tekstai.lt

Audrius Beinorius. Senovės indų išminties perlas


       Dėmesio, jei jūs norite perskaityti tekstą, užrašytą sanskrito kalba, savo kompiuteryje instaliuokite šriftą Indic Roman (wnrir.ttf)

       Upanišados – tai seniausi indų minties perlai, sakraliausias Indijos dvasinės kultūros paveldas, kurį nedvejodami galime laikyti reikšmingiausiu Indijos įnašu į pasaulinės literatūros lobyną. Šie poetinių alegorijų, metaforų, užuominų ir vaizdingų palyginimų prisodrinti tekstai yra didžiai reikšmingi visai vėlesnei meninei, religinei ir filosofinei Indijos tradicijai. Jau vien jų pavadinimo etimologijos – upa-ni-ùad („sėdėti šalia mokytojo“), upasan („kontempliuoti“) ar tiesiog upaniùad („slėpinys“) – atskleidžia tris semantinius lygmenis: sakralus žodis, sakralus tekstas ir sakrali perdava, kurie atspindi ezoterinį upanišadų pobūdį bei mistinę jų paskirtį. Ritualinį veiksmą (karman) nagrinėjančios apeiginės brahmanos vadinamos „liturginiu Vedų sandu“ (karma-kànóa) ir skirtos aukojimus atliekančiam šeimynykščiui (gçhasthin), o upanišados, kurių dėmesio centre apšvietos gnosis (j¤àna – „žinija“) ir išsivadavimo iš bepradžio kintamybės kontinuumo (saüsàra) strategija, priešingai, apibūdinamos kaip visą Vedų tradiciją vainikuojantis gnostinis ar ezoterinis sandas (j¤àna-kànóa). Iš čia ir kitas plačiai žinomas upanišadų pavadinimas – vedànta, „vedų pabaiga“ arba „vainikas“.

       Upanišados – tai dialogų, disputų forma užrašyti daugelio amžių ir įvairių autorių kūriniai. Jose sukaupta senųjų išminčių egzistencinės kontempliacijos (upasana) ir apmąstymų patirtis, įvilkta į ano meto mitologinį simbolinį išraiškos kūną. Neatsitiktinai jos tapo dvasiniu penu bemaž visiems vėlesniems, netgi priešingų pažiūrų Indijos mąstytojams, kurie stengėsi vienaip ar kitaip pagrįsti ir suderinti savo mokymus su upanišadų mintimis. Indijoje upanišados buvo ir tebėra laikomos pasaulio išsižadėjusių klajojančių asketų (saünyàsin) tekstais, kurie ilgus amžius žodine tradicija buvo mokytojo perduodami mokiniui, ir šitai lėmė jų ezoterinį sakralumą. Nors žynių tradicija teigia, jog būta 1180 upanišadų, atstovaujančių kiekvienai „Vedų medžio“ šakai, tačiau dabar jų tėra žinoma apie 200, iš jų trylika seniausių (àrya) datuojamos apie X–VI a. pr. Kr. Žymus indų mąstytojas Šankara (øaïkara, VIII a.) šioms seniausioms upanišadoms yra parašęs paaiškinimus, kurie laikomi autoritetingiausiais egzegetiniais daugiaplanes upanišadų prasmes atskleidžiančiais komentarais.

       Populiariausias yra 108 upanišadų rinkinys, vadinamas „muktika“ (skr. muktikà – „išsivadavimas“; esą tas, kas jas visas perskaito, išsivaduoja iš žemiškų materialaus pasaulio pagundų). Seniausiomis ir autoritetingiausiomis iš jų laikoma trylika upanišadų: Aitarėja, Brihadaranjaka, Čhandogja, Iša, Katha, Kaušitaki, Kena, Maitrajani, Mandūkja, Mundaka, Prašna, Švetašvatara, Taitirija. Keturios iš jų (Iša, Katha, Mundaka ir Švetašvatara) yra eiliuotos, viena (Kena) – pusiau eiliuota, likusios – parašytos proza.

       Kas yra tikrieji upanišadų autoriai, tiksliai nežinoma. Kai kurie vardai minimi upanišadų tekstuose, bet tikslių duomenų apie juos nėra, o daugelis iš jų – pusiau legendinės asmenybės. Iš realesnių upanišadų autorių paminėtini mitiniai išminčiai (çùi): Aitarėja, Arunis, Balakis, Bharadbadža, Džabala, Gargis, Mahidasa, Maitrėja, Satjakama, Šandilja, Udalaka, Varuna ir kiti.

       Kita vertus, kaip tam tikras konspektyvus literatūrinis žanras, upanišados buvo nuolat papildomos vis naujais kūriniais, kuriuos galima laikyti savotiškais vieno ar kito žymaus dvasinio mokytojo testamentais ar jo pažinimą įkūnijančiais „žodžiais“. Tokios, pavyzdžiui, yra Akbaro ir XX a. Šri Aurobindo upanišados.

       Seniausios upanišados nesudaro nuoseklios ir vientisos filosofinės sistemos, tačiau vis dėlto galima išskirti vientisą tematikos tinklą ir vieningą jų paskirtį. Pagrindinis upanišadose keliamas klausimas: „Kas ta tikrovė, iš kurios kyla visi daiktai, dėl kurios visi gyvena? Ką pažinus, pažįstama visa? Ką pažinus, laimimas nemirtingumas?“ (Bçh. Up.). Žmogaus savasties nemirtingumo ir aukščiausio būties Prado tema siejama su išsivadavimo koncepcija (mokùa), anot kurios, kiekvieno individo praeities veiksmų nulemtas nesibaigiantis klajojimas amžiname kintamybės rate (saüsàra) yra skausmingas ir frustracinis, todėl visoms būtybėms būdingas poreikis išsivaduoti iš šių nuolat besikartojančių karminių trajektorijų.

       Upanišadose visi būties reiškiniai nagrinėjami pasitelkiant trijų lygiagrečių būties ir interpretacijos lygių metodą: žemiškoji arba aukojimų sfera (adhiyaj¤a); žmogiškasis, mikrokosmo pasaulis (adhyàtmika), ir dieviškasis, makrokosmo lygmuo (adhidaivata). Nors šie lygmenys aptinkami dar Vedose, upanišadose matome savotišką jų modifikaciją, būdingą ezoterinei gnostinei tradicijai. Pagrindinė ritualinė Vedų tematika čia psichologizuojama iškeliant „vidinės aukos“ (antaryaga), „dvasinės kaitros“ (tapas), savipažinos (àtmavidyà) svarbą; kartu suartinami ir beveik sulydomi žmogiškasis ir dieviškasis lygmenys, pastarajį demitologizuojant ir keičiant gamtos procesų ar juslių sfera (adhibautika): „Viešpats pradūrė juslėms skyles, todėl [žmonės] žvelgia išorėn, o ne į vidinį Atmaną. Tačiau, siekdami nemirtingumo, didieji išminčiai užvėrę akis žvelgia į Atmaną“ (Kàtha Up.).

       Upanišadų mąstytojams nekyla abejonių dėl būties Prado, visaapimančios tikrovės, Vienio (tad ekam) egzistavimo, kurį „pažinus, visa tampa pažinu“. Tai – Brahmanas (makrokosmo lygmuo), arba Atmanas (mikrokosmas). Vidinė nemarioji Savastis ir visa persmelkianti neišreikšta (nirguõa) Neaprėpiamybė (skr. bçh – „plėstis“, „skleistis“) yra viena, todėl: „Pažinus Atmaną, pažįstama visa“ arba „Brahmaną pažinęs, pats tampi Brahmanu“ (Bçh. Up.). Upanišadų išminčiams beverčiai yra išoriniai ritualai: „Tikras aukojimas – tai visas gyvenimas, o auka – pats žmogus“, todėl savipažina ir pasaulio išsižadėjimas ir yra tikrasis atnašavimas.

       Mandūkja upanišadoje skiriami du pažinimo lygiai: aukštesnysis (para vidyà) ir žemesnysis (apara vidyà). Pirmasis – tai Atmano pažinimas, antrajam priskiriami visi tradiciniai vedangų mokslai ir net pačios Vedos. Savipažinos metodai – tai pirmiausia tam tikra gnoseologinė, atmesties principu neti-neti („ne tai, ne tai“) grindžiama Savasties skyra (viveka) ar atsitapatinimas nuo ją gaubiančių, kintamybės pasauliui priskirtinų apvalkalų (ko÷a): kūno, jausmų, proto, aumens. Antrasis išsivadavimo iš iliuzijų kelias – tai kūniškus instinktus, troškimus bei aistras įveikianti savitramda (saüyàma): „Visus širdies mazgus atrišęs maruolis tampa nemirtingas; visas širdies aistras nurimdęs jis pasiekia Brahmaną“ (Munó. Up.). Tikroji individo prigimtis, visų jo pastangų tikslas, apibūdinama kaip amžinoji esatis (satyam), pažinimas (j¤ànam) ir beribiškumas (anantam), palaima (ànanda) ir tobula pilnatvė (pårõam).

       Ypatingas vaidmuo šioje savižinoje teikiamas didžiosioms ištaroms (mahàvàkya): „Esmi Brahmanas“ (aham brahmàsmi), „Tai tu esi“ (tat tvam asi), kurių paskirtis – sužadinti savo tikrosios esmės pažinimą. Unikalią introspekcinę, kontempliatyvią upanišadų mąstytojų patirtį liudija ir itin gausus psichologinių sanskrito terminų kiekis, pasak žymaus kultūrologo A. K. Coomaraswamio, bent dešimt kartų pranokstantis juos senojoje graikų kalboje. Tai rodo, kad, priešingai nei senovės Graikijoje, kur filosofinį mąstymą formavo išorinio pasaulio, gamtos pažinimas, Indijoje tokį vaidmenį atliko psichologija, fiziologija ir medicina.

       Kultūrinėje idėjų raidos perspektyvoje upanišados yra reikšmingos tuo, kad jose randame suformuluotas svarbias ir kone ar visų didžiųjų Indijos dvasinių tradicijų – induizmo, budizmo, džainizmo – priimtas etikos bei eschatologijos doktrinas, sansaros, karmos ir mokšos sąvokas. Vedose dominuoja dvi išeities iš šio pasaulio galimybės – protėvių takas (pitçyàna), kuriuo galiausiai vėl sugrįžtama žemėn, ir dievų takas (devayàna), o upanišados kalba apie nuolatinį persikūnijimo (punarjanma) procesą, kurį reguliuoja universalus priežastingumo–karmos dėsnis, eliminavęs iš indiškos teologijos keblią įvairių teodicėjų blogio problemą. Blogio priežastis, kaip, beje, ir socialinė kiekvieno individo padėtis, yra jo paties valioje, todėl keisti reikia ne visuomenę, o save. Nėra amžinos bausmės ar amžino atlygio, nei aklos fortūnos, viskas priklauso tik nuo žmogaus veiksmų. „Gerais darbais žmogus tampa geras, o blogais – blogas“ (Chand. Up.). Nors karmos doktrina tūkstantmečiams įteisino griežtą socialinę Indijos sąrangą su jos luomų ir kastų hierarchija, upanišados atskleidžia religinį socialinio statuso santykiškumą: galutinio egzistencinio tikslo – išsivadavimo – akivaizdoje „vagis jau nebe vagis, neliečiamasis jau nebe neliečiamasis“ (Bçh. Up.).

       Atkreiptinas dėmesys į įdomią detalę. Kitaip nei Vedose, kuriose aukštinamas liturginis žynių vaidmuo, upanišadose ezoterinės išminties atstovais tampa valdovai, kariūnai – kšatrijai, į kuriuos patarimų kreipiasi žyniai brahmanai. Ši gnostinė metamorfozė upanišadas sieja su kita sena brahmanizmui priešiška Indijos religine kryptimi – šramanizmu ir įtakingiausiais jo atstovais budizmu bei džainizmu. Daugelis budizmo idėjų – priešiškumas formaliems ritualams, pesimistinė nuostata šio pasaulio atžvilgiu, individualių pastangų išsivaduoti išaukštinimas, meditacinės psichologinės etikos formulavimas, socialinės hierarchijos pakeitimas dvasine ir pan. – yra toks artimas senųjų upanišadų soteriologinei dvasiai, kad net vertė kai kuriuos mokslininkus jose ieškoti budizmo ištakų.

       Didelio susidomėjimo upanišados sulaukė ir Vakaruose, kai jas 1801 m. į lotynų kalbą (iš persų) išvertė A. Duperronas. Tai buvo pirmasis klasikinių indų filosofinių tekstų vertimas į Europos kalbas, ir aistringas jų mėgėjas bei populiarintojas A. Schopenhaueris tuomet netgi pranašavo antrąjį Vakarų renesansą, tik šį kartą kylantį ne iš graikų kultūros, o iš visai naują pasaulėvaizdį atveriančių indiškų tekstų bei sanskrito kalbos. Jis visą gyvenimą liko įsitikinęs, kad upanišados – tai filosofinis visos indų išminties raktas: „Tai pats vaisingiausias ir vertingiausias skaitymas šiame pasaulyje; jis buvo man paguoda gyvenime ir bus paguoda mirštant“.

       Katha (kañha, kàñhaka) upanišada yra siejama su Juodąja Jadžurveda ir kildinama iš mitinio Vedų išminčiaus Kathos. Kartu su Taitirija ji priskiriama prie seniausių posminių upanišadų ir datuojama apie X–VII a. pr. m. e. Katha yra sudaryta iš dviejų dalių bei trijų skyrių kiekvienoje. Pirmoje dalyje kalbama apie brahmano sūnaus Načiketos pastangas iš mirties valdovo Jamos dovanų gauti nemirtingumą ir dangiškos pažinimo ugnies paiešką. Kitose dalyse alegoriškai aiškinama apie du pažinimo lygmenis, garsmens AUM simboliką, įvarius dvasinės savasties, Atmano pažinimo būdus. Paskutiniame skyriuje tapomas alegorinis kosminio visatos medžio paveikslas ir kalbama apie joginę sąmonės sutelktį.

       Katha upanišada versta iš sanskrito rinkinio su Šankaros komentarais (ä÷àdida÷opaniùadaþ, øàïkarabhà÷yayuktàþ ørã øàïkaràcàryàgranthàvalã prathamo bhàgaþ, Dilli, Motilal Banarsidas, 1992), taip pat lyginant su kitais vertimais – M. Müllerio, S. Radhakrishnano, L. Renou, P. Deusseno, R. E. Humo, A. Syrkino. Tenka pripažinti, kad verčiant iš originalo neišvengiamai prarandama kerinti sąvokų daugiaprasmybė, ypatinga meninė teksto erdvė, poetinės ritmikos magija, apeliuojanti ne tiek į klausytojo protą, kiek į intuityvią klausą bei išgyvenimą. Juk neatsitiktinai Indijoje upanišados laikomos sakraliomis giesmėmis, formulėmis (mantromis). Nors laike ir erdvėje tolimos, upanišados mums yra artimos savo amžinaisiais klausimais ir atsakymų į juos gelme.