tekstai.lt

Tekstų naujienos

vitalija-pilipauskaite-butkiene-rozinis-mano-mirusioms-meilems-eilerasciaiMan poezija yra buvimo šia me pasaulyje būdas. Kiek atsimenu save, eilėraščiai gyvena manyje: ilgai sukasi mintyse, po žodį, eilutę, bręsta, paskui išsidėsto popieriuje. Tada juos taisau, kartais – metų metus. Skaitau: mintyse ir balsu. Ypač balsu. Jaučiu, kad tai itin svarbu: garsai turi suglusti, įgyti skambesį – kiekvienam tekstui savitą. Gimiau 1981 m. liepos 17 d. Nuo tada – mokausi, augu ir auginu, vis ką nors kuriu: kas­­­die­niškai. Džiaugiuosi gyvenimo dovana. Taip paprasta.
mindaugas-kvietkauskas-platanu-saknysIšlipęs iš autobuso Kembridže, nepasukau į man paskirtą koledžo kambarį tiesiausiu keliu. Pasirinkau nedidelį lankstą, kad per porą viduramžius menančių gatvių išnirčiau ties Matematiniu tiltu, kurį, anot legendos, be jokių vinių ir varžtų sukonstravo Izaokas Niutonas. Ankstyvas kovo rytas ryškiai priminė dieną prieš dvylika metų, kai prie to paties tilto atleidę savo varžtus šėlom su grupele Oksfordo ir Kembridžo lietuvių, tais laikais – vos šeši studentai per abu universitetus. Mėčiau anuomet minčių inkarus į praplaukiančios upės vandenį: „Kad tiktai dar čia sugrįžčiau.“ Vienas iš jų, matyt, užsikabino. Ir vėl mane į šitą vietą pritraukė.
2015-m-metu-4-nr-turinysMindaugas Kvietkauskas. Platanų šaknys Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. Rožinis mano mirusioms meilėms. Eilėraščiai Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė. Romano fragmentas Gytis Norvilas. Eilėraščiai Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys Algis Kuklys. Nakties muzika. Žvilgsnis. Bagdonavičiaus vargonai. Begalybės lygtis. Novelės Tadeusz RóÝewicz. Francis Baconas arba Diego Velįzquezas dantisto kėdėje. Vertė Marius Burokas Marko Sosič. Skausmo vertėjas. Iki paties paskutinio vardo. Novelės. Vertė Laima Masytė ...
atodangos-nuo-rainio-ir-aspazijos-jubilieju-iki-indijosRainio ir Aspazijos jubiliejai. Šįmet Latvija mini dviejų žymiausių poetų – Rainio (1865–1929) ir Aspazijos (1865–1943) – 150-ąsias gimimo metines. Jų vardai įrašyti UNESCO minimų sukakčių sąraše. Latvių poetų atminimui bus skirta paroda UNESCO centrinėje būstinėje Paryžiuje ir Kirovo mieste (Rusija). Įvairiaplanę jubiliejinę programą įgyvendins teatrai, koncertų salės, bibliotekos, universitetai, muziejai ir kultūros centrai. J. Puodnieko filmų studija kuria unikalų dvidešimt aštuonių trumpų filmų projektą, kuriame kiekvienos Europos Sąjungos valstybės populiari asmenybė skaitys Rainio ir Aspazijos poezijos vertimus savo valstybine kalba. Rašytojų metinis uždarbis. „Digital Book World“ atliko tyrimą apie rašytojų metinį uždarbį. Buvo apklausti 1879 autoriai: 56 proc. jų savo kūrinius leido savarankiškai, 13 proc. – leidyklos, o 31 proc. naudojosi abiem leidybos būdais. Po 7500–10 000 dolerių uždirbo tie kūrėjai, kurie kūrinius publikavo tiek savarankiškai, tiek patikėję leidykloms. Vidutiniškai 3–5 tūkst. dolerių buvo įvertinta kūryba tų rašytojų, kurie pasirinko tradicinį leidybos būdą. Savarankiškai leidusių knygas atlygis tesiekė 500–999 dolerius.
milijoniere-kazys-sajaAldonai Liobytei – 100 Tais ypač sunkiais Lietuvai laikais ji sugebėjo išlikti laisva, energinga, linksma. Gebanti daug iškentėti ir juoktis. Šviesti ir šildyti sužvarbusius kūnu ir dvasia. Draugams rašyti žvalius, nuoširdžius laiškus, vaikams kurti gražias liaudiškas pasakas, pjeses. Jos ir visų mūsų laimė, kad tais sunkiais bolševikinės priespaudos laikais ji vis dėlto liko gyventi Vilniuj, nebuvo ištremta iš Lietuvos. Gimusi Vilniuje ji jau nuo mažens buvo įpratusi gyventi ne visada draugingoje lietuviams aplinkoje ir savo ypatingu šaunumu pelnyti kitataučių pagarbą. Buvo baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją, Kaune studijavusi lituanistiką ir grįžusi į Vilnių dėstyti lietuvių kalbos priešiškoje lenkų gimnazijoje. Dar vėliau ji tapo Vilnijoj skrajojusio „Vaidilos“ teatro aktore.
regina-norkeviciene-mokyklu-inspektoriusOficialioje Jono Mikelinsko biografijoje skelbiama: rašytojas, baigęs prancūzų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, kurį laiką mokytojavo Saločiuose, Onuškyje, o 1953–1962 m. dirbo Švietimo ministerijos mokyklų inspektoriumi. Natūralu, kad jam kuruoti buvo paskirtas ir Rietavo rajonas: čia dėstyta užsienio kalba – prancūzų. Buvo gal 1955 metų vėlyvas ruduo. A
romas-daugirdas-teisybes-ieskotojo-sindromasMama buvo psichiatrė, nuo vaikystės dažnai lankydavausi jos darbovietėje – kartais ten net ruošdavau pamokas. Gerai įsiminiau ne tik napoleonus, marksus, froidus, Kristaus įsikūnytojus, bet ir gana gausią kovotojų už teisybę grupę. Kuo šie skyrėsi nuo savo kolegų? Turbūt begaliniu smulkmeniškumu. Jie kruopščiai fiksuodavo kiekvieną buitinę detalę ir visame kame įžvelgdavo neteisybę – neretai tariamą. „Kova“ tęsdavosi nuo ryto iki vakaro, dažnai įgydama labai aršias formas. Kokius vaisius dar sunokina kovotojo už teisybę sindromas? Neadekvatumą aplinkai. Nenorėčiau būti apkaltintas prisitaikėliškumu. Kalbu apie neadekvačias pastangas, įveikiant ne kalnus – veikiau kupstus. Žmogaus gyvenimas trumpas. Be prioritetų, pagrindinių gairių esi pasmerktas nuskęsti chaoso jūroje. Ir visas savo jėgas išeikvoti paribio ledkalnių tirpdymui.
titas-satkunas-musiskiai-bet-kitiĮlipęs į autobusą visada stengiuosi apsimesti, kad man čia viskas nauja ir nesuprantama. Ilgai skaičiuoju centus, vis žvilgtelėdamas į kainą ant stiklo, kartais dar sumurmu „tai kiekgi čia šiais laikais kainuoja...“ ar ką nors panašaus. Gavęs bilietuką įtariai dairausi, ką su juo daryti. Pabaksnoju į vieną aparatą, į kitą, galiausiai pasižymiu. Visų tų kortelių neperku iš principo – nes man juk čia ne vieta. Aš dažniausiai automobiliu važinėju. Nesvarbu, kad iš tiesų jis seniausiai stovi sugedęs ir neturiu už ką taisyti. Vis tiek autobuse ne mano valdos – čia karaliauja Jie. Tie kiti. Visokie pensininkai, statybininkai, mokytojai, bedarbiai, kirpėjos, virėjos ir panašiai. Tie, kurie išrenka į valdžią visokiausius klounus. Kurie bijo euro ir diskutuoja, kiekgi dabar iš jų vargšų užsidirbs nesąžiningos kasininkės. Kurie gyvena savo sovietiniuose daugiabučiuose ir nesutinka jų renovuoti. Kurie neturi interneto. Kurie nekenčia homoseksualų ir lanko Rusijos žvaigždžių koncertus. Kurių gyvenimai – neišsemiamas medžiagos šaltinis „Facebook’o“ juokeliams ir Užkalnio straipsniams. Žodžiu, įvairiausio plauko nesusipratėliai, griaunantys gerovės valstybę. Gerai dar, kad bent musulmonų pas mus nėra. O tai būtų kaip Paryžiuj.
domas-kaunas-pirmasis-mazosios-lietuvos-enciklopedinis-zinynas-uzsienio-kalba-cocise-encyclopaedia-of-lithuania-minorPaskutinėmis Kristijono Donelaičio vardu pavadintų metų dienomis pasirodęs „Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas“ anglų kalba yra išskirtinės reikšmės ir nevienadienis. Tai 2000–2009 metais leistos keturtomės „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ santrauka, tačiau su nauju informacijos pateikimo teoriniu ir metodiniu pagrindu bei su kitokia tiksline paskirtimi. Leidiniui lemta ne tik informuoti vartotoją, bet ir brėžti Vidurio Europos vieno buvusios istorinės Prūsijos regiono etninę bei politinę liniją iš lietuviškojo žiūros taško. Žinynas vaizduoja prūsų tautų tragediją, svetimųjų sunaikintą kraštą ir žmones. Mes jį vadiname Mažąja Lietuva, tačiau lietuviškai nekalbantys žmonės dažniausiai tokio pavadinimo nežino arba seniai pamiršo. Kai kam tiesiog nesinori arba nemalonu prisiminti karo metais įvykdytas istorijos pervartas.
elzbieta-banyte-surreali-anoreksija-j-melniko-anoreksijaJaroslavas Melnikas yra lietuvių literatūros šventa prozos karvė. Ne, tai nėra ta „klasikų klasika“, kaip koks Juozas Aputis ar Romualdas Granauskas, apie kuriuos viską tariamės žiną – sovietmetis, dvasinė nykuma, kaimo vargai ir t. t. (tik ne visada savęs paklausiame, kiek iš tikrųjų šiuos klasikus skaitėme). J. Melnikas – „šiuolaikiškas“, „savitas“, „mįslingas“, „fantastas“ ar bent jau „siurrealistiškas“. Tokios klišės it musių debesis gaubia rašytojo figūrą, įstrigusią kažkur Lietuvos ir Ukrainos pasienyje. J. Melnikui atviros visų leidyklų durys; tiražai – kaip lietuvių literatūrai, tiesiog nepadoriai dideli; beveik už kiekvieną knygą laukia po apdovanojimą ar bent nominaciją; ir, žinoma, tai skatina rašyti daug, greitai, publikuotis efektyviai, gal nė neturint laiko įdėmiai „pravalyti“ tekstų. 2014 m. pasirodė net dvi naujos knygos – romanas „Maša, arba Postfašizmas“ ir apsakymų rinkinys „Anoreksija“. „Maša“ dalyvauja Metų knygos rinkimuose, „Anoreksija“ jos fone lyg ir ištirpusi: mažai recenzijų, o ir lietuvių literatūra besidomintys keistai tylūs. Kas tai – pražiūrėjimas ar sąmoningas silpnesnio teksto ignoravimas?
gerda-druskyte-laiskai-apie-meile-ir-literatura-knnavako-lorelei-50-meiles-laisku-50-meiles-eilerasciuŠiandien knygynai pripildyti įvairiausių stilių, žanrų ir rūšių kūrybos. Tačiau skaitytojui šioje gausoje vis tiek norisi rasti ką nors naujo ir ypatingo, panašiai kaip kad vaikas geidžia dar neragautų gardumynų. Kęstučio Navako knyga „Lorelei“ kaip tik ir išpildo šią gurmaniško naujumo sąlygą. Knyga yra literatūrinis siurprizas skaitytojo akiai, ir jos aptarimą norisi pradėti nuo vizualiojo jutimiškumo. Iš kitų knygų „Lorelei“ pirmiausia išsiskiria forma – tai voką primenantis dėklas su laiškais. Tokia pateiktis išsyk kreipia skaitytoją prie epistolikos žanro. Knygoje-voke atrandame penkiasdešimt autentiškus laiškus primenančių lapų. Kartu su neįrištais lapais skaitytojui „siunčiama“ ir darni trilogija, susidedanti iš prozos tekstų – laiškų mylimajai, „vakaro lyrikos“ – poezijos kūrinių ir keleto eilėraščių vertimų. Reikia pasakyti, kad sumanymas vienoje vietoje pateikti poezijos ir prozos žanrus sugriauna kasdienės, tradicinės, kiek nuobodžios knygos kanoną ir leidžia skaitytojui priartėti prie jau pamirštos ir modernioje kasdienybėje beveik išnykusios epistolikos.
renata-serelyte-kas-tu-toks-ir-ka-cia-veiki-h-kunciaus-trys-mylimosTuristiniai arba kelionių įspūdžiai ir jų surašinėjimas neabejotinai yra iš tos lektūros rūšių, kurią manosi galįs ir gebąs parašyti kiekvienas, pakenčiamai valdantis plunksną. Veikiausiai todėl toji lektūra tokia nuobodi ir neoriginali, kad jos negelbsti nė puikios kokybės nuotraukos ant kreidinio popieriaus – paprasčiausiai trūksta autentikos, sukrėtimo ir egzistencinio klausimo: ko tu čia trenkeisi, ar namie negerai? Herkaus Kunčiaus knyga – maloni išimtis, sužavėjo ir santūrios nespalvotos nuotraukos, kurios neplikina akių sintetine nuodinga ryškuma. Stilius paprastas, bet liudijantis neabejotiną, su niekuo nesupainiojamą autoriaus raišką, kurią inspiruoja ne tiek lietuviškų motyvų ir sąsajų ieškojimas pasaulyje (tai paveldima lietuvių nacionalinio mentaliteto ypatybė), kiek kasdienybės stebėjimas, šiek tiek primenantis Jurgio Kunčino sensualizmą, tik H. Kunčius – mažiau lyriškas, daugiau ironiškas. Sakytum, jo credo – priimti tai, ką gyvenimas duoda, pernelyg niekuo nesistebint ir pasistengiant viską oriai ištverti.
carl-gustav-jung-apie-archetipa-ypac-pabreziant-animos-savoka-verte-austeja-merkeviciuteNors šiuolaikinė sąmonė atrodo pamiršusi, kad kadaise egzistavo neempirinė psichologija, vis dėlto bendra principinė nuostata tebėra panaši į aną ankstesnę, tapatinusią psichologiją su psichinių reiškinių teorija. Akademiniam pasauliui reikėjo išgyventi Fechnerio ir Wundto pradėtą drastišką metodikos revoliuciją, kad mokslo pasaulis suvoktų, jog psichologija yra patyrimo sritis, o ne filosofinė teorija. Tiesa, stiprėjančiam XIX a. pabaigos materializmui tai reiškė tik tiek, kad kadaise egzistavo „patyrimo psichologija“, kuriai ir šiandien esame dėkingi už vertingus aprašymus. Priminsiu tik dr. JustinoKernerio „Preforsto aiškiaregę“ (1846). Naujajai gamtamokslinės metodikos krypčiai bet kokia „romantiškai“ aprašanti psichologija tapo anatema. Jau Fechnerio „Psichofizika“ atspindi perdėtus tokio eksperimentinio laboratorinio mokslo lūkesčius. Šiandieninis jo rezultatas – psichotechnika ir visuotinis mokslinės pozicijos pokytis fenomenologijos naudai.
antanas-andrijauskas-kaligrafijos-menasKaligrafijos meno esmę sudaro iš kinų rašto perimtos ir laisvai kūrybiškai interpretuojamos ideografinės struktūros, svetimos vakarietiškam alfabetiniam raštui. Kiekvienas kinų rašto ženklas reiškia tam tikrą sąvoką. Hieroglifas, turintis simbolinę, o ne fonetinę reikšmę, gali būti stilizuoto gyvūno, daikto, geometrinės formos pavidalo ir reikšti tiek konkretų daiktą, tiek abstrakčią idėją ar veiksmą. Vadinasi, kinams jų rašmenys tiesiogiai asocijuojasi su įvairiais juos supančio gamtos pasaulio objektais, reiškiniais, vaizdais. Todėl kinų tautos rašmenų pagrindą sudarantis hieroglifas išsiskiria ypatingu semantiniu daugiaprasmiškumu, situatyvumu ir kontekstualumu.
petras-klimas-visu-dienu-apmastymaiVasario 16-osios akto signataro Petro Klimo (1891–1969) likimas galėtų būti raiški 1918 metais sukurtos pirmosios Lietuvos Respublikos politinio elito metonimija. Tautos egzistencijai lemtingą aktą pasirašo neturėdamas nė trisdešimties, vėliau darbas Užsienio reikalų ministerijoje, diplomatinė veikla Italijoje ir Prancūzijoje. 1943-iaisiais buvo suėmęs gestapas, 1945-aisiais suėmė NKVD – nuteisė dešimčiai metų lagerio už memorandumo (jį ketinta persiųsti į Vakarus) prancūzų kalba rengimą, kuriame keliama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mintis, ir kt.
rasymas-gelbsti-nuo-nykumo-rasytoja-violeta-soblinskaite-aleksa-atsako-i-gintares-adomaitytes-klausimus-– Apie vaikystės patirtis jau tiek visko esu prišnekėjusi, kad baugu nusisapalioti galutinai. Tad, nors klausimas platus, atsakymas bus „siauras“: saugau tuos prisiminimus, kuriuos pavyko „sučiupti už skverno“, kol gyvenimo įvairovė lėkė pro šalį kaip koks niekados nesibaigsiantis kaleidoskopas, o skolinga jaučiuosi kiekvienam, ką tik Dievas man leido stabtelėjimuose (gal – stotyse?) sutikti, nes visi ir visos buvo gal net ir pašauktieji mokytojai: geradariai ir niekšai, narsuoliai ir pardadūšiai, gelbėtojai ir skandintojai, artimos sielos ir atsitiktiniai skersvėjai. Sakau ačiū kiekvienam, nes jie iš manęs „pagamino“ mane. Tokią, kokios jau nebesigėdžiu. Ir tokią, kurios taip lengvai nebeišgąsdinsi.
viktorija-daujotyte-formos-tustejancios-nykstancios-susidaranciosĮvadui apmąstymams apie literatūros ir gyvenimo formas pateiksiu vieną kitą Vinco Mykolaičio-Putino mintį apie Kristijoną Donelaitį, nuo jo pereisiu prie formos kaip gyvybės būdo: atsirandančio, kintančio, tuštėjančio, nykstančio.
alvydas-medalinskas-mintys-artejant-kovo-11-ajaiArtėjant Kovo 11-ajai, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, norisi grįžti prie klausimo, susijusio su mūsų valstybės ir tautos būtimi, egzistavimu, vystymųsi, ateities perspektyvomis, taip pat ir problemomis. Laikui keičiantis jų aktualumas neretai kinta. Kai aplink mūsų valstybę yra palyginti ramu, aktualiausios tampa vidaus problemos. Paaštrėjus tarptautinei padėčiai, savo valstybės tolesnį egzistavimą siejame su grėsmėmis iš svetur. Bet yra daug to, kas rūpestį kelia nuolat.
vidmante-jasukaityte-laisve-kaip-afrikos-paprikaŠiandien, kada žvelgiame į nueitą Nepriklausomos Lietuvos kelią, atmeskime bet kokius nuomonių stereotipus. Įsikaskime giliai į save, į širdis, įsirauskime ir pabandykime susivokti, kurioje atkarpos tarp tiesos ir melo vietoje esame. Kas arčiau mūsų – viena ar kita.
herkus-kuncius-dvi-fotografijosTaip likimas lėmė, kad šiandien esu skilęs per pusę – dvidešimt penkerius metus man teko gyventi prie sovietų, o kitus dvidešimt penkerius – nepriklausomoje Lietuvoje. Taigi, dairantis į praeitį, nevalingai gali lyginti ir svarstyti, kas anuomet, mano akimis, buvo gerai ar blogai. Tačiau kad ir ką apie tai galvočiau, esu įsitikinęs, kad niekada nenorėčiau gyventi pasaulyje be Kovo 11-osios. Tad visa, kas vyko iki tol, regiu jei ne juodomis, tai pilkomis ar purvinomis spalvomis.
kazys-saja-siu-lietuva-siu-mano-zalojiBaigdamas netrumpą savo amžių esu išsilukštenęs vos porą kitiems gal nereikšmingų dalykų: Visatos Kūrėjas neturėjo liniuotės, niekur nenubrėžė tiesių linijų ir nesukūrė dviejų vienodų objektų. Bet kokios dogmos, panašios į euklidines linijas, yra klaidingos, o bet koks mėginimas suvienodinti žmones – pragaištingas.
vytautas-martinkus-apie-kasdiene-nepriklausomybeAr yra tokia? Manau, kad yra. Jos būta visados, net iki Kovo 11-osios, radosi (vis reikšmingesnės) ir po antrojo Lietuvos Respublikos gimtadienio, kurį kasmet paminime – švenčiame. Manau, simboliškai svarbu: viešai prisiminti, kad lietuviams būtina išsaugoti savo tautą, ir, jei tai gali padaryti tik tautinė jų valstybė (o aš nematau kito būdo), tai jai būtinas teisinės santvarkos pagrindas – Konstitucija, sava vykdomoji ir teisminė valdžia.
elif-shafak-blusu-rumai-verte-gediminas-pulokasElif Shafak – po Nobelio literatūros premijos laureato Orhano Pamuko turbūt garsiausia šiuolaikinė Turkijos rašytoja. Europoje gimusios, augusios ir tik paauglystėje į Turkiją gyventi su tėvais grįžusios autorės kūryba verčiama į daugelį pasaulio kalbų, pora jos romanų išleista lietuviškai: „Stambulo pavainikė“ (2010) ir „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ (2012). Komiškas ir tuo pat metu tragiškas romanas „Blusų rūmai“ – įvairiais pjūviais Stambulo, o ir visos Turkijos istoriją atspindintis kūrinys. Pagrindiniu romano veikėju teisingiausia būtų įvardyti kadaise prabangų, o dabar nuskurusį Stambulo daugiabutį, pačių jo gyventojų vadinamą tai „Ledinukų rūmais“, tai „Blusų rūmais“. Dešimt butų, dešimt atskirų, tačiau tarpusavyje susijusių šeimų likimų, dešimt skirtingų galimybių remiantis praeitimi žvelgti į dabartį. O nuo ko ir kaip viskas prasidėjo? Kaip tik apie tai ir yra ši „Metų“ skaitytojams pateikiama ištrauka.
hrycko-ciubaj-kalbeti-tyleti-ir-vel-kalbeti-verte-vytas-deksnysUkrainiečių poetas, vertėjas Hrycko Čiubajus gimė 1949 m. Berezynuose. Nuo 1970 m. gyveno Lvove, bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais, privačiuose sambūriuose skaitė poeziją, leido savilaidos žurnalą „Skrynia“. 1972 m. kelioms dienoms suimtas KGB, jo namuose atlikta krata. Dirbo teatre scenos darbininku, kroviku, buvo išvykęs uždarbiauti į Sibirą. 1982 m. neaiškiomis aplinkybėmis sulaikytas milicijos, išėjo iš areštinės sunkiai sužalotas ir po kelių mėnesių mirė.
romualdas-lankauskas-zmogus-is-gatves-vieno-veiksmo-pjesePrudencija nuosavo namo svetainėje numeta šalin virbalus su mezginiu ir atsistojusi ima vaikytis kandis, bandydama į jas pataikyti skepeta, kad galėtų nugalabyti, bet tai jai sunkiai sekasi
zita-mazeikaite-baltoji-mergele-eilerasciaiIš meilės, / iš ilgesio sukurta / nežinomo, gal vietinio Meistro. / Jo rankom švelniai glamonėta, / nuglostyta, nugludinta. / Jaunutė, / dar visai paauglė, / iškilusiu pilvu po drabužio klostėmis, / žvelgia į moterų klauptą, / lyg pati prašytų pagalbos.
nijole-kliukaite-kepeniene-saule-afelyje-romano-fragmentasŽemė yra... ateityje, perskaičiau kalendoriaus lapelyje. Visada iš ryto skaitau tos dienos kalendorinę išmintį. Kartais nepatikiu.
justinas-marcinkevicius-nespausdinti-eilerasciaiKurį laiką atrodo, kad viską padarei taip, kaip reikėjo. Bet tuos sąsiuvinius ir aplankus vis pavartydavau, esu ir rašęs apie juos „Metuose“. Toliau vartydamas ir skaitydamas radau žiupsnelį eilėraščių, kurie verti publikacijos.
robertas-keturakis-as-klaupiuos-pries-tave-uz-visusAš čia nieko negalėjau pamilti. Ir ne todėl, kad neįmanoma pamilti – paversti skaidria savastimi – dešimtį milijonų kvadratinių kilometrų nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno ir nuo Arkties jūrų iki Mongolijos bei Kinijos sienų. Priežastis skaudesnė ir dramatiškesnė.
2015-m-metu-3-nr-turinys2015 m. „Metų“ 3 nr. turinys
dvidesimt-ketvirtasis-rasytoju-sajungos-premijos-laureatas-algimantas-mikuta Šiemet sausio 6 d. Rašytojų klube įteikta dvidešimt ketvirtoji Lietuvos rašytojų sąjungos premija – ją pelnė poetas Algimantas Mikuta už poezijos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (2014). Vadinasi, šią knygą kolegos pripažino didelės vertės literatūros kūriniu.
jurate-sprindyte-in-memoriam-ismincius-po-laikrodziu-jonas-mikelinskas-Kai šventėme Jono Mikelinsko 90-metį, ieškojau kokios lakesnės frazės, apibūdinančios rašytojo asmenybės ir kūrybos esmę, bet visos atrodė dalinės, blankios: sąžinės riteris, vaidila, Don Kichotas, išminčius po laikrodžiu, išvermingas žemės keleivis (jam juokas nužygiuoti 20–30 km), moralinis švyturys sovietmečiu – nes ir kūryba, ir asmenine laikysena teigė etines vertybes. Literatūros džentelmenas. Visų žanrų meistras. Dievo palaima – gyventi taip ilgai, ir svarbiausia – išlikti kūrybingam.
kestutis-nastopka-in-memoriam-siapus-nebuties-alfonsas-nyka-niliunas-Poezija Nykai buvo pasipriešinimo nebūčiai forma. Poetas grūmėsi su neišvengiama laiko tėkme, brėždamas iš nebūties į būtį vedančią poezijos kryptį. Supratęs, kad „sėklos ateitis priklauso nuo sėjėjo rankos mosto“, jis įtraukė į poeziją dirvonuojančias lietuvių kalbos žemes. Laisvindamasis iš įprastinių sąvokų, pridengiančių daugialypę daiktų būtį, Nyka sukūrė naujas suprantamumo formas, galiojančias pirmiausia jo kūrybai. Nykos skaitytojas tapo poeto bendrininku, prisiimančiu sunkią reikšmių ir priedermių naštą
eugenijus-ignatavicius-in-memoriam-nebijojes-buti-savimi-juozapas-girdzijauskas-O vis dėlto sunku rasti žodžių, kol negali susitaikyti su mintimi, jog „perėjai į kitą kambarį“, nes mano širdy tebesi tas, „kas buvai visada“. Gal būtų lengviau kalbėti tiems, kuriems buvai mokytojas, pedagogas, gerbiamas ir mylimas profesorius, lietuvių poezijos tyrinėjimo viršūnes pasiekęs mokslininkas. Man buvai ir lieki nepakeičiamu bičiuliu, artimesniu už brolį – Juozu. Tavo trobelė Kalupy ar Kalvarijų gatvėj, paskutinis būstas Antakalny – man buvo antrieji namai.
elena-baliutyte-kas-tas-rapolas-mackonis-a-lapinskienes-atejes-vilniun-rasytojas-ir-publicistas-rapolas-mackonis-Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tinklalapyje šalia naujausių leidinių – Almos Lapinskienės monografija „Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis“. Turbūt ne vieno, ypač jaunesnės kartos žmogaus, pirmasis klausimas, išgirdus apie šitą knygą, yra toks: kas tas Mackonis? Trumpas atsakymas galėtų būti toks: rašytojas, publicistas, redaktorius – tarpukario Vilniaus lietuvių kultūrinio gyvenimo vienas svarbiausių organizatorių, telkėjų ir kūrėjų. Jis buvo atkaklus kovotojas už lietuvių teises okupuotame Vilniaus krašte (dėl to buvo kalintas visų trijų okupacinių valdžių: lenkų, vokiečių, rusų), nugyveno įvairių išbandymų kupiną gyvenimą ir, be grožinės kūrybos, paliko vertingų ir įdomių savo gyvento laiko liudininko užrašų. Rapolas Mackonis (1900–1982) iš tiesų yra vertas ir monografijos, ir skaitytojų dėmesio.
inga-milciute-susiguzusios-vaikystes-liudijimai-a-veiknio-paukstuko-liudijimai-Aivaro Veiknio „Paukštuko liudijimai“ – antras poeto bandymas įsitvirtinti literatūriniame pasaulyje. Prieš septynerius metus išleista poezijos knyga „R aktai“ nepaliko ryškaus įspaudo, todėl literatūrinis portretas lipdomas iš naujo, ryškinami individualūs kūrybos bruožai, kokių pritrūko pirmojoje eilėraščių knygoje. Ten poetinės kalbos autentiškumą nustelbė autoritetų ir poetinių patirčių kartotės. Šįkart pavyko kiek geriau. 2014 m. Poetiniame Druskininkų rudenyje A. Veikniui skirta Jaunojo jotvingio premija, suteikianti „Paukštuko liudijimams“ geriausios pastarųjų dvejų metų jauno kūrėjo poezijos knygos vardą.
nerijus-brazauskas-sibiro-kartos-atmintis-e-gudonytes-karta-nuo-sibiroKultūrinės atminties tyrinėtoja Aleida Assmann yra konstatavusi, kad atsiminimas ir užmiršimas visada neatskiriamai susiję. Šis santykis, regis, rūpėjo ir Eglei Gudonytei, išleidusiai pirmąjį romaną „Karta nuo Sibiro“. Sibiras ir visi pasakojimai šia tema gali būti vertinami kaip lietuvių tautos trauminės patirties XX a. eidosas. Laikydamasi tokios minties autorė ir parašo knygą, kurią ketvirtajame jos viršelyje skaitytojui rekomenduoja istorikas, literatūrologas, rašytoja ir Altajaus krašto lietuvių kultūros draugijos pirmininkė.
dovile-kuzminskaite-belaukiant-spangio-j-kalinausko-ar-spangis-ateis-Keturioliktoji Jono Kalinausko eilėraščių knyga „Ar Spangis ateis“ mėgina užmegzti dialogą su skaitytoju: jau rinkinio pavadinimas implikuoja norą kalbėtis ir susikalbėti, nuspėjamo klausimo forma dažnai aptinkama ir eilėraščiuose. Panašu, kad tendencija ieškoti adresato, pašnekovo, noras dalintis tampa šiuolaikinės lietuvių poezijos norma. J. Kalinauską labiausiai domina egzistencinės patirtys – šioje eilėraščių knygoje ieškoma atsakymų kaip tik į būties klausimus.
barbara-torunczyk-perskiles-giedroycas-verte-kazys-uscilaBarbara Toruńczyk (g. 1946) – lenkų eseistė, publicistė, literatūros istorikė, leidėja. Nuo 1980 m. gyveno Paryžiuje, kur 1982 m. pabaigoje įkūrė ketvirtinį žurnalą „Zeszyty Literackie“ („Literatūriniai sąsiuviniai“) ir iki šiol yra šio leidinio vyriausioji redaktorė ir leidėja. Nuo 1992 m. žurnalo redakcija persikėlė į Varšuvą. „Zeszyty Literackie“ yra išskirtinis ne tik Lenkijos literatūrinio gyvenimo reiškinys – su leidiniu bendradarbiavo Czesławas Miłoszas, Wisława Szymborska, Josifas Brodskis, Witoldas Gombrowiczius, Seamusas Heaney’s, Vaclavas Havelas, Adamas Michnikas, Ana Achmatova, daugybė kitų pasaulinių šviesulių. Žurnalo redakcinės kolegijos nariais yra Stanisławas Barańczakas, Wojciechas Karpińskis, Roberto Salvadori, Tomas Venclova, Adamas Zagajewskis. „Zeszyty Literackie“ varo gilią vagą leidyboje – kasmet išleidžia po keliasdešimt vertingų knygų. B. Toruńczyk yra pokalbių su Jerziu Giedroycu „Rozmowy w Maisons-Laffitte“ ir daugelio kitų knygų autorė, rengėja, sudarytoja.
algirdas-grigaravicius-jonas-basanavicius-prie-lietuvisko-meno-istaku-vilniuje-Bandant suprasti Jono Basanavičiaus požiūrį į meną, prisieina pradėti nuo gimnazijos ir universiteto laikų, bet šie faktai klostosi į ryškesnių fragmentų dėlionę, neleidžiančią pamatyti visumos. J. Basanavičiui, kaip XIX a. pabaigos inteligentui, plačiau – vidurinės klasės atstovui, būdingas pakankamas aktyvumas, lankant teatrą ir koncertus, tačiau kasdienių užrašų knygelėse ir straipsniuose apie keliones dažniau minimi muziejai ir bibliotekos negu spektakliai ir meno parodos.
reikia-negaileti-savo-eilerasciu-poetas-aivaras-veiknys-atsako-i-sauliaus-vasiliausko-klausimus– Pirmąją knygą „R aktai“ išleidai dar 2007-aisiais, antrosios rankraštį parengei ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai pateikei 2011-aisiais, tačiau knyga „Paukštuko liudijimai“ pasirodė tik po trejų metų. Ar sunku žiūrėti, kaip kolegos leidžia knygas, o tavoji vis laukia eilės? Ar tikėjimas savo eilėraščiais nebuvo susvyravęs?
viktorija-daujotyte-romualdas-granauskas-mokytojams„Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai: ir žmogaus, ir valstybės. Mums reikia bandyti suvokti, kas R. Granausko suvokta. Suvokti besikeičiančioje Lietuvos situacijoje: ir geopolitinėje, vykstant realiems ir nerealiems karams, ir moralinėje, tėvynę apleidžiant vis daugiau jaunų žmonių. Nebijokime ištarti – savųjų palikimas yra ir moralinė problema.
valentinas-sventickas-rankrasciai-kaip-rankdarbiaiŠiuo straipsniu bandoma papasakoti apie poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos procesą. Bet tik tiek, kiek teikia galimybių pažintis su dalimi jo rankraščių. Nuodugnų bendresnį to proceso atvaizdą skaitytojai gali rasti Viktorijos Daujotytės monografijoje „Boružė, ropojanti plentu: prigimtinės kultūros kasinėjimai Marcelijaus Martinaičio kūryboje“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013).
jose-emilio-pacheco-musis-dykumoje-apysaka-verte-bronius-dovydaitis-Chosė Emilijus Pačekas (José Emilio Pacheco, 1939–2014) – žymus XX a. Meksikos poetas, prozininkas, žurnalistas, vertėjas. Vaikystę praleido pas senelius Verakruse prie Meksikos įlankos. Mokėsi šalies sostinėje, studijavo teisę, filosofiją ir literatūrą. Dėstė įvairiuose Meksikos bei užsienio universitetuose. Žymiausi poezijos rinkiniai: „Nakties elementai“ (1963), „Neklausk manęs, kaip bėga laikas“ (1969), „Atminties miestas“ (1989). Lakoniško stiliaus proza daugiausia atspindi jauno žmogaus formavimąsi augant, susiduriant su suaugusiųjų pasauliu. Joje akivaizdus rūpestis dėl šalies vystymosi, dėl jos ateities. Žinomiausi prozos kūriniai: apsakymų rinkiniai „Tolimas vėjas“ (1963), „Malonumo pradžia“ (1972), „Medūzos šešėlis ir kiti kraštutiniai apsakymai“ (1990), holokausto temą nagrinėjantis romanas „Tu mirsi toli“ (1967), apysaka „Mūšis dykumoje“ (1981). Joje autorius paauglio akimis kritiškai žvelgia į XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos Meksikos gyvenimą – amerikietiškos kultūros skverbimąsi į šalį, revoliucijos iškovojimais pasinaudojusių naujųjų turčių atsiradimą. Apysakoje gausu autobiografinių elementų.
rimas-uzgiris-vieno-pasaulio-skeveldros-verte-marius-burokasRimas Užgiris (g. 1969, JAV) – poetas, vertėjas, redaktorius ir kritikas. Jo darbus publikavo įvairūs JAV literatūriniai žurnalai, interneto svetainės, kiti leidiniai. Jis yra knygos „How the Earth Carries Us: Twenty-Six Young Lithuanian Poets“ („Kaip mane žemė nešioja: dvidešimt šeši jaunieji lietuvių poetai“, 2015) vertimo redaktorius ir pagrindinis vertėjas. Gavęs Fulbraito stipendiją ir Nacionalinės meninės literatūros vertimo fondo (JAV) finansavimą, šiuo metu Vilniaus universitete dėsto literatūrą, vertimą ir kūrybinį rašymą.
renata-serelyte-teisejas-ir-raudonoji-mirtis-vabalu-kambarys-novelesPro langą matau lopelį kiemo – prie raudonos mūrinės sienos kažkas blyškiai baltuoja, bet ryto sambrėškis toks slogus, kad negaliu įžiūrėti to daikto apybraižų. Dar tik dešimt po penkių – naktinis būdravimas baigiasi, tuoj ateis palengvėjimo akimirka, nes apie šešias aš paprastai užsnūstu.
algimantas-baltakis-gimtadienio-posmaiStaiga į galvą šovė tokia mintis: gal jums tiks eilėraščiai, parašyti kaip tik per gimtadienį? Jau daug metų po eilėraščiu žymiu tikslią parašymo datą, todėl nesunkiai radau, ko ieškojau. Susidarė lyg ir koks gimtadienio posmų ciklas. Vienintelis eilėraštis, parašytas ne vasario 15-ąją, skirtas Juozui Macevičiui ir yra tiesiogiai susijęs su „Pergale“, dabartiniais „Metais“. Apie penkiolika metų petys petin plušome žurnalo redakcijoje.
birute-jonuskaite-maranta-romano-fragmentasStaiga sunkus ir didelis kūnas žnegteli šalia. Iš gerų kvepalų atpažįsti: Maestro. Jis pasilenkia prie tavo ausies:
algimantas-mikuta-eilerasciaiTai gęsta, tai užsidega šviesa, / tai leidžiasi, tai kyla pienės pūkas. / Teisybė neatsiskleidžia visa, / nušvinta tik nedidelis kraštukas.
liudvikas-jakimavicius-jubiliejiniu-metu-didaktika-Šiandien labai sunku nuspėti, kaip pasisuks istorijos smagračiai ir kokioje tikrovėje gyvensime po savaitės, mėnesio, ar išeisime Kovo 11-ąją į miestų gatves ir aikštes minėti savo atkurtosios Nepriklausomybės jubiliejaus? O gal teks lindėti rūsiuose ir bombų slėptuvėse su maisto daviniu? Karas Ukrainoje ir didelio karo nuojauta mūsų regione bei visoje Europoje dėl vieno diktatoriaus užgaidų, įnorių, fantazijų ir makabriškų planų bei nenuspėjamų veiksmų tapo galvos skausmu civilizuotai bendruomenei. Į Europą tarsi radiacija smelkiasi netikrumas, baimė, įtarumas, o gerokai išlepę ir ištežę valstybių politiniai elitai staiga susizgrimba, kad savo bendruomenėms nuraminti neturi jokio priešnuodžio. Siūlytos gerbūvio vizijos, ekonominiai eksperimentai akimoju pasirodo buvę tik dužlūs simuliakrai ir šamaniški lengvatikių užkalbėjimai, dezintegravę, supriešinę visuomenes, išardę solidarumo, teisingumo jausmą ir pakirtę atsparumą bei valią priešintis blogiui ir pasityčiojimui iš žmogiškųjų vertybių.
2015-m-metu-2-nr-turinysLIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Jubiliejinių metų didaktika ALGIMANTAS MIKUTA. Eilėraščiai BIRUTĖ JONUŠKAITĖ. Maranta. Romano fragmentas ALGIMANTAS BALTAKIS. Gimtadienio posmai RENATA ŠERELYTĖ. Teisėjas ir Raudonoji Mirtis. Vabalų kambarys. Novelės RIMAS UŽGIRIS. Vieno pasaulio skeveldros. Vertė Marius Burokas JOSE EMILIO PACHECO. Mūšis dykumoje. Apysaka. Vertė Bronius Dovydaitis ...
mires-klasikas-parsas-isradingoj-virtuvej„Intelektualioj švedų viešuomenėj miręs Augustas Strindbergas yra tarsi paršas prancūzų virtuvėj: ten suvartojama viskas, išskyrus žviegimą“, – teigia prozininkas Janas Myrdalis. Apie A. Strindbergą ir jo kūrybą iš tiesų prirašyta daug straipsnių ir knygų. Švedai jau yra išleidę dvi solidžias, klasika tapusias šio kūrėjo biografijas. Tai kritiko, rašytojo Olofo Lagercrantzo „Augustas Strindbergas“ (1979) ir literatūros istoriko Gunnaro Brandellio keturtomis veikalas „Strindbergas – rašytojo gyvenimas“ (1983–1989).
atodangos-nuo-es-literaturos-premijos-iki-megstamiausios-latviu-knygosNuo ES literatūros premijos iki mėgstamiausios latvių knygos
dalius-silinis-nuvilnijo-sestieji-imbiero-vakaraiAlytuje lapkričio 20–21 d. nuvilnijo šeštieji „Imbiero vakarai“, paženklinę dešimtmetį nuo šių respublikinių prozos skaitymų Jurgio Kunčino atminimui pradžios ir, pasak renginio literatūrinės konsultantės, knygų redaktorės Palmiros Mikėnaitės – svarumu drąsiai lipantys ant kulnų tokiems literatūriniams festivaliams kaip Poezijos pavasaris ir Poetinis Druskininkų ruduo. Įsidėmėkime – tarp paminėtųjų tai vienintelė prozai skirta literatūrinė šventė, kurią organizuoja patys bibliotekininkai, darni ir profesionali Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos komanda, vadovaujama Giedrės Bulgakovienės.
onute-braduniene-neispeta-poetes-paslaptis„Tai jūs man sakote, kas yra Salomėja. Tai iš jūsų suprantu, kas ji buvo“, – tą lapkričio 17-osios vakarą žvelgdama ir į perpildytą Rašytojų klubo salę, ir į fojė besibūriuojančius ištikimuosius Salomėjos Nėries talento gerbėjus kreipėsi literatūrologė, profesorė Viktorija Daujotytė. „Nuo 1974 metų, – tęsė ji, – prisimenu visus jubiliejinius šios poetės gimtadienius: 1974-aisiais, 1984-aisiais, 1994-aisiais, 2004-aisiais, nes pati juose dalyvaudavau. Atsimenu, kaip Salomėją Nėrį skaitė Monika Mironaitė, Laimonas Noreika, Rūta Staliliūnaitė... Štai dabar – Birutė Mar.“ Toliau įžanginiame žodyje profesorė pabrėžė, kad S. Nėris iki šiol tebėra didžiausia lietuvių tautos lyrikė, o ir pačiai poetei buvo svarbu „savo galią žinoti“.
marijus-sidlauskas-apie-basa-kritikaLapkričio 27 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įteikta trečioji Vytauto Kubiliaus (1926–2004) premija, kuria siekiama įvertinti ir skatinti literatūros kritikų bei literatūros tyrinėtojų triūsą. Premija įsteigta 2012 m., ligšioliniai jos laureatai – Valdemaras Kukulas (po mirties) už naujausios lietuvių literatūros apžvalgas, išspausdintas literatūros ir kultūros leidiniuose 2011 metais, ir Virginijus Gasiliūnas už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją asmeniniame tinklaraštyje http://virginijusg.blogspot.com. 2014-ųjų metų premija skirta Klaipėdos universiteto docentui Marijui Šidlauskui už „minčių ir refleksijų skvarbą, kuri padeda kritikui neslysti kasdieniškų aktualijų paviršiumi, o išskirti gelminguosius tautinės literatūros vektorius“.
regimantas-tamosaitis-zmogaus-trumpintelis-amzius-Sunku prisiminti, kas buvau vakar, dar sunkiau – koks buvau prieš metus, o sunkiausia prisiminti vaikystę, jaunystę. Kažkokie mitiniai laikai, kur aš buvau visai ne aš, tai tokie laikai, kurių nepajėgiu protu suvokti, kuriuos galiu tik įsivaizduoti, susapnuoti, pajusti kaip tolimą kvapą. Ir susapnavęs šitą švytintį pradžios laiką įtikiu rojumi. Jis tikrai buvo, ir jis, reikia tikėti, dar bus – jo šviesa artėja į mane, jis įtraukia mane kaip koks amžinojo laiko verpetas...
deimante-daugintyte-drungna-perskalauta-upe-j-jasponytes-saltupe2014 metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios poezijos knygos konkurso nugalėtoja Jurgita Jasponytė iki šiol tyliai ir negausiai publikavo eilėraščius ir per daug nesiafišavo kaip poetė. Keliuose interviu ir knygos „Šaltupė“ ketvirtame viršelyje nurodo save kaip motiną. Šis pasirinkimas, gyvenimo būdas organiškai papildo eilėraščių stilistiką: nuoseklus, nešokiruojantis kalbėjimas, apgaubtas jaukaus švelnumo.
raminta-vazgelaite-kuryba-kuri-nera-vien-tik-kuryba-g-kazlauskaites-meninosNeretai tenka girdėti: šiandienė poezija degraduoja, literatūros lauke tvyro nuobodulys. Tačiau nuobodulys skatina ir iššūkius, verčia ieškoti naujų kūrybos žaidimų. Jis paskatina paimti į rankas ir Giedrės Kazlauskaitės eilėraščių knygą „Meninos“ – mažus iššūkius nuobodulio kasdienybei.
elzbieta-banyte-kai-prarysi-menuli-a-kaziliunaites-menulis-yra-tablete-Na, o dabar pasistenkite prisiminti – ar jus dar kas šokiravo po to, kai jums sukako aštuoniolika? Nelabai? Matyt, kad ne, ir tai natūralu: informacijos srautai dabar tokie, kad sąmonė pusiau letargišką abejingumą užsideda it neperšaunamą liemenę – savisaugai. Todėl nebepakanka pamatyti raudonos „Delfio“ paantraštės arba žodžio „šūdas“ poezijoje – nuobodu, matyta, galvoje ciniškai žybteli: tik tiek, daugiau nesugebat? Paviršutiniškus triukus jau esame įpratę perfiltruoti kaip arbatžoles per sietelį. Kad šiuolaikinį žmogų tikrai šokiruotų ar bent nustebintų, kad priverstų bent kiek įskilti vis storesnę abejingumo liemenę, reikia kažko daugiau.
jurate-sprindyte-novele-kanonas-raktas-debesis-ant-zoles-lietuviu-noveles-antologija-19942014Su apsakymu (novele) lietuviai sieja profesionaliosios prozos pradžią XIX a. viduryje, o XX a. šis žanras pasiekė meninės brandos ir buvo laikomas lietuvių prozos favoritu beveik visą šimtą metų. Sovietmečiu novelė buvo sąžiningesnė, mažiau konjunktūriška už romaną, nors novelistikos „guru“ Albertas Zalatorius anuomet lietuvių novelę ir vadino literatūros podukra. Koks jos statusas šiandien? Knyga „Debesis ant žolės“ apibendrina dvidešimt pastarųjų literatūros metų, tad gal ką nors sako apie tai, koks formuojasi XXI a. novelistikos kanonas?
tarp-vilniaus-ir-maskvos-kompozitoriu-vytauta-laurusa-kalbina-anatolijus-lapinskas1989 m. rinkimus į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą reikėtų vertinti kaip reikšmingą žingsnį Lietuvos laisvės kelyje, o patį suvažiavimą – kaip svarbią politinės kovos areną. Šių rinkimų rezultatai visoje TSRS parodė aižėjantį komunistinės ideologijos rūmą, o Lietuvoje tas rūmas jau buvo beveik visiškai sugriautas, tai atskleidė triuškinanti Sąjūdžio pergalė. Pačiame suvažiavime greta agresyvios daugumos atsirado su ja nesutinkanti opozicija, plačiai pagarsėjo ir Lietuvos deputatų demaršai.
algis-mickunas-dalius-jonkus-fenomenologine-filosofija-ir-jos-seselis-Algis Mickūnas (g. 1933) – vienas iškiliausių lietuvių išeivijos filosofų, tarptautiniu mastu pripažintas mokslininkas, Ohajo (JAV) universiteto profesorius, fenomenologas, Lietuvos mokslų akademijos narys nuo 2008 m. Žurnale spausdinamas fragmentas yra iš spaudai rengiamos knygos „Fenomenologinė filosofija ir jos šešėlis“. Leidinio ištakos – 1994 m. išleista stu­dija „Genomenologinė filosofija“. Autoriai – A. Mickūnas ir Davidas Stewartas. Šią studiją pa­­pildė ir atnaujino Dalius Jonkus (g. 1965), filosofas, VDU docentas.
poziuriai-vytautas-cepas-julius-keleras1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Ko­kiuose lietuvių autorių kuriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsi­spindi šiuolaikinio pasaulio dvasia? 2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate ją ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kon­tekstas visada yra vien tik blogis? 3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?
romualdas-granauskas-iseinantis-ir-pasiliekantis-viktorija-daujotyte-danielius-musinskas-akvile-reklaityte-vytautas-rubavicius-jurate-sprindyte-regimantas-tamosaitisPokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis
arno-jundze-kaip-nuzudyti-ponia-cecilija-bocas-kaip-mokytoja-pensininke-mina-karkls-kriminalini-autoriteta-apstume-du-apsakymai-verte-jurgis-baneviciusArno Jundzė (g. 1965) – latvių prozininkas, kultūros žurnalistas, televizijos laidų vedėjas. 2014 m. išleido romaną „Dulkės smėlio laikrodyje. Čia pateikiami vertimai yra iš humoristinių apsakymų rinkinio „Gardžiųjų vištelių savaitė (2012).
ales-razanau-sraige-iskelia-ragelius-punktyrai-Alesius Razanavas (Ales’ Razanau, g. 1947) – baltarusių poetas, pasaulėjauta ir kūrybiniu braižu ryškiai išsiskiriantis savo šalies poezijos panoramoje. Rašo eilėraščius, poemas, versetus, punktyrus, yra išleidęs keliolika poezijos knygų. A. Razanavas yra puikus lietuvių literatūros vertėjas. Jis moka lietuvių kalbą, jaučia jos specifiką, semantinius klodus. Tai rodo ir skaitytojų dėmesiui pateikiami paties autoriaus lietuviškai parašyti punktyrai.
sandra-bernotaite-labanakt-vaikuciams-noveleMano sesytei treji, išlydėdama mamą į ligoninę ji verkia. Kai verkia, jos veidą išmuša raudonos dėmės. Tos ašaros tikros, ne užgaidžios. Ji tikrai nenori likti namie be mamos, tik su manimi ir tėčiu. Šiandien net tėtis grįš vėlai, nes algų diena. Stengiuosi iš visų jėgų, kad namie nebūtų taip tuščia ir baisu. Paguldžiau į lovytę, suėmiau jos pagalvę už kraštų ir sūpuodama galvą dainavau: „A-a-a-a pupa, kas tą pupą supa, supa tėtis ir mama, ir katytė murzina...“ Jei vietoj „katytė“ pasakau „sesytė“, ji nusišypso. Ašaros džiūsta, skruostai blykšta. Atsidūstu. Žinau, kad man taip niekas nesudainuos. Aš per didelė. Tačiau ir aš neužmigsiu viena. Likau už viską atsakinga.
rosita-abromaviciute-eiles-rudeniskiems-simptomams-gydyti-Rosita Abromavičiūtė gimė 1992 metais Jonavoje, baigė Jonavos Senamiesčio gimnaziją. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja anglų ir lietuvių filologijas. Savo kūrybą, daugiausia prozą, publikavo „Pašvaistėje“, „Nemune“ ir kitur.
augustas-sireikis-ant-dievulio-peties-apsakymasGimė ir augo Šiauliuose, kur pagal vietinę madą buvo kirčiuojamas Áugustu. Pusę dvidešimt vienų gyvenimo metų aplinkinius įtikinėjo, kad ir toliau trokšta likti taip šaukiamas. Likusią pusę paskyrė šio ir kitų būties nesusipratimų gvildenimui. Aistros, mergaitės ir traumos praeidavo, bet pasilikdavo žodžiai. Tad tapęs gimnazistu nusprendė sielą brandinti kalba. Paskyrė šiai prozos ir dramos pavidalą. Porą pjesių pastatė jaunų bendraminčių būrys, vieno kito apsakymo išklausė mokytojai bei retų skaitymų lankytojai, keletą kūrinių išspausdino kultūriniai žurnalai. Šiuo metu gyvena Vilniuje ir studijuoja filosofiją bei lietuvių literatūrą.
mykolas-sauka-lt-apsakymasGimiau 1989 metais. Apie mano gimimą pasakoja, kad gimiau virkštele dvigubu mazgu apsivyniojęs kaklą. Dvigubu, pabrėžia mama. Ji labai didžiuojasi tuo, kad mazgas buvo dvigubas. Nežinau, kodėl ji tuo didžiuojasi, bet ir aš ėmiau tuo didžiuotis. Sesutė sakė, kad gimti su dvigubu mazgu pasitaiko daug rečiau negu su marškinėliais. Tolimesni įvykiai mažiau verti dėmesio. Šešerius metus mokiausi tašyti granitą ir lieti bronzines skulptūras. Žinau, ant kelių kojų turi stovėti bronzinis žirgas, kad nenuvirstų: ant trijų, retais atvejais piestu, ant dviejų, bet ne mažiau negu ant vienos. Bronzinis žirgas negali kyboti ore.
grazina-kelmelyte-eilerasciaiGražina Kelmelytė gimė 1993 m. Klaipėdoje, baigė „Baltijos“ gimnaziją, dabar studijuoja klasikinę filologiją (senovės graikų ir lotynų kalbas) Vilniaus universitete. Mokyklos laikais dalyvavo filologiniuose konkursuose, kūrybos publikuota „Nemune“, „Baltijos“ almanache.
undine-radzeviciute-180-romano-fragmentaiKartais vardas žmogui tinka, kartais – ne. Bet pasitaiko vardų, tinkančių tik tam tikru gyvenimo periodu. O po to staiga viskas apsiverčia, ir tiesiog nebegali būti Vinstonu, pravarde Čerčilis. Tada geriau jau visai be vardo.
vytautas-stulpinas-eilerasciaiSūrymo ir duonos / prie bėralo. / It permirkęs pelenas / ežero ledas, o laikos. / Iš briaunotų stiklinių – / nė šukės. Ugninga / žara už daubų. / Iš toli atplasnoja langas, / pirštai žarsto klavišus / Oginskio polonezui.
alvydas-slepikas-geda-ir-juodas-besmegenisMano draugas sumanė nusilipdyti juodą besmegenį. Net ne įsigeidė, bet tiesiog patyrė nušvitimą: reikia! Reikia juodo besmegenio šitoj besniegėj, purvinoj žiemoj, šitoms švytinčioms virš žemės Kalėdoms, besileidžiančioms tarsi kosminis laivas. Tykią susitaikymo naktį bus žvaigždės, dangus, praviros terasos durys, vynas, jaukiai kiauksintis kaimynų šuo ir juodas besmegenis kieme. Mylimoji prieis iš už nugaros prie jo krėslo ir apkabins šiltomis rankomis. Besmegenio siluetas tarytum Velykų salos frankenšteinas dūluos iš kaimyninių kiemų sklindančioj elektros šviesoj ir saugos Kalėdas.
2015-m-metu-1-nr-turinys2015 m. „Metų“ 1 nr. turinys
2014-m-metu-112-nr-turinys2014 m. „Metų“ 1–12 nr. turinys
viktorija-daujotyte-in-memoriam-kunas-lietuvoj-dvasia-kalboj-romualdas-granauskas-Granausko kūryba turi savo erdvę ir laiką, maždaug nuo Daukanto, Valančiaus iki mūsų dienų, nuo Mosėdžio akmenų, kuriuos padėjo rinkti daktarui Vaclovui Intui, iki Vilniaus bokštų. Akimis aptikdavau, kur žymėtas akmuo gali gulėti, jei bijodavau judinti, užkasdavau – ligi kito laiko; paliudiju, kad išliktų. Lyg Daukanto atvertas ir mitinis laikas, senojo lietuvių kultūrinio ir religinio pasaulėvaizdžio lūžis, itin skaudus žemaičiams, kuršiams, vakarinėms gentims. Apysaka „Jaučio aukojimas“, parašyta praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje, yra įspūdingas to pasaulėvaizdžio paminklas.
irma-stadalnykaite-netiketa-buitine-poezija-p-norvilos-buitineKeista užtikti poezijos knygą pavadinimu „Buitinė“. Tokio žodžio įprasta tikėtis prekybos centruose, reklaminiuose kataloguose, nuo kurių lūžta pašto dėžutės, ant šiukšlių konteinerių. Tarsi būtų nuoroda į funkcinį kalbos stilių, tačiau tokiai knygai tai netikėtas sprendimas. Atsiribojus nuo visų konotacijų, pavadinimas turėtų kreipti į įprastinį kasdieninį gyvenimą, kuris nebūtinai yra niūrus ir blankus kaip knygos viršelis. Beje, šis įspūdis irgi klaidingas, nes įsižiūrėjus viršelis darosi jaukus, jis maloniai išsiskiria iš visos komercinės leidybos blizgesio. Taip ir buitinė poezija – kad ir kaip keistai atrodo toks junginys – mums gali būti sava ir artima.
deimante-daugintyte-zmogiskieji-tobulejimo-rastai-r-stankeviciaus-betliejaus-avyte-Rimvydo Stankevičiaus „Betliejaus avytė“ – didelio susidomėjimo sulaukusių „Diktantų sielai“ „sesė“, kuri išvaizda ir formomis labai gimininga 2008 m. išleistam eseistikos rinkiniui. Naujausia knyga – lyg ramus atokvėpis, apsivalymas nuo kasdienės skubos ir pasaulio triukšmo. Šiuolaikiniam, įtemptą gyvenimą gyvenančiam žmogui tai – prabanga, tačiau autorius ją dosniai, bet neprikišamai siūlo.
dovile-kuzminskaite-zengiantis-ir-bijantis-zengti-g-bleizgio-kai-selinsi-manesKasmet kuklios lietuvių poezijos lentynos knygynuose pasipildo naujais eilėraščių rinkiniais. Tiesa, dažnai kyla klausimas, ar šie rinkiniai bent kaip nors papildo lietuvių poeziją. Svarstant apie atsakymą, deja, vis iškyla šiokių tokių abejonių – jų sukelia ir naujoji Jotvingių premijos laureato Gintaro Bleizgio knyga „Kai sėlinsi manęs“ – spėjęs savo publiką užsiauginti, regis, daug žadąs poetas šiemet eilėraščių rinkinyje pašykštėjo vieno – poezijos.
-vaiva-markeviciute-vienatve-nuostabus-dalykas-j-skablauskaites-ziezules-Septintajame savo romane rašytoja pasirinko jai kiek neįprastą pasakojimo konstravimo būdą: į kalbėjimą trečiuoju asmeniu apie Glindą čia įterpiami kiti balsai: niekaip (nei šriftu, nei skyriais) neišskiriami tėvo, vadinamo Alisteriu, užrašų intarpai ir Egilio užrašai. Juos, kaip galima suprasti, skaito Glinda, tačiau romane jie sudaro kone pusę knygos ir yra, jei galima taip sakyti, ne mažiau (o gal ir labiau) svarbūs nei pagrindinė pasakojimo linija.
reda-griskaite-teodoras-narbutas-arba-apie-tai-kaip-nereikia-rasyti-istorijosqDabar jau šviesios atminties istorikas Vytautas Berenis įvadinį straipsnį Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt, 1784–1864) veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“, 1835–1841) pirmojo tomo laidai lietuvių kalba pradėjo tokiais žodžiais: „Yra asmenybių, kurių gyvenime atsispindi visuomenės heroizmas, lūkesčiai ir ydos“. Jau tada ši iš pirmo žvilgsnio gana paprasta mintis man pasirodė labai prasminga. Tokia atrodo ir dabar. Vargu ar būtų galima tiksliau nusakyti veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ autoriaus asmenybę – jos žavesį ir kontroversiją. Tačiau kodėl atsitiko taip, kad tiek T. Narbuto, tiek vėlesniais laikais, net irtokiais liberaliais mūsų laikais, ištarus šio istoriko vardą, į pirmą vietą vis dėlto iškildavo (tebeiškyla) jo ydos, o tik paskui – jo lūkesčiai, o dar rečiau – heroizmas?
john-schwindt-liuterio-paradoksai-ir-sekspyro-dievas-absurdo-radimasis-xvi-a-literaturoje-verte-kestutis-pulokasKritinės diskusijos apie absurdą Šekspyro pjesėse visuomet anachronistiškos. Pavyzdžiui, Robertas Hapgoodas teigia, kad „vienas iš būdų Šekspyro požiūriui perteikti – pateikti jį absurdo teatro kontekste“. Panašiai Anne Paolucci tvirtina, kad Šekspyras „numato“ šiuolaikinių dramaturgų, tokių kaip Camus, Ionesco, Becketas ar Albee, draminius įpročius ir veiksmus[2]. Kiti Šekspyro kūrybos absurdą gretina su Nietzsche’e, Kierkegaardu ir Berdiajevu, su Camus ir Sartre’u, su Unamuno ir Pirandello, su Jaspersu ir Heideggeriu, su Dostojevskiu ir Melville’iu.
vladas-motiejunas-gyvavaizdziai-apie-sigita-gedaRašyti apie Sigitą Gedą... Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses? Bendravome du dzūkai beveik penkiasdešimt metų. Daug ko būta. Norisi pasakyti aibę žodžių, o kartu įsakau sau tylėti apie alkoholį ir vadinamąją „peilio bylą“ – nepatenkinsiu pikantiškumo ištroškusiųjų smalsumo. Atsiminimai verčiasi vienas per kitą. Kaip juos surikiuoti? Supratęs, kad nuoseklus „naratyvas“ nepavyks, ryžtuosi pasinaudoti paties Sigito pamėgtu metodu – nuotrupom, epizodais, „gyvavaizdžiais“, kaip jis pats pavadino savo trumpučius esė ir tokį naujažodį net į knygų viršelius iškėlė. Dabar tai jau mada – ir ne vien Valentino Sventicko „Guriniai“ ar Leonardo Gutausko „Fragmentai“ tą rodo.
moira-vyniojo-savo-siulus-ir-dainavo-filmininka-rasytoja-jona-meka-kalbina-literaturos-tyrinetoja-evelina-guzauskyteSu Jonu Meku kalbėjomės jo namuose Bruklino rajone Niujorke per Tėvo dieną, JAV švenčiamą trečiąjį birželio sekmadienį, tad ta proga pasveikinau jį tapus seneliu. Nors susitikimo pradžioje ir pabaigoje šnekėjomės lietuviškai, pats pokalbis vyko anglų kalba, todėl čia pateikiamas vertimas. Dėkoju J. Mekui už šiltą priėmimą ir tokį žmogišką, nuoširdų, nepamirštamą pasidalijimą mintimis apie kūrybą, Lietuvą ir gyvenimo džiaugsmą.
jonas-palionis-lietuviskojo-zodzio-glostytojasqNežinau, ar kas iš dabartinių kalbininkų yra tyrinėjęs R. Granausko kūrinių kalbą, tačiau turbūt nesuklysiu sakydamas, kad ji verta ne tik literatūrologinės, bet ir įvairiapusės lingvistinės analizės. Verta dėl to, kad jo kūriniai yra tikras, neužterštas šaltinis, iš kurio galima semtis gyvų gyviausių naujų kalbinės raiškos priemonių, jomis turtinti dabar tolydžio vis labiau smunkančią, svetimybėmis apaugančią lietuvių bendrinę šnekamąją (mažiau – rašomąją) kalbą. Be to, jo raštuose esama žodžių, nefiksuotų net ir didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ (LKŽ).
dainora-pociute-meslasq-ir-pyragaiq-kristijono-donelaicio-metuoseqNe tik „Metai“, bet ir visi kiti išlikę Kristijono Donelaičio tekstai bei žinomi gyvenimo faktai liudija jį buvus įsitikinusiu liuteronu tiek išsilavinimo, tiek ir pasaulėžiūros požiūriu. Karaliaučiaus universitete teologiją K. Donelaitis studijavo Vokietijos ir Prūsijos liuteronų bažnyčiose plintant pietizmui, kurio ženklų galime matyti ir „Metuose“1 . Vis dėlto reikia pabrėžti, kad pietizmas buvo toks Liuteronų bažnyčios judėjimas, kuris nekvestionavo liuteronų dogmatikos, o tik ugdė glaudžiai su etika susietas bendruomeninio ir individualaus pamaldumo formas. Pietizmas neturėjo užmojų keisti doktrinos, todėl tiek XVI a., tiek XVIII a. pagrindinės liuteronizmo mokymo, pasaulėžiūros tiesos ir vertybės buvo tos pačios.
ketureiliaiKetureiliai. Li Bo, Omaras Chaja mas, FranÇois Villon, Michelangelo Buonarroti, William Blake, Valter Savage Landor, Friedrich Hölderlin, Joseph von Eichendorff , Nikolaus Lenau, Fiodor Tiutčev, Vladimir Solovjov, Henrik Ibsen, Edva rd FitzGerald, Rainer Maria Rilke, Osip Mandelštam, Arsenij Tarkovskij. Iš anglų, italų, kinų, lotynų, norvegų, persų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbų vertė Lanis Breilis
aslanas-uolusis-verte-marius-burokasReza Aslanas (g. 1972) – iraniečių kilmės JAV rašytojas, religijotyrininkas, kūrybinio rašymo profesorius. 2005 m. išleido knygą apie islamo istoriją „Ne dievas, bet Dievas: islamo kilmė, evoliucija ir ateitis“, kuri susilaukė didžiulio populiarumo. Spausdiname ištrauką iš 2013 m. pasirodžiusios ir daugiau nei į trylika kalbų išverstos knygos „Uolusis: Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai“, kurioje R. Aslanas siekia atkurti istorinę Jėzaus asmenybę, teigia, kad jis buvo politinis maištininkas, skelbiantis ateinančią Dievo karalystę. Knyga sukėlė daug audringų diskusijų, tapo „The New York Times“ bestseleriu.
tautvyda-marcinkeviciute-eilerasciaimes auklės dirbam svetimoj šaly kalbėdamos su patikėtais mums vaikais gerokai laužyta gimtąja jų kalba tartum garantija kad neįsiurbs jos su pienu motinos tik laužys žaislus kaip mūsų likimus išmesdami kai tik įgrisim bečirškindamos kiaušinienę su baconu franc’iu nespėjančiu ataušti filosofiškai tvarteliuos mūsų kriuksint bacon’ams kuriuos pašerti turi paliktieji mūs vaikai tai jiems mes siunčiam perlaidas kad tik pramistų ir toks tai mist’as aplinkui tvyro kad praūžia mist’ralis sukėlęs dulkes keliuose kad nematytumėm toliau savosios nosies; lenktynės: ūžimas garsas toks kad negirdi kaip verkia mūs gimtoji spraudžiama į kampą kampely širdžiai brangiame kolonoms kolonistų pražygiuojant kai taip smalsu vaikams kas jie tokie bet nebelieka paaiškint kam kad pelenuos auginama kalba su gyvuliais dar ne našlaitė kad reik sulaukt mamų (nebe sūnų) jau palaidūnių nes skriaudžia juos ne tik kad skriaudžiuos bet ir gervėnupy kur vargiai peri gervės bei lentvary kur iš lentų turėtų būti tveriami stebuklai tačiau iš lagamino iškritusi moteriškaitė juos taip išdergs savąja laužyta kalba kad dar ilgai turės jie verkt apsikabindami degląsias
tomas-kavaliauskas-du-simtai-broliu-altoriaus-laukianciu-romano-fragmentas-pabaigaViena iš paskaitų turėjo būti profesoriaus Domanto Valentos. Su didžiausiu malonumu įžengiau į auditoriją, užkištą seminarijos bažnyčios gale. Auditorija atrodė tarsi bažnyčios dalis – skliautuota, gaubianti. Per jo paskaitas sėdėdavau pirmame suole, tarsi bijodamas ką nors praleisti. Profesorius Valenta dėstė garsiai, tik retkarčiais žvilgteldamas į konspektus, kitaip nei kiti dėstytojai, išskyrus liturgijos asą kanauninką Kasečką. Dėstė savais žodžiais, vaikštinėdamas tai tarp suolų, tai prie lentos, dažniausiai vilkėdamas tobulai išlygintus baltus marškinius, mūvėdamas juodas kostiumines kelnes. Kartais grįždavo prie stalo, nutildavo ir įdėmiai pasižiūrėdavo į užrašus. Tai buvo Naujojo Testamento egzegezės kursas.
gintaras-bleizgys-urbino-eilerasciai-žila senučiukė sėdėjo / prie lauko kavinės staliuko – / gatvės tuštėjo / leidosi saulė // ji nieko nevalgė / neužsisakinėjo / tik sėdėjo ir tyliai / lingavo galva // taip tyliai / kaip moka žmonės / kurie jau nebeturi ko / į šį pasaulį kreiptis /
romualdas-granauskas-keturi-pinigeliai-vladas-zube-19402014-apsakymaiŠiuos apsakymus redakcijai perdavė R. Granausko žmona Genutė Dovydaitytė su tokiu prierašu: „Paskutinis antrojo apsakymo sakinys rašytas 2014 04 16, tą rytą jautėsi labai blogai, neįstengė išsėdėti prie stalo, teko mesti darbą jo beveik nepradėjus. Vakare jau buvo ligoninės reanimacijos skyriuje. Grįžo tik gegužės pabaigoj. Sakė, kad per tą laiką apsakymas nutolo, nepavyksta susikaupti ir susigrąžinti užbaigimui. O rudenį, vėl ligoninėje, truputį pagerėjus savijautai vieną dieną prasitarė, kad galvoje pagaliau tas apsakymas užbaigtas. Jei pavyks užrašyti, bus dar apie porą rankraščio puslapių. (Diktuoti tekstą visada kategoriškai atsisakydavo.) Bet, deja, tai jau buvo paskutinės savaitės.“
vidmante-jasukaityte-eilerasciaiGelia kelią, kuriuo turėjai eiti, ir gelia kelią, kuriuo visai / neseniai išlydėjai juos, savo vaikystės vyrus ir moteris. / Gelia, kai supratai, kad jie amžina ir nekintanti tavo dalis. / Nieko neužgyveni čia, išskyrus tai, ką atsineši, išskyrus / vaizdą pirmam realybės veidrody, į kurį žvelgia nekaltos / kūdikio akys, – jos viską priima amžinam saugojimui.
arnas-alisauskas-lietuvos-pauksciai-„Lietuvos paukščiai“ ir kitos knygos Taip vadinosi legendinio Tado Ivanausko legendinė knyga – tritomis, pradėtas leisti smetoninėje Lietuvoje, baigtas – sovietinėje. Atrodo, apdovanota kažkokiomis premijomis. Filosofas Romualdas Ozolas kažkur sakė ar rašė, kad augdamas skaitė šią knygą ir iki šiol laiko ją labai svarbiu savo gyvenimo tekstu. Kodėl? Todėl, kad ji buvo baigta leisti 1955 metais, kai Lietuvos literatūroje, Lietuvos leidyboje, Lietuvos valstybėje darėsi patys žinote kas. Ir knygoje, aprašančioje paukščių gyvenimą, laisvės buvo daugiau negu beraštėje rašliavoje apie laisvą liaudį, poezijos buvo daugiau negu rimuotoje rašliavoje apie kolūkiečių ratelius, Lietuvos buvo daugiau negu Lietuvos teritorijoje. Čia nerašau apie knygas, išvytas į emigraciją ar išvežtas į Sibirą. Bet tai, kad Lietuvos paukščiai padėjo išsaugoti Lietuvą – faktas. Todėl ir paukščiai.
turinys-nr-12Arnas Ališauskas. Lietuvos paukščiai Vidmantė Jasukaitytė. Eilėraščiai Romualdas Granauskas. Keturi pinigėliai. Vladas Zūbė 1940–2014. Apsakymai Gintaras Bleizgys. Urbino eilėraščiai Tomas Kavaliauskas. Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių. Romano fragmentas (Pabaiga) Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai Reza Aslanas. Uolusis. Vertė Marius Burokas ...
atodangos-nuo-nobelio-literaturos-premijos-iki-turtingiausiu-pasaulio-rasytojuNobelio literatūros premija. Švedijos karališkoji mokslų akademija 2014 metų Nobelio literatūros premiją skyrė prancūzų rašytojui Patrickui Modiano (g. 1945) „už atminties meną, prikėlusį sunkiai pagaunamus likimus ir atskleidusį gyvąjį okupacijos pasaulį“. „Kaip žmogaus, kuriam rūpi atminties tema (manau, kaip ir visiems mums), jo atmintis labai specifinė, – tvirtina Švedijos karališkosios mokslų akademijos sekretorius Peteris Englundas. – Jis tarytum užvaldytas pastangų grįžti laiku atgal, ir jūs galite susitapatinti su šiomis pastangomis ir su labai originaliais būdais, kuriais autorius tai pasiekia.“
desimtoji-sv-jeronimo-premijaRugsėjo 30-ąją, Tarptautinę vertėjų dieną, įteikta dešimtoji Šv. Jeronimo premija užsienio literatūros vertėjui į lietuvių kalbą. Už unikalų indėlį į lotyniškosios antikos vertimus, ypač už Lucijaus Anėjaus Senekos veikalų korpusą, atskleidusį lietuvių skaitytojui Romos kultūros gelmę ir įvairovę, apdovanota humanitarinių mokslų daktarė, docentė Dalia Dilytė-Staškevičienė. Ši viena talentingiausių vertėjų iš lotynų ir graikų kalbų yra išvertusi Senekos „Laiškus Lucilijui“ (penki leidimai), „Diatribes“, „Gamtos klausimus“. D. Dilytės vertimų bibliografijoje vienas sudėtingiausių romėnų literatūros prozininkų Publijus Kornelijus Tacitas – jo garsieji „Analai“, Albijaus Tibulo „Elegijos“, Cicerono, Tertuliano ir kitų autorių kūrinių ištraukos. Į šią kūrybinę veiklą D. Dilytė įsitraukė studijų metais trečiame kurse išversdama Ovidijaus „Metamorfozių“ ištrauką apie Niobę.
kalbejimas-apie-ta-pati-tik-kita-kalbaAleksandra Vasilkova verčia lietuvių literatūrą į rusų kalbą. Aleksandros dėka rusiškai galima perskaityti Kęstučio Kasparavičiaus, Gintaro Beresnevičiaus, Sigutės Ach, Linos Žutautės, Vytauto V. Landsbergio, Vilės Vėl, Icchoko Mero ir Kristinos Gudonytės tekstus. Aleksandra verčia ne tik iš lietuvių, bet ir iš prancūzų kalbos, taip pat rašo straipsnius, yra meno tyrinėtoja.
apie-jaunatviska-maista-ir-protestaKregždutės kregždutės, dangaus gyvos žirklės, atkirpkit ir man gabalėlį dangaus... Atkerpa, visi žinome, kregždutės gyvenimo ir kūrybinės biografijos, tik ne visiems po lygiai, o sykiais ima ir nukerpa skaudžiai... Ir vis dėlto jų dabar šaukimės, iš Leonido žodžių ir Giedriaus Kuprevičiaus melodijos. Kur jau čia varžysiesi su žvitriomis kregždutėmis, bet išdrįskime pasikėsinti į žirkles ir mes. Kirpkime dabar pamirštą, nutylimą Leonido paveikslą – žvilgtelėkime į Jo literatūrinę pasaulėjautą.
jurate-sprindyte-in-memoriam-bite-isskrido-ir-nebegris-bite-vilimaiteMažos novelės didi meistrė paliko mus spalio 11-ąją ir atgulė Karveliškių kapinėse po beržais šalia sūnaus Igno ir motinos. Bitė apysakoje „Rojaus obuoliukai“ rašė: „Mirtis ir gyvybė, juoda ir balta sesuo, visada seka žmogų.“ Juodoji sesuo prisigretina lemtingai ir tik vieną kartą.
rasa-mileryte-musu-draugas-natas-muntus-v-racicko-natas-muntus-mano-draugasApie Vytautą Račicką prikalbėta ir prirašyta daug: gražiai ir nelabai, analizuojant jo tekstus su domesiu ar atsainiau, kartais nepagrįstai peikiant, o kartais ir be pagrindo išaukštinant. Šiam autoriui aktyvų dėmesį rodo tiek skaitytojai, tiek literatūros kritikai: jo knygos ne kartą nominuotos Metų knygos rinkimams, literatūros tyrinėtojas Jonas Linkevičius išleido V. Račicko kūrybos apžvalgą (2007), o skaitytojai 2013-aisiais išrinko mylimiausiu savo rašytoju (V. Račickas – vienintelis lietuvių rašytojas, atsidūręs tų metų 9–12 klasių moksleivių skaitomiausių autorių sąraše).
elzbieta-banyte-tylos-skambesys-tustumos-prasme-a-balbieriaus-99-trieiliaiŽodis „haiku“ man visada skambėjo panašiai kaip „kung-fu“. Rezultato siekiama panašaus – ką nors pritrenkti (eilėraščiu ar ranka). Šio smagaus neįpareigojančio žanro griebiasi įvairūs saviraiškos poreikį pajutę asmenys – emocingi paaugliai, aplinkai dėmesingi vilniečiai („Haiku Vilniui“), įspūdingų erdvių pavilioti keliautojai, net supermamos . Apgaulingai minimalistinė šio žanro forma leidžia kiekvienam pasijusti poetu. Tiesą sakant, ir pačioje haiku tėvynėje Japonijoje nėra tokios „poeto“ profesijos, poezija ten buvo ir tebėra natūrali žmogiškosios kasdienybės dalis. Todėl haiku variacijų galima rasti SMS žinutėse, reklamose ir kitose buitinėse situacijose.
ilma-mazrimiene-einantis-ir-praeinantis-laikas-s-jonausko-laikas-iseina-pats-Stasys Jonauskas mūsų literatūriniame gyvenime laikomas savitu, kitonišku poetu, nors jo tematika yra daugmaž tradiciška. Tai gamtos pasaulio amžinoji tvarka ir šalia to pasaulio esantis, su juo einantis žmogus. Prieš dešimt metų išleistoje rinktinėje „Žolės balsas“, už kurią poetui buvo skirtos Jotvingių (2004) ir Lietuvos rašytojų sąjungos (2005) premijos, vyrauja laiko tema. Ji tęsiama ir šiais metais pasirodžiusiame eilėraščių rinkinyje „Laikas išeina pats“. Knygos pavadinimas apie laiko temą informuoja, o viršelio iliustracija ją patikslina. Toks objektyvizuotas, konstatuojamasis kalbėjimo pobūdis išlieka visoje knygoje. Joje apie laiką jau beveik nebeklausiama, kaip tai buvo ankstesnėje kūryboje, laiko reikšmės tiesiog teigiamos.
laimantas-jonusys-ikvepimo-zeme-ir-raides-r-granausko-trecias-gyvenimasqNuėjęs jau ilgą, ir gana turiningą bei kūrybingą, gyvenimo kelio dalį, Romualdas Granauskas, kur buvęs kur nebuvęs, vis pasuka prie ankstyvųjų prisiminimų – vaikystės, jaunystės. Tie prisiminimai ir įspūdžiai, be abejo, yra maitinę ne vieną jo trumpesnį ir ilgesnį kūrinį, o 2011 m. pasirodė autobiografinių novelių romanas „Trys vienatvės“. Knygoje „Trečias gyvenimas“ autorius skaitytojų lūkesčius atvėsina štai taip: „... biografija nėra gyvenimas. Ir niekada nebuvo. Gyvenimas yra tai, ko negali užrašyti, ką gali tiktai gyventi“
-birute-mackonyte-laiskai-is-juros-ir-ne-tikVitas Žvirdauskas (1929–1985) yra pateikiamų prisiminimų herojus. Poetas ir prozininkas. Studijavo universitete, dirbo žvejybos laivyne, kino studijoje, „Nemuno“, „Valstiečių laikraščio“ redakcijose. Gyvas būdamas spėjo išleisti tik apysaką „Vandenyno druska“, paremtą darbo jūroje patirtimi. Po mirties pasirodė eilėraščių rinkiniai „Vakaro žaros“ (1992), „Ežerai skandina saulę“ (1997) ir prozos knyga „Šeštasis keleivis“ (1993). Pastaroji – rašytojo kūrybos viršūnė.
jurate-baranova-c-g-jungo-pedsakai-j-ivanauskaites-kurybojeRašydama Tibeto trilogiją – „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999) ir siekdama iššifruoti savo kelionėje aptiktus Rytų kultūros ženklus, Jurga Ivanauskaitė pasitelkia du pagrindinius autoritetus – Mircea’ą Eliade’ę ir Carlą Gustavą Jungą. Mircea Eliade (1907–1986) – Prancūzijoje gyvenęs rumunų kultūrologas, religijotyrininkas, vienas iš komparatyvistinių religijų tyrinėjimų pradininkų, apie Rytų religijas žinojo ne tik iš knygų. Kalkutos universitete jis studijavo indų filosofiją ir sanskritą.
elena-baliutyte-sigito-gedos-pokalbininkai-eduardas-miezelaitisNeužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda1. To straipsnio patosas – grąžinti skaitytoją prie E. Mieželaičio poezijos. Jos globališkumą, kosminę idėją (o „poetas be kosminės idėjos – menkas poetas“2) S. Geda susiejo su nacionaline tradicija, su ištiso lietuviškojo kultūros arealo vardu (minimi Adomas Mickevičius, Kristijonas Donelaitis, Antanas Strazdas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincas Krėvė, Vaižgantas), iškėlė jos vertę ir prasmę, priešindamas ją T. S. Elioto „Bevaisės žemės“ vizijai. „Daugelis saulėtųjų pasaulio kūrėjų stovi už poeto pečių ...
poziuriai-liutauras-degesys-rimantas-kmita-selemonas-paltanavicius1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kuriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia? 2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate ją ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis? 3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?
rima-palijanskaite-donelaitis-ir-vydunas-gyvenimo-ir-kurybos-ypatumaiMartynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis ir Vilhelmas Storosta-Vydūnas – lietuviškojo žodžio Mažojoje Lietuvoje riteriai. Jonas Grinius Vydūną yra įvardijęs kaip „Donelaičio tėviškės jaunesnįjį sūnų“. Donelaitikoje Vydūnas dažniausiai prisimenamas svarstant „Metų“ lietuviškumą ir šio krašto kultūrą. „K. Donelaitis kūrė savo „Metus“ būrams, bet kūrė juos nuo „Homero šaligatvio“, vedusio į Tilžės kvartalus, su kuriais pačiu produktyviausiu savo gyvenimo laikotarpiu susijęs kitas tautos milžinas – Vydūnas. K. Donelaitis – tai žingsnis (ir toli gražu nebe pirmas) į Vydūną“1.
marga-minco-apklausa-agio-koziriai-apsakymai-verte-arvydas-tamosaitisMarga Minco (tikroji pavardė – Sara Menco, g. 1920) – žydų kilmės Nyderlandų prozininkė. Antrojo pasaulinio karo metais visa rašytojos šeima buvo išvežta į koncentracijos stovyklas, jai pačiai deportacijos pavyko išvengti, visą karą teko slapstytis. Kūryboje dominuoja Antrojo pasaulinio karo tema. Spausdinami apsakymai paimti iš rinkinio „Ponas Fricas ir kiti apsakymai iš šeštojo dešimtmečio“ (1974). Knygoje realybė pateikiama kaip absurdiški, švelnia ironija nuspalvinti įvykiai.
wisawa-szymborska-eilerasciai-verte-algis-kaledaPo Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos (1923–2012) mirties praėjus vos porai mėnesių, garsi lenkų poezijos leidykla „Wydawnictwo a5“ paskelbė paskutinį poetės rinkinį „Wystarczy“ (lietuviškai galima versti ir „Pakaks“, ir „Užtenka“). Jame skelbiama trylika eilėraščių, kuriuos poetė spėjo užbaigti, epiloge pridėti keli variantai. Kaip rašo knygos sudarytojas ir redaktorius, žymus poetas Ryszardas Krynickis, rinkinio pranašišką pavadinimą 2011 m. Zakopanėje pasakiusi pati autorė.
romas-daugirdas-dvejetaine-sistema-eseistine-mozaikaJeigu devynis kartus spjausi į savo atvaizdą veidrody – kaip tautosakos įkaitas – pagal dvejetainę sistemą tai bus keturiasdešimt vienas. Ar tai ne priežastis pavargti? Gal todėl į aplinką ir dangų dažniausiai žiūriu iš dviejų taškų – Vilniaus ir Klaipėdos. Lyg būčiau išvarytas į dviejų saulių sistemą. Ir norėčiau žvilgsniais-tiesėmis atgaivinti dar du šešėlinius pasaulius, kurie konvulsyviai mirkčiodami neleistų per daug rimtai žiūrėti žemyn – kur vis tenka stumdytis, kad kažkur pajudėtum. Vilniuje – gimiau ir užaugau, Klaipėdoje – leidau atostogas. Tada tai buvo (ir liko) migrantų miestai, persmelkti laikinumo ir subombarduoti senųjų gyventojų likimo nuolaužom.
palmyra-petrauskaite-eilerasciaiPalmyra Petrauskaitė-Čebelienė (1923 09 18–2012 12 30) buvo viena iš Kauno poetų būrelio, apie kurį rašyta Vytauto Ambrazo-Dubindrio straipsnyje „Keturiese anapus rudens“ („Metai“, 2014, Nr. 5–6). Jos poetinė kūryba antrosios sovietų okupacijos laikotarpiu buvo stropiai slepiama, niekur nespausdinama. Tik 1994 m. Vytauto Kubiliaus sudarytoje antologijoje „Anapus rudens“ paskelbtas jos eilėraščių ciklas „Sutemusiuos krantuos“. Daug kitų P. Petrauskaitės eilėraščių nuorašų saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraštyne. Skelbiamas dar pluoštas jos eilėraščių, rašytų 1945–1953 m.
marius-ivaskevicius-mano-amerika-eseNežadėjau rašyti apie Ameriką. Kartais rašytojui verta pagyventi nekolekcionuojant frazių ir personažų būsimoms knygoms. Tiesiog gyventi kaip visi kiti, nesistengiant įamžinti savęs ir nesirūpinant, kaip pragyventa diena atsispindės kūryboje. Amerika, galvojau, ir bus ta vieta, kurioje pabūsiu nerašančiu žmogumi. Žiūrėsiu į ją atsipalaidavęs, keliausiu, bendrausiu su žmonėmis. Ir nekaupsiu istorijų.
almis-grybauskas-is-menku-daiktu-daugsyk-eilerasciaiPavalkai branktai pančiai ratai apinasriai – / ištisa agrarinės sanklodos išklotinė / nuo Donelaičio iki Granausko Iki pranešimo / Vegos žvaigždynui kad išlikome / dar gyvename ir tuo didžiai nusipelnėm / Kam? Ir kuo? Klampiai bejėgiškas įniršis / plėšo plunksnas plėkus parlamentų leistas privilegijas ...
tomas-kavaliauskas-du-simtai-broliu-altoriaus-laukianciu-romanas-tesinysPo Velykų du šimtai brolių iš skirtingų Lietuvos vyskupijų vėl rinkosi į savo Alma Mater studiorum . Tas povelykinis grįžimas į seminariją pulsavo kita dvasia nei rugsėjo 1-oji ar suvažiavimai po šv. Kalėdų atostogų. Rugsėjo 1-oji išsiskyrė dvidešimčia naujų veidų seminarijos kieme – pirmakursiais, kurie baikščiai dairydavosi į vyresniuosius, o praėjusių metų „pirmokai“, tapę antrakursiais, jau globėjiškai žvelgė į naujuosius brolius, kurie dar nedėvėjo sutanų. Įvilktuvių į sutanas tradiciškai reikėjo luktelėti porą mėnesių, kol po sutanų pašventinimo prie seminarijos altoriaus zakristijoje vyresnio kurso broliai padės užsisagstyti sagas nuo galvos iki kojų, juokaudami: „Žiūrėk, broli, jei ateityje turėsi raudonas sagas, nepamiršk, kas pirmas tau užsagstė juodas...“
jonas-juskaitis-eilerasciaiMan vienam lyg žemės gelmės gilios / Pavakare vasaros ramia: / Girios man kaip žolės ir kaip girios / Žolės man žmonių nebuvime.
vainius-bakas-po-geltonu-rudens-antspauduVlado Šlaito, kaip ir Pauliaus Širvio, kūrėjo mitas – pilnas kažko tamsaus, vedančio į destrukciją, nyksmą. Tačiau kuo tirštesnė tamsa, tuo ryškesni, skaidresni yra nušvitimai, sąmonės blyksniai. Kūrybos našta lenkia prie žemės, bet prilenktasis stipriausiai junta jos gilų alsavimą.
turinys-nr-11Vainius Bakas. Po geltonu rudens antspaudu Jonas Juškaitis. Eilėraščiai Tomas Kavaliauskas. Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių. Romanas (Tęsinys) Almis Grybauskas. Iš menkų daiktų daugsyk. Eilėraščiai Marius Ivaškevičius. Mano Amerika. Esė Palmyra Petrauskaitė. Eilėraščiai Romas Daugirdas. Dvejetainė sistema. Eseistinė mozaika WisÙawa Szymborska. Eilėraščiai. Vertė Algis Kalėda Marga Minco. Apklausa. Agio koziriai. Apsakymai. Vertė Arvydas Tamošaitis
trivialus-dalykai-kodel-jie-tokie-populiarusRašytojo postmodernisto vaidmuo tampa vis labiau performatyvus, vaidybiškas, o riba tarp kūrinio ir autoriaus nyksta. Kas laukia literatūros, kai kūryba vis dažniau virsta šalutiniu užsiėmimu? Ar pats rašytojas gali liautis būti rašytoju? Tokį klausimą iškėlė norvegų prozininkas Karlas Ove Knausgårdas (g. 1968). Užbaigęs septintąją, paskutinę romano „Mano kova“ dalį, jis nusprendė daugiau neberašyti. „Mudu su žmona ir vaikai sėsime į Malmės traukinį ir grįšime namo, aš visą kelią džiaugsiuosi, kad nebesu rašytojas.“ Tačiau danų literatūrologas Jonas Heltas Haarderis knygoje „Performatyvus biografizmas. Svarbi kryptis postmodernioje skandinavų literatūroje“ (2014) yra kitos nuomonės. Jei K. O. Knausgårdas neparašys nė eilutės, skaitytojų sąmonėje jis vis tiek liks kaip populiarios knygos „Mano kova“ autorius. Net jeigu jis pasišalintų iš visuomenės gyvenimo, kaip kadaise J. D. Salingeris, domėjimasis juo dar labiau sustiprėtų. Bet neatrodo, kad K. O. Knausgårdas kur pranyks, jo daugiatomiai romanai ypač populiarūs Amerikoje, o autoriaus turnė primena popžvaigždžių keliones, kurių metu fanai valandų valandas stovi eilėje laukdami autografo.
kas-toji-vilko-valandaIngmaras Bergmanas, susukęs filmą „Vilko valanda“, sukūrė ir naują sąvoką, kuri tvirtai įsišaknijo švedų vaizdinių pasaulyje. Rašydamas šiam filmui scenarijų I. Bergmanas, tada – Švedijos nacionalinio dramos teatro vadovas, domėjosi, ar Švedijos kultūros muziejus ( Nordiska museet ) neturi užfiksuotų kokių nors liudijimų, susijusių su „vilko valanda“. Filmo veiksmas vyksta būtent taip vadinamu nakties metu. Tačiau nei žodynuose, nei liaudies tikėjimų rinkiniuose tokios sąvokos nėra. Senuose tikėjimuose pasakojama apie mirusiųjų dvasias, kurios naktį keliasi iš savo kapų. Nuo dvyliktos iki pirmos nakties esanti vaiduoklių valanda, tada didžiausia tikimybė juos pamatyti. Tačiau vos pradėjus aušti dvasios grįžta į savo kapus. Taigi vilko valanda senovės Švedijoje buvo nežinoma.
atodangos-nuo-janio-baltvilko-premijos-iki-j-k-rowling-tardytojoKnygos rankraščio konkursas. Latvijos rašytojų sąjunga ir Nacionalinis literatūros paramos fondas šiemet buvo paskelbę prozos ir poezijos knygų rankraščių konkursą, skirtą profesionaliems rašytojams. Vertinimo komisija iš šešių prozos kūrinių ir devynių poezijos rinkinių rankraščių geriausiai įvertino Janio Ruokpelnio romaną „Muziejus“ ir Arvio Vigulo poezijos rinkinį „Knyga“. Šiems autoriams skirtos pirmosios Nacionalinio literatūros paramos fondo stipendijos – po 5000 eurų.
vokieciu-baltistu-vainike-50Vokietijos mokslinis baltistų susivienijimas „Baltistenkreis zu Berlin“ surengė 115- tą konferenciją ir per pusamžio jubiliejų atsigręžė į Kristijono Donelaičio 300-tąjį gimtadienį. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo, 1964 metais, buvo susirinkta kaip ir dabar – Humboldtų universitete. Tarptautiniame UNESCO kalendoriuje, kaip žinome, 1964-ieji sieti su lietuvių būrų poeto K. Donelaičio jubiliejumi, tuomet 250-tuoju. Senųjų baltų kalbų bei kultūrų tyrėjams rūpėjo po visa naikinančio karo atgaivinti ir aktyvinti mokslo šaką, kuri daugiau kaip prieš du šimtmečius gimė vokiečių mokslo dirvoje. O dabar galima pasidalyti mintimis apie tai, kas per penkiasdešimt metų nuveikta.
kalba-ne-tik-kaip-literaturines-israiskos-priemoneVisuose kultūros renginiuose įsimena kažkokios užkulisinės frazės ir tai, kas kelia nuotaiką, paskatina juoktis. Smagu buvo, kai Laima Kreivytė, forume skaičiusi eilėraščius, pranešimą ir vedusi seminarą, pasakė, kad sau primena zuikį iš „multiko“, dainavusį: „Sam tancuju i poju, sam biliety prodaju.“ Kai šių eilučių autorė skaitė pranešimą apie Antoniną Artaud – niekas nesijuokė. Bet kai Jurga Klapatauskaitė skaitė apie kulinarinius „blogus“, buvo smagu. Labai įsiminė giedra ukrainiečių rašytojo Andrejaus Kurkovo veido išraiška. Visada prajuokina G. Radvilavičiūtė. Ir ne tik pranešimais. Kai ji skaitė baltarusių rašytojo Algerdo Bacherevičiaus novelę taip, tarsi skaitytų savąją – salė leipo juokais. Rašytojas, beje, buvęs pankų muzikinės grupės narys, – labai geras. O kai Jaroslavas Melnikas skaitė savo siurrealistines miniatiūras, iš pradžių sutrikusi salė vėliau taip pat prapliupo juokais, tik gal jau dėl kitų priežasčių. Tai juokas kaip tam tikra Georges’o Bataille’aus ekstazė – erdvėje išnyksta protas ir bet kokia kalbos sistema, todėl juokas lieka vienintele reagavimo priemone.
mitine-kelione-po-literaturos-salyna-mazojoje-lietuvojeŠiemet, liepos 21–24 d., akademinis vasaros seminaras „Literatūros salos“ vyko devintąjį kartą ir buvo skirtas Kristijono Donelaičio 300 metų sukakčiai paminėti. Į seminarą tradiciškai (tik šiemet – su iš anksto parūpintomis Rusijos Federacijos vizomis) susirinko literatūros bei kitų humanitarinių sričių mokslininkai, studentai ir doktorantai iš įvairių Lietuvos universitetų. Institucines ribas peržengiantis kolegų susibūrimas, akademinių diskusijų ir neformalaus kolegų bendravimo terpė – tokia nuo pat pradžių buvo „Literatūros salų“ idėja, kurią prieš devynerius metus, pajutę universitetinės vegetacijos štilį, ėmėsi įgyvendinti tuometiniai doktorantai Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir Mindaugas Kvietkauskas. Akivaizdu, kad gelbėjimosi šiaudas neleido nuskęsti – „Salos“ dabar yra vienas reikšmingesnių kasmetinių literatūrologijos lauko įvykių.
in-memoriam-alma-karosaiteAlmele, argi tuomet (aname tūkstantmetyje!) sėdėdamos po pušele, gurkšnodamos mums išskirtą deficitą – tirpią kavą, Tu, Olita Dautartaitė ir aš, kurdamos kasdienius Olitos personažo – beždžionėlės – pašmaikštavimus, galėjom nujausti, kad Tu pirmoji atsiprašysi likimo ir kalendorių, kaip rašei eilėraštyje. Tuomet, kūrybinės jaunimo stovyklos šurmulyje, būdavom užsiėmusios tos dienos ar praeitos vakaronės aktualijų „įgarsinimu“. Būdavo taip smagu šmaikščiai jas aptarti ir ištarti, smigtelėti mus lankiusiems „didiesiems“. O Tu – sklandaus ir kandaus žodžio didmeistrė. Užtekdavo vienai iš trejeto užsiminti apie kurį nors „herojų“, Tau jau ir iššokdavo tirada (šitą iš gausybės įsiminiau):
romas-daugirdas-laikinumo-skaidraŠio rudens pradžia – šilta ir saulėta. Ant liežuvio veliasi žodis – skaidri. Šis skaidrumas smelkia mane, bet yra neatsiejamas nuo nostalgijos ir laikinumo. Ir kaltas ne tik amžinas gamtos ratas ar mūsų mirtingumo suvokimas. Yra ir labai konkreti priemaiša – karo grėsmė. Jis jau siautėja netoli Lietuvos sienų. Ir gali visai priartėti – pavyzdžiui, persikelti į Vilniaus gatves.
viktorija-pukenaite-noko-ir-pernoko-v-girdzijausko-danguje-kitaip„Danguje kitaip“ – dar vienas, aštuo nerius metus rašytas prozininko, eseisto Vytauto Girdzijausko romanas. Jūratė Sprindytė, aptardama 1988–2005 m. lietuvių prozos būsenas, rašytoją priskyrė prie vyresniosios kartos autorių, ištikimų sau ir tradicijai. Tad V. Girdzijauskas atsiduria greta Vytau to Bubnio, Algimanto Zurbos, Jono Mikelinsko, Raimondo Kašausko. Svarstydama apie šiuos rašytojus J. Sprindytė teigia, kad, „laikydamiesi iš esmės klasikinio naratyvo, jie užsklendė tam tikrą ciklą, nebeduoda pasakojimo atsinaujinimui, nors rašo normalaus lygio tekstus“ (žr.: „Prozos būsenos“, 2006, p. 43). Verta prisiminti ir Elenos Bukelienės mintį straipsnyje „Vyresniųjų proza laisvės sąlygomis“, kad aptariamas auto rius „priklauso vyresniųjų kartai, į kurią jaunesnieji neretai žiūri lyg su kokiu nepasitikėjimu ir netikėjimu, kad ji dar gali turėti kūrybinių potencijų ir tarti svarų žodį. Tačiau Girdzijausko kūryba rodo, jog toks požiūris ne visada teisingas“ (žr.: „Naujausioji lietuvių literatūra“, 2003, p. 44). Tad koks yra romanas „Danguje kitaip“?
ramute-dragenyte-tylos-priestara-l-simkutes-kazkas-pasakyta-something-is-saidPoetė Lidija Šimkutė lietuvių literatūros padangėje lyg koks unikalus fenomenas – ryški, neliekanti nepastebėta, nuo Poezijos pavasario iki Poetinio Druskininkų rudens džiuginanti Lietuvos klausytoją kaip egzotiškas paukštis iš tolimosios Australijos, tačiau jai vis pavyksta išvengti vietinių literatūros premijų ir apdovanojimų, kurių paprastai neišvengia nė vienas viešuomenėje pasirodantis lietuvių autorius. Taip yra galbūt dėl to, kad Lidijos asmenybė, virstanti kone mitu, užgožia neskubrią tylos pauzių poetiką. L. Šimkutė atstovauja kitokiai literatūrinei tradicijai (galbūt ji australietiška, jeigu kalbėtume apie kontinentą, arba anglakalbė, jei kalbėtume apie lingvistinę išraišką). Kita vertus, ji gyvena transkultūrinėje erdvėje, tad net būdama bilingvinė (lietuvių ir anglų) poetė, ji ne tik dviejų kultūrų, bet, anot Ričardo Pakalniškio, ji jau pasaulio, o ne kokios tautinės bendruomenės žmogus. Nesitapatina ji ir su išeivių karta (nors faktiškai priklausytų generacijai tarp Vitalijos Bogutaitės ir Eglės Juodvalkės), nes yra kitame kontinente ir, teigtume, – žymiausia iš vadinamosios Australijos išeivijos rašytojų.
dovile-kuzminskaite-kita-tikroves-puse-vnstankaus-is-veidrodzio-uzĮprasta teigti, kad jaunojo rašytojo kūrybinėje trajektorijoje svarbiausia yra pirmoji knyga: tai neva atspirties taškas, pamatinis akmuo, duodantis pirmąjį impulsą tolesnei – susiklostysiančiai arba ne – kūrėjo „karjerai“. Vis dėlto su šia nuostata būtų galima nesutikti – svarbiausia, arba bent gerokai svarbesnė nei pirmoji, yra antroji knyga – tik joje atsiskleidžia autoriaus kūrybos tendencijos, kryptis ir vieta kultūriniame kontekste. Šiemet vertų dėmesio antrųjų knygų Lietuvos poezijos padangėje būta kelių: viena iš jų – Vy tauto Stankaus „Iš veidrodžio, už“, knyga, kurios tekstai leidžia matyti, koks kūrybinis kelias poeto nueitas po „Vaikš čiojimo kita ledo puse“ (2009), ir suteikianti galimybę kalbėti apie V. Stankaus įsitvirtinimą poetų gretose.
-donata-mitaite-pescio-paukscio-akimis-a-baltakio-pescias-paukstisProloginio eilėraščio „Pėsčias paukštis“ epigrafas – iš čekų poeto Iržio Šotolos: „Žmogus – tai pėsčias paukštis...“ Daugelio skaitytojų sąmonėje „pėsčias paukštis“ yra tapęs tarsi kokiu A. Baltakio „firmos ženklu“ („Aš – pėsčias paukštis. / Žeme / Bėgioju, / Pakilt pažadėjęs“, p. 6), įtvirtintu ir Valentino Sventicko monografijos apie šį poetą pavadinimu „Paskui pėsčią paukštį“. Kai pagalvoji apie poeto ir paukščio paralelę, iš karto atsimeni Charles’io Baudelaire’o „Albatrosą“ bei jo parafrazę lietuvių poezijoje – Vinco Mykolaičio-Putino „Bodlero temomis“, bet akivaizdu, kad poeto ir minios priešprieša ar bent poeto nepritapimas nuo dėmingoje žemėje – ne A. Baltakio poezijos bruožas. Ch. Baudelaire’o albatrosas ir A. Baltakio „pėsčias paukštis“ – antitezė, ne paralelė.
aldona-kudzmaite-poeto-vytauto-macernio-teviskejeŠį rudenį sukanka 70 metų, kai žuvo poetas Vytautas Mačernis (1921–1944). Žurnalo skaitytojams siūlome žurnalistės Aldonos Kudžmaitės (1923–1993) atsiminimų apie jos apsilankymus Šarnelėje sovietmečiu. Gimusi Šeduvoje, A. Kudžmaitė 1950 m. baigė Antavilių namų ūkio technikumą, dirbo agronome Kavarske ir Baleliuose, o nuo 1953-iųjų pradėjo ketvirtį amžiaus trukusią žurnalistės karjerą „Valstiečių laikraštyje“ – pradžioje kaip korespondentė, vėliau buvo Žemdirbystės skyriaus vedėja. Praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmety ėmė rašyti atsiminimus, kurių imtis vis skatinęs poetas Eugenijus Matuzevičius (1917–1994), žurnalistės abejones dėl rašymo prasmės ir būsimų tekstų vertės atremdamas: „Tu tik rašyk, o kas skaitys – negalvok!“
giedrius-saulytis-krikscionybes-ateitis-konfesine-ar-pasaulietineŠiais metais Santaros-Šviesos suvažiavimo rengėjų pasiūlyta vienos dalies tema „Krikščionybės likimas“ tarsi įpareigotų pateikti eschatologinę, o gal net apokaliptinę ateities projekciją, bet svarbiau yra tai, kad ji kyla iš susirūpinimo ir nerimo, na, mažų mažiausiai smalsumo dėl krikščionybės rytojaus. Akivaizdu, kad palyginus šiandieninį krikščionybės paveikslą su, tarkime, tuo, koks jis buvo tik prieš vieną amžių, pastebėtume nemenkus pasikeitimus – tarpkonfesines kovas pakeitė ekumeninė laikysena ir bendradarbiavimas, o Vatikano II-asis susirinkimas inicijavo Romos katalikų bažnyčios reformas.
metafora-apsauga-nuo-beprotybes-poetas-gytis-norvilas-atsako-i-romo-daugirdo-klausimus– Dalis poetų mėgina save racionalizuoti – paaiškinti, kas juos padarė tokius, kokie dabar yra. Gal ir Tu galėtum pateikti savo tapsmo versiją. Ir asmenybinio, ir kūrybinio.
naglis-kardelis-tarp-mito-ir-logo-nusidevejusi-tikrove-ir-tikroviski-mito-pasauliaiTrumpai tariant, į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą vėl grįžta mitas – kaip įprastos kasdienės tikrovės papildymas ir jos praturtinimas, galbūt kaip alternatyvi tikrovė, bet jokiu būdu ne kaip radikali opozicija įprastai tikrovei, ne kaip nesutaikomas jos paneigimas.
-poziuriai-vladas-braziunas-jonas-jackevicius1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia? 2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate ją ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis? 3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?
brigita-speicyte-girdimoji-atmintis-kaip-liudijimo-literaturos-strategijaŠiais laikais tarmėmis rašoma literatūra gali trikdyti ar netgi kelti įtarimą. Trikdyti tuo, kad – kaip įsivaizduoju – dauguma betarmių (kaip aš) skaitytojų, susidūrę su tokiais tekstais, yra išskiriami iš dialogo lauko, įeina į tekstą kaip svetimieji ir jaučiasi tarsi prašalaičiai šauniame giminės susibūrime. Juk tarmė yra namų šneka, ir visų pirma šneka, kuri kreipiasi į konkretų čia ir dabar horizontą, yra neatsiejamai įsipynusi į konkrečias situacijas, daiktus, artimus žmones. Įtarimą gali kelti tai, kad tarminė literatūra , tai yra užrašyti šnekos tekstai, vienaip ar kitaip yra nutolę nuo savo gyvosios terpės. Tad ar netampa tarmė kalbėjimusi su pačia savimi, susitelkusi į savo gražumą, keistumą – ne menkiau uždara kaip koks menas menui ?
andrej-bauman-pokalbis-verte-julius-kelerasAndrejus Baumanas gimė 1976 m. Leningrade. 1988 m., baigęs Sankt Peterburgo universitą, tapo diplomuotu filosofu. Yra įtakingo literatūrinio žurnalo „Projekt Baltija“ redaktorius. Eilėraščių skelbė kone visuose svarbiausiuose Rusijos literatūriniuose leidiniuose. 2012 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Gyvenantis tūkstantį metų“ („Тысячелетник“). Už ją pelnė prestižinę „Debiuto“ premiją.
jon-fosse-o-tada-lai-ateina-suo-verte-titas-satkunasŠuo stovi svetainėje ir žiūri į mane. Ima neramiai eiti ratu, suinkščia. Suprantu, kad šuo nori į lauką. Atidarau svetainės duris ir šuo vizgindamas uodegą išlekia į prieangį. Kol einu iki lauko durų, šuo šokinėja aplink kojas. Atidarau lauko duris ir šuo išbėga. Matau, kaip jis kieme sukasi ratu prieš pra dingdamas už kampo. Dabar šuo bėgs žemyn į sodą. Ten jis paprastai ir susitvarko reikalus. Aš stoviu tarpduryje ir žvelgiu laukan. Tariu: „Koks puikus vasaros vakaras.“ Išeinu ant kiemo grindinio, pažvelgiu į dangų – šis žydras ir be mažiausio debesėlio. „Taip, – sakau, – puikus vasaros vakaras.“
grazina-cieskaite-teofanijosvisatos gaudesys kai siela / eina žydinčiu lietum / per žodžių mišką
laura-sintija-cerniauskaite-ypatingas-zmogus-apsakymasŽodžiu dirba jos vadindavo mįslingą Fortūnato sėdėjimą prie rašomojo stalo. Ką jis ten rašydavo pats sau vienas, grįžęs iš darbo ir užsikabinęs duris, jos nežinojo. Ir neklausinėjo, nors abiem buvo smalsu. Tačiau žinojo, kad sutrukdytas ar per daug kamantinėjamas Fortūnatas gali labai suirzti; paskui kelias dienas nelies maisto, nesiteiks kalbėti, o prieš eidamas į vonios kambarį kruopščiai, įsižeidęs trins durų rankeną švaria nosine, lyg bijodamas užsikrėsti pavojingomis bacilomis. Toks jau jis buvo, tas Fortūnatas. Labai jautrus, ypatingas žmogus.
stase-lygutaite-eilerasciaiDidelis tavo pasaulis, / O tokios mažutės rankos / Likimui sutramdyti. / O tokios beribės erdvės / Ramybei ir nerimui, / Einančiam laikui, kuris / Sustoja vienatvės tyloj / Atvarydamas viską atgal, / Ko negali pamiršti.
tomas-kavaliauskas-du-simtai-broliu-altoriaus-laukianciu-romanas-pradziaMano žvilgsnis klaidžiojo po juodas, tobulai nupoliruotas marmuro grindis. Permainingai mirguliuojantys balti akmens taškeliai atrodo it kokios nykštukinės planetos. Stovėdamas ant šių nepriekaištingai sunertų marmuro plokščių, apšviestų altoriaus šoninių prožektorių, mačiau, kaip atsispindi mano balta diakono stula. Seminarijos dvasios tėvas Severijus Petruškevičius laikė vakarines pamaldas, tad mes abu stovėjome atsisukę į centrinę seminarijos bažnyčios navą. Pakėlęs akis pamatydavau kontempliatyvius klierikų veidus. Jų galvas blausi krištolinių sietynų šviesa vainikavo miglotomis aureolėmis. Vargonų gausmas nutilo. Tyloje aiškiai girdėjome dvasios tėvo pamaldų pabaigos palaiminimą:
tomas-venclova-eilerasciaiPalytėk raukšlėtą dedešvos žiedą, / Palypėk šlaitu, atsigręžk į šiaurę. / Uždarytos kavinės. Ratai nerieda / Miesto grindiniu. Knarkia benamiai šunes. / Po akacija – švirkštas. Keliolika metų / Nebuvai šioj žemėj. Vynuogės, laurai, / O daugiausia – kiečiai. Nulašink medų / Nekalbiom seserim ant kalvos viršūnės.
arvydas-juozaitis-kai-niekas-nebijojo-mirtiPažvelkime į XX-ąjį šimtmetį ir paklauskime jo: „Kuo tu buvai, brolau?“ Ar kas atsilieps? Ar prabils iš netolimos praeities metai, kuriuose glūdi ir bėda, ir gėda. Kur slūgso patirtis, liudijanti žmonijos savinaikos galią. Juk aišku, kad XX amžius pradėjo pasaulinių karų erą. Iki jo tokių karų nebuvo, ir štai jie prasidėjo.
turinys-nr-10Arvydas Juozaitis. Kai niekas nebijojo mirti Tomas Venclova. Eilėraščiai Tomas Kavaliauskas. Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių. Romanas (Pradžia) Stasė Lygutaitė. Eilėraščiai Laura Sintija Černiauskaitė. Ypatingas žmogus. Apsakymas Gražina Cieškaitė. Teofanijos Jon Fosse. O tada lai ateina šuo. Vertė Titas Satkūnas Andrej Bauman. Pokalbis. Vertė Julius Keleras ...
gauta-paminetiVainius Bakas,Paulius Norvila,Justinas Sajauskas, Romas Sadauskas, Dalia Bielskytė, Česlovas Kalenda
atodangos-nuo-petrarcos-premijos-iki-lato-romanoPetrarcos premija T. Venclovai. Miun­cheno leidykla „Burda-Verlag“ 1975 m. įsteigė tarptautinę Petrarcos premiją poetams ir vertėjams. 2014-aisiais šį garbingiausią Europoje poetinį apdovanojimą pelnė poetas Tomas Venclova ir vokiečių poetas Franzas Monas. T. Venclova įvertintas už XX a. rusų poezijos tyrinėjimus ir „produktyvią lyrinę kūrybą, susilaukusią pripažinimo Vakarų Europoje“.
sigita-barniskiene-tiltai-tarp-germanistikos-ir-baltistikosGegužės 5 d. Kauno Vytauto Didžiojo uni­versitete Germanistikos ir romanistikos kate­droje apsilankė du garbūs svečiai – žurnalis­tas Leonas Stepanauskas ir Mykolo Romerio universiteto profesorius Viktoras Justickis su gražiu tikslu – papasakoti anglų ir vokiečių filologijos studentams apie įžymų vokiečių bal­tistą Viktorą Falkenhahną (1903–1987).
jurate-sprindyte-zeme-zalias-sulinysLakūnas ar rašytojas? – klausė kolegos aviatoriai, susirinkę liepos 12 d. į Jono Dovydaičio (1914–1983) 100-mečio sukakties minėjimą Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Entuziastingas lietuvių sklandymo ir avia­cijos pradininkas, akrobatinio skraidymo čempionas, tarptautinių varžybų dalyvis, karo lakūnas, miklinęs plunksną jau nuo paaug­lystės ir išleidęs apie keturiasdešimt knygų – tokia ryškiai dviguba šio žmogaus tapatybė. Pats juokaudavo, kad į aviaciją atvedė karvė (mat po Pirmojo pasaulinio karo šeima, kaip ir kiti kauniečiai, gelbėjosi nuo bado ganydami karves prie aerodromo). Literatūron pa­stūmėjo tėvo Prano Dovydaičio, Nepriklau­somybės akto signataro, teisininko, enciklopedisto, leidėjo ir redaktoriaus sukurta kul­tūrinė aplinka. J. Dovydaičio parašytų knygų sąrašas ilgas, žanrų įvairovė – didžiulė: devy­ni apsakymų rinkiniai, aštuoni romanai, iš kurių žinomiausi „Dideli įvykiai Nauja­miestyje“ ir „Žydrieji ežerai“, penkios apysakų knygos, keliolika apybraižų, galybė reportažų, pjesės, nuotykiniai kūriniai jaunimui.
bronislavas-klimasauskas-padeka-uz-issaugota-lietuvos-gabaleli Birželio 5 d. į Užvenčio seniūnijoje įsikū­rusį Ušnėnų kaimą, kuriame keturiolika metų gyveno Zemaitė, vėl grįžo tradicinės, jau 43-iosios Žemaitės literatūrinės premijos įteikimo iškilmės. Premija skiriama kas antri metai už prozą ar eseistiką kaimo tema, puo­selėjančią nacionalinį savitumą, ugdančią lietuvių kalbos turtingumą bei grožį, už mo­nografiją apie žymius kraštiečius; finansuoja­ma Kelmės rajono savivaldybės. Prie Povilo Višinskio memorialinio muziejaus, šlamant daug vėtrų atlaikiusiems, išlakiems klevams ir uosiams, dūzgiant šalimais gyvenančios Žemaitės provaikaitės Aldonos ir jos vyro Pet­ro Janavičių bitelėms, šis garbingas apdovanojimas įteiktas rašytojui Romui Sadauskui už 2012 metais išleistą eseistinį romaną „Gyvenimas prie vieškeluko“.
vladas-sirutavicius-baltijos-keliui--25Nedaug naujausioje Lietuvos istorijoje yra įvykių, kurių vertinimas nekelia jokių prieštaravimų ir kontroversijų, dėl kurių egzistuoja bendras, nacionalinis sutarimas. Vienas iš tų nedaugelio – Baltijos kelias. Apie gyvą nuo Vilniaus per Rygą iki Talino nusidriekusią žmonių grandinę parašyta daug. Įvairiose istorikų ir politologų studijose, kuriose aptariama naujausioji Baltijos šalių istorija, trijų tautų vadavimasis iš sovietinės imperijos jungo, Baltijos kelias minimas kaip vienas iškiliausių įvykių. Jau ne kartą mokslininkų aptartos ir išaiškintos šios protesto akcijos atsiradimo aplinkybės, jos eiga, sovietinės vadovybės reakcijos ir tarptautiniai atgarsiai. Todėl nėra prasmės visų tų gerai žinomų dalykų kartoti. Juolab kad dabar įvairiose konferencijose mokslininkai labiau linkę kalbėti apie tai, kokį vaidmenį Baltijos kelias vaidina mūsų istorinėje atmintyje, o politikai ir įvairūs aktyvistai – kaip tą atmintį reikėtų puoselėti, kaip tos atminties pagrindu ugdyti jauniausios kartos, apie Baltijos kelią žinančios tik iš įvairių internetinių svetainių, patriotinius jausmus.
jurate-baranova-vaizduotes-metamorfozes-k-saboliaus-isivaizduojamybe„Neblogai atsibusti kas rytą / į pasaulį, tvirtai padarytą / iš vaiz­duotės tiek pat, kiek vaizdų“, – rašo poetas Aidas Marčėnas ketvirtajame Medžiuškių spektaklio paveiksle rinki­nyje „Tuščia jo“. Negana to: A. Marčėno sukurtas poetinis personažas Karalius Lyras vienoje priešpasku­tinių meditacijų sako: „Esam suma, atvirkščiai proporcinga atstumui prailgusio kelio. / Išdalinęs gyvenimo kara­lystę supranti, kad nebuvo ką duoti.“ Kas lieka supratusiam, kad nebuvo ko duoti? Poetas atsako: „Alsuoti – kaip migdamas ištarė šitas ironijos ir var­pelio / meistras. Kol veiks / įkyri jo vaizduotė“ (p. 159). Kažkaip išaiškėja, kad šioje poetinėje visatoje vaizduotė yra pamatinis pasaulį ir gyvenimą struktūruojantis principas. Vaizduotės nukaltas pasaulis kaip tik ir yra tas, kuriame miela ir jauku atsibusti.
kristina-baciuliene-pro-margalapiu-aktinidiju-tankyne-v-soblinskaites-aleksos-margalapeAštuntoji Violetos Šoblinskaitės Aleksos poezijos knyga „Margalapė“ yra išpažintinis-meditacinis moters dienoraštis Naujojoje eroje, procesija iš kasdienybės peklos į debesynus ir at­gal į būtį, kryžiaus kelias, žymėtas eg­zistenciniu nerimu, tragizmu ir baime, laisvės siekis, troškimas nepasiduoti minios vergystei, neslėpti akių po ska­rute tuštybių mugėje, juodame turguje, ir gyventi Dievo akivaizdoje, kad nepa­skandintų dangaus tvanas.
giedrius-genys-sekminga-literaturine-avantiura-v-grainytes-pekino-dienorasciaiŠi knyga – rimta jaunosios kūrėjos literatūrinė paraiška. Tekstas įvertin­tas ir literatūros kritikų, „Pekino die­noraščiai“ buvo nominuoti Metų kny­gos rinkimams suaugusiųjų sekcijoje 2012 m. ir įtraukti į tų pačių metų Lie­tuvių literatūros ir tautosakos institu­to sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Pasirodė ir kelios recenzi­jos, bene vieningai nutarta, kad tai ta­lentingai parašytas kūrinys. Tačiau ky­la klausimas, kas sudaro šio teksto uni­kalumą?
-jurate-sprindyte-signataro-romanas-s-saltenio-demonu-amziusDabartinio knygų plūsmo akivaiz­doje dažnai lanko pikta mintis – kaip būtų gerai, kad rašytojai mažiau ra­šytų ir taip beatodairiškai nesipublikuotų. Viena ir vienintelė išimtis – Saulius Šaltenis, jo knygų man trūks­ta. Po rinktinės „Kalės vaikai“ (2006) – storo ir kažkodėl menkai reflektuoto tomo, rašytojo knygų nebuvo. Ir štai pardavimo dešimtukuose lyderiauja „Demonų amžius“ – naujas romanas bei dvi absurdo pjesės (žinomo „Jasono“ kitas variantas ir drama gyvoms lė­lėms „Ija ir Europa“; pjesių vertinimą palieku teatrologams). Knygynuose S. Šaltenio knyga graibstoma, gauni pirk­ti kone paskutinį egzempliorių. Išskir­tinį auditorijos susidomėjimą įžiebė išmoningai paskleista žinia, kad tai biografinis romanas apie Salomėją Nė­rį (taip dar kartą paliudyta, kad ka­nonui priklausantys rašytojai tautai svarbūs, kad skaitytojams rūpi, kaip žinomas autorius traktuos idėjinius gar­sios poetės klystkelius; neatmestinas ir publikos noras pasmaguriauti poetės asmeninio gyvenimo detalėmis, kurių, tikimasi, bus pažerta).
valentina-freimane-sudiev-atlantida-verte-jurgis-banevicius-Valentina Freimanė gimė 1922 m. Rygoje. Ji – žydų kilmės Latvijos teatro ir kino mokslininkė, meno mokslų daktarė, apdovanota Trijų žvaigždžių ordinu. Vaikystėje gyveno Rygoje, Paryžiuje ir Berlyne, po 1935 m. – Rygoje. 1949 m. baigė Latvijos valstybinio univer­siteto Istorijos fakultetą, neakivaizdiniu būdu studijavo Maskvos valstybinio teatro Meno instituto aspirantūroje. Dirbo švietimo įstaigose Liepojoje, Latvijos radijo ir televizijos komite­to Dramos radijo laidų redakcijoje. Nuo 1968 iki 1980 m. – Latvijos kalbos ir literatūros insti­tuto vyr. mokslinė bendradarbė. Įkūrė Latvijos teatro draugiją ir Kinematografininkų sąjungą, joms vadovavo. Po 1990 m. skaitė paskaitas Berlyno laisvojo universiteto Teatro mokslo insti­tute. Šiuo metu gyvena Berlyne. Prisiminimų knyga „Sudiev, Atlantida!“ išleista latvių ir rusų kalbomis. Netrukus pasirodys ir vokiečių kalba.
-heidi-toelle-meiles-ivardijimai-ir-kategorizacija-arabu-kalboje-ir-kulturoje-verte-kestutis-nastopkaHeidi Toelle yra Trečiojo Paryžiaus universiteto (Naujosios Sorbonos) profesorė, tarp­tautinio žurnalo „Arabica“ vyriausioji redaktorė, knygų apie Koraną ir arabų literatūrą autorė. Lankė Paryžiuje Algirdo Juliaus Greimo vadovaujamą semiotinių tyrimų seminarą, tapo semio­tike. Lietuvių kalba išleista H. Toelle studija „Apie neapibrėžtumą“ (1994) – Barbey d’Aurevilly novelės „Gražiausia Don Žuano meilė“ semiotinė analizė. Mokslininkė ne sykį skaitė paskaitas Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotinių studijų centre. Spausdinamas straipsnis parengtas balandžio mėnesį skaitytų paskaitų pagrindu. Versta iš rankraščio.
peter-nadas-grizimas-namo-verte-austeja-merkeviciuteŠioje esė P. Nadasas aprašo savo antrojo romano, 1300 puslapių „Prisiminimo knygos“ („Buch der Erinnerung“, 1985), atsiradimo aplinkybes. Dar didesnės apimties – 2005 m. pasi­rodęs daugiasluoksnis romanas „Lygiagrečios istorijos“ („Paralellgeschichten“). Šveicarijos Cugo mieste 2012 m. buvo surengta didžiulė P. Nadaso fotografijų paroda ir literatūrinių vakarų ciklas. Ten atsidūrusiai vertėjai rašytojas, pats puikiai kalbantis vokiškai, leido versti „visiškai autorizuotą“ esė iš vokiečių kalbos.
mes-pirmiausia-isbandome-zodi-verteja-irena-potasenko-kalbina-diana-buciute Irena Ramoškaitė-Potašenko(g. 1961 m.), 1983 m. baigusi Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) A. Gerceno valstybinio pedagoginio instituto Rusų kalbos ir literatūros fakultetą, iki 1993 m. mokytojavo Jonavoje. 1997 m. baigė bakalauro studijas Vilniaus pedagoginio uni­versiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete, 2004 m. – vertimo magistro studijas Vilniaus universitete. Iš rusų kalbos išvertė romanų: V. Sorokino „Ledas“ ir „Trisdešimtoji Marinos meilė“, J. Zamiatino „Mes“, M. Achmedovos „Mirtininkės dienoraštis“ ir „Šedevras“, S. Nosovo „Fransuaza, arba Kelias ledyno link“, V. Pelevino „T.“, A. Slapovskio „Pjesę Nr. 27“; publicistikos knygų: V. Paniuškino „Gazpromas – rusų ginklas“, D. Popovo „Oranžinė princesė: Julijos Timošenko paslaptis“, M. Gorbačiovo „Vienui vienas“.
poziuriai-laimantas-jonusys-vitalijus-asovskis-albinas-galinis-donatas-paulauskas1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Ko­kiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsi­spindi šiuolaikinio pasaulio dvasia? 2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis? 3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pra­dėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?
viktorija-daujotyte-ismintis-ismaniajame-pasaulyje-arba-apie-gudobelePradedu paskaitą nuo bendrųjų dalykų, kurie mums pasirodo tik kaip klausi­mai. Kam visa tai? Kam mūsų knygos? Mūsų paskaitos, seminarai? Mokslui – gal ir galėtume taip atsakyti bent šiandien. Juk pretekstas mūsų susitikimui yra Mokslo premija, valstybinis įvertinimas. Bet kas yra mokslas, jei klaustume ne iš žinojimo, kurį mes, universitetų žmonės, neabejotinai turime, o iš esmės. Ar drįstume pasakyti, kad svarbiausias humanistikos rūpestis tebėra tas pats kaip ir jos pradžių pradžioj – gilinimasis į žmogų ir jo pasaulį, bandant suvokti – kas, kaip, kodėl. Pasaulis priartėja prie mūsų pažinimu ir tyrimu , bet ir susipaži­nimu , patyrimu . Vien protu, proto sukurtomis disciplinomis pasaulis nėra aprė­piamas. Yra, kas lieka už disciplinų .
vladimir-bartol-alamutas-verte-laima-masyteVladimiras Bartolas (1903–1967) – slovėnų rašytojas, dramaturgas, eseistas, publicistas. Labiausiai išgarsėjo ir tarptautinį pripažinimą pelnė jo romanas „Alamutas (1938), kuriame gvil­denamos vadovavimo, idėjinio fanatizmo ir manipuliavimo žmonėmis problemos. Vaizduojamas XI a. Iranas, ismailizmo pasekėjų gyvenimas. Romanas išverstas į kone visas Europos kalbas, taip pat į turkų, persų, arabų, hebrajų. Romaną lietuvių kalba išleis leidykla „Kitos knygos.
ellis-parker-butler-kiaules-yra-kiaules-apsakymas-verte-kestutis-satkauskas– Kiaulės yra kiaulės, – tvirtai pareiškė. – Jūrų kiaulytės, dago kiaulės, airiškos kiaulės – Tarpmiestinių skubių siuntų tarnybai ėr Maikui Flaneriui jos visos vienodos. Tep kad įkainiai vienodi visų tautybių kiaulėms, pone Morhausai! Juoki skirtumo, ar jos būtų olandiškos, ar rošūniškos kiaulės. Maiko Flanerio, – pridūrė, – pareiga yra rūpėntis skubių siuntų verslu, o ne kalbietis su laukiniemis dago kiaulėmis septėniuolika kalbų, kad sužinotų, kur gimę ir kokiuos tautybės jos yra – kinų ar tipererių.
blaise-cendrars-panama-arba-septyniu-mano-dedziu-nuotykiai-verte-dainius-gintalasBlaise’as Cendrars’as (tikrasis vardas – Frėdėricas Sauser, 1887–1961) – šveicarų kilmės prancūzų poetas, prozininkas, žurnalistas, scenaristas. Su jo poema „Pasakojimas apie Sibiro eks­presą ir mažąją Joaną Prancūzietę“ (1913) ir trumpa biografija, kurioje šmėsteli nepaprastai spalvinga poeto asmenybė, lietuvių skaitytojas jau turėjo progos susipažinti („Metai“, 2007, Nr. 3).
egle-sakalauskaite-viena-daktaro-diena-apsakymasVyras įėjo į kambarį, nusimetė apsiaustą, atlaisvino kaklaryšį ir priėjo prie lopšio. Kūdikis jau miegojo, mažylės krūtinė ritmingai kilnojosi, siauros lūpos buvo vos pravertos, iš švelnios, bedantės burnos kyšojo liežuvio galiukas, blaks­tienos ant skruostų metė ilgus šešėlius, kelios garbanėlės, išslydusios iš po kepuraitės, tamsavo ties smilkiniu. Vaikas miegojo, nes žindyvė, išgirdusi atė­jusį namo tėvą, jau leidosi į tarnų kambarius, prisupusi, primaitinusi, nuka­mavusi švelnų kūnelį, priglosčiusi papurusią, kvepiančią galvytę, apkamšiusi antklodėmis, pakursčiusi židinį.
paula-urbonaite-kaimynas-noveleEsu Paula Urbonaitė, šįmet baigiau vieną iš Marijampolės gimnazijų. Mokykloje kartais siuntinėdavau tekstus į kultūrinius laikraščius ir laukiau, kol pagaliau studijuosiu. Dabar apsigyvenau Vilniuje, tuoj paaiškės, ar įstojau į režisūrą (LMTA). Taigi naują, jau tur­būt (aš tikiuosi) rimtesni gyvenimo etapą pažymi ir pirmoji mano publikacija „Metuose“.
gyne-dineikaite-eilerasciaiLakštingaloms nutilus / naktis pragydo. // Ilgesingą lygumų aidą / ligi šiol menu. // Tai senelio pėdos / įspaustos moly.
astrida-petraityte-austriskas-nuotykis-apsakymas– Na, ir kaip jūsų meilės reikalai? – staiga išgirdo pašaipų klausimą. Manė atsisukąs netaktiškai – į kažką šalimais bendraujančius, bet net krūptelėjo pamatęs į save įsmeigtas ugnelėmis žibančias akis. Į jį pakėlusi švytintį – matyt, džiaugsmingo pokšto įkvėptą – veidelį žvelgė nedidukė smulkutė moteris, na taip, ypač nedidukė jam, išstypėliui. Kokių keturiasdešimties metų, trumpi pasigarbanoję plaukai lyg puri aureolė gaubė galvą, veido raukšlelės, jei nustotų šypsotis, matyt, ne visos išnyktų, bet liktų mielos. Nepažįstama.
gintaras-patackas-eilerasciaiIr nieko nėr blogiau kai laivas skęsta net neišplaukęs iš gimtų krantų miniu čia kapitoną draugą kęstą aplenkęs žiurkes bėga pirma jų flotilijos vadai visi pastėrę šlovė anokia čia ir pareiga pasterizuotą pieną vien tik geria o junga sako meilė tai jėga numuškit junkeriai tą meseršmitą kur stiuardesė mylima žana tualete bučiuoja draugą kitą sunitą su ilga ilga barzda šachido diržas judesių nevaržo bučiuoja draugei žanai papukus ir junga greitai persėda į baržą o kapitonas grįžta pas vaikus ne pederastas koks ne koks agrastas o paprasčiausias tėvas vaikmylys neskęsta žiurkės oi dar kaip neskęsta kai sprogsta danguje toks pagalys
liudas-gustainis-laiskai-is-anapus-apsakymasIki mūsų sušaudymo dar buvo likusios kelios dienos. Kaip dabar pagalvoju – amžinybė, kuri iki šiol manyje. Pievoje rudavo išstypę rūgštynių kotai, šuo, išsidriekęs pavėsyje, ėdė žolę, aš dar nieko nenutuokiau apie artėjančią griūtį, nes dorai ir negalėjau su­vokti – man ėjo tik dešimti.
leonardas-gutauskas-devyni-laiskai-tolimajam-draugui-j-a-eilerasciaiVėl bus žiema, / Pusny nugrims senų žvaigždžių langinės / Ir užpustytas vieškelis šalia Merkinės, / Ir Merkio slėnio žemuma. / Tik tu neklausk, / Ar sušalau ...
mindaugas-kvietkauskas-gyvas-kambarysPrieš keletą metų apsigyvenome rytiniame Vilniaus pakraštyje, tokioje vietoje, kur prieš dvylika tūkstantmečių tekėjo ledyninės Vilnios vandenys, kur tikriausiai buvo jos dugnas. Dviem netolimiems piliakalniams, pilkapynui ir senosioms gyvenvietėms archeologai duoda maždaug pusantro tūkstančio metų. Taigi – visokių jėgų išskaptuota ir įgyventa vieta, kur negali jaustis it plynas naujakurys, o turi atrasti susigyvenimo būdus ir gerokai prieš tave išmintus takus. Vos už kelių žingsnių nuo namų – senos kapinaitės su vokiškais antkapių užrašais – Hier ruhet in Gott unser unvergesslicher Vater... unser geliebter Sohn... („Čia ilsisi Dievuje mūsų nepamirštamas Tėvas... mūsų mylimas Sūnus...“). Tai XIX amžiaus Vilniaus apylinkių pramonės kūrėjai, moderniosios civilizacijos nešėjai, atgulę upės slėnyje, kuris nugramzdino ne tik jų kūnus, bet ir jų vokiškų fabrikų mūrus. Žolės ir samanos jau baigia uždengti jų mylėtų moterų vardus: AnneMarie Reinbaum, MargarethaLuise Stahl...
turinys-nr-8-9Mindaugas Kvietkauskas. Gyvas kambarys Leonardas Gutauskas. Devyni laiškai tolimajam draugui J. A.Eilėraščiai Liudas Gustainis. Laiškai iš anapus. Apsakymas Gintaras Patackas. Eilėraščiai Astrida Petraitytė. Austriškas nuotykis. Apsakymas Gynė Dineikaitė. Eilėraščiai Paula Urbonaitė. Kaimynas. Novelė Eglė Sakalauskaitė. Viena daktaro diena. Apsakymas Blaise Cendrars. Panama, arba Septynių mano dėdžių nuotykiai. Vertė Dainius Gintalas Ellis Parker Butler. Kiaulės yra kiaulės. Apsakymas. Vertė Kęstutis Šatkauskas Vladimir Bartol. Alamutas. Vertė Laima Masytė ...
renata-serelyte-matyti-peteliskes-seseli-Šių metų birželio 19-ąją Vilniuje, Rašytojų klube buvo įteikta dešimtoji, jubiliejinė Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija. Ji atiteko rašytojui Valdui Papieviui už novelę „Jūra, arba Savižudybės prevencija“, išspausdintą „Metų“ žurnale (2014 m., Nr. 3). Jubiliejų įprasmino ir antras svarbus įvykis – novelių antologijos „Debesis ant žolės“, kurioje sudėti visi per dvidešimtmetį premijuoti kūriniai, pasirodymas.
reda-griskaite-1861-metu-istorija-kitaip-d-juneviciaus-antalis-rohrbachas-1861-m-fotografijos-Knygos autorius priklauso tai klasika tampančiai tyrėjų grupei, kuri prie tyrimo eina ne nuo idėjos, ne nuo schemos, bet tarsi iš apačios, nuo paties šaltinio. Šiuo atveju – nuo A. Rohrbacho fotografijų. Ir šios nuotraukos tyrėjui akivaizdžiai yra ne tik knygoje aprašomų įvykių iliustracija, bet svarbus pirminis istorijos šaltinis. Toji mintis, nors ir neišryškinta, raudona gija eina per visą knygą.
vaiva-markeviciute-ar-unikalus-visada-reiskia-geras-j-melniko-masa-arba-postfasizmas-Jaroslavas Melnikas – unikalus rašytojas lietuvių literatūroje, – kartoja literatūros kritikai, jiems antrina ir skaitytojų auditorija. Šios tiesos nepaneigsi. Nors pats autorius tvirtina, kad naujausia jo knyga „Maša, arba Postfašizmas“ yra apie meilę, tačiau norisi teigti kitaip: svarbiausias šios knygos akcentas yra pačių pamatinių žmogaus sąvokos klausimų gvildenimas: kas yra žmogus, kas žmogų daro žmogumi ir kur šito žmogiškumo ribos. Tema, atrodo, universali, daug apkalbėta ir aprašyta, tačiau vis dėlto neišsemiama.
deimante-daugintyte-tyra-samone-salia-kiauliu-gardo-m-nastaraviciaus-mo-M. Nastaravičiaus eilėraščiai nėra sukurti apgalvotai, sukonstruoti, jie spontaniškai tikri: ištrauksi iš jų ką nors – ims ir subyrės. Natūraliai tekanti kalba ne imituoja, o pati yra gyva kalba. Apie tokią poeziją sakoma: autentiška, tikra. Skaitydamas šiuos eilėraščius gali pasitikrinti, ar asmeniškai tau jie yra poezija, ar ne, ar jauti poetinį žodį kaip savo išgyvenimą.
laura-sintija-cerniauskaite-zagrakaliu-muziejus-a-zagrakalytes-eigulio-dukte-byla-f-117-Poetės Agnės Žagrakalytės pasikeitimas į prozininkę nestebina. Kūrėjas nuolat ieško naujumo, keliauja ne tik per žanrus, bet ir per meno rūšis (už pirmąjį romaną „Eigulio duktė: byla F 117“ apdovanota Patriotų ir Jurgos Ivanauskaitės premijomis, savo interviu autorė prisipažįsta laisvalaikiu drožinėjanti šaukštus ir tapanti ant skrynių) – visa tai išreiškia kūrybingos asmenybės gyvybingumą. A. Žagrakalytė pasirodė esanti prozininkė su dideliu ir rimtu užmoju. Dažnai atrodo, kad šiuolaikinis autorius nebeturi laiko, o gal ir nebenori prisėsti prie didesnio romano; daugybė nūdienos romanų iš tikrųjų yra labiau apysakos, o smulkioji proza, prarasdama kanoninius kontūrus, niveliuojasi ir terpiasi į klampią eseistiką.
nikolaj-zabolockij-mano-ikalinimo-istorija-parenge-ir-verte-pranas-vasiliauskasNikolajus Zabolockis (1903–1958) – rusų poetas, kurio gyvenimas buvo laužomas baisių išorinių jėgų. Poetui gyvam esant išleistos keturios poezijos knygos (1929, 1937, 1948 ir 1957 metais). Jei pirmajame rinkinyje „Stulpeliai“ vyravo bravūriško novatoriškumo, nutrūktgalviškumo ar net poetinio vaipymosi maniera, tai vėlesnėse knygose jo herojus suvyriškėjo, surimtėjo, subrendo, įgavo tragiškų bruožų. Tai yra suprantama: pirmieji brandūs jo kūriniai buvo parašyti lengvabūdiškojo nepo metais, o šiek tiek vėlesni – „pačios demokratiškiausios pasaulyje“ Stalino konstitucijos sąlygomis, o dar vėlesni – jau po stalinistiniuose lageriuose įgytos patirties, kur poetas-vergas turėjo kabintis į gyvenimą kriminalinių išsigimėlių apsuptyje, kur poetas-zekas privalėjo egzistuoti po nuosprendžio: „be teisės rašyti“. Paradoksas, kai pačius talentingiausius eilėraščius meilės tema poetai sukuria paskutiniame gyvenimo tarpsnyje. Vyro meilės moteriai tema svarbiausia, lemtingiausia ir paskutiniame N. Zabolockio gyvenimo ir kūrybos etape: „Ir iš kur tu radaisi, / iš kur pasirodei tu man, / tada, kai kybojau, jau siūbavau kilpoje aš.“
ozka-vel-danguje-guntaro-guodinio-pokalbis-su-poetu-verteju-uldziu-berziniu-verte-arvydas-valionis-Uldžio Bėrzinio (Uldis Bērziņš, g. 1944 m. gegužės 17 d.) literatūros darbų bibliografija labai turininga: aštuoni poezijos rinkiniai, trys rinktinės, daug reikšmingų vertimų iš Rytų kalbų. Jo kūrybinė veikla įvertinta keliolika literatūros premijų, tarp jų – Baltijos Asamblėjos (premijuotoji rinktinė „Vabzdžių žingsniai“ 1997 m. išleista lietuviškai). Guntaras Guodinis (Guntars Godiņš, g. 1958 m.) – penkių poezijos rinkinių, per trisdešimties suomių ir estų poezijos bei prozos knygų vertėjas.
poziuriai-algimantas-bucys1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia? 2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis? 3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos strategija?
penkiasdesimt-poezijos-pavasariu1. Kokią reikšmę Jums ir Jūsų kūrybai turėjo tai, kad tapote Poezijos pavasario laureatu? 2. Kokią įtaką penkiasdešimties metų Poezijos pavasarių istorija turėjo (darė) lietuvių poezijai ir Lietuvai kaip lyrikų kraštui?
valentinas-sventickas-apie-justino-marcinkeviciaus-rankrasciusAnt rašomojo stalo buvo dvi kupetėlės, tiesiogiai susijusios su mudviejų – autoriaus ir leidėjo – ankstesniais susitarimais. Viena – visa, kas suteikė galimybę sudaryti pirmą pomirtinę Just. Marcinkevičiaus knygą „Dienoraščiai ir datos“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012). Plačiau apie tai rašoma tos knygos sudarytojo pratarmėje. Antras pluoštas – poeto ranka perrašyti trumpieji jo eilėraščiai (pats sakydavo: mažosios eilės), kuriuos sudėjau į knygą, pavadindamas ją „Ranka parašyta“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012).
gyoergy-dragoman-afrika-verte-ruta-viljamaa-Rašytojas ir vertėjas György Dragom ’anas gimė 1973 m. Transilvanijoje, Rumunijos vengrų šeimoje, kuri nuo persekiojimų pabėgo į Vengriją. Studijavo anglų kalbą ir filosofiją. Čia pateikiamas skyrius yra iš jo antrosios, didelio dėmesio sulaukusios knygos „Baltasis karalius“ (2005). Į trisdešimt kalbų išversto romano įvykiai klostosi neįvardytoje Rytų Europos šalyje diktatūros metais. Sadizmu, abejingumu ir absurdu dvelkiančią kasdienybę tai su siaubu, tai su vaikišku žaismingumu regi paauglėjančio Džatos žvilgsnis. Rašytojas teigia siekęs „parašyti knygą apie laisvę visuomenėje, kurioje laisvė neįmanoma“.
mark-strand-eilerasciai-verte-alfonsas-andriuskeviciusNelabai suprantu, kaip / Tai galėjo atsitikti, bet tu / Sėdi šalia manęs / Galvodamas apie savo reikalus, / Kai staiga pro langą aš / Pamatau gaisrą.
petras-venclovas-autoriaus-prapultis-zingsniai-apsakymai-Šiandien rytą, dar snausdamas lovoje, prisiminiau tą keistuolį: pamanyk, mistinių romanų kūrėjas! Mano požiūris į ezoteriją gana kritiškas – tai žaidimas lengvatikiams mulkinti. Žinoma, pasitaiko anomalijų, bet ar jas būtina sieti su anapusybe? Kam mistifikuoti tai, ko nesuvokiame, nepažįstame, nesugebame išsiaiškinti? Argi viską reikia detaliai pažinti? Gal dar įdomiau, jeigu kas lieka už pažinimo ribų? Kad ir žmogus. Jeigu visa apie save žinotų, netgi ateitį, baigties dieną ir valandą, kaip jam būtų atkaru gyventi.
paulina-zemgulyte-tamsiaja-puse-eilerasciai-Ne moteris tenai, / O pareigos kareivis / Pilka uniforma, / Rekrūtas – / Ir dvidešimt pirmasis amžius / Nepanaikino / Šitos baudžiavos.
rimantas-vanagas-is-pasventupiu-kroniku-algerdukas-meiles-amplitudeVaikas, gimęs ir augęs Kaune, taip pat norėjo likti kaip buvęs: gražutis, švarutis, pasipuošęs. Mama kartais pagalvodavo, ar nebūtų Algerdukui smagiau žaisti kieme su vienmečiais, basam lakstyti po smėlėtas gatveles? Kartu džiaugėsi, kad nereikia jo raginti praustis ar tvarkingai susidėti daiktų – pats viską darė kaip kareivėlis!
gvidas-latakas-eilerasciai-Romėnai buvo gudresni / nesaugojo spintose kaulų / o tiktai gipsines atliejas / nuo mirusiųjų veidų – kaukes / kad išliktų atminčiai protėvių / įnoringųjų nosių galerija / kaktų vingiai išliktų kad / beveik iš tų vingių / galėtum nustverti mintį ...
herkus-kuncius-laimetojai-ir-pralaimetojaiPrieš dvidešimt metų, kada dar rodėsi, kad viskas klostysis palankiai, bičiulis, vokiečių dailininkas Karlas Heinzas pasikvietė į Duisburgą pasiautėti jo dirbtuvėse. Kad būtų linksmiau, tą vakarą pasišaukė ir laiptinės kaimyną kiną Yaną bei Heikę, gyvenusią gretimame name. Heikei tuo metu buvo apie šešiasdešimt metų. Taip pat dailininkė – užsispyrusi, radikali konceptualistė, kurianti išimtinai bedaiktį ir nekomercinį meną. Kai apšilome, o Yanas viską išpasakojo apie vokiškas dešreles, kuriomis prekiauja laisvalaikiu nuo tapybos iš vagonėlio Reino krantinėje, Heikė taip pat turėjo ką pasakyti.
turinys-nr-7HERKUS KUNČIUS. Laimėtojai ir pralaimėtojai GVIDAS LATAKAS. Eilėraščiai RIMANTAS VANAGAS. Iš pašventupių kronikų: Algerdukas. Meilės amplitudė PAULINA ŽEMGULYTĖ. Tamsiąja puse. Eilėraščiai PETRAS VENCLOVAS. Autoriaus prapultis. Žingsniai. Apsakymai MARK STRAND. Eilėraščiai. Vertė Alfonsas Andriuškevičius GYÖRGY DRAGOMÁN. Afrika. Vertė Rūta Viljamaa ...
michael-katz-krefeld-paklydes-istraukaJulstos sąvartyne buldozerininkas netikėtai aptinka jauną moterį, nuogą, iki kelių įkastą į metalo laužą. Griaučiai tvirtai aptempti oda, o kūnas – kalkių baltumo. Lyg marmurinis angelas, panašus į dar keturis, ten matytus anksčiau. Kas gi tai? Danijos rašytojo Michaelo Katzo Krefeldo romanas „Paklydęs“ („Afspored“) pasakoja Kopenhagos raudonųjų žibintų kvartale dingusios lietuvės istoriją. Pirmoji trilogijos apie detektyvą Rauną knyga, pasirodžiusi 2013 m. spalį Danijoje, iškart tapo bestseleriu. Pirmą dieną buvo parduota 12 000 jos egzempliorių.
aivaras-veiknys-paukstuko-liudijimaiAivaras Veiknys į kūrybos tėkmę įlieja gyvenimo šerpetas, nenudailintus artimųjų paveikslus, į sąmonę įsirėžusius vaiko metų potyrius ir regėjimus. Nepaisant šiurkštybių, – tai šviesos ir harmonijos pusėn einanti poezija. Paukštuko liudijimai yra fotografavimo poetinis žanras, – kai vaikas laukia pasirodant paukštuko. Autoriui jau paklūsta poezijos kalba, skirtingos vaizdų trajektorijos.
stanislaw-lem-soliaris-2014S. Lemas kartą yra pasakęs: „Parašęs „Soliarį“ galiu ir mirti.“ Šiuo šedevru žavisi jau ne viena skaitytojų karta visame pasaulyje, o jo autorius laikomas skaitomiausiu ne anglakalbės mokslinės fantastikos rašytoju. Pagal šią knygą režisierius Andrejus Tarkovskis 1972 m. pastatė legendinį filmą. Pagrindinį Kriso Kelvino vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis. 2002 m. kūrinį ekranizavo Stevenas Soderberghas. Romanas išverstas į 41 pasaulio kalbą, o lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1978-aisiais.
stasys-jonauskas-laikas-iseina-patsSparčiai rudenėjant pasirodė nauja, ilgai laukta, žinomo poeto Stasio Jonausko eilėraščių knyga. Rinkinio vyraujanti tema yra laikas, jo tėkmės vaizdai, kuriami raiškia, savita poetine kalba. Ypač išsiskiria meninio objektyvizmo, konstravimo, netikėto vylingumo intonacijos, skambančios originaliai šiuolaikinės poezijos balsų visumoje.
atodangos-nuo-apastalo-iki-cervanteso-kapo-paieskos„Euromaidanas. Jausmų kronika. Pasirodė šešių ukrainiečių rašytojų esė rinkinys apie įvykius Kijeve. Tekstus knygai „Euromaidanas. Jausmų kronika rašė T. Prochasko, I. Ciperdiukas, J. Andruchovičius, S. Žadanas, J. Vinničukas. Knygą sudarė rašytojas V. Karpiukas. Autoriai nefiksavo tragiškų įvykių chronologijos, kiekvienas jų jiems būdingu rašymo stiliumi reagavo į šią dramatišką politinę padėtį Ukrainoje.
e-t-a-hoffmannas-per-200-metuE. T. A. Hoffmanno magiškasis realizmas neabejotinai turėjo įtakos Franzo Kafkos kūrybai. Günteris Grassas viename interviu prisipažįsta, kad E. T. A. Hoffmanną laiko vienu mėgstamiausių rašytojų. „Skardinio būgnelio herojus Oskaras atrodo tarsi atklydęs iš mistinių E. T. A. Hoffmanno istorijų. Ir Salmano Rushdie'o romanuose aptiktume magiškų E. T. A. Hoffmanno pėdsakų. Lygindami Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą su E. T. A. Hoffmanno „Meisteriu Blusa, rastume daug panašumo. M. Bulgakovas, 1938 m. perskaitęs straipsnį apie pramano svarbą E. T. A. Hoffmanno kūryboje, esą pareiškęs: „Aš buvau teisus, rašydamas „Meistrą ir Margaritą.

Tekstai

aivaras-veiknys-paukstuko-liudijimaiAivaras Veiknys į kūrybos tėkmę įlieja gyvenimo šerpetas, nenudailintus artimųjų paveikslus, į sąmonę įsirėžusius vaiko metų potyrius ir regėjimus. Nepaisant šiurkštybių, – tai šviesos ir harmonijos pusėn einanti poezija. Paukštuko liudijimai yra fotografavimo poetinis žanras, – kai vaikas laukia pasirodant paukštuko. Autoriui jau paklūsta poezijos kalba, skirtingos vaizdų trajektorijos.
stasys-jonauskas-laikas-iseina-patsSparčiai rudenėjant pasirodė nauja, ilgai laukta, žinomo poeto Stasio Jonausko eilėraščių knyga. Rinkinio vyraujanti tema yra laikas, jo tėkmės vaizdai, kuriami raiškia, savita poetine kalba. Ypač išsiskiria meninio objektyvizmo, konstravimo, netikėto vylingumo intonacijos, skambančios originaliai šiuolaikinės poezijos balsų visumoje.
kazys-boruta-duona-kasdienine-1934Ši knyga yra dokumentas. Spaudai jį paruošė ne pats autorius. Jis negavo net korektūrų peržiūrėti. Rinkinį iš likusių rankraščių ir jau anksčiau periodikoj spausdintų eilėraščių suredagavo poeto draugai. Todėl visus galimus priekaištus dėl rinkinio sutvarkymo jie norėtų pasiimti sau, gerai žinodami, kad autorius daug ką kitaip būtų padaręs ar pasakęs. Bet laukti nebebuvo galima: per daug jau reikalingas šiandien poeto žodis.
kazys-boruta-drumstas-arimu-vejasBernas laisvūnas viliojo trečiafrontininkus jėga ir veržlumu, romantiniu polėkiu, kartu tai buvo natūralus, lietuviško gyvenimo sugestijas apibendrinantis vaizdinys. Kaip tipas bernas laisvūnas pirmą kartą pasirodė Borutos apsakymų rinkinyje „Drumstas arimų vėjas“ (1928). Vėliau analogiški personažai atsirado Antano Venclovos, Petro Cvirkos, Jono Šimkaus, t. y. trečiafrontininkų branduolį sudariusių rašytojų, kūriniuose.
kazys-jakubenas-tegyvuoja-gyvas-gyvenimasPagrindiniai K. Jakubėno lyrikos motyvai – gimtojo krašto ir jo „vargo brolių“ dalia, protestas prieš socialinę neteisybę. Laisvės kova išryškėjo jau pirmajame rinkinyje „Mieganti žemė“ (1929). Ypač brandžiai tie motyvai išreikšti antrajame – „Tegyvuoja gyvas gyvenimas: eilėraščiai iš kalėjimo“ (1931), kuris išėjo autoriui sėdint kalėjime. Kiti du rinkiniai – „Ūžia melsvas šilas“ (1936) ir „Dvidešimt metelių“ (1938) – buvo cenzūros konfiskuoti.
teofilis-tilvytis-artojeliaiT. Tilvyčio kūrybinės manieros savumai ryškiausiai susikristalizavo „Artojėlių“ poemos I ir II dalyse. 1930 m. švenčiant Vytauto jubiliejų, T. Tilvyčiui kilo noras parodyti tikrąjį Lietuvos veidą. Artojėliuose poetas stipriausiai išreiškė priešybių kovos, vykusios Lietuvos gyvenime, dramatiškumą ir jėgą. T. Tilvytis personifikavo priešiškas klases Petro ir Jono paveiksluose, nesuteikdamas jiems individualių bruožų, o paversdamas juos lyriniais kovojančių jėgų simboliais: Petras – „juodas proletaras“, Jonas – „kruvinas žandaras“.
teofilis-tilvytis-kelione-aplink-stalaLeisdamas į dienos šviesą savo išgyvenimus autorius gali būti apkaltintas net keletu atvejų. Užuot dabinęs tą pastogę, kurioje jis praleido tiek daug gražių valandų, autorius rodo jos užpakalinę pusę, kur dažnai būna daug nešvarumų ir netvarkos, tuo tarpu kai toji pastogė iš gatvės pusės išdabinta raudono granito plytomis ir turi marmurinį paradinį įėjimą. Autorių gal būt apkaltins ir tie asmenys, su kuriais jis ilgus metus dalinosi sunkia gyvenimo našta, su kuriais ir dabar akis į akį susitinka.
tilvytis-ispardavimas-dusios-1928Teofilio Tilvyčio epigramose, parodijose, feljetonuose skamba gaivališkas juokas. T. Tilvytis juokėsi iš ašaringo jausmingumo, romantinių literatūros štampų, sacharininės poezijos. Poemoje „Išpardavimas dūšios“ (1928) užsidėjęs klouno kaukę parodijavo romantikų ir simbolistų kūrybą – Maironio, Fausto Kiršos, Kazio Binkio, Putino, Balio Sruogos ir kt. Ekspresionistams charakteringa neurozinė būsena čia išskaidyta į geometrines linijas, kurios sąmoningai griauna tikroviškumo iliuziją.
giedre-kazlauskaite-meninos-2014Apysakų knygos „Sudie, mokykla“ (2001) ir poezijos rinkinio „Heterų dainos“ (2008) autorės Giedrės Kazlauskaitės naujų eilėraščių knyga. Tai, ką patiriu, kas mane ištiko, ką prisimenu iš vaikystės ir ką išgyvenu dabar, – užrašau poezijos kalba. Kalba, atsisakiusia žinomų poetizmų. Ši kūrybinė nuostata aiškiai skiriasi nuo literatūros „darymo“. Eilėraščiai turi pasakojimo elementų, bet jais nesiriboja. Atsiskleidžia savitos laikysenos asmenybė, kelianti susidomėjimą.
kazys-jakubenas-mieganti-zemeK. Jakubėno „Mieganti žemė“ susėmė tautos sielvartą ir praskambėjo „atūžiančių vėtrų žinia“.Kazio Jakubėno eilėraščiuose tauta kalba, kaip „lūšnelė verkia rudenį tamsiausią juodą vakarą“, kaip „žaliam sode iš bado kariasi vargo broliai“, motinos rauda sūnaus, „kuris krauju palaistė žemę“, o lietuvaitė jau nebe ta su „rūtų darželiais“, o „pas Kauną, pas žalią ir mieląjį Kauną“, „sūnūs be laimės“ atsisveikina tėvynę plaukti Pietų Amerikon naujos tėvynės ieškoti, nes „žalioj tėvynėj dirvos verkia, rytojaus ilgis naujo“.
kazys-binkis-atzalynas-1938K. Binkis apie „Atžalyną“: „Berašydamas šį veikalą aš teatrą šiek tiek apgavau ta prasme, kad veikalas išėjo jaunimui, kurio amžiaus sąvoka labai plati – maždaug nuo 12 iki 60 metų amžiaus ir daugiau. Tai išėjo visai nenorint. Jaunimas, atitrauktas nuo aplinkumos, darosi bespalvis. Jaunuolio tipą ir psichiką galima suprasti tik tada, kai parodoma ta aplinka, kurioje jis bręsta, auga ir savo būdą formuoja.
vytautas-stankus-is-veidrodzioAntroji jauno poeto Vytauto Stankaus knyga (pirmoji – „Vaikščiojimas kita ledo puse“, išleista 2009 m.). Eilėraščiai balansuoja ant dramatiškos ribos: tarp gražu ir teisinga, tarp žmogaus vienatvės ir atsargių pastangų ją įveikti. Neatsisakoma kiek vyresnių poetų atradimų ir kartu kuriamos savitos įdomios kompozicijos (antras skyrius, knygą vienijančio ciklo vaidmuo). Knygos redaktorius Donaldas Kajokas. Viršeliui panaudota Mindaugo Sabaliausko grafika.
kazys-binkis-tamosius-bekepuris-1928Šių humoristinių poemų meninis lygis yra labai nevienodas. Mat sąmoningai skirtos lengvam, tiesiog pramoginiam, daugiausia kaimo žmonių, pasiskaitymui, jos buvo reguliariai spausdinamos periodikoje maždaug vienodo ilgio dalimis, todėl nelabai paslankiam raštui Binkiui dažnai tekdavo tiesiog galvotrūkčiais skubėti, kad suspėtų. Pasakojama, jog Mūsų rytojaus redaktorius A. Bružas kartais jį (kartu su pusbuteliu) užrakindavęs šalutiniame redakcijos kambaryje ir neišleisdavęs tol, kol tas reikiamo poemos tęsinio neparašydavęs.
granauskas-trecias-gyvenimas-istrauka„Trečias gyvenimas“ – tai autobiografinė knyga, į kurią sudėta aštuonių novelių apysaka, pavadinta taip pat kaip ir visa knyga „Trečias gyvenimas“, ir esė „Žodžio paglostymas“. Nors yra sakoma, kad visa rašytojo kūryba – tai užrašyta jo autobiografija, šiai R. Granausko knygai toks posakis tinka kaip nė vienai kitai. Visos „Trečio gyvenimo“ novelės atvirai autobiografinės, nuosekliai vedančios būsimo rašytojo vaikystės ir paauglystės takais, atvirai rodančios, kas ir kaip formavo menininką ir žmogų.
herbaciauskas-laiskas-lenkijos-poetamsLietuvos Mokslų akademijos rankraščių skyriuje, Liudviko Abramovičiaus kolekcijoje, saugomas atviras Juozapo Albino Herbačiausko laiškas Lenkijos kultūros atstovams, reiškiantis nusivylimą dėl nepavykusios kultūrinių santykių atgaivinimo misijos Lenkijoje 1927 ir 1928 metais. Laiškas parašytas lenkų kalba.
juozas-zlabys-zenge-gyvenimo-novelesJuozo Žlabio-Žengės „Gyvenimo novelės“ (1940) gerokai nutolu­sios nuo realistinio pasakojimo tradicijos – kūriniai metaforiški, atskleidžiantys egzistencines patirtis. Kone visų apsakymų veikėjai yra tarsi neturintys savo vietos, esantys kelyje. Toks „išvietinimas“ rašy­tojo vaizduojamas kaip keliantis nerimą, pavojingas, o kartais net pražūtingas. Tai žmogaus išbandymų erdvė, kurioje jis turi susivokti, apsispręsti.
petras-tarulis-trejos-devynerios„Trejos devynerios“ (Keturi vėjai, (1926–1928. Nr. 2. 3. 4) – lietuvių istorinės prozos parodija. Pavadinimas „Trejos devynerios“ pri­stato senovės lietuvių kultūrą bei istori­ją alkoholiniu kodu kaip liaudies varto­jamą nuo visų ligų trauktinę ir parodi­juoja romantizuotus įvaizdžius. „Istori­nio pasakojimo“ veikėju pasirenkamas ne kunigaikštis, o prievartinio akto vai­sius. Aprašant lietuvių dalyvavimą ka­ro žygiuose bei tarpusavio susirėmimuo­se, pabrėžiama ne istorinė jų reikšmė, o primityvus žiaurumas, grobikiškas ne­sąmoningumas, pirmykščių instinktų siautėjimas.
kristina-tamuleviciute-pasakojimas-apie-viena-miesta„Pasakojimas apie vieną miestą“ – tai eseistinių tekstų knyga apie lietuviams ko gero egzotišką miestą Sarajevą. Jame gyvenanti knygos autorė miestą apibūdina kaip niekada nemiegantį – sakoma, kad „miegas atimtas iš šio miesto. Išsprogdintas“. Gana lengvu ir atviru stiliumi pasakojamos autobiografiškos rašytojos ir Sarajevo miesto istorijos taip pat fiksuoja ir Balkanų istorijos skaudulius.
janusaitis-zaliakalnis-prisikelimo-parapijaEdmundas Janušaitis – bardas, poetas, rašomojo ir dainuojamojo žodžio dermės ieškotojas, tikras Žaliakalnio bruko ir dangaus augintinis. 2013 m. pabaigoje pasirodė antras autoriaus romanas „Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Šios knygos paantraštė – 36 sapnų romanas. Iš tiesų tai šviesus raibuliuojantis audinys iš sapnų ir prisiminimų, susitikimų ir išsiskyrimų gijų.
binkis-kodel-as-nekenciau-poetuMokyklos literatūros programa ir metodai, kurie ir lig šiol mažai tepasikeitė, užuot sužadinę meilę Iiteratūrai, nuo jos atgresia. Mokykla, užuot skatinusi jaunimą skaityti ir skaitomą veikalą suprasti ir pa­milti, — stengiasi pati sugromulojusi kimšti jaunimui „dvasišką peną“, kuris kartais atsiduoda nevykusio literatūros mokytojo ar tokio pat vadovėlio autoriaus burnos kvapu.

Tekstai apie tekstus

keturvejininku-paldienikai-ir-dabartisKaune, Maironio gatvėje, dar neseniai stovėjo namas, pažy­mėtas 33 numeriu. Jame keletą metų (maždaug nuo 1920 iki 1924) gyveno Kazys Binkis su žmona, dvejetu vaikų ir savo motina. Jo butą sudarė keturi kambariai. Sau K. Binkis pasirinko patį mažiausiąjį. Tai buvo jo darbo kambarys. Rašomasis stalas, keletas kėdžių, etažerė su keletu knygų ir žurnalų, ant sienos K. Šimonio pieštas šeimininko nedidelis portretas. K. Binkis buvo pavaiz­duotas tulpių fone.
duonos-kasdienines-poetasŠioj meilės lyrikoj žymu charakteringieji K Borutos poetinės pasaulėžiūros bei pasaulėjautos bruožai. Kaip k o v o t o j a s — jis į savo meilės lyriką įveda „vėtros”, „viesulos” motyvą, sujungia meilės jausmus su idėjinės kovos šūkiais, kaip n a t u r r o m a n t i k a s — jis tą meilę dainuoja kaimiškos simbolikos fone, sukur­damas tokius puikius eilėraščius, kaip „Meilės vasarojus” „Meilė iš tolo”, „Žemiška laimė”. „Meilės vasarojus”,
tysliavos-nemuno-rankoseNejau ir čia Tysliava mano futūristišką šposą iškrėsti: — bet nejaugi, ponai, nesuprantat, kad futūrizmas — tai ne šposų krė­timas ir ne reklama. Kai kuriems mūsų neva futūristams būtų galima pirštu prikišti: daro sau reklamą futūrizmu. Bet toki ponai maža kuo skirias nuo buržuazinių menininkų — spekuliantų. Šitie žodžiai būtų galima ir J. Tysliavos adresu pasiūsti. Ir dar vieno klausčia, ir ne aš vienas, bet daugelis: kame J. Tysliavos kūryboj futūrizmas?
laisves-ideja-kazio-borutos-kurybojeLaisvės idėja — vienintelė Borutos eilėraščių filosofinė atrama. Tai svarbiausias argumentas, kuriuo grindžiamas priešinimosi veiksmas. Maištaujančio herojaus galutinis tikslas ir aukščiausias vertybių matas. Boruta neturėjo strateginio plano, kas įgyvendins „laisvo žmogaus laisvo­je visuomenėje“ projekciją. Jis nekvaršino galvos, kaip suderinti individualios laisvės principą su kolektyvinio žmogaus sambūvio reglamentu, su biologinio ir socialinio determinizmo dėsniais, lemiančiais atskiros asmenybės padėtį ir sąmonę.
kazio-borutos-kuryba-kryziu-lietuva1927 m. rudenį Rygoje išėjo Borutos eilėraščių knyga „Kryžių Lietuva“. Ją iškeikė oficialioji spauda, o tautininkų valdžia slaptu cirkuliaru uždraudė platinti Lietu­voje. Kai kurie kritikai apgailestavo, kad Boruta „vietoj poezijos rašo plakatus“. O pažangioji jaunuomenė pri­ėmė „Kryžių Lietuvą“ kaip pasipriešinimo literatūrinį ma­nifestą. „Neatsimenu kitos to laikotarpio poetinės knygos, kuri būtų taip giliai jaudinusi“, — rašė vėliau A. Venc­lova.
kazio-borutos-nerami-sirdisBoruta reikalavo meniniam žodžiui ne eksperimento laisvės, kaip daugelis modernistų, o atviro ir nevaržomo ryšio su visuomene. Kūryba jam buvo pirmiausia dialo­gas, o ne „stepių vilko staugimas vienumos dykumoje“, pasak austrų rašytojo H. Hesės. Boruta neigiamai žiūrėjo į prarają, atsivėrusią XX amžiuje tarp meno ir tikrovės, kai modernusis menas atsiskyrė nuo gamtos, išsižadėjęs ją kopijuoti, ir nuo buržuazinės visuomenės, pas;skelbęs savarankiška ir niekam netarnaujančia vertybe.
avangardizmo-estetines-sistemos-katekizmasO padaryta išties daug – šis „tirštas“ gryno sąlygiškumo kūrinys gali būti lai­komas savotišku avangardizmo estetinės sistemos katekizmu. Tai per kraštus besiliejantis ekscentriškumas ir bene visi svar­biausi avangardistiniai žodžio, metaforiško vaizdo, montažo, manipuliavimo erdve ir laiku, stiliaus intensyvumo, šokira­vimo, provokavimo ir pan. principai. O svarbiausia – Tarulis demonstruoja tris novatoriškus tikrovės perteikimo būdus, tris rakursus.
ankstyvoji-kazio-borutos-poezija1924 m. atvykęs studijuoti į Lietuvos universitetą Kaune devyniolikmetis aušrininkas Boruta buvo kupinas entu­ziazmo ir tikėjimo pakeisti pasaulį. Tai atsispindi 1925 m. išėjusiame debiutiniame eilėraščių rinkinyje A-lo!. Opti­mistinė ir veržli revoliucinė retorika, teatrališka poza, šūks­niai ir kreipiniai į publiką eilėraštyje „Naujų dienų gatvėj“ tebėra stipriai paveikti Kazio Binkio ir Vladimiro Majakovskio kūrybos: „Piliečiai! / Anons! / Žiūrėkit pro plieną žvėries 19 metų, / kurio krūtinėj gegužio rytų / visas šim­tas“.
keturi-vejai-lietuvisko-avangardizmo-serdisReikšminga yra speciali avangardistų veiklos aplinka – paribys tarp kultūros ir buities, estetizuota artistinė sfera (bohema). Ji pabrėžia sąmoningą atotrūkį nuo visuomenės kaip pasipriešinimą jai. Būtent čia labiausiai skleidžiasi pub­likos įtariai vertinamų menininkų (stichijos padarų) nuostatos ir principai: nuoširdžiai atsiduodama gyvenimo tėkmei, artis­tiškai žaidžiama, siekiant kuo labiau suglaudinti meną su tikrove, ardyti ribas tarp meno ir nemeno, pertvarkyti ver­tybių hierarchiją.
kazi-boruta-prisimenant-gustaitisKazys Boruta nebuvo iš tų paklusniųjų, kurie, mokytojo autoriteto prislėgti, pagarbiai tyli, nosį įrėmę į kumštį, ir mūsų žemesniuosius kursus vis pasiekdavo nauji pasakojimai apie jo „disputus“ per tikybos, istorijos ar literatūros pamokas. Dėl to jau tada visi jį išskyrėme kaip retą tokį „revoliucionierių“ kitų vyresnio amžiaus seminaris­tų tarpe. O jo kovos aistra ir intelektualinis potencialas dar labiau stebino mūsų aplinką, kai jau nesivaržydamas aktyviai organizavo aušrininkus, platino seminarijoje nepageidaujamą Aušrinę.
siukscius-borutos-lyrinis-herojusRinkinys (tiek išleistasis, tiek papildy­tas) turi labai aiškią struktūrą, į kurią iki šiol (!) neatkreip­ta dėmesio. Eilėraščiai knygoje yra pateikti kaip nuoseklus autobiografinis pasakojimas: poetinis herojus – bernas – palieka gimtąjį sodžių → blaškosi po pasaulį (Europos miestus) → sugrįžta namo. Klasikinė pasakos fabula. Todėl detalesniam rinkinio perskaitymui savaime peršasi Vla­dimiro Proppo Pasakos morfologijos funkcinis modelis.
borutos-namas-nr-13-kaip-avangardistinioKodėl „plakatiškas romanas“? To­dėl, kad tai agitacinis tekstas, kurio fragmentiškumą ir epizodiškumą yra užprogramavusi ideologinės linijos plė­totė bei konstruktyvizmo poetika, šios dvi priežastys iš autoriaus atėmė galimybę išplėtoti kitas naratyvines linijas, sukurti gyvus personažus, meniškai panaudoti įvairius gy­venimo faktus. Kitaip sakant, angažavimasis vienai poli­tinei idėjai eliminavo meninį fiktyvumą, vyraujantį Vakaru modernistų romanuose.
avangardizmo-samprata-ir-srovesAvangardizmu vadinamas kraštutinis modernizmo spar­nas, visiškai atmetantis ir net sąmoningai griaunantis anks­tesnes meno tradicijas ir skelbiantis meno ir pasaulio revoliucinio atnaujinimo idėjas. Kraštutinį avangardizmo pobūdį rodo jau jo pavadinimas – „avangardas“ (pranc. avant-garde, tarti ,avangard‘) reiškia priešakinį kariuo­menės būrį. Avangardistai skelbiasi esą meno ir visuo­menės atsinaujinimo vedliai.
striogaite-avangardizmas-doktrinaStipriai veikė ir mados faktorius – avangardizmas su jo anarchistinio maišto dvasia, kategoriškumu bei skandalingo iššūkio stiliumi tapo madingas. Mada diktavo jo išplitimą ir standartiškumą. Tradicionalistams atrodė, kad tai yra Europos kultūros nuopuolis, meno ir dvasinių vertybių diskreditacija, savotiška beprotybė. „Absoliučiai neigiamai vertinamas senas pasaulis [...], absoliučiai teigiamai vertinamas blausiose vizijose ky­lantis naujas pasaulis.“ Nebėra amžinųjų tiesų nei vertybių.
poeto-vaizdinys-kazio-borutos-lyrikojeŠtai kaip Boruta prisistatė knygoje Gyvenimas drauge su draugu: „didelis nenuorama, poetas ir fantastas, turin­tis kasdien dešimt naujų projektų, kurių nė vienas neįvyk­domas, amžinai besiblaškantis ir dar neapsisprendęs“. Antanas Vaičiulaitis 1938 m. Borutą apibūdino kaip „aud­rų ir vėjų poetą“, o Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraštyje prisiminė tarpdury sutikdavęs „vėju įskubantį Kazį Bo­rutą“. Vytauto Kubiliaus teigimu, ne tik literatūrinėje, bet ir apskritai to meto visuomenėje jis buvo „apgaubtas bekompromisinio rašytojo aureole“.
teofilis-tilvytis-skirtingose-epochoseRašytojo kūrybinis portretas sudėliotas iš Teofilio Tilvyčio amžininkų, jo kolegų, literatūros kritikų, kraštotyrininkų, literatų, poeto artimųjų prisiminimų. Vieni faktai ir samprotavimai apie rašytoją paimti iš senų publikacijų, kiti parašyti pastaruoju metu ir niekur neskelbti. Skaitydami šią publikaciją pajausite skirtingus rašytojo palikimo vertinimus. Ne visa jo kūryba turėjo išliekamąją vertę. Tačiau, kad rašytojo kūryba neįtraukta į vidurinių mokyklų lietuvių literatūros programą – keista.
keturvejininkai-teofilis-tilvytisTeofilis Tilvytis (gim. 1903), kuris į „Keturis vėjus“ atėjo vėliausiai, yra reikšmingiausias po, K. Binkio šios grupės poetas. J. A. Herbačiauskas kažkur yra, išsireiškęs, kad iš Tilvyčio galėtų išeiti Puškinas, jei tik jis daugiau dirbtų. Iš tiesų, T. Tilvytis nuo pat savo poetinės karjeros pradžios pasireiškė kaip stiprus lyrinis talentas, tiesiog puškinišku lengvumu sugebąs reikšti savo išgyvenimus. Tilvyčiui poezija, kaip aukštaitiškam beržui šlamėjimas, – natūralus, įgimtas dalykas.
antanaitis-romanas-vilniaus-rbas„Vilniaus rūbą“ perskaičius (beje, ir patsai romano pavadinimas yra gana gremėzdiškas, be didesnio polėkio ir, bent turinio atžvilgiu, klaidinantis) nejučiomis apsėda graudumas. Gaila tų didelių autoriaus pastangų, kurių bent dalį jis galėjo sunaudoti „vandens nusunkimui“. Nes juk tai pastangos neabejojamai talentingo rašytojo, kuris mūsų literatūroje, kad ir kaip laukiamas, nėra toks dažnas svečias.
zalatorius-ar-skaitysime-taruliTarulis pirmasis lietuvių literatūroje sukūrė tuometinius meninius standartus atitinkantį „mažojo žmogaus“ paveikslą. Tie visi jo kurkulgiai, stasiuliai, tutulai, „liūdni ir susimąstę“ kontorų tarnautojai, sugraužti rutinos ir popieriaus dulkių, iškyla ne kaip socialinio sluoksnio atstovai, bet kaip psichologiniai tipai su savo moralinėm nuostatom ir savita filosofija. Iš tokių pilkų, į kiautą įlindusių vargo pelių mūsų literatūroje ne vienas šaipėsi, laikė juos ribotais ir nuolankiais miesčionimis.
petro-tarulio-apeliacija„Išsigandėlių eile, rikiuok!“ – knygy­nuose pasirodė Petro Tarulio prozos rinktinė „Gyvas stebuklas“. Knygos sudarytojas Albertas Zalatorius „Pa­svarstymuose tradicinio įvado vietoje“ išdėsto motyvus, lėmusius knygos išleidimą ir kūrinių atlanką: „Šiandien būtina išsivaduoti iš stereotipų: Tarulis keturvėjininkas, Tarulis suardė žmogaus paveikslą literatūroje, Tarulis sąmo­ningai laužė sakinį, Taruliu sekė trečiafrontininkai, Tarulis norėjo aukštyn kojom apversti literatūrą, bet pats anksti nutilo.

Versti tekstai

michael-katz-krefeld-paklydes-istraukaJulstos sąvartyne buldozerininkas netikėtai aptinka jauną moterį, nuogą, iki kelių įkastą į metalo laužą. Griaučiai tvirtai aptempti oda, o kūnas – kalkių baltumo. Lyg marmurinis angelas, panašus į dar keturis, ten matytus anksčiau. Kas gi tai? Danijos rašytojo Michaelo Katzo Krefeldo romanas „Paklydęs“ („Afspored“) pasakoja Kopenhagos raudonųjų žibintų kvartale dingusios lietuvės istoriją. Pirmoji trilogijos apie detektyvą Rauną knyga, pasirodžiusi 2013 m. spalį Danijoje, iškart tapo bestseleriu. Pirmą dieną buvo parduota 12 000 jos egzempliorių.
stanislaw-lem-soliaris-2014S. Lemas kartą yra pasakęs: „Parašęs „Soliarį“ galiu ir mirti.“ Šiuo šedevru žavisi jau ne viena skaitytojų karta visame pasaulyje, o jo autorius laikomas skaitomiausiu ne anglakalbės mokslinės fantastikos rašytoju. Pagal šią knygą režisierius Andrejus Tarkovskis 1972 m. pastatė legendinį filmą. Pagrindinį Kriso Kelvino vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis. 2002 m. kūrinį ekranizavo Stevenas Soderberghas. Romanas išverstas į 41 pasaulio kalbą, o lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1978-aisiais.
salman-rushdie-dzozefas-antonas1989-ųjų vasario 14-oji, Šv. Valentino diena, BBC žurnalistė telefonu paskambinusi Salmanui Rushdie pasakė, kad Irano dvasinis lyderis ajatola Khomeini paskelbė jam „mirties nuosprendį“. Tada garsus rašytojas pirmąkart išgirdo žodį „fatva“. Kuo jis nusikalto? Parašė romaną Šėtoniškos eilės... Taip prasideda pasakojimas, kaip skandalingojo romano autorių religiniai fanatikai priverčia pasitraukti į pogrindį, ir jam, akylai saugomam ginkluotų policininkų, tenka nuolat kraustytis iš vienų namų į kitus.
marguerite-yourcenar-kaip-tekantis-vanduoMarguerite Yourcenar (1903–1987) – žymi prancūzų ir belgų rašytoja klasikė, intelektualė, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare (1980), daugelio romanų, esė, eilėraščių rinkinių autorė, vertėja, kritikė, įvairių literatūros premijų laureatė. Skaitytojai Yourcenar kūrybą jau spėjo pamėgti. Knygą Kaip tekantis vanduo sudaro trys apsakymai, sukurti 1925 m., peržiūrėti 1935 m., o atskira knyga išleisti tik 1981-­aisiais.
preks-i-kosmoso-2014-orbitaViskas, prie ko prisiliečia „Orbita“, virsta poezija. Šiandien netradicinės poezijos mylėtojams Lietuvoje jie atgabeno eilėraščių rinkinį „Prekės iš kosmoso“. Tai gaivus oro gurkšnis Lietuvoje, kurioje vis dar gajus senasis poezijos klausymosi kodas, po truputį linguojant į rimų ir ritmų taktą.
kerry-shawn-keys-stebuklarasciai-pienasSeniai neskaičiau knygos, kurios žanrą, temą, o ir santykį su kitomis knygomis būtų šitaip sunku apibrėžti. Tai išnykusių ribų, miglotos tapatybės, sunkiai klejojanti knyga: čia susilieja poezija, proza ir drama, nebėra skirties tarp dvasingo ir vulgaraus, tarp išradingo ir tiesiog netalentingo, tarp išprotėjusio ir iškrypėliško.
kerry-shawn-keys-pokalbiai-su-tertium-quidKery Shawn Keysas (Kery Šaun Kysas), gimęs 1946 metais, užaugo Susquehannos slėnyje, vidurio Pensilvanijoje. Čia, anot jo paties, jis išmoko žvejoti, medžioti ir šokti, ir šie menai vėliau savotiškai persmelkė visą jo gyvenimą ir kūrybą. 1996 m. jis atvyko į Lietuvą. Netrukus čia apsigyveno, ėmė dėstyti kūrybinio rašymo ir vertimo meną, versti lietuvių poeziją į anglų kalbą, leisti ją ir platinti pasaulyje.
kerry-shawn-keys-menulio-smukle„Laisva ir klajojanti poetinė siela, vienodai prisirišanti ir prie Brazilijos driežo ar skruzdėlės, Lisabonos picos ir raudonųjų pipirų (kaipgi be raudonvynio!), ir migdolo lapų, šešėliuojančių viršum miegančios čigonaitės kokiam Bangladeše“, – taip apie Amerikos poetą Kery Shawn Keysą rašė Sigitas Geda. Dabar gi, rodos, galime ištarti – lygiai taip pat ši klajojanti poetinė siela prisirišo ir prie Vilniaus senamiesčio, jo varnų pulkų bei amžinai prakiurusio dangaus, atrajojančio rūgščius lietus.
john-fante-sulauk-pavasario-bandiniPagrindinės romano „Sulauk pavasario, Bandini“ temos – skurdas, šeimos konfliktai, meilė, gyvenimas bręstančio paauglio akimis ir imigranto identiteto paieškos. Atviraširdžio, naivus knygos herojaus Arturo Bandinio istoriją J. Fante atskleidžia su ypatinga šiluma, stebinančiu psichologiniu įžvalgumu ir taiklia, subtilia ironija. Kūrinyje vyraujantys nekalto, tačiau šalto sniego bei ledinės vienatvės įvaizdžiai į pabaigą kiek aptirpsta sukeldami artėjančio pavasario ir vilties iliuziją.
rosa-liksom-kupe-nr-6Suomijos rašytojos Rosos Liksom romanas „Kupė Nr. 6“, 2011 m. pelnęs „Finlandia“ literatūros premiją, – tai psichogeografinė savęs atradimo kelionė, besidriekianti ne tik per šiukšlinus Sibiro miestus, bet ir per užterštas žmonių sielas bei sulaužytus likimus. Groteskiškai derindama aukštąjį poetinį stilių su necenzūrine šnekamąja kalba, autorė sukūrė A. Čechovo „Palatos Nr. 6“ vertą literatūrinį himną labiausiai apleistai pasaulio vietai – žmogaus sielai.
jose-saramago-istrauka-is-romano-kainas Paskutiniame savo romane „Kainas“, kaip ir eretiškoje „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“, portugalų rašytojas José Saramago vėl drąsiai perkuria Biblijos siužetus bei veikėjų charakterius. Priartėjusi prie erezijos ribos, ši šokiruojanti knyga deramai užbaigia nepaprastą Nobelio premijos laureato kūrybinę bografiją.
jeanette-winterson-kam-buti-laimingai-jei-gali-buti-normaliKai šešiolikmetė Jeanette Winterson įsimylėjo kitą merginą ir paliko namus, motina jos paklausė: „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“ Ši frazė tapo jos autobiografinės knygos pavadinimu. Ši knyga – tai autorės bandymas susitaikyti su savo praeitimi, kuri ilgą laiką nesiliovė persekiojusi, nepaisant visų bandymų ją „perrašyti“, ir privertė leistis ieškoti savo tikrosios motinos. Pačios autorės žodžiais, tai knyga apie meilę, galimybę mylėti ir tapti laimingais žmonėmis.
josef-winkler-itrauka-i-novels-natura-mortaRomietiška novele pavadintas Austrijos rašytojo Josefo Winklerio kūrinys „Natura morta“, 2001 m. apdovanotas Alfredo Döblino premija, – tai konceptualus, intelektualus, sunkiasvoris, elegantiškas, rafinuotas ir ciniškas tekstas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir atidos.
jose-saramago-istrauka-is-romano-kai-mirtis-nusisalina Kitą dieną niekas nemirė. Šis faktas, prieštaraujantis gyvenimo dėsniams, sukėlė protuose didžiulę sumaištį, tokiomis aplinkybėmis visiškai pateisinamą, mums pakanka prisiminti, kad keturiasdešimtyje visuotinės istorijos tomų neužfiksuota nė vieno panašaus atvejo.
jeanette-winterson-istrauka-is-romano-apelsinai-ne-vieninteliai-vaisiaiDebiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.
manuel-rivas-istrauka-is-romano-dailides-piestukas„Mus supantis pasaulis daug kam atrodo baisus ir nežmoniškas, tačiau mes galime jį pakeisti ir ištaisyti“, – valiūkiškai mirktelėjo akį žymusis Galisijos magiškojo realizmo dainius Manuelis Rivas ir ėmėsi rašyti knygą, kurioje meilė stebuklingai nugali ne tik karą, bet ir pačią mirtį. Šiandien „Dailidės pieštukas“ laikomas viena gražiausių mistiškos meilės istorijų visoje XX a. literatūroje.
jeanette-winterson-apelsinai-ne-vieninteliai-vaisiai-ivadas-1991Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai buvo parašyti 1983-ųjų žiemą ir 1984-ųjų pavasarį. Man buvo dvidešimt ketveri. Tuo metu dalinausi du kambarius ir sėdimąją vonią su aktore Vike Likoriš.
george-orwell-lapok-aspidistra-istraukaGarsusis antiutopijų „Gyvulių ūkis“ ir „1984“ autorius, 1936 m. uždirbdavęs vos po 2 svarus per savaitę ir nuolat badaudavęs, sumanė parašyti knygą apie panašų į save jaunuolį, sąmoningai atsisakiusį pinigų, socialinio statuso ir viso to „normalaus gyvenimo“, kurį simbolizuoja kambarinės gėlės aspidistros vazonėlis jaukiame bute.
jerzy-pilch-istrauka-is-apsakymu-romano-mano-pirmoji-savizudybeLenkų prozos meistro Jerzy Pilcho apsakymų romanas „Mano pirmoji savižudybė“ (Moje pierwsze samobójstwo, 2006) kritikų laikomas brandžiausiu jo kūriniu, o pats autorius dažnai lyginamas su tokiais Vidurio Europos literatūros milžinais kaip Witoldas Gombrowiczius, Milanas Kundera ir Bohumilas Hrabalas.


Žurnalas "Metai"

2015 m. Nr. 04 (balandis)
vitalija-pilipauskaite-butkiene-rozinis-mano-mirusioms-meilems-eilerasciaiMan poezija yra buvimo šia me pasaulyje būdas. Kiek atsimenu save, eilėraščiai gyvena manyje: ilgai sukasi mintyse, po žodį, eilutę, bręsta, paskui išsidėsto popieriuje. Tada juos taisau, kartais – metų metus. Skaitau: mintyse ir balsu. Ypač balsu. Jaučiu, kad tai itin svarbu: garsai turi suglusti, įgyti skambesį – kiekvienam tekstui savitą. Gimiau 1981 m. liepos 17 d. Nuo tada – mokausi, augu ir auginu, vis ką nors kuriu: kas­­­die­niškai. Džiaugiuosi gyvenimo dovana. Taip paprasta.
2015 m. Nr. 04 (balandis)
mindaugas-kvietkauskas-platanu-saknysIšlipęs iš autobuso Kembridže, nepasukau į man paskirtą koledžo kambarį tiesiausiu keliu. Pasirinkau nedidelį lankstą, kad per porą viduramžius menančių gatvių išnirčiau ties Matematiniu tiltu, kurį, anot legendos, be jokių vinių ir varžtų sukonstravo Izaokas Niutonas. Ankstyvas kovo rytas ryškiai priminė dieną prieš dvylika metų, kai prie to paties tilto atleidę savo varžtus šėlom su grupele Oksfordo ir Kembridžo lietuvių, tais laikais – vos šeši studentai per abu universitetus. Mėčiau anuomet minčių inkarus į praplaukiančios upės vandenį: „Kad tiktai dar čia sugrįžčiau.“ Vienas iš jų, matyt, užsikabino. Ir vėl mane į šitą vietą pritraukė.
2015 m. Nr. 04 (balandis)
2015-m-metu-4-nr-turinysMindaugas Kvietkauskas. Platanų šaknys Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. Rožinis mano mirusioms meilėms. Eilėraščiai Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė. Romano fragmentas Gytis Norvilas. Eilėraščiai Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys Algis Kuklys. Nakties muzika. Žvilgsnis. Bagdonavičiaus vargonai. Begalybės lygtis. Novelės Tadeusz RóÝewicz. Francis Baconas arba Diego Velįzquezas dantisto kėdėje. Vertė Marius Burokas Marko Sosič. Skausmo vertėjas. Iki paties paskutinio vardo. Novelės. Vertė Laima Masytė ...
2015 m. Nr. 03 (kovas)
atodangos-nuo-rainio-ir-aspazijos-jubilieju-iki-indijosRainio ir Aspazijos jubiliejai. Šįmet Latvija mini dviejų žymiausių poetų – Rainio (1865–1929) ir Aspazijos (1865–1943) – 150-ąsias gimimo metines. Jų vardai įrašyti UNESCO minimų sukakčių sąraše. Latvių poetų atminimui bus skirta paroda UNESCO centrinėje būstinėje Paryžiuje ir Kirovo mieste (Rusija). Įvairiaplanę jubiliejinę programą įgyvendins teatrai, koncertų salės, bibliotekos, universitetai, muziejai ir kultūros centrai. J. Puodnieko filmų studija kuria unikalų dvidešimt aštuonių trumpų filmų projektą, kuriame kiekvienos Europos Sąjungos valstybės populiari asmenybė skaitys Rainio ir Aspazijos poezijos vertimus savo valstybine kalba. Rašytojų metinis uždarbis. „Digital Book World“ atliko tyrimą apie rašytojų metinį uždarbį. Buvo apklausti 1879 autoriai: 56 proc. jų savo kūrinius leido savarankiškai, 13 proc. – leidyklos, o 31 proc. naudojosi abiem leidybos būdais. Po 7500–10 000 dolerių uždirbo tie kūrėjai, kurie kūrinius publikavo tiek savarankiškai, tiek patikėję leidykloms. Vidutiniškai 3–5 tūkst. dolerių buvo įvertinta kūryba tų rašytojų, kurie pasirinko tradicinį leidybos būdą. Savarankiškai leidusių knygas atlygis tesiekė 500–999 dolerius.
2015 m. Nr. 03 (kovas)
milijoniere-kazys-sajaAldonai Liobytei – 100 Tais ypač sunkiais Lietuvai laikais ji sugebėjo išlikti laisva, energinga, linksma. Gebanti daug iškentėti ir juoktis. Šviesti ir šildyti sužvarbusius kūnu ir dvasia. Draugams rašyti žvalius, nuoširdžius laiškus, vaikams kurti gražias liaudiškas pasakas, pjeses. Jos ir visų mūsų laimė, kad tais sunkiais bolševikinės priespaudos laikais ji vis dėlto liko gyventi Vilniuj, nebuvo ištremta iš Lietuvos. Gimusi Vilniuje ji jau nuo mažens buvo įpratusi gyventi ne visada draugingoje lietuviams aplinkoje ir savo ypatingu šaunumu pelnyti kitataučių pagarbą. Buvo baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją, Kaune studijavusi lituanistiką ir grįžusi į Vilnių dėstyti lietuvių kalbos priešiškoje lenkų gimnazijoje. Dar vėliau ji tapo Vilnijoj skrajojusio „Vaidilos“ teatro aktore.
2015 m. Nr. 03 (kovas)
regina-norkeviciene-mokyklu-inspektoriusOficialioje Jono Mikelinsko biografijoje skelbiama: rašytojas, baigęs prancūzų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, kurį laiką mokytojavo Saločiuose, Onuškyje, o 1953–1962 m. dirbo Švietimo ministerijos mokyklų inspektoriumi. Natūralu, kad jam kuruoti buvo paskirtas ir Rietavo rajonas: čia dėstyta užsienio kalba – prancūzų. Buvo gal 1955 metų vėlyvas ruduo. A
2015 m. Nr. 03 (kovas)
romas-daugirdas-teisybes-ieskotojo-sindromasMama buvo psichiatrė, nuo vaikystės dažnai lankydavausi jos darbovietėje – kartais ten net ruošdavau pamokas. Gerai įsiminiau ne tik napoleonus, marksus, froidus, Kristaus įsikūnytojus, bet ir gana gausią kovotojų už teisybę grupę. Kuo šie skyrėsi nuo savo kolegų? Turbūt begaliniu smulkmeniškumu. Jie kruopščiai fiksuodavo kiekvieną buitinę detalę ir visame kame įžvelgdavo neteisybę – neretai tariamą. „Kova“ tęsdavosi nuo ryto iki vakaro, dažnai įgydama labai aršias formas. Kokius vaisius dar sunokina kovotojo už teisybę sindromas? Neadekvatumą aplinkai. Nenorėčiau būti apkaltintas prisitaikėliškumu. Kalbu apie neadekvačias pastangas, įveikiant ne kalnus – veikiau kupstus. Žmogaus gyvenimas trumpas. Be prioritetų, pagrindinių gairių esi pasmerktas nuskęsti chaoso jūroje. Ir visas savo jėgas išeikvoti paribio ledkalnių tirpdymui.
2015 m. Nr. 03 (kovas)
titas-satkunas-musiskiai-bet-kitiĮlipęs į autobusą visada stengiuosi apsimesti, kad man čia viskas nauja ir nesuprantama. Ilgai skaičiuoju centus, vis žvilgtelėdamas į kainą ant stiklo, kartais dar sumurmu „tai kiekgi čia šiais laikais kainuoja...“ ar ką nors panašaus. Gavęs bilietuką įtariai dairausi, ką su juo daryti. Pabaksnoju į vieną aparatą, į kitą, galiausiai pasižymiu. Visų tų kortelių neperku iš principo – nes man juk čia ne vieta. Aš dažniausiai automobiliu važinėju. Nesvarbu, kad iš tiesų jis seniausiai stovi sugedęs ir neturiu už ką taisyti. Vis tiek autobuse ne mano valdos – čia karaliauja Jie. Tie kiti. Visokie pensininkai, statybininkai, mokytojai, bedarbiai, kirpėjos, virėjos ir panašiai. Tie, kurie išrenka į valdžią visokiausius klounus. Kurie bijo euro ir diskutuoja, kiekgi dabar iš jų vargšų užsidirbs nesąžiningos kasininkės. Kurie gyvena savo sovietiniuose daugiabučiuose ir nesutinka jų renovuoti. Kurie neturi interneto. Kurie nekenčia homoseksualų ir lanko Rusijos žvaigždžių koncertus. Kurių gyvenimai – neišsemiamas medžiagos šaltinis „Facebook’o“ juokeliams ir Užkalnio straipsniams. Žodžiu, įvairiausio plauko nesusipratėliai, griaunantys gerovės valstybę. Gerai dar, kad bent musulmonų pas mus nėra. O tai būtų kaip Paryžiuj.
2015 m. Nr. 03 (kovas)
domas-kaunas-pirmasis-mazosios-lietuvos-enciklopedinis-zinynas-uzsienio-kalba-cocise-encyclopaedia-of-lithuania-minorPaskutinėmis Kristijono Donelaičio vardu pavadintų metų dienomis pasirodęs „Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas“ anglų kalba yra išskirtinės reikšmės ir nevienadienis. Tai 2000–2009 metais leistos keturtomės „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ santrauka, tačiau su nauju informacijos pateikimo teoriniu ir metodiniu pagrindu bei su kitokia tiksline paskirtimi. Leidiniui lemta ne tik informuoti vartotoją, bet ir brėžti Vidurio Europos vieno buvusios istorinės Prūsijos regiono etninę bei politinę liniją iš lietuviškojo žiūros taško. Žinynas vaizduoja prūsų tautų tragediją, svetimųjų sunaikintą kraštą ir žmones. Mes jį vadiname Mažąja Lietuva, tačiau lietuviškai nekalbantys žmonės dažniausiai tokio pavadinimo nežino arba seniai pamiršo. Kai kam tiesiog nesinori arba nemalonu prisiminti karo metais įvykdytas istorijos pervartas.
2015 m. Nr. 03 (kovas)
elzbieta-banyte-surreali-anoreksija-j-melniko-anoreksijaJaroslavas Melnikas yra lietuvių literatūros šventa prozos karvė. Ne, tai nėra ta „klasikų klasika“, kaip koks Juozas Aputis ar Romualdas Granauskas, apie kuriuos viską tariamės žiną – sovietmetis, dvasinė nykuma, kaimo vargai ir t. t. (tik ne visada savęs paklausiame, kiek iš tikrųjų šiuos klasikus skaitėme). J. Melnikas – „šiuolaikiškas“, „savitas“, „mįslingas“, „fantastas“ ar bent jau „siurrealistiškas“. Tokios klišės it musių debesis gaubia rašytojo figūrą, įstrigusią kažkur Lietuvos ir Ukrainos pasienyje. J. Melnikui atviros visų leidyklų durys; tiražai – kaip lietuvių literatūrai, tiesiog nepadoriai dideli; beveik už kiekvieną knygą laukia po apdovanojimą ar bent nominaciją; ir, žinoma, tai skatina rašyti daug, greitai, publikuotis efektyviai, gal nė neturint laiko įdėmiai „pravalyti“ tekstų. 2014 m. pasirodė net dvi naujos knygos – romanas „Maša, arba Postfašizmas“ ir apsakymų rinkinys „Anoreksija“. „Maša“ dalyvauja Metų knygos rinkimuose, „Anoreksija“ jos fone lyg ir ištirpusi: mažai recenzijų, o ir lietuvių literatūra besidomintys keistai tylūs. Kas tai – pražiūrėjimas ar sąmoningas silpnesnio teksto ignoravimas?
2015 m. Nr. 03 (kovas)
gerda-druskyte-laiskai-apie-meile-ir-literatura-knnavako-lorelei-50-meiles-laisku-50-meiles-eilerasciuŠiandien knygynai pripildyti įvairiausių stilių, žanrų ir rūšių kūrybos. Tačiau skaitytojui šioje gausoje vis tiek norisi rasti ką nors naujo ir ypatingo, panašiai kaip kad vaikas geidžia dar neragautų gardumynų. Kęstučio Navako knyga „Lorelei“ kaip tik ir išpildo šią gurmaniško naujumo sąlygą. Knyga yra literatūrinis siurprizas skaitytojo akiai, ir jos aptarimą norisi pradėti nuo vizualiojo jutimiškumo. Iš kitų knygų „Lorelei“ pirmiausia išsiskiria forma – tai voką primenantis dėklas su laiškais. Tokia pateiktis išsyk kreipia skaitytoją prie epistolikos žanro. Knygoje-voke atrandame penkiasdešimt autentiškus laiškus primenančių lapų. Kartu su neįrištais lapais skaitytojui „siunčiama“ ir darni trilogija, susidedanti iš prozos tekstų – laiškų mylimajai, „vakaro lyrikos“ – poezijos kūrinių ir keleto eilėraščių vertimų. Reikia pasakyti, kad sumanymas vienoje vietoje pateikti poezijos ir prozos žanrus sugriauna kasdienės, tradicinės, kiek nuobodžios knygos kanoną ir leidžia skaitytojui priartėti prie jau pamirštos ir modernioje kasdienybėje beveik išnykusios epistolikos.
2015 m. Nr. 03 (kovas)
renata-serelyte-kas-tu-toks-ir-ka-cia-veiki-h-kunciaus-trys-mylimosTuristiniai arba kelionių įspūdžiai ir jų surašinėjimas neabejotinai yra iš tos lektūros rūšių, kurią manosi galįs ir gebąs parašyti kiekvienas, pakenčiamai valdantis plunksną. Veikiausiai todėl toji lektūra tokia nuobodi ir neoriginali, kad jos negelbsti nė puikios kokybės nuotraukos ant kreidinio popieriaus – paprasčiausiai trūksta autentikos, sukrėtimo ir egzistencinio klausimo: ko tu čia trenkeisi, ar namie negerai? Herkaus Kunčiaus knyga – maloni išimtis, sužavėjo ir santūrios nespalvotos nuotraukos, kurios neplikina akių sintetine nuodinga ryškuma. Stilius paprastas, bet liudijantis neabejotiną, su niekuo nesupainiojamą autoriaus raišką, kurią inspiruoja ne tiek lietuviškų motyvų ir sąsajų ieškojimas pasaulyje (tai paveldima lietuvių nacionalinio mentaliteto ypatybė), kiek kasdienybės stebėjimas, šiek tiek primenantis Jurgio Kunčino sensualizmą, tik H. Kunčius – mažiau lyriškas, daugiau ironiškas. Sakytum, jo credo – priimti tai, ką gyvenimas duoda, pernelyg niekuo nesistebint ir pasistengiant viską oriai ištverti.
2015 m. Nr. 03 (kovas)
carl-gustav-jung-apie-archetipa-ypac-pabreziant-animos-savoka-verte-austeja-merkeviciuteNors šiuolaikinė sąmonė atrodo pamiršusi, kad kadaise egzistavo neempirinė psichologija, vis dėlto bendra principinė nuostata tebėra panaši į aną ankstesnę, tapatinusią psichologiją su psichinių reiškinių teorija. Akademiniam pasauliui reikėjo išgyventi Fechnerio ir Wundto pradėtą drastišką metodikos revoliuciją, kad mokslo pasaulis suvoktų, jog psichologija yra patyrimo sritis, o ne filosofinė teorija. Tiesa, stiprėjančiam XIX a. pabaigos materializmui tai reiškė tik tiek, kad kadaise egzistavo „patyrimo psichologija“, kuriai ir šiandien esame dėkingi už vertingus aprašymus. Priminsiu tik dr. JustinoKernerio „Preforsto aiškiaregę“ (1846). Naujajai gamtamokslinės metodikos krypčiai bet kokia „romantiškai“ aprašanti psichologija tapo anatema. Jau Fechnerio „Psichofizika“ atspindi perdėtus tokio eksperimentinio laboratorinio mokslo lūkesčius. Šiandieninis jo rezultatas – psichotechnika ir visuotinis mokslinės pozicijos pokytis fenomenologijos naudai.
2015 m. Nr. 03 (kovas)
antanas-andrijauskas-kaligrafijos-menasKaligrafijos meno esmę sudaro iš kinų rašto perimtos ir laisvai kūrybiškai interpretuojamos ideografinės struktūros, svetimos vakarietiškam alfabetiniam raštui. Kiekvienas kinų rašto ženklas reiškia tam tikrą sąvoką. Hieroglifas, turintis simbolinę, o ne fonetinę reikšmę, gali būti stilizuoto gyvūno, daikto, geometrinės formos pavidalo ir reikšti tiek konkretų daiktą, tiek abstrakčią idėją ar veiksmą. Vadinasi, kinams jų rašmenys tiesiogiai asocijuojasi su įvairiais juos supančio gamtos pasaulio objektais, reiškiniais, vaizdais. Todėl kinų tautos rašmenų pagrindą sudarantis hieroglifas išsiskiria ypatingu semantiniu daugiaprasmiškumu, situatyvumu ir kontekstualumu.
2015 m. Nr. 03 (kovas)
petras-klimas-visu-dienu-apmastymaiVasario 16-osios akto signataro Petro Klimo (1891–1969) likimas galėtų būti raiški 1918 metais sukurtos pirmosios Lietuvos Respublikos politinio elito metonimija. Tautos egzistencijai lemtingą aktą pasirašo neturėdamas nė trisdešimties, vėliau darbas Užsienio reikalų ministerijoje, diplomatinė veikla Italijoje ir Prancūzijoje. 1943-iaisiais buvo suėmęs gestapas, 1945-aisiais suėmė NKVD – nuteisė dešimčiai metų lagerio už memorandumo (jį ketinta persiųsti į Vakarus) prancūzų kalba rengimą, kuriame keliama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mintis, ir kt.
2015 m. Nr. 03 (kovas)
rasymas-gelbsti-nuo-nykumo-rasytoja-violeta-soblinskaite-aleksa-atsako-i-gintares-adomaitytes-klausimus-– Apie vaikystės patirtis jau tiek visko esu prišnekėjusi, kad baugu nusisapalioti galutinai. Tad, nors klausimas platus, atsakymas bus „siauras“: saugau tuos prisiminimus, kuriuos pavyko „sučiupti už skverno“, kol gyvenimo įvairovė lėkė pro šalį kaip koks niekados nesibaigsiantis kaleidoskopas, o skolinga jaučiuosi kiekvienam, ką tik Dievas man leido stabtelėjimuose (gal – stotyse?) sutikti, nes visi ir visos buvo gal net ir pašauktieji mokytojai: geradariai ir niekšai, narsuoliai ir pardadūšiai, gelbėtojai ir skandintojai, artimos sielos ir atsitiktiniai skersvėjai. Sakau ačiū kiekvienam, nes jie iš manęs „pagamino“ mane. Tokią, kokios jau nebesigėdžiu. Ir tokią, kurios taip lengvai nebeišgąsdinsi.
2015 m. Nr. 03 (kovas)
viktorija-daujotyte-formos-tustejancios-nykstancios-susidaranciosĮvadui apmąstymams apie literatūros ir gyvenimo formas pateiksiu vieną kitą Vinco Mykolaičio-Putino mintį apie Kristijoną Donelaitį, nuo jo pereisiu prie formos kaip gyvybės būdo: atsirandančio, kintančio, tuštėjančio, nykstančio.
2015 m. Nr. 03 (kovas)
alvydas-medalinskas-mintys-artejant-kovo-11-ajaiArtėjant Kovo 11-ajai, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, norisi grįžti prie klausimo, susijusio su mūsų valstybės ir tautos būtimi, egzistavimu, vystymųsi, ateities perspektyvomis, taip pat ir problemomis. Laikui keičiantis jų aktualumas neretai kinta. Kai aplink mūsų valstybę yra palyginti ramu, aktualiausios tampa vidaus problemos. Paaštrėjus tarptautinei padėčiai, savo valstybės tolesnį egzistavimą siejame su grėsmėmis iš svetur. Bet yra daug to, kas rūpestį kelia nuolat.
2015 m. Nr. 03 (kovas)
vidmante-jasukaityte-laisve-kaip-afrikos-paprikaŠiandien, kada žvelgiame į nueitą Nepriklausomos Lietuvos kelią, atmeskime bet kokius nuomonių stereotipus. Įsikaskime giliai į save, į širdis, įsirauskime ir pabandykime susivokti, kurioje atkarpos tarp tiesos ir melo vietoje esame. Kas arčiau mūsų – viena ar kita.
2015 m. Nr. 03 (kovas)
herkus-kuncius-dvi-fotografijosTaip likimas lėmė, kad šiandien esu skilęs per pusę – dvidešimt penkerius metus man teko gyventi prie sovietų, o kitus dvidešimt penkerius – nepriklausomoje Lietuvoje. Taigi, dairantis į praeitį, nevalingai gali lyginti ir svarstyti, kas anuomet, mano akimis, buvo gerai ar blogai. Tačiau kad ir ką apie tai galvočiau, esu įsitikinęs, kad niekada nenorėčiau gyventi pasaulyje be Kovo 11-osios. Tad visa, kas vyko iki tol, regiu jei ne juodomis, tai pilkomis ar purvinomis spalvomis.