Laimonas Tapinas. Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje, arba Aš – Vytautas Žala (1) Spausdinti Email

 

  Laimono Tapino knygÄ… apie kino režisierių VytautÄ… ŽalakeviÄių rengiasi išleisti leidykla „Alma littera“.

 

„Ir Cezariui, ir Dievui“

 

– Aš anksti pradÄ—jau skaityti. Ir ne nuo pasakų, o nuo nuotykinÄ—s, detektyvinÄ—s literatÅ«ros, fantastinių ir riterinių romanų. Tos knygos kaitino vaizduotÄ™ ir gal net suformavo mano skonį. Metams bÄ—gant interesai ir skoniai keitÄ—si, bet meilÄ— aštriai intrigai, netikÄ—tiems veiksmo posÅ«kiams išliko, – pasakos Vytautas ŽalakeviÄius, – pagaliau tai turbÅ«t ne tik iš knygų, bet ir iš vaikystÄ—s sapnų, nes nuotykinio žanro elementų nesunku atrasti beveik visuose mano filmuose. ÄŒia jau mano temperamentas.

Temperamentas, ryškiai atsiskleidÄ™s naujame filme „Niekas nenorÄ—jo mirti“, kurio atsiradimo istorijÄ… V. ŽalakeviÄius prisimins po kelių dešimÄių metų kalbÄ—damas su filosofu A. JuozaiÄiu.

– Tai prasidÄ—jo po dramatiškų įvykių, susijusių su mano filmu „Vienos dienos kronika“. Nebuvau įbaugintas. Buvau vienišas ir ieškojau stiprybÄ—s įvaizdžių. Gerbiau IngmarÄ… BergmanÄ…, mitų ir slapties maestro. Švedų kalba žiÅ«rÄ—jau jo filmÄ… „Šaltinis“, sakmÄ™ apie uolingus Švedijos miškus, riterio ir jo išniekintos dukters dramÄ…. GalbÅ«t tada ir iškilo pagoniško šventojo ąžuolo vizija, barzdoÄiai lietuviai, RÅ«pintojÄ—lis miško kryžkelÄ—je. SakmÄ— apie praeitį bemÄ…stant virto istorija apie neseniai praÄ—jusį laikÄ…, kuris dÄ—l nutylÄ—jimų ir paslapties, jį gožianÄios, mÅ«sų kartos buvo ne mažiau mitologizuotas. Reik manyti, RÅ«pintojÄ—lis kryžkelÄ—je ir buvo visa ko pradžia. Paprastai kÅ«rybos procese einama nuo to, ko nežinai, prie dalykų, kuriuos pažinai kurdamas. Ar galimas ir kitoks kelias – pradÄ—ti nuo to, kÄ… žinai, ir keliauti į nežiniÄ… (praeitį)?.. Nuo galutinio rezultato į praeitį. Nonsensas? Šiandien aš manau, kad galbÅ«t – ne.

Rengdamasis statyti filmÄ… „Niekas nenorÄ—jo mirti“, V. ŽalakeviÄius iš dviejų minÄ—tų kÅ«rybos kelių, regis, pasirinko pirmÄ…jį – eiti nuo to, ko nežinai ir kÄ… pažinai kurdamas. Ä–mÄ— po kruopelytÄ™ rinkti informacijÄ… iš žmonių, kurie arba patys buvo atsidÅ«rÄ™ pokario įvykiuose, arba tiesiog apie juos žinojo. V. ŽalakeviÄių domino ne tik žmonÄ—s, tiesiogiai susijÄ™ su partizanų kovomis, bet visi, kas iš atminties galÄ—jo ištraukti savo patirtÄ… ar girdÄ—tÄ… istorijÄ…, vaizdingÄ… detalÄ™.

O klausytojas V. ŽalakeviÄius buvo talentingas. Net ir nedaug kÄ… teturinÄiam papasakoti žmogui Vytautas sugebÄ—davo sudaryti įspÅ«dį, kad jo pasakojimas yra be galo įdomus bei vertingas. Apie tuos laikus V. ŽalakeviÄiui nemažai papasakojo dailininkas bei biÄiulis V. Kalinauskas, operatorius J. Gricius, poetas A. Maldonis, gimÄ™s ir išaugÄ™s troboje, stovinÄioje vidury miško NaujaplentÄ—je, Alytaus rajone, kur dažnai užklysdavo ir Lietuvos partizanai, ir saugumieÄiai, ir stribai. Poetas šiandien sako, kad, ko gero, nebuvo nÄ— vieno jų susitikimo, nÄ— vienos vakaronÄ—s, kad Vytautas neklausinÄ—tų jo apie jaunystÄ™, apie pokario metų atmosferÄ…, žmonių nuotaikas. Taip iš visų įmanomų šaltinių renkant informacijÄ… atsirado scenarijus, kurį V. ŽalakeviÄius nusprendÄ— pavadinti „Teroras“, bet tam griežtai pasipriešino Lietuvos kinematografijos vadai – pareiškÄ—, kad toks pavadinimas gali išgÄ…sdinti MaskvÄ… ir filmas bus uždraustas dar jo nepradÄ—jus. V. ŽalakeviÄius tūžo, bet suprato, kad tuose argumentuose yra logikos. Tada prisiminÄ— scenarijaus tekstÄ…, kurį sako Bronius Lokys, partizanų nušauto apylinkÄ—s pirmininko sÅ«nus, po to įvykio tapÄ™s stribu:    

– Prie Rygos mane sužeidÄ—. Vokietis stovÄ—jo nugara į jÅ«rÄ…, visi manÄ—m, kad jie kausis iki paskutinio. Bet buvo karo pabaiga, žydÄ—jo sodai, ir niekas nenorÄ—jo mirti.

V. ŽalakeviÄius perskaitÄ— paskutinio sakinio pabaigÄ…, išmetÄ— jungtukÄ… ir filmÄ… (dar gerokai pasiginÄijÄ™s su G. KanoviÄiumi ir savo žmona Gražina, kuri netgi tarÄ—si su kalbininku K. Ulvydu bei kitais dÄ—l tų „niekas nenorÄ—jo...“) pavadino „Niekas nenorÄ—jo mirti“. LiteratÅ«rinį filmo scenarijų tokiu pavadinimu patvirtino ir praleido gamybon tiek Vilnius, tiek Maskva. Kur kas aštresnis konfliktas kilo dÄ—l režisÅ«rinio scenarijaus, pagal jį turÄ—jo bÅ«ti filmuojama juosta.

Operatorius J. Gricius, tuomet su V. ŽalakeviÄiumi kÅ«rybiškai bendravÄ™s ne tik kaip operatorius, prisimena, kad pagal galutinį režisÅ«rinį scenarijų filmas turÄ—jo baigtis scena, kai stribų ir partizanų mÅ«šio įkarštyje į kaimÄ… įvažiuoja sunkvežimiai, pilni NKVD kareivių, o šie ir nulemia kovos baigtį, iššaudÄ™ tose apylinkÄ—se veikusį partizanų bÅ«rį. Studijos ir komiteto vadai atmetÄ— šiÄ… scenÄ…, vÄ—l naudodami tÄ… paÄiÄ… Maskvos kortÄ…, kategoriškai nesutiko su tokiu filmo finalu, reikalavo net neužsiminti apie NKVD pajÄ—gas. V. ŽalakeviÄius siuto, bet kÄ… nors pakeisti buvo bejÄ—gis. NÄ— vienas režisierius negalÄ—jo pradÄ—ti filmo, negavÄ™s studijos, Kinematografijos komiteto, o ir Maskvos valdininkų palaiminimo. Vytautas matÄ— tÄ… filmÄ…, jautÄ—, koks turÄ—tų bÅ«ti. Bet suprato, kad pradeda nuo bjauraus kompromiso. PrasidÄ—jo aktorių atranka ir bandymai, kuriems V. ŽalakeviÄius niekad negailÄ—davo nei laiko, nei jÄ—gų, nes buvo įsitikinÄ™s, kad šio filmo sÄ—kmÄ— ypaÄ priklausys nuo aktorių, tad, skirtingai nei kitais kartais, kai aktorius dažniausiai pasirinkdavo pats, šÄ¯ sykį atidžiai įsiklausÄ— ir į savo asistentÄ—s R. VosyliÅ«tÄ—s, operatoriaus J. Griciaus, dailininko V. Kalinausko bei kitų kÅ«rybinÄ—s grupÄ—s narių nuomonÄ™.

Niekam nekilo abejonių dÄ—l B. Babkausko, kuriam teko Marcinkaus, Å«kininko, norÄ—jusio ramiai gyventi, arti savo žemÄ™ ir nesikišti į jokiÄ… politikÄ…, vaidmuo, nedvejojo ir dÄ—l A. Masiulio, turÄ—jusio vaidinti inteligentiškÄ… MykolÄ… Lokį, mokytojÄ…. Užtat dÄ—l kitų dviejų brolių Lokių nuomonÄ—s išsiskyrÄ—. V. ŽalakeviÄius norÄ—jo, kad vyriausiÄ… brolį Bronių Lokį vaidintų estų aktorius B. Oja. Vytauto kolegos prieštaravo, kad tokiam vaidmeniui B. Oja, kaip aktorius, yra per silpnas, nes iki šiol vaidino daugiausia sovietų armijos karininkus, kurie demonstravo tik fizinÄ™ jÄ—gÄ…, mokÄ—jimÄ… muštis, bÄ—gioti, šaudyti ir šauniai vilkÄ—ti uniformÄ…. V. ŽalakeviÄius sutiko, kad toks B. Ojos amplua kine apibÅ«dinimas yra lyg ir teisingas, bet manÄ—, kad ten aktorius ir negalÄ—jo nieko kita padaryti, nes tie personažai jau scenarijuose bÅ«davo be gyvybÄ—s. V. ŽalakeviÄius tvirtino, jog su šiuo estų aktoriumi, beveik dviejų metrų milžinu, jam nemažai teko asmeniškai bendrauti ir jis suvokÄ™s, kad Bruno iš esmÄ—s yra naivus, net kiek vaikiškas, o tas kontrastas tarp jo žmogiškųjų savybių bei galingos aktoriaus išorÄ—s kaip tik gali bÅ«ti labai įdomus. (Beje, Vytautas, rašydamas scenarijų, Broniaus vaidmenį buvo numatÄ™s B. Babkauskui.) Taigi Vytautas nugalÄ—jo – Bronių vaidins B. Oja. Užtat Juozo BudraiÄio kelias į šÄ¯ filmÄ… buvo kur kas sudÄ—tingesnis.

1961 metais režisierius B. Šreiberis Lietuvoje statÄ— kino filmÄ… „Kai susilieja upÄ—s“ apie DrÅ«kšių hidroelektrinÄ—s statybÄ… ir paprašÄ— savo asistentÄ—s R. VosyliÅ«tÄ—s surasti jam bÅ«relį gražių merginų. Regina, ilgai dirbusi aktore ir žurnaliste Žemaitijoje, nuvažiavo į KlaipÄ—dÄ… ir vietos laikraštyje išspausdino skelbimÄ…, kad kultÅ«ros namuose bus atrenkamos filmuotis kine norinÄios merginos. PaskirtÄ… dienÄ… kultÅ«ros namų salÄ— lūžo nuo bÅ«simųjų kino žvaigždžių, bet Regina pirmiausia atkreipÄ— dÄ—mesį į simpatiškÄ… aukštÄ… vyrukÄ… šviesiais ežiuku kirptais plaukais, kuris, matyt, atÄ—jÄ™s pasižiÅ«rÄ—ti į tas gražias merginas, nedrÄ…siai mindžikavo ant slenksÄio. Regina jį užkalbino, paklausÄ—, kÄ… veikia.

– A, – mostelÄ—jo vaikinas, – dirbu parduotuvÄ—je, nešioju maišus ir dėžes.

– O gal norÄ—tum kine nusifilmuoti? – paklausÄ— Regina, nes jo veidas pasirodÄ— kažkuo įsimenantis.

– BÅ«tų įdomu, – atsakÄ— vaikinas, – bet kažin, ar aš sugebÄ—siu?

Taip vaikinas J. Budraitis atsirado filme „Kai susilieja upÄ—s“, kur gavo mažytį epizodinį vaidmenį, bet juo liko labai patenkintas, nes už kelių dienų filmavimÄ…si jam sumokÄ—jo apie 20 rublių honorarÄ…, o tai tuomet buvo nemaži pinigai.

Paskui J. Budraitis įstojo į Vilniaus universitetÄ… studijuoti teisÄ—s, lankÄ— V. Limanto teatro studijÄ…, vaidino studentų spektakliuose ir buvo įsitikinÄ™s, kad jo, kino aktoriaus, karjera jau baigÄ—si. Bet, kaip savo laiške man rašÄ— V. ŽalakeviÄiaus duktÄ—, jei kas nors turi įvykti, tai ir įvyksta. Taip nutiko ir J. BudraiÄiui. Bene 1964 metais jis visiškai atsitiktinai Vilniuje susitiko R. VosyliÅ«tÄ™, kuriÄ… dÄ—l jos gerų darbų vadino „teta“.

Paklaususi, kaip jam sekasi, Regina išgirdo:

– Nekaip, teta Regina, studijuoju teisÄ™, iš stipendijos negaliu nusipirkti net padoresnių kelnių...

Regina Äia pat Juozui pasiÅ«lÄ— ateiti į Lietuvos kino studijÄ… fotobandymams. Režisierius V. ŽalakeviÄius ieškÄ…s jaunų aktorių savo naujam filmui. Taip J. Budraitis atsidÅ«rÄ— kino studijos paviljone, kur, pasirodo, turÄ—jo vykti ne foto-, o kino bandymai, bet Äia savo pasakojimÄ… turime trumpai nutraukti ir grįžti bent porÄ… savaiÄių atgal, kai V. ŽalakeviÄius savo asistentÄ—s R. VosyliÅ«tÄ—s paprašÄ— surasti jam jaunÄ…, simpatiškÄ…, kiek drovokÄ… aktorių, nebe paauglį, bet dar ir ne vyrÄ…. Regina į bÅ«simųjų kandidatų nuotraukų krÅ«vÄ… įkišo J. BudraiÄio fotografijÄ…, kuriÄ… turÄ—jo iš filmo „Kai susilieja upÄ—s“ laikų. Sykį ji stebÄ—jo, kaip V. ŽalakeviÄius vartÄ— ir apžiÅ«rinÄ—jo tas nuotraukas.

– O kas Äia toks? – paÄ—mÄ™s J. BudraiÄio fotografijÄ… paklausÄ—.

– Toks Juozas Budraitis, TeisÄ—s fakulteto studentas, vaidina Universiteto studentų teatre.

V. ŽalakeviÄius iš karto J. BudraiÄio nuotraukÄ… atidÄ—jo į šalį, nes organiškai negalÄ—jo pakÄ™sti saviveiklininkų, jo nuomone, tie žmonÄ—s, apsimesdami aktoriais, užsiima amoralia veikla.

Dabar norÄ—tųsi padaryti mažytį ekskursÄ… į ateitį, kai gal po kokių dvidešimties metų Vytautas su Juozu, jau žinomu aktoriumi, kalbÄ—sis ta nelemta teatro saviveiklininkų tema, ir Juozas lÄ—tai ištars:

– Bet, Vytautai, jeigu vaidinti yra to žmogaus svajonÄ—.

ÄŒia jau V. ŽalakeviÄius nutrÅ«ks:

– SvajonÄ—!? Taip, taip, žinoma, svajonÄ—! Taigi norÄ—Äiau tau pasakyti, kad aš irgi turiu svajonÄ™: norÄ—Äiau bÅ«ti daktaru Kristijanu Barnardu ir persodinti širdį.

Beje, aiškiai matau, kad tu turi širdies problemų. SÄ—skis į mašinÄ… ir važiuojam į ligoninÄ™, o aš, kaip geras saviveiklininkas, kadangi daug apie tai skaiÄiau, konsultavausi, persodinsiu tau širdį.

Vytautas tai išrÄ—kÄ— taip įtikinamai, kad J. Budraitis pasitraukÄ— kiek tolÄ—liau. DÄ—l visa pikta...

– Niekada nežinojai, ko gali sulaukti iš Žalos, – nusišypsojÄ™s pasakÄ— Juozas.

TÄ…syk Regina, jau šiek tiek pažinojusi V. ŽalakeviÄių, vÄ—l įdÄ—jo Juozo nuotraukÄ… į bendrÄ… krÅ«vÄ…, o per filmavimo kÅ«rybinÄ—s grupÄ—s pasitarimÄ… ir vÄ—l iškilo J. BudraiÄio kandidatÅ«ra į jauniausiojo iš brolių Lokių – Jono – vaidmenį. Nei R. VosyliÅ«tÄ—, nei kiti grupÄ—s žmonÄ—s nesileido į ginÄus su V. ŽalakeviÄium dÄ—l saviveiklininkų, nes tuo klausimu jį nuginÄyti buvo beprasmiška. Bet J. Gricius, pavartÄ™s J. BudraiÄio nuotraukÄ…, pasakÄ—:

– Veidas įdomus, regis, ir fotogeniškas, reiktų pabandyti – kÄ… mes prarasim...

Ir pagaliau Juozas, kino studijoje apvilktas lininiais marškiniais, laukÄ—, kas bus toliau. V. ŽalakeviÄius jį kažkaip piktai nužvelgÄ— ir pasakÄ—:

– Skudurais jį apvilkit, skudurais!.. Ne į modelių namus atÄ—jo...

Juozui atnešÄ— kitus suglamžytus, vietomis įplyšusius kaimietiškus marškinius, ir V. ŽalakeviÄius, nieko nepasakÄ™s, kÄ… jam reikia daryti, tiesiog liepÄ— J. BudraiÄiui atsisÄ—sti ant suolo. Juozas sÄ—di ir nuobodžiauja, aplinkui net sušilę laksto žmonÄ—s, kažkÄ… filmuoja, o jis sÄ—di kaip kvailys. Paskui Juozas susikelia kojas ant suolo ir iš neturÄ—jimo kÄ… veikti pradeda kramtyti savo marškinių rankovÄ™. Staiga kažkas meta Juozui šautuvÄ…, J. Budraitis jį suÄiumpa ir, užsimetÄ™s ant peÄių, kelias minutes stovi. Paskui prieina V. ŽalakeviÄius ir sako: „Šiandien viskas, mes pranešim...“ Dabar Juozas prisimena, jog tuomet buvo tikras, kad jis sužlugo, bet po poros dienų gavo laiškÄ… ir perskaitÄ™s labai nustebo, kad jis patvirtintas Jono Lokio vaidmeniui ir paskirtÄ… dienÄ… privalo atvykti į filmavimÄ…. Pirmiausia Juozas pradÄ—jo filmuotis sunkioje savo tÄ—vo, senojo Lokio, buvusio apylinkÄ—s pirmininko, šermenų scenoje.

– ReikÄ—jo be žodžių reaguoti į tÄ—vo mirtį. Tada pirmÄ… kartÄ… pajutau pasiutusiÄ… Vytauto hipnotinÄ™ įtaigÄ…, – šiandien prisimena J. Budraitis. – StovÄ—jau pasisukÄ™s į sienÄ…, staiga prieina V. ŽalakeviÄius ir sako, tiksliau, šnibžda, darydamas keistas grimasas: „Juozai, tavo tÄ—vÄ… nušovÄ—.“ Paskui dar porÄ… kartų, nukÄ…sdamas žodžių galÅ«nes: „Juozai, tav tÄ—v nušov...“ Ir aš pajutau, kad manyje vyksta kažkas keista, darausi panašus į sprogmenų prikimštÄ… statinÄ™. Dar priÄ—jo Bruno Oja, uždÄ—jo ant peties savo sunkiÄ… rankÄ… ir po ketvirto V. ŽalakeviÄiaus šnabždesio: „Tav tÄ—v nušov...“ – mane apÄ—mÄ— kažkokia tyli isterija, nÄ— pats nepajutau, kaip Ä—mÄ— pliaupti ašaros, o V. ŽalakeviÄius vis šnibžda: „Filmuojam, filmuojam.“ Kažkaip keistai dar prasižiojo ir ištiesÄ™s rankÄ… parodÄ— kažkokį gestÄ… – lyg pamojo, lyg paglostÄ—.

Tas režisieriaus gestas J. BudraiÄiui taps paÄiu laukiamiausiu signalu, savotišku patvirtinimu – viskas gerai.

O tÄ…dien V. ŽalakeviÄius įdÄ—miai, kaip jis vienas mokÄ—jo, visus nužvelgÄ— ir šÅ«ktelÄ—jo: „Nuvežkit jį į viešbutį, į viešbutį, greitai!..“ Tik vÄ—liau J. Budraitis sužinos, kad, jį išvežus į viešbutį, V. ŽalakeviÄius priÄ—jo prie J. Griciaus ir pasakÄ—: „Tam bernui reikia rašyti vaidmenį...“ Jono Lokio vaidmuo scenarijuje, nors ir neabejotinai svarbus, buvo visai mažytis – tiesiog jauniausias Lokių sÅ«nus, ne priekvailis, bet drovus, jautrus, nedrÄ…siai įsitraukiantis į vyresnių brolių darbus. Tad po kelių dienų V. ŽalakeviÄius iš esmÄ—s perrašÄ— Jono vaidmenį, išplÄ—tÄ— senÄ…sias scenas ir sukÅ«rÄ— naujų, sustiprino ir Lokių šeimoje išaugusios Aldonos meilÄ—s linijÄ…. Tik dar neturÄ—jo aktoriaus, drįsÄiau tvirtinti, tegu ir su išlygomis, pagrindinio personažo Vaitkaus vaidmeniui. BuvÄ™s partizanas (vÄ—liau išÄ—jÄ™s iš miško ir valdžios reabilituotas) Vaitkus užima partizanų nušauto apylinkÄ—s pirmininko senojo Lokio vietÄ… ir atsiduria itin dviprasmiškoje padÄ—tyje – partizanai ir toliau juo pasitiki, laiko savu, o brolių Lokių požiÅ«ris vienareikšmis – kaltindami Vaitkų dÄ—l tÄ—vo mirties nori panaudoti jį kaip masalÄ… ir sutriuškinti tose apylinkÄ—se veikiantį partizanų bÅ«rį. Vaitkus, jau vidutinio amžiaus vyras, įsimyli gal tikriausia savo gyvenime meile gerai užsimaskavusio partizanų bÅ«rio vado Aitvaro žmonÄ… OnÄ…, ir ta jo meilÄ— baigiasi tragiškai. Tai buvo sudÄ—tingas daugiaplanis vaidmuo, apie kurio ašÄ¯ daugiau ar mažiau sukosi visas filmo mechanizmas. Galiausiai V. ŽalakeviÄius liepÄ— perduoti scenarijų D. Banioniui, o nuvažiavÄ™s pas jį paklausÄ—:

– Kokį vaidmenį norÄ—tum suvaidinti šitame filme?

D. Banionis tik pasimuistÄ—, manÄ—, kad klausimas yra grynai retorinis – gerai pažinodamas V. ŽalakeviÄių, buvo tikras, kad režisierius visus vaidmenis jau seniai yra paskirstÄ™s. Kol D. Banionis muistÄ—si, V. ŽalakeviÄius pasiÅ«lÄ— jam pagalvoti apie Vaitkaus vaidmenį. PasakÄ™s, kad toks vaidmuo yra didelÄ— dovana kiekvienam aktoriui, po pauzÄ—s D. Banionis suabejojo:

– Aš jau perkopÄ™s penktÄ… dešimtį, o filme – tokia galinga Vaitkaus ir Onos meilÄ—s scena. Ar neatrodysiu juokingas?..

V. ŽalakeviÄius jį nuramino, sakydamas, kad tokiai meilÄ—s scenai jis – pats tas. Taigi Donatas sutiko ir šiandien sako – vaidmuo jam iškart „prilipo“ prie dÅ«šios, buvo suprantamas, artimas. „Mano tÄ—vas, kaip ir Vaitkus, buvo vargšas, tik ne batsiuvys, o siuvÄ—jas, gyvenime nieko didesnio nepasiekÄ™s, nors ambicijų ir turÄ—jo, bet sugebÄ—jo neįtikti visoms valdžioms: sÄ—dÄ—jo kalÄ—jime prie caro, emigravÄ™s į BrazilijÄ… ir susidÄ—jÄ™s su vietiniais lietuviais komunistÄ—liais, vÄ—l buvo uždarytas į cypÄ™“, – pasakos Donatas.

Taip be jokių ilgesnių svarstymų ir bandymų D. Banionis atÄ—jo į filmavimo aikštelÄ™, kur turÄ—jo vaidinti tardymo scenÄ… pieninÄ—je, vietos stribų ir milicininkų paverstoje ne tik štabu, bet ir kankinimų kamera.

Scena prasidÄ—jo dialogu:

– KodÄ—l nuÄ—jai į miškÄ…?

– Toks laikas buvo, – atsako D. Banionis.

– O kodÄ—l išÄ—jai?

– PagailÄ—jau... tÄ—vo.

– Ir savÄ™s?
– Ir savÄ™s.

Aktoriui paÄiam sunku suvokti ir įvertinti, kaip jis suvaidino vienÄ… ar kitÄ… scenÄ…, bet po šitos, lyg ir niekuo neypatingos, aikštelÄ—je pasigirdo plojimai. Beje, ir pats D. Banionis sako V. ŽalakeviÄiaus parašytame tekste įžvelgÄ™s tokiÄ… skaudžiÄ… tiesÄ…, kad perteikti savo bÅ«senÄ… nebuvÄ™ sunku nei šitoje, nei kitose scenose.

PradÄ—jus filmuotis D. Banioniui, jau buvo aiškÅ«s beveik visi svarbiausių vaidmenų atlikÄ—jai. Sakau – beveik, nes dar niekas nežinojo, kas vaidins labai ryškų ir įdomų Onos vaidmenį. Ona, graži vidutinio amžiaus moteris, nuskendus jos vyrui, atsikrausto į šÄ¯ tarp miškų pasislÄ—pusį DzÅ«kijos kaimelį, išteka už vietinio Juozapo, kuris, kaip vÄ—liau pasirodÄ—, ir buvo stribų medžiojamas partizanų bÅ«rio vadas Aitvaras, bet iš tiesų pamilsta Äia apylinkÄ—s pirmininku paskirtÄ… buvusį partizanÄ… Vaitkų ir iš visų jÄ—gų gina šiÄ… savo didžiÄ…jÄ… gyvenimo meilÄ™. V. ŽalakeviÄiui visuomet buvo svarbÅ«s net ir nedideli, epizodiniai vaidmenys, taÄiau kaip tikras profesionalas jis žinojo, kad filmo „Niekas nenorÄ—jo mirti“ sÄ—kmÄ— priklausys nuo Vaitkų ir OnÄ… vaidinanÄių aktorių. Dabar, kai Vaitkaus vaidmens atlikÄ—jas aiškus, liko tik surasti tÄ…, kuri vaidins OnÄ…. GrupÄ—je iš pat pradžių kalbÄ—jo, kad šÄ¯ vaidmenį V. ŽalakeviÄius laiko savo žmonai Gražinai.

ÄŒia vÄ—lgi norÄ—tųsi grįžti šiek tiek į praeitį. Po „Vienos dienos kronikos“ Gražinai teks skausmingai atsisveikinti su RTV komitetu, kur dirbo režisiere. Vytautas nusprÄ™s – žmona visada turi bÅ«ti šalia, nes jį erzina bet koks vyrų dÄ—mesys Gražinai. Per „Adomo“ filmavimÄ… jis įsiuto dÄ—l Miltinio žodžių: „Ko tu ieškai blondinÄ—s kitur, jeigu ji šalia tavÄ™s?“ – ir „užtaisÄ—“ Gražinai mini scenelÄ™ įkyriai tardydamas: „Kur tu su juo bendravai? Regis, moterų jis nelabai mÄ—gsta. Kas Äia vyksta?“

Filmuojant „Vienos dienos kronikÄ…“ oro uoste Gražina kalbÄ—sis su A. Masiuliu:

– Nesuprantu, – sakys Algimantas, – kodÄ—l Žala filmuotis nepaÄ—mÄ— tavÄ™s. Juk kada nors ir tu turi pradÄ—ti.

– Pasakyk tai jam, – tarstelÄ—s Gražina.

– Žalai? Su juo nesusikalbÄ—si, kelis kartus vos nesusimušÄ—me. Jis tiesiog nesveikai pavydus.

Namuose Vytautas duos Gražinai pylos, kam kalbÄ—josi su A. Masiuliu, ir uždraus be jo leidimo rodytis aikštelÄ—je. Kai RTV komiteto vyr. režisierÄ— S. BorisienÄ— pasiÅ«lys Gražinai dirbti diktore kartu su G. Bigelyte, V. ŽalakeviÄius išklausys žiniÄ… apie šÄ¯ pasiÅ«lymÄ… ir išrÄ—š:

– To betrÅ«ko, kad visa Lietuva kiekvienÄ… vakarÄ… spoksotų į mano žmonÄ…! Pagalvok, kÄ… darai! Kaip tai atrodo, kas vakarÄ… skaityti žmonÄ—ms melagingus tekstus!

Paskui patylės ir įgels dar skaudžiau:

– Be to, tu šalia BigelytÄ—s atrodai kaip senutÄ—. Veide jau daug raukšlių. Kine – kas kita, o televizija negailestingai parodo menkiausius trÅ«kumus.

Kai sykį Gražina ims priekaištauti, kad jie nebesusitinka kaip du lygiaverÄiai kÅ«rybos žmonÄ—s, Vytautas pasakys:

– Ar filmavimas yra kÅ«ryba, tai dar labai abejotina. Bet visiškai aišku – moterys, vaidinanÄios kine, nÄ—ra menininkÄ—s...

KitÄ… sykį išgirs:

– Nori bÅ«ti artiste? Nieko nÄ—ra kvailiau už moters tuštybÄ™. Tokį turtÄ… įsigijai universitete. Rašyk. Štai perskaiÄiau PetrÄ—s ÄŒesnuleviÄiÅ«tÄ—s darbų apžvalgÄ… žurnale. Puiku! Gal ir tu gali bÅ«ti mokslininke?

TaÄiau dabar kalbos, kad OnÄ… vaidins Gražina, netilo. Sykį Vytautas parÄ—jo iš studijos gerokai sutrikÄ™s ir lyg tarp kitko ištarÄ—:

– VarÄiau aktorių nuotraukų albumus, radau ten ir tavo. Žinai, tos tavo fotografijos nelabai vykusios, tai aš jas išÄ—miau. Sakau tau, kad žinotum.

Ir Gražina suprato, kad kalbos, jog teks vaidinti Oną, taip ir liks kalbomis, nors tokią slaptą svajonę turėjo...

TaÄiau prasidÄ—jo aktorių bandymai, ir vienÄ… rytÄ… V. ŽalakeviÄius pasakÄ—:

– Nenustebk, bet šiandien A. Varanka nufotografuos ir tave Onos vaidmeniui. Žinoma, tai nieko nereiškia, aš jau esu apsisprendÄ™s.

Gražina tylÄ—jo lyg užsmaugta, juoba kad Vytautas kalbÄ—jo oficialiu, mediniu balsu. Studijos paviljone V. ŽalakeviÄius priÄ—jo prie Gražinos ir pasakÄ—:

– Gali nesigrimuoti, veidÄ… turi gražų, gerai atrodai. ÄŒia tik formalumas.

A. Varanka, Gražinos gerai pažįstamas dar iš Nidos, kur 1957 metais buvo filmuojama juosta „Kol nevÄ—lu“, pasakÄ—:

– Žinai, Žala labai užsispyrÄ™s žmogus, bet, atrodo, visgi palūžo. Tu bÅ«si gera Ona. Aš padarysiu tokias tavo nuotraukas, kad jis negalÄ—s prisikabinti. Dieve, kaip jis mus varinÄ—ja su tomis aktorÄ—mis! Renkasi, renkasi, o paskui nufilmuoja kÄ… nors iš šalies...

Kelias dienas V. ŽalakeviÄius apie tuos fotobandymus neužsiminÄ— nÄ— vienu žodžiu, tarsi jų išvis nebÅ«tų buvÄ™. RodÄ— B. Ojos nuotraukas, klausÄ—, ar jis panašus į lietuvį, vis gręžė smegenis dÄ—l D. BaukaitÄ—s, nes, matyt, abejojo... Tik apie Onos vaidmenį nÄ— žodžio. O ant Tauro kalno GražinÄ… su Onos vaidmeniu jau pasveikino B. Babkauskas. PasidžiaugÄ™s, kad ji vaidins, pasakÄ—: „Tas Vytautas – tikras kipšas, kartais jis taip geria kraujÄ…...“ Vis dÄ—lto po geros savaitÄ—s pas GražinÄ… atÄ—jo V. ŽalakeviÄiaus asistentÄ— R. VosyliÅ«tÄ—, atnešÄ— „Niekas nenorÄ—jo mirti“ scenarijų, perdavÄ— V. ŽalakeviÄiaus prašymÄ… atidžiai perskaityti, ypaÄ Onos ir Vaitkaus meilÄ—s scenÄ… daržinÄ—je vežime ant šiaudų. JÄ… filmuos pirmiausia. Pats Vytautas tylÄ—jo, lyg nieko nebÅ«tų įvykÄ™ – nei klausinÄ—jo, nei patarinÄ—jo. Gražina išmoko tekstÄ…, pasiruošÄ— kaip išmanÄ— vaidinti nurodytÄ… scenÄ…, ir saulÄ—tÄ… vasaros dienÄ… studijos mašina atvežė jÄ… į paviljonÄ…. ÄŒia buvo šilta, net tvankoka, bet GražinÄ… krÄ—tÄ— nervinis drebulys, – tarsi jos lauktų ešafotas, – juk pirmoji filmavimo diena, nuo kurios daug kas priklauso. GrupÄ—s grimuotoja pareiškÄ—, jog Gražina taip įdegusi, kad reikÄ—s tik truputį paryškinti bruožus. Tada apvilko drobiniais marškiniais ir išvedÄ— į paviljonÄ…. ÄŒia buvo tamsu. Gražina sÄ—dÄ—jo ir laukÄ—. Vytautas vis nesirodÄ—. Staiga išniro iš tamsos, greitu žingsniu priÄ—jo prie jos ir kažkokiu pridususiu balsu pasakÄ—:

– Šiandien filmavimo nebus, nusivalyk grimÄ…, važiuosim namo. Aš lauksiu mašinoje.

Netekusi žado Gražina įlipo į automobilį, ten jau įsitempÄ™s sÄ—dÄ—jo Vytautas ir rÅ«kÄ—. Ä®sivyravo ilga nuožmi tyla. Namo grįžti nesinorÄ—jo. Gražina žinojo – ašaros visÄ… dienÄ…. V. ŽalakeviÄius mašinÄ… sustabdÄ— prie Kalinausko gatvÄ—s ir abu tylÄ—dami Ä—jo pÄ—sÄiomis. Kai tyla tapo nepakenÄiama, Gražina neištvÄ—rÄ—:

– KodÄ—l tu taip elgiesi su savo geriausiu draugu? Gal yra kokia nors priežastis, kurios aš nežinau? Gal tave kas nors slegia?

V. ŽalakeviÄius į jos žodžius reagavo aštriai:

– Mano žmona ant šiaudų buÄiuojasi ir glamžosi su Banioniu! Negi tai sunku suprasti?..

Bet ir Gražinos reakcija į tai buvo tokia pat aštri:

– Vytai, aš visai nepretenduoju vaidinti tavo genialiuose filmuose, bet šitaip mane prieš visus žeminti visgi nederÄ—tų...

Aišku viena, dar gerokai prieš fotobandymus Gražinai ištarti žodžiai: „Aš jau esu apsisprendÄ™s“, galbÅ«t ir buvo jo apsisprendimas – Onos vaidmenį atiduoti latvių aktorei Vijai Artmanei. JÄ… buvo matÄ™s filmuose „Už baltų kaip gulbÄ— debesų“, „Savas kraujas“ ir kituose, kur Vija sukÅ«rÄ— įsimenanÄius dramatiškus stiprių ir temperamentingų moterų vaidmenis. Onos vaidmuo jam atrodÄ— labai svarbus, tad patikÄ—ti jo nors ir labai mylimai, bet nei kine, nei teatre dar neatsiskleidusiai, moteriai jis galbÅ«t paprasÄiausiai neišdrįso... Prie to sprendimo, be abejo, prisidÄ—jo ir Vytauto, kaip vyro, ambicijos – prisimenat jo pasakymÄ…: „Mano žmona niekada nebus aktorÄ—!“

JuostÄ… filmavo vasarÄ… DzÅ«kijoje, Zervynų kaime. Tada dar neatrastame nei įkyrių turistų, nei ramybÄ—s besiilginÄių poilsiautojų. Dideli ir tankÅ«s miškai saugojo šÄ¯ kaimÄ… nuo visų vÄ—jų.

Nemažai kino žmonių atvažiavo su šeimomis. VytautÄ… irgi „atlydÄ—jo“ visa svita – Gražina, Vita ir BirutÄ—. Smagu buvo visiems. YpaÄ vaikams – miškai, Ūla, brastos. Filmavimo paslaptis atsiverianti kiekvieno akims.

V. ŽalakeviÄiaus dukros šÄ—lo kartu su kitais, o visų pramanams „dirigavo“ dailininko V. Kalinausko sÅ«nus Andrius.

Atlapaširdžiai dzÅ«kai biÄiuliškai sutiko filmuotojus, kurie lyg margas Äigonų taboras sudrumstÄ— senojo kaimo ramybÄ™.

Bet kai vienÄ… sekmadienį zervyniškiai pamatÄ— „kinininkų“ darbo pradžiÄ… – filmuojamÄ… dramatiškÄ… scenÄ… – palei tvorÄ… suguldytus nušautų miškinių kÅ«nus, jų biÄiuliškumas išblÄ—so. TylÄ—dami pasižiÅ«rÄ—jo į „lavonus“, į visus tuos aplink zujanÄius žmones ir išsiskirstÄ— po namus, įsitikinÄ™, kad Äia įsitaisÄ— bedievių bolševikų kompanija... Zervyniškių reakcija buvo nenuspÄ—jama: tÄ… dienÄ… B. Babkauskas, nuÄ—jÄ™s savo reikalu, grįžo sutrikÄ™s: „VyruÄiai, nagi, visos kaimo širdukÄ—s užrakintos...“

Bet pamažu kaimo žmonÄ—s išsiaiškino, kas Äia vyksta, priprato prie keistų, sklindanÄių dar per mieganÄias Zervynas, garsų (tai B. Babkauskas indÄ—niškais šÅ«kavimais žadindavo save), žmonių, kurie keldavosi ketvirtÄ… valandÄ… ryto, kai virš Zervynų dar gulÄ—davo migla, o dienÄ… miegodavo... Jie matydavo, kaip daugelis saulei kepinant pliekÄ— kortomis, o vienas (žvalgas!) sÄ—dÄ—davo medyje ir horizonto pakrašty išvydÄ™s kylantį nors mažiausiÄ… debesÄ—lį surikdavo nesavu balsu – tada visi puldavo rengtis filmavimui... Zervyniškiai jau beveik išmoko nesistebÄ—ti šituo jiems visai nepažįstamu gyvenimu, atvirkšÄiai – jie ir patys noriai jame dalyvaudavo.

Tik kartÄ…, regis, kai grupÄ—s pirotechniko Mitkaus iš deganÄių dÅ«mų užtaiso – „šaškių“ – sukurta miglelÄ— nenugulÄ— ir iš to užtaiso pakilÄ™ dÅ«mai pradÄ—jo dvokti, kažkuri iš zervyniškių moterų nebeišlaikÄ— – stojo su šakÄ—mis prieš Mitkaus „prajovus“. Bet Mitkus kažkaip sugebÄ—jo įsiteikti ir, per visÄ… filmavimÄ… sudeginÄ™s du vagonus „šaškių“, padÄ—jo operatoriui J. Griciui sukurti įstabų, migloje skÄ™stantį, vakaro peizažą.

O V. ŽalakeviÄius tuo metu sprendÄ— galvosÅ«kį, kaip jam atsivilioti Äionai, į Zervynas, VijÄ… ArtmanÄ™. Atsivilioti bet kokia kaina. Taip ir buvo pasakyta asistentei R. VosyliÅ«tei. Taip bus ir padaryta.

ÄŒia norÄ—Äiau kiek užbÄ—gti į priekį. 1987-aisiais, rašydamas knygÄ… apie LatvijÄ… bei iškilius jos kultÅ«ros žmones, taip pat bet kokia kaina turÄ—jau susitikti V. ArtmanÄ™. Bet surasti VijÄ… Rygoje buvo beveik neįmanoma, jos vyras, irgi aktorius, į visus mano telefono skambuÄius atsakinÄ—jo vienodai: Vija repeticijoje, Vija filmuojasi, Vija išvažiavo į KuldygÄ… susitikti su žiÅ«rovais. Galiausiai mano biÄiulis kino režisierius I. Seleckis, vienas iš artimiausių V. ArtmanÄ—s draugų, pranešÄ—, kad aktorÄ— po spektaklio „Elžbieta, Anglijos karalienÄ—“ (pjesÄ—s autorius austrų dramaturgas F. Briukneris) lauks manÄ™s savo grimo kambaryje J. Rainio teatre.

Teatro salÄ—je – gyva tyla, paklÅ«stanti impulsams, plÅ«stantiems iš scenos, aistroms, kuriomis kunkuliuoja Elžbieta, Anglijos karalienÄ— – Vija ArtmanÄ—. Ä®tampa neatslÅ«gsta nÄ— sekundei. Scenoje ir kiti personažai – lordai, ministrai, teisÄ—jai, bet įspÅ«dis toks, kad Vija ten viena – karalienÄ—, sprendžianti valstybÄ—s reikalus, moteris, mylinti lordÄ… EseksÄ… ir beprotiškai norinti tikÄ—ti, kad šis gražuolis jÄ… myluoja ne dÄ—l jam teikiamų karališkų privilegijų. SalÄ— palydi griausmingomis ovacijomis dažnÄ… Vijos scenÄ…, bet po vienos jų Ä—miau baimintis, kad nuo žiÅ«rovų ovacijų ir riksmų gali įgriÅ«ti teatro salÄ—s lubos. Tai buvo scena, kur įtūžusi kaip tigrÄ— Elžbieta puola savo didikus, norinÄius įtraukti AnglijÄ… į karÄ… su Pilypo II Ispanija.

– KÄ… gali mano mažoji Anglija! KÄ… ji gali prieš tokį milžinÄ…?! – šaukÄ— karalienÄ—. – Mano mažoji Anglija. Mano vargšai amatininkai ir žvejai. Kiek aš jų turÄ—siu blokšti prieš karuose užgrÅ«dintus ir iki dantų ginkluotus ispanus! – šaukia Elžbieta, ir iš jos didelių blizganÄių akių ritasi ašaros.

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sÄ…jungos mÄ—nraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)Â