ—pti ne vien platų atskiro autoriaus biografijos bei kÅ«rybos temų laukÄ…, bet ir išplÄ—sti jį nuorodomis į kontekstus, su kuriais aptariamas kÅ«rÄ—jas susijÄ™s nebÅ«tinai tiesioginiais ryšiais. Taip pretenduojama aprašyti ne vien J. A. HerbaÄ�iauskÄ… supusiÄ… socialinÄ™, kultÅ«rinÄ™, politinÄ™ aplinkÄ…, bet ir priminti, kaip tuo metu klostÄ—si tarpvalstybiniai santykiai – jiems šis veikÄ—jas manÄ— darÄ…s anaiptol nemenkÄ… įtakÄ…. Likimas jam lÄ—mÄ— bendrauti ne vien su literatÅ«ros bei akademinÄ—s visuomenÄ—s įžymybÄ—mis, bet ir su veikÄ—jais, kurie darÄ— įtakÄ… savo tautos likimui – J. PiÅ‚sudskiu, A. Smetona, M. SleževiÄ�iumi.

 

Nuolat kartojama tezÄ—, kad J. A. HerbaÄ�iauskas tarpininkavo tarp dviejų susipriešinusių tautų, jautÄ—si atliekÄ…s nelabai įgyvendinamÄ… misijÄ… ir todÄ—l visas jo klaidas, diplomatines nesÄ—kmes pateisina prometÄ—jiškas entuziazmas. Tarpininkui paprastai bÅ«dingos nuoseklios ir stabilios pažiÅ«ros, o J. A. HerbaÄ�iauskas, kaip taikliai pažymÄ—ta šioje knygoje, visÄ… gyvenimÄ… blaškÄ—si tarp naivokų federacinių idÄ—jų (1919 m. jis teigÄ™s, kad lenkai Lietuvoje turÄ—tų atlikti mokytojų (švietÄ—jų, kultÅ«ros puoselÄ—tojų), bet ne valdovų vaidmenį, p. 84) ir tarp Lietuvos, kaip savarankiškos ir savo unikalumu pasauliui patrauklios valstybÄ—s, idÄ—jos. Iš jo pažiÅ«rų sunku atsekti nuosekliÄ… minÄ�ių evoliucijÄ…: cituojami interviu ir įvairių laikotarpių rašiniai sudaro įspÅ«dį, kad daug kur jis pats sau prieštaravo, nors knygos autorÄ— ir stengiasi kiek galima labiau pabrėžti lietuvių visuomenei palankiÄ… jo veiklÄ…, pateisinti netaktiškus užsienio spaudos išpuolius dar jam gyvenant Lietuvoje (visa tai esÄ… sufabrikavÄ™s bÅ«simasis sovietų kolaborantas J. Paleckis). Taip pat aprašomas jo pasitraukimas į VaršuvÄ… 1933 m. spalį, atskleidžiama tragiška įvykių grandinÄ—, į kuriÄ… rašytojas ir universiteto lektorius įsipainiojo negalÄ—damas suvaldyti savo ambicijų ir susitaikyti su griežtÄ—janÄ�ia viešosios retorikos kontrole. TaÄ�iau plaÄ�iau nesvarstomi jo antilietuviški pamfletai, 1933–1934 m. pasirodÄ™ Lenkijos spaudoje ir galutinai sudaužę grįžimo į TÄ—vynÄ™ viltis.

 

J. A. HerbaÄ�iausko paveikslas šioje knygoje „tapomas“ neatsižvelgiant į jo gyvenimo chronologinÄ™ tvarkÄ…: nuo raštų aptarimo peršokama prie biografijos faktų, nuo asmenybÄ—s raidos peripetijų – prie plaÄ�ių istorinių panoramų, kur šio visuomenÄ—s veikÄ—jo profilis pasidaro itin neryškus, vos įžiÅ«rimas: pavyzdžiui, taip ir lieka neaišku, kokį vaidmenį jis atlikÄ™s Vilniaus krašto okupacijos „byloje“, nors jai skirtas atskiras knygos skyrelis (p. 93–95). GalbÅ«t pagal šÄ¯ kontekstÄ… nagrinÄ—tina ir jo eseistinÄ— studija „Apie Vilnių ir ne tik apie Vilnių“ („O Wilno i nie tylko o Wilno“, 1922)? Ne itin motyvuota ir detali Kauno (bei visos tarpukario Nepriklausomos Lietuvos) viešojo gyvenimo apžvalga (p. 96 ir toliau): vardijamos kultÅ«rinÄ—s, literatÅ«rinÄ—s, akademinÄ—s draugijos, taÄ�iau turbÅ«t ne su visomis J. A. HerbaÄ�iauskas buvo susijÄ™s, ne visos jam buvusios svarbios. Pabrėžiant gyvÄ… ir turiningÄ… prieškario Kauno atmosferÄ…, lieka nesuprantami jo skundai dÄ—l lietuviškos kultÅ«ros nesubrendimo, nuolatiniai protestai prieš akademinÄ—s žodžio laisvÄ—s suvaržymus, nuogÄ…stavimai spaudoje, kad jam gresia nemalonumai dÄ—l ne vietoje viešai išsakytos nuomonÄ—s, sÄ…jungininkų stoka keliant teatro reformos klausimus ir galiausiai grasinimai bado streiku. Kelis kartus paminÄ—ta versija, jog J. A. HerbaÄ�iauskas pasitraukÄ— iš Lietuvos dÄ—l to, kad esÄ… nesutiko viešai atsiprašyti įžeistos SalomÄ—jos NÄ—ries, o ši turÄ—jusi įtakingų užtarÄ—jų universiteto vadovybÄ—je. TaÄ�iau užsimenama, kad priežasÄ�ių buvo ir gilesnių: įsižeidimas dÄ—l per mažos paskirtos pensijos, galų gale – nepritarimas vis griežtÄ—janÄ�iam „voldemariniam“ diktatÅ«riniam režimui, nemokÄ—jimas sugyventi su akivaizdžiai prorusiška ir prosovietine vietine inteligentija.

 

Daug dÄ—mesio skirta egzotiškiems J. A. HerbaÄ�iausko užsiÄ—mimams – kabalistikai, spiritizmo seansų, hipnozÄ—s, chiromantijos praktikai, kuri jį išgarsino tarp ano meto bulvarinÄ—s spaudos skaitytojų. Visa tai dÄ—stoma lyg drovintis šios temos ar skeptiškai vertinant šių faktų poveikį viešajai nuomonei apie iškiliÄ… asmenybÄ™. Ir visa tai siejama su XX a. pradžioje Vakarų Europoje madinga psichoanalize, kuri provincialiems Konrado kavinÄ—s lankytojams galÄ—jo bÅ«ti nuostabÄ… kelianti naujiena: „Kažin ar verta dÄ—l šio įvykio [hipnozÄ—s – M. Ž.] mÄ—ginti suteikti rašytojui pernelyg egzotiškÄ… aureolÄ™ – amžių sandÅ«roje žmogaus psichologija domÄ—josi dažnas praprusÄ—lis“ (p. 112). Vis dÄ—lto kad ir kaip niekintume sensacijų medžiotojus ar tamsius provincijos miesÄ�ionis, J. A. HerbaÄ�iauskas savo veikla užsitarnavo autoritetÄ… – tegul ir skandalingÄ…. Jam buvo prikaišiojamas ateizmas, panteizmas ir net sandÄ—riai su šÄ—tonu. Jo pasaulėžiÅ«ros daugiaprasmiškumÄ… liudija kÅ«rybinÄ— biografija: tarp lietuvių kalba išleistų raštų regime ir almanachÄ… pagonybÄ—s laikus menanÄ�iu vardu „Gabija“, ir į krikšÄ�ionybÄ—s simbolikÄ… nurodantį „ErškÄ—Ä�ių vainikÄ…“. Lenkiškosios kÅ«rybos ir kultÅ«rinÄ—s veiklos srityje autorÄ— mini dvasinį atsivertimÄ… po to, kai 1904 m. Krokuvoje, paveikta jo okultinių idÄ—jų, nusižudÄ— studentÄ—.

 

Mefistofeliškų prigimties stichijų suvaldymas J. A. HerbaÄ�iauskui siejosi su įkvÄ—pimu naujos tematikos kÅ«rybai, ir knygos autorÄ— pažymi „gyvastingÄ… meninÄ™ raiškÄ… vietoje nihilizmo apoteozÄ—s“ (p. 263–264). Intelektualų bohemos pamÄ—gto kabareto „Žaliasis balionÄ—lis“ aplinkoje savo moralinius įsitikinimus pervertinÄ™s rašytojas vÄ—liau, susitaikÄ™s su Dievu, sukÅ«rÄ— trilogijÄ…, kurioje kaip atraminis motyvas apmÄ…stomos krikšÄ�ioniškos maldos „TÄ—ve mÅ«sų“ temos: „I nie wódz nas na pokuszenie“ („Ir neleisk mÅ«sų gundyti“, 1911), „GÅ‚os bólu“ („Skausmo balsas“, 1912), „Amen. Ironiczna nauka dla umysÅ‚owo dojrzaÅ‚ych dzieci“ („Amen. Ironiškas mokslas protiškai subrendusiems vaikams“, 1914). TaÄ�iau ir vÄ—liau tikÄ—jimo bei netikÄ—jimo priešprieša jo rašiniuose paaštrÄ—davo, pažodžiui viskÄ… skaitantiems ir specifinÄ—s ironijos apgautiems kritikams siaubÄ… kÄ—lÄ— J. A. HerbaÄ�iausko (beje, kai kada lietuvių skaitytojams prisistatydavÄ™s JaunuÄ�io Vienuolio slapyvardžiu) šÅ«ksniai apie „parduodamas Dievo kelnes“, jo išpuoliai prieš XX a. pradžioje lietuviškos inteligentijos branduolį sudariusiÄ… dvasininkijÄ… „Lietuvos griuvÄ—sių himne“ (1907). Jo pažiÅ«ras veikÄ— lenkiškasis mesianizmas ir nyÄ�iška antžmogio filosofija, pats rašytojas jautÄ—si pažangos skleidÄ—ju ir kartu tikrojo tikÄ—jimo gynÄ—ju, kuriam kliudÄ— fariziejiškai nepatiklÅ«s bei konservatyvÅ«s kunigai. J. A. HerbaÄ�iausko artistiškas, melodramiškas maištas prieš krikšÄ�ionių DievÄ… dramoje „Pasmerkimas“ („PotÄ™pienie“, 1906) E. VaitkeviÄ�iÅ«tÄ—s interpretuojamas kaip pagoniškÄ…jį paveldÄ… išsaugojusios Lietuvos, besiskirianÄ�ios nuo kultÅ«rinÄ—s, religinÄ—s Lenkijos erdvÄ—s, metafora (p. 292).

 

Vertinga knygos dalis – autentiškos nuotraukos, dokumentų faksimilÄ—s. Visgi galima diskutuoti, ar šiame informacijos amžiuje į knygÄ… apie Krokuvoje ilgus metus gyvenusį fin de sie³cle epochos kÅ«rÄ—jÄ… bÅ«tina dÄ—ti standartinius turistinius atvirukus su Vavelio pilies ar Sukienicų turgaus vaizdais. Taip prapleÄ�iamas knygos kontekstas, užsimojama į jos puslapius „sugerti“ visÄ… atmosferÄ…, kuria kvÄ—pavo neramusis J. A. HerbaÄ�iauskas, – taÄ�iau ar tai visada praturtina jo kÅ«rybos suvokimÄ…? Šiek tiek gaila, kad knygoje neproporcingai paskirta vietos jo kontroversiškai dramaturgijai, novelistikai, eilÄ—rašÄ�ių simbolikai aptarti, beveik nÄ—ra taikomi nuodugnios teksto analizÄ—s metodai, pasitenkinama idÄ—jų atpasakojimu. Vis dÄ—lto lituanistikos entuziastų, neapsunkinanÄ�ių sau galvos estetikos bei poetikos žargonu, taÄ�iau norinÄ�ių tiesiog susipažinti ir daugiau sužinoti apie vienÄ… mįslingiausių prieškario kultÅ«ros veikÄ—jų, ši knyga neturÄ—tų nuvilti.

 

Lietuvos rašytojų sÄ…jungos mÄ—nraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)