tekstai.lt

Tekstų naujienos

lina-simutyte-miesto-svente-apsakymasLina Simutytė gimė 1990 m. Vilniuje, gyveno Druskininkuose, vėliau Mažeikiuose, kur baigė Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnaziją. 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigynė kino dramaturgijos bakalauro diplomą. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja intermedialiosios literatūros magistrantūroje, dirba Kūrybinių industrijų namų scenariste. Kūryba publikuota „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“.
renata-serelyte-zvaigzdziu-medziagaŠiuo Renatos Šerelytės tekstu atveriame galimybę žurnale publikuoti kūrinius, kurių pagrindinis adresatas – paaugliai ir jaunimas. Spausdindami kokybišką grožinę literatūrą jaunimui norime prisidėti prie tiesiančiųjų tiltus tarp rašytojo ir jaunesnio skaitytojo. Kita vertus, kokybiški tekstai visada peržengia amžiaus ar žanro ribas ir tampa universalūs bei ne mažiau įdomūs visiems skaitantiesiems. Prie šios iniciatyvos kviečiame prisijungti jaunimui rašančius autorius – atsiųsti savo tekstų galima el. paštu redakcija.metai@gmail.com
gintaras-grajauskas-eilerasciaiPranas yra ne šiaip koks Pranas yra vienintelis Pranas yra vienintelis miestelio elektrikas Pranas yra vienintelis miestelio metalistas Pranas yra vienas iš dviejų miestelio poetų (antroji buvusi lietuvių kalbos mokytoja, dabar pensijoje) Pranas yra vienintelis, parašęs eil. knygą „Lenciūgas ir dratas“ ir tai jis, tai jis dabar eina per tiltą
leonardas-gutauskas-pasakojimai-prie-zidinioPasakojimai prie židinio tebus lėti, svajingos minorinės tonacijos, su atsikvėpimo pauzėmis, prisiminimų detalės atidžiai ir kruopščiai atrinktos, nevengiant pasikartojimų, nes skaitytojai mėgsta atpažinti kartą jau perskaitytą nuotykį ar įvykį, kaip vaikai vakarais prašo, kad motina dar ir dar kartą paskaitytų tą pačią pasaką, kurią jie kone mintinai išmokę. Reikėtų vengti svetimų dzenbudistinių pafilosofavimų. Patartina užbaigtų trumpų pasakojimų žodžius patepti viržių ar grikių medumi. O svarbiausia – niekada netikėti, kad žodžiai labai greitai sensta...
kornelijus-platelis-eilerasciaiJas karštligiškai metu į pakurą, idant chimeros neišsidrožtų, ne pinokiai ar kitos pasąmonės teatro lėlės – kalbantys katinai, ilgabarzdis dryžuotais jūreiviškais marškinėliais, pirato skrybėle, apžergęs kaminą, o luoši idealai, sumenkę tikslai, kreivos kūrybos strategijos...
boris-strugackij-apie-romana-sunku-buti-dievuTenka pripažinti: romanas pavyko. Vieni skaitytojai rasdavo jame muškietininkų nuotykių, kiti – kietą fantastiką. Paaugliams patiko aštrus siužetas, inteligentams – disidentiškos idėjos ir antitotalitariniai išpuoliai. Gerą dešimtmetį visose sociologinėse apklausose šis romanas dalijosi pirma, antra vieta su „Pirmadieniu“. Šiandien (1997 m. spalį) Rusijoje jis yra išleistas bendru dviejų milijonų šešių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu, neįskaičiuojant sovietinių leidimų užsienio ir SSRS tautų kalbomis. inteligentams – disidentiškos idėjos ir antitotalitariniai išpuoliai.
viktorija-daujotyte-pavasaris-jau-nebejaunasNebejaunas pavasaris, o ir jaunas, kasmet – kitas. Ir 1990, ir 1991 metais S. Geda vadovavo „Poezijos pavasario“ sudarymui; ir pats tikriausiai tikėjo, kad galima jau nepriklausomybės alsavimą pajutusios lietuvių poezijos vaizdą bent popieriuje pakeisti. Taip, keičiasi vardai, nei viename, nei kitame nebėra nei Eduardo Mieželaičio, nei Alfonso Maldonio, nei Justino Marcinkevičiaus, almanacho idėjos autoriaus, kaip dabar sakoma, eilėraščių. Daug išeivijos poetų. Bet poezijos niekas, deja, neišgelbsti nei norais, nei ketinimais gelbėti. Vardai gali keistis, o bendras poezijos tonusas – deja. Poezijos yra ir tada, kai atrodo, kad jos nėra. Ar labai daug kas mūsų gyvenime pasikeitė?
regimantas-tamosaitis-grazi-martinaicio-vienatveViena iš M. Martinaičio poezijos patrauklumo paslapčių – tas žmogaus individualios egzistencijos suliejimas su gyvybės kosmosu per žemės darbų kalbą, ir toje jungtyje išauga nepaprastai jaukus gimtinės vaizdinys, kurio realybėje, matyt, niekada nebuvo. Poezija šiuo atveju ir yra tokia žemės žmogaus vienišumo išraiška, asmens ypatingo atskirumo suvokimas ir kartu to atskirumo įveikimo pastanga, kuriant gražią susikalbėjimo su pasauliu viziją.
lina-buividaviciute-pugos-duris-atverusTaigi „Pūgos durys“ pristatomos kaip „eiliuota pasaka lietuvių mitologinių sakmių motyvais“. Reikia pripažinti, mūsų sakmėse yra pakankamai daug šiurpių motyvų ir, regis, kone visi jie patraukė poeto dėmesį ir sugulė į pasaką. Nors balta spalva konotuojama pasaulio šviesos ir į gėrio perspektyvą besirutuliojančios atomazgos nuojauta, „Pūgos duryse“ rasime nemažai šiurpių šiam žanrui būdingų motyvų.
dovile-kuzminskaite-stiprus-duriaiYra mažiausiai dešimt būdų, kaip pradėti recenziją apie Dainiaus Gintalo „Adatas“. Galima paminėti, kad tai trečiasis poeto rinkinys, ar pacituoti anotaciją, kur teigiama, kad „poezija turi išmušti žemę iš po kojų – kitu atveju ji pasmerkta būti balastu, fonu“ (Gytis Norvilas). Neprošal pavardyti pagrindinius D. Gintalo poetikos bruožus (įvairaus pobūdžio formos ir turinio transformacijos, garso ir vaizdinio svarba), pakalbėti apie gana vykusį leidinio apipavidalinimą, kuris subtiliai „susikalba“ su rinkinio eilėraščiais.
renata-serelyte-vidine-erdves-puseNuo 2005 m. išleisto Alvydo Šlepiko novelių rinkinio „Lietaus dievas“ naujasis, šiųmetis leidimas, sakytum, daug kuo nesiskiria, tik pasipildė naujais tekstais. Senąjį sudarė devynios novelės, naująjį – penkiolika. Veikiausiai toms naujoms šešioms novelėms ir skirtas žodis „kiti“, apibrėžiantis veikiau kiekį nei kitoniškumą: juk akivaizdu, kad autorius nepersistengė, nebandė skaitytojui atsiverti kaip nors kitaip, nustebinti šį neįprastais ir jam nebūdingais tekstais. Regis, ir skaitytojas to kitoniškumo nepasigenda – jam prie širdies ir darniai besiklostanti novelių struktūra, ir ramus, elegiškas pasakojimo būdas, kartkartėmis žybtelintis tokia, sakyčiau, „fosforine“, „elektrine“ mistika („Lapė“, „Violončelė“, „Išleistuvių valsas“).
raminta-gamziukaite-pozityvi-stagnacija-ir-negatyvus-aktyvumas-franzo-grillparzerio-dramoseJau pirmasis veikalas parodė, kad scenon įžengė savitas dramaturgas, patyręs vokiečių klasikų Friedricho Schillerio, vėliau Johanno Wolfgango Goethe’s, taip pat antikos, baroko ir jo rezervuotai vertinto vokiečių romantizmo poveikius, bet radęs savąjį kelią, kuriam apibūdinti lyg ir trūksta literatūrinio termino. F. Grillparzerį galime pavadinti austrų literatūros klasiku, bet Vienos klasiku muzikų trijulės Haydnas-Mozartas-Beethovenas prasme jis tikrai netapo, jo dramos stokoja klasikinio grynumo. Tai nei trūkumas, nei privalumas, svarbiausia, kad tai labai savitas kūrėjas, ypač netikėtai, gal net kontraversiškai sukeičiantis vietomis veiklą ir neveiklumą.
skaitiniai-po-ziemos-2015-metu-knygu-perzvalgaTurim pripažinti, kad vertę knygos dabar vis dažniau įgyja sociume (skaitomos, pastebimos, lyginamos, tikrinamos, linksniuojamos, nutylimos). Nesant reiklesnio kokybės sieto, daugėja produkcijos kiekybės mastas ir niveliuojasi literatūros kaip meno rūšies samprata. Čia jau manyje atkunta pesimistas, regintis neprofesionalumo triumfą, lėkšto pabeletrizuoto pasakojimo invaziją. Reiklus kritikų balsas galėtų drąsiau skirti pelus nuo grūdų. Svarbu, ar literatūra atveria nežinomų žmogaus ir pasaulio pusių, ar dar atranda nenuvalkiotų raiškos formų.
ilgai-sleptam-rasytojo-talentui-prasiverzus Šia knyga esu patenkintas, nes gerai žinau, kad geresnės nebeparašysiu. Nėra nei laiko, nei noro. Jei viena kita knyga iššoks iš atminties, tai bus tik silpni atšvaitėliai, menki virpesiai viso to, kas praėjo pro šalį. Paanalizuokim – kas ta kupra? Iš ko ji susideda? Iš kokių cheminių elementų? Kas tai – pašvinkusios mėsos gabalas? Gal neišsipildžiusių lūkesčių, svajonių, nevilties drebutiena? Perėjusi į kitą būseną. Pasireiškianti sapnais, košmarais, haliucinacijomis.
elena-baliutytetolstantis-bet-vis-dar-matomas-eduardo-miezelaicio-gyvenimas-jo-paties-ir-kitu-akimis-Šiame straipsnyje man labiausiai rūpi paties poeto atliktas gyvenimo balansas paskutinėje jo autobiografijoje – knygoje „Nereikalingas žmogus“. Ji bus savotiškas atskaitos taškas, grįžtant ir į sovietmečiu poeto rašytus autobiografinius tekstus, publikuotus knygose „Tarybų Lietuvos rašytojai“ bei jo eseistikoje.
charles-bukowski-du-apsakymaiGėriau, kol baras užsidarė. Kesė. Dailiausia iš penkių seserų, dailiausia miesto moteris. Vargais negalais parvairavau namo, visą laiką mąsčiau, kad, užuot tyliai susitaikęs su jos „ne“, tąkart turėjau priversti ją pasilikti su manim. Juk viskas tiesiog bylote bylojo, kad ir jai to norisi. Pasielgiau atsainiai, buvau per daug tingus ir per daug abejingas. Nusipelniau mirties: ir savo, ir jos. Aš tikras šunsnukis. Nors, geriau pagalvojus, šunys čia niekuo dėti – kam juos kaltint.
oksana-lucysyna-eilerasciaidžonis nežino kiek mirusiųjų man už nugaros joks džonis nežino kiek mirusiųjų man už nugaros nešioju juos ant pečių todėl mano tokia spyruokliuojanti eisena tokie plieniniai raumenys juk kas prilygs sunkumų kilnotojui jei tik įstengčiau juos nusimesti aš taip bėgčiau – ką ten vargšas kauštelėjęs džonis prarūkytais plaučiais pats lance’as armstrongas nepavytų dviračiu greičiausias automobilis nieko nepeštų net melsvutis kabrioletas
aidas-marcenas-kasdienynas-sakiniai-20122014RS suvažiavimas, ambicingi kvailiai, padidėjusi bepročių koncentracija, nuostabūs žmonės, visi, net patys jauniausieji – stipriai pagyvenę, kai pasižiūriu, kai palyginu su savijauta ir įsivaizdavimais – net ir tie trisdešimtpenkiamečiai–keturiasdešimtmečiai jaunieji, kur ten, net ir mudu, šeštąją Marytę baigiantis pergyventi Alvydai Š. Ką beveiksi, eime .... Čia net Kukulo nebesutiksi!
ernestas-noreika-eilerasciaiakys užkaltos, arba jų net nebuvę – – vis tiek neįmanoma išversti vaizdo į tau suvokiamą kalbą, išversti lengviau yra kailį, ar degančią odą į pajuodusio kraujo pusę, vėją į kibirkščiuojančias lūpas, dilgėlės geluonį į tavo vardo pirmąją raidę ant paraudusios odos, lemputę išversti į kitą šviesos kalbą, kad akių nebadytų šviesos adatėlės, žvaigždes išversti į mum suvokiamą mirties šviesą, ar puodelį arbatos, išversti knygas, lietų išversti į sniegą, į nieką dievą išversti
zydrunas-drungilas-budai-iseiti-apsakymas-distopijaGimiau Klaipėdos krašte 1973 m., studijavau lietuvių filologiją ir teatrologiją Klaipėdoje, vėliau tęsiau studijas Ilinojaus universitete Čikagoje. Prozos ir dramos rašymu rimčiau susidomėjau prieš kokius septynerius metus, pradėjęs dirbti „Šiaurės Atėnuose“. Tai pirmoji mano publikacija „Metuose“.
algimantas-mikuta-eilerasciaiNe kažin ką poetai man begali pasakyti: lemena, kad gyvenimas gražus. Prie durų stovi – vienas su gėlyte, o kitas basas, šitas nepražus. Ką jie žadėjo, nieko nebelaukiu, kas nužydėjo, tas nebepražys. Drugeliai išskrenda, su muzika išplaukia klajot po jūras vargšė geležis.
rasa-askinyte-glesum-romano-istraukaBesimuistydamas vienas arklys pavertė kubilą, vanduo pylėsi ir pylėsi, be pabaigos. Selijai atrodė, kad ir jos gyvenimas ištekės va taip, susigers į žemę lyg nebuvęs, o kubilą į nematomus pašalius nuspirs pavargęs arklys. Glesum stovėjo įsikibusi vežimo, vyrai apeidavo ją ratu, nestumdė. Ji kiek aprimo, visi aprimo, ir pamažu grįžo įprastas gyvenimas.
turinys-nr-42016 m. žurnalo „Metai“ balandžio mėnesio (nr. 4) turinys
marcelijus-martinaitis-is-rankrasciu-eilerasciaiDabar siūlau skaitytojams pluoštelį nespausdintų M. Martinaičio eilėraščių, aptiktų tuose jo rankraščiuose ir sąsiuviniuose, kuriuos galėjau pavartyti. Greta visai nematytų tekstų čia bus skelbtų eilėraščių kitokių versijų. Man jos buvo įdomios ir atrodė vertingos. Yra manančių, kad turi teisę gyventi tik paskutinė autoriaus aprobuota redakcija. Ne visada, nebūtinai. Paskaitykite. Publikaciją parengė Valentinas Sventickas.
mindaugas-kvietkauskas-laisvuju-menu-likimasLaisvųjų menų, humanistikos dvasia šiandien vis labiau atrodo tremtinė studijų koncernais virstančiuose universitetuose, metodikas svarstančiuose komitetuose ir projektus valdančiose ekspertų tarybose. Atrodo, kad ji dabar labiausiai telkiasi neformaliuose sambūriuose, alternatyviuose bendraminčių tinkluose, neprivalomuose seminaruose, oficialios akademinės veiklos salose ir užutėkiuose.
zurnalas-metai-lemtingai-atspetas-praplaukiancio-debesies-vardas25-eri – lyg ir nedaug, jei žvelgtume į šią sukaktį kaip į žmogaus metus, bet jeigu imsime skaičiuoti autorius ir kūrinius, išspausdintus trijuose šimtuose žurnalo numerių, skaičiai pasirodys ne tokie ir kuklūs. Yra kuo džiaugtis ir didžiuotis.
rimvydas-stankevicius-kritika-neatlaikanti-kritikosNeatrandu net elementarių pastangų pasigilinti į recenzuojamą tekstą, pamėginti suprasti, apie ką jis. Paskaičius nūdienos kritikų įžvalgas, atrodo, kad jų į miltus „argumentuotai“ malami poetai tegeba drožti viską tiesioginėmis prasmėmis, apie gilesnes ir subtilesnes semantines bei fonetines jungtis nė nesusimąstydami, o metaforų jų kūrybinių priemonių įvairovėje, kritikų manymu, – nė padujų.
ivona-cymbalistenko-efemeriskos-laisves-kryptisTrijų romanų „Mėnesiena tamsiame lange“ (2005), „Izidė ir Fortūna“ (2007), „Gulbės sparnu palytėtos“ (2012) autorė Vaida Marija Knabikaitė, pasižyminti itin lakia fantazija, pateikia skaitytojui dar vieną kūrinį, kuriuo lyg išsilaisvina iš sunkių istorinių bei mitologinių temų ir pasuka lengvesnio psichologinio-socialinio žanro, pramoginės prozos keliu. Naujas romanas vadinasi „Homo festivus“ („linksmas žmogus“), jame vaizduojamas lietuvių paauglės gyvenimas, pamatytas ir papasakotas „iš vidaus“.
renata-serelyte-suklastotas-stebuklasRašydama apie Zitos Čepaitės romaną „Moters istorija“ (2003), Solveiga Daugirdaitė teigė: „Čepaitė įsižiūri į politinių bei socialinių ir ekonominių visuomenės pervartų poveikį žmogui labiau nei dvasios plastėjimus.“ Žinoma, sunku būtų neigti, kad ekonominės ir politinės pervartos žmogui kaip socialinei būtybei neturi lemiamos įtakos, tačiau tik būdama dvasinės prigimties žmogaus siela sugeba tas pervartas įvertinti kaip šį tą daugiau nei kaip istorinius akibrokštus ar laikinus socialinio gyvenimo nepatogumus.
elzbieta-banyte-atokuma-su-gulbem-ir-kregzdemGyveno poetas. Ko gero, šis sakinys – kaip kokios pasakos pradžia – galėtų ypač tikti kalbant apie Antaną Kalanavičių. Visų pirma, jis buvo poetas – nuo mokyklos jaunesnių klasių iki gyvenimo pabaigos rašė poeziją. Tik šioje pasakoje nėra tradicinės užsklandos „ilgai ir laimingai“, veikiau net priešingai: nebaigęs mokslų, bedarbis, sovietinės cenzūros išstumtas iš bet kokio literatūrinio gyvenimo.
audinga-pelurityte-balto-gyvybes-vandens-tevyne-Erikos Drungytės „Patria“ yra netikėta knyga, praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atgavimo. Tokių knygų mes šiandieną nesitikime. Tokios knygos buvo madingos (nors tai nelabai tinkamas žodis) 10-ajame dešimtmetyje. 1990 ir 1992 metais leistose XX a. lietuvių literatūros chrestomatijose pro patria žvilgsnis į lietuvių literatūros istorijos reiškinius, pamenu, buvo dominuojantis, natūralus, laukiamas.
vytautas-almanis-kelione-i-siaureJau nuo pat mažų dienų labai norėjau skaityti. Tik visa bėda, kad nemokėjau. Tad radęs kokią laikraščio skiautę ar apdriskusią knygelę zyzdavau, kad suaugusieji man ją paskaitytų. Kur tau, jie vydavo mane šalin, patardami (ir teisingai darė!) pačiam pažinti raides. Tad su pačiais geriausiais ketinimais 1944 metų rugsėjį mama man įdavė penkiasdešimt markių ir išleido į Martyniškių pradžios mokyklos pirmą skyrių. Vajetau, iki šiol aš savo kieme tarp keturkojų draugų buvęs pats stipriausias ir gudriausias dvikojis, staiga pasijutau pakliuvęs į tikrą pragarą.
autentiskos-zinios-aukso-zinios-fausto-kirsos-laiskai-juozui-keliuociuiF. Kiršos laiškai, rašyti J. Keliuočiui, gyvai liudija mūsų tautos nueitą skausmingą kelią vardan mūsų Laisvės dienų. „Pasiuntęs knygą, čia noriu apie ją šį tą pasakyti. Ji susidarė manyje lyg ir sąžinės šauksmas, pareigos šauksmas, ne koks ten sibarito akmenėlių dėliojimas spalvomis. Po pasaulio katastrofų, žudynių, kančių, mirčių ir ligų sunku bitele zirzti. Norisi rėkti, šaukti, skelbti žmogiškai įsąmoninto teisingumo žavesį. Suprantama, kad tatai nepasieks tų, kurie turi galios daug ką spręsti, ir nenugirs, nepaklausys. Bet siela pasitenkina, kai tu šauki nors tyruose.“
carl-gustav-jung-is-raudonosios-knygosPrie šios knygos C. G. Jungas dirbo 1912–1928 m., kai galutinai atsisveikinusį su Sigmundu Freudu jį užplūdo pasąmonės vaizdų srautas, privertęs atsisakyti ir akademinės karjeros. Savo sapnus, regėjimus ir fantazijas jis pirmiausia fiksavo užrašų knygelėse (vad. „Juodosios knygos“), paskui perrašinėjo komentuodamas (vad. „Juodraščiai“), galiausiai kaligrafiškai perrašė į foliantą raudonos odos viršeliais, iliustruodamas savo paties piešiniais („Raudonoji knyga“).
botho-strauss-paskutinis-vokietisMums atimta teisė prieštarauti. Prieš vis labiau valdžios trokštančio politinio-moralinio konformizmo apraiškas. Šiandien atrodo, kad parlamentinės partijos savo vertybių laikosi vien gėjų vedybų klausimu. Su kiekvienu libertariniu patarimu, su kiekvienu politinio korektiškumo nurodymu tarsi nustatomos elgesio taisyklės, kuriomis dauguma atvykėlių vadovautis gali tik tuo atveju, jeigu atsisako savo tikėjimo bei papročių ir taip dar labiau atsiskiria nuo savo šaknų. Laisvės, leidimų ir saugumo performulavimas slepia žodžiais neišreikštą įspėjimą, kad svečias elgtųsi sekuliarizuotai, kitaip jis turės mažai galimybių tapti integruotu šio krašto piliečiu.
naglis-kardelis-priarteje-artimieji-rytai-ir-europos-tapatybes-isbandymas-Ar matydami, kaip, plaukdamos į Europą, viena po kitos skęsta trapios pabėgėlių valtelės, ne tik seniausios pasaulyje Artimųjų Rytų civilizacijos laivo, bet ir pačios Europos laivelio vis dar nepajėgiame regėti – nors tikrai derėtų – kaip braškančio per visas siūles ir jau semiančio vandenį?.. Privalome suvokti, kad skęsta ne tik jie – skęstame ir mes. Visų pirma – mes. Gerokai labiau už juos. Artimieji Rytai ir vėl lemtingai priartėjo prie mūsų.
aistra-skaityti-drasa-nerasyti Mane į literatūros kritiką pastūmėjo labai paprastas impulsas – malonumas skaityti (kaip dabar sakoma) ir iš jo kylantis noras ką nors apie tai pasakyti. Sovietmečiu iš lietuvių kritikų man labiausiai įsiminė Algimantas Bučys – gal todėl, kad turėjo platų akiratį, apimantį ir užsienio literatūrą. Vytautas Kubilius šiuo atžvilgiu irgi buvo nepėsčias. Apskritai apie naujesnę užsienio literatūrą sovietmečiu informacijos trūko, ją teko rankiotis iš įvairiausių šaltinių, ir tai buvo įdomus, nemažai įspūdingų atradimų teikiantis užsiėmimas. Ir iki šiol nuolat skaitau (dabar jau daug lengviau prieinamas) knygų recenzijas – angliškai, lietuviškai ir kitomis kalbomis.
svenas-kuzminas-zbignevas-ir-sunus-apsakymas-Svenas Kuzminas (g. 1985) – latvių rašytojas, menininkas ir aktorius. Studijavo Latvijos menų akademijoje ir Jungtinėje Karalystėje, Mančesterio municipaliniame universitete. Dabar gyvenimą leidžia rašydamas prozą ir dokumentinius tekstus „Rīgas Laiks“ ir „Satori“ žurnalams. Jo kūrinių buvo versta į anglų, rusų, o dabar ir į lietuvių kalbas.
ukasz-jarosz-eilerasciaiŁukaszas Jaroszas (g. 1978) – lenkų poetas, muzikantas. Daugelio Lenkijos nacionalinių poezijos konkursų nugalėtojas. Jo debiutinė eilėraščių knyga „Soma“ (2006) laimėjo W. Gombrowicziaus jaunųjų autorių konkursą. 2015 m. dalyvavo „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. Eilėraščiai išversti į kroatų, anglų, italų, vokiečių ir lietuvių kalbas. Gyvena Żurados kaime šalia Olkuszo. Dirba vietos mokykloje lenkų kalbos mokytoju.
aivaras-veiknys-trys-apsakymaiBeveik vidudienis. Autobusų stotelėje šalia bažnyčios stoviniuoja kelios maišais apsikrovusios moteriškės. Bažnyčia sena, medinė, menanti aštuoniolikto amžiaus pabaigą, du kartus degusi, tačiau iki galo taip ir nesupleškėjusi. Ją supa apsamanojusių paminklų ir kryžių jūra, kurioje šiuo metu nematyti nė vienos gyvos valties. Kapines juosianti tvora nauja, baigta vos prieš savaitę. Šiaurinė tvoros dalis kapines jungia su vaikų darželiu, tačiau mažoji Kamilė darželio nelanko.
eugenijus-alisanka-eilerasciaipasižiūrėkim kas liko po kelių dienų švaistymosi peiliu virtuvėje eilėraštį skaitantis negali apsimesti kad skaito ne eilėraštį nupjauta tądien kai suabejojau poezijos orientacija žiūrėdamas filmą apie ginsbergą ir jo šutvę kiek žemiau kita išspauda kodėl mes išnaudojame pačius dosniausius matyt nepatiko daugiskaitos forma ir apskritai kaip ji atsirado sociopato vaizduotėje juk turėjau omeny kurčiąją siuzaną užpirkusią vyno visai mano šutvei po vakaro
astrida-petraityte-is-profesoriu-gyvenimo-apsakymas– Na, frau Šneider, ar ruošiatės į maudynes? – virptelėjo ir profesoriaus balsas, ir pirštai, vos vos prisilietę prie jos alkūnės (o gal tai jos oda šiurptelėjo, paliesta per bliuzelės šilką?). Gerda grįžtelėjo į Algimantą – šiandien pradėjo pratintis tarti savo buvusio dėstytojo vardą, juk elektroniniuose laiškeliuose kreipinys „mielas Algimantai“ nebūtinai reiškė familiarumą; šiaip ar taip, kreiptis „profesoriau“ neturėjo kada įprast, – jos laikais Algimantas Opulskis buvo docentas.
alis-balbierius-eilerasciainaktis yra deimantas iškasu jį vakaro rankomis tyliai šlifuoju nematomais judesiais iki tylos lapo briaunos iki samurajiško viksvos aštrumo prie nuogos lunatikės kojų iki netobulo laikrodžio tobulo tiksėjimo iki pirmosios rausvos ryto strėlės į rasotą atrastą žolę
sara-poisson-vilniaus-poniabude-eseKeistu būdu panašūs vaizdai sostinėje supa ir mane. Pro užpakalines duris, skirtas išėjimui, prieš metus patekusi į Vilnių, radau žole apaugusius skverus, apšnerkštus kiemus su pūvančiais skudurais, rūgstančiomis ir pelyjančiomis slyvomis, sutrešusių sandėliukų ir tinklinių tvorų supamus daržus.
vidmante-jasukaityte-mirtis-niekada-nepavargsta-romano-istraukosBuvo vasara. Karas ėjo prie pabaigos. Rusai stūmė vokiečius atgal. Vokiečiai sustojo prispausti prie jūros – trauktis nebebuvo kur. Nuo Šventosios iki Liepojos įsisukusi beprotiška karo mėsmalė traiškė žmones ir jų kraujas sunkėsi į žemę.
stase-lygutaite-buceviciene-eilerasciaiTu žiūri į žydinčią ievą Pavasario vakare, O išvysti Trumpam sustojusį laiką – Baltą ir tylų. Žiūri į liepsnojantį laužą, Į švytinčią ugnį, O pamatai Karštą pulsuojantį laiką, Apšvietusį sielą tau Ir prapuolusį. Žiūri į miško upelį, Į nekaltą jo vandenį, O regi Bėgantį laiką – Žalią kaip žolę, Margą kaip sprunkančią angį.
agne-zagrakalyte-troskimaiO, kad Jūs būtumėt čia! Visas istorijas būtų daug paprasčiau pasakoti, nors drąsino redaktorius – rašyk skaitantiems ir rašantiems, bet aš ir taip nieko daugiau nedarau, tik rašau Jums, skaitantys ir rašantys, o tarpuose šio nieko nedarymo vaikaus gaudynėse tai eigulio dukrą, tai kitus iš kapinių mane prisišvilpiančius, – nuo mano namų ligi senųjų Lakeno kapinių – keli yriai prieš vėją, o, kad Jūs būtumėt čia, – viską tiesiog parodyčiau: Katedrą su visais joje palaidotais belgų karaliais ir nuo pastolių nuskridusiu lenkų statybininku, kapinės šalia – ten sėdi vienas iš Rodeno mąstytojų, visas žalias, – juo visus prisivilioju, o tada, – ak, tada...
jurate-baranova-galvakirtystes-archetipas-nuo-biblijos-iki-lietuviu-kulturosPer šiuos O. Wilde’o ir R. Strausso sukurtus Salomėjos įvaizdžius istorija atkeliauja ir į lietuvių literatūrą. Sigitas Parulskis romane „Tamsa ir partneriai“ mini R. Strausso operos motyvus. O J. Ivanauskaitės pjesės pavadinimas „Nežaiskite su mėnuliu“, o ir romanas „Mėnulio vaikai“ sugrąžina prie O. Wilde’o pjesėje sukurtų simbolių. „Mėnulio vaikuose“ pagrindinis herojus Gediminas moka atmintinai ne tik visus Juškos surinktų lietuvių liaudies dainų tomus, bet ir „Salomėjos“ tekstą.
benediktas-janusevicius-eilerasciaišis tekstas neturi širdies, kuri nustotų plakusi tai tik tekstas, kuris negali numirt už tėvynę tai tik tekstas ir ničnieko daugiau šis tekstas nėra apie meilę tai tik tekstas ir nieko daugiau nei apie seksą nei apie mirtinas ligas čia taip pat nieko nerašoma šiaip tik tekstas ir nieko daugiau čia nerasite atsakymų į jums rūpimus klausimus, pvz., ar sutuoktinis jums ištikimas? kur gauti gerą darbą? kaip prasimanyti daug daug pinigų?? tad – paklausit – kam šitoks tekstas? toks tekstas ir nieko daugiau kam toks tekstas, jei nieko neskauda? kamgi tekstas, jei ir taip viskas aišku? sunku pasakyti, mat šis tekstas neturi burnos jis negali prabilti šis tekstas rankų neturi, tad negali netgi pamoti šis tekstas neturi ir kojų, tad negali išeiti
julija-sukys-uzrasytas-onos-simaites-gyvenimasJulija Šukys – rašytoja ir dėstytoja, gimusi Kanadoje, lietuvių šeimoje, 2001 m. baigusi lyginamosios literatūros doktorantūrą Toronto universitete. Ji yra daugybės straipsnių ir esė apie literatūrą, tremtį, holokaustą, emigranto tapatybę, rašančias moteris autorė. nyga apie Pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“ („Epistolophilia: Writing the Life of Ona Šimaitė“) buvo išleista 2012 m. ir 2013 m. pelnė Kanados literatūrinį apdovanojimą, skiriamą už knygą apie holokaustą.
almis-grybauskas-dievu-gyvenimas-ir-mirtisAumens apiriby delčios nykimas Deltuvos Nalšios Upytės žemėj ir dar toliau – lig Švento Petro Kompostelos Lig Kelno katedros ir Šartrų... Goeterdaemerung – nuo Nibelungų ligi Martyno Liuterio kovos su velniu lig Milošų (dviejų) dievoieškos Regėjimų ištinkančių pagiriomis Gavelį...
inga-bartkuviene-apie-ribas-smeklas-ir-mirtingumaFranzo Kafkos vertimai į lietuvių kalbą papildyti dar vieno žanro kūriniu – vienintele fragmentu išlikusia drama „Kriptos sargas“ („Der Gruftwächer“). Rašyta beveik prieš šimtą metų, 1916 m. lapkritį–1917 m. sausį, ji pirmą kartą publikuota 1936-aisiais Maxo Brodo kartu su apsakymu „Kovos aprašymas“ ir kitais kūrybinio palikimo raštais.
taupaus-zodzio-gaudytojasNesu aforizmų teoretikas, tik ilgą laiką – daugiau nei penkiasdešimt metų – galvojau, koks čia yra tas žanras. Taip, mane domino aforizmo prigimtis ir šaknys. Toptelėjo galvon: pasaulio neapibūdinsi dviem trim sakiniais, tik vienu. Ką tai reiškia? O jaunystėje, jau svajodamas apie aforizmų rinkinį, susidūriau ir su kiekybės problema: knygelei nepakanka nė šimto kūrinėlių! O kaip gyvuoti be knygelės?
istrauka-is-romano-obabakoakJosé Irazu Garmendia, pasaulyje žinomas Bernardo Atxaga (Bernardas Ačiaga) pseudonimu g. 1951m. Asteasu, Gipuszkoa, baigęs ekonomikos mokslus Bilbao, vėliau Barselonoje baigė Filologijos ir Filosofijos fakultetą. Išbandęs įvairias profesijas 9-ojo dešimtmečio pradžioje visiškai pasišventė literatūrai.
franz-kafka-kriptos-sargas-dramaNedidelis darbo kambarys, aukštas langas, prieš akis nuoga medžio viršūnė. Kunigaikštis (sėdintis prie rašomojo stalo, atsirėmęs į kėdės atkaltę, žvelgiantis pro langą), Kamerheras (balta plačia barzda, jaunatviškai įsispraudęs į ankštą švarką, stovintis prie sienos greta viduriniųjų durų) Pauzė KUNIGAIKŠTIS (atitraukdamas žvilgsnį nuo lango). Na ir? KAMERHERAS. Nerekomenduočiau, aukštybe. KUNIGAIKŠTIS. Kodėl? KAMERHERAS. Savo nuogąstavimų šįkart negaliu tiksliai įvardyti. Tikrai nepasakysiu visko, ką noriu, pasitelkdamas bendražmogišką posakį: mirusiesiems reikia leisti ilsėtis.
viktorija-daujotyte-maironis-ir-justinas-marcinkeviciusKlausiame, ar dar tebejaučiame, kad priklausome lietuvių tautai? Ar mums ją skauda? Ar ji skauda mumis? Ar besame tik chaotiškai judančios dalelės pasaulio vandenyne – migruojančios ir emigruojančios? Jei nebejaučiame savo tautos, jei nebesame jos įpareigoti, didžioji dalis mūsų nacionalinės kultūros, taip pat ir Just. Marcinkevičius, mums nebeturi nei reikšmės, nei prasmės. Beprasmiai ir visi vertinimai bei kolizijos. Kai mums nebebus įdomus Just. Marcinkevičius, po kurio laiko turėtų neberūpėti ir Maironis.
Jannis Ritsos (Janis Ricas, 1909–1990) – vienas didžiausių XX a. graikų poetų. 1972 m. parašytas draminis monologas „Helenė“, skirtas porą metų anksčiau mirusios sesers atminimui, priklauso prie tų poeto vėlyvojo laikotarpio kūrinių. Remiantis graikų mitologijos motyvais, čia keliami bendražmogiški egzistenciniai klausimai.
jolita-skablauskaite-juoda-sviesa-apsakymasAtsimerkė. Ji prabudo nepažįstamoje vietoje – apžėlusios duobės dugne. Danguje plūduriavo balčiausi debesys. Galva svaigo nuo gryno oro. Nakties stingulio apimtas kūnas pamažu vadavosi iš snūdaus suglebimo. Neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip čia atsidūrė.
puse-pasaulio-tartu-miesteKalle Kasemaa (g. 1942 m. Piarnu) – vertėjas, teologijos mokslų daktaras, Tartu universiteto profesorius emeritas, 1966–1973 m. studijavo Estijos liuteronų bažnyčios Teologijos institute Taline. 1973–2003 m. dirbo pastoriumi parapijose netoli Tartu. 1978–1990 m. dėstė Teologijos institute, nuo 1991 m. – Tartu universitete atkurtame Teologijos fakultete (Senąjį Testamentą, arabų kalbą, judaistiką), ketverius metus buvo Teologijos fakulteto dekanas. 1991 m. tapo Upsalos universiteto garbės daktaru,1996 m. – Haifos universiteto garbės daktaru.
viktoras-rudzianskas-eilerasciaičiurlena čiurlionis – vėjas nuo jūros, jūroje – miškas, / užčiuopiu balto gintaro karolius žemiau tavo / šypsenos. žiūrėjai pro mano petį. turbūt į kitą / (mėnulio pusę), į niekur, praskriejo vabzdys – lyg inkliuzas jūros miške, vakaras. // ristele bėga laikas, teka garsai, / pračiurlena čiurlys, vejuosi jo trajektoriją ir / susipainioju iškirptėje, rūgštus yra saulėlydis – / lyg tobulai prisirpusi spanguolė, kažkuriame takte / nuriedėjusi į aukštą kalną – maniau, žaltvykslė – / pro mano pirštus.
daina-opolskaite-karunos-apsakymasJi tai padarė, taip. Mama trenkė man per veidą. Kaip gyva nepamiršiu tos dienos. Atmintyje iškyla ryški vidudienio šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinančiai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų šlamėjimas ir vėjas – birželis, bet jau pati tikriausia vasara. Balti ir rausvai violetiniai bijūnai svarina savo sunkias galvas.
aldona-elena-puisyte-rapsodijosTas vėjas, tūkstantmečių vėjas, kokią žinią neša virš miestų / ir kaimų, ką jis prisimena, ką jis dejuoja, kokias rapsodijas gieda / tas vėjas, tūkstantmečių vėjas neramus? // Kas keliasi ten iš prosenių sapno, sėda ant žirgo raitelis baltas, / kokio jis pulko, kieno žygūnas, kur jisai skuba pro piliakalnių tylą, / toksai ryžtingas, toks bebaimis – kur?
herkus-kuncius-apie-pabegelius-ir-ju-daiktusVakarais, susėdę prie televizoriaus, vis laukėme atominio karo, o laukdami svarstėme, kur reikėtų – sušokus į „Žigulius“ – bėgti. Tiesa, atsitraukimo galimybės, anuomet kabant geležinei uždangai, atrodė apgailėtinos: Gardinas, Kaliningradas, galbūt... Ryga. Tačiau buvo dar vienas, ne mažiau svarbus dalykas – ką pirmiausia, kilus branduoliniam pavojui, reiktų su savimi pasiimti? Kol tėvas svarstė, mama jau turėjo atsakymą: abiejų aukštojo mokslo baigimo diplomus.
viktorija-daujotyte-tarp-juodvarniu-ir-balto-balandzioAtskiros kalbos – atskiri esė tekstai, kuriuose blykčioja gražūs sakiniai, netikėti pasakymai, sparnuotos metaforos. Sakinys iš „Rakto ieškojimo“: „Lyg vaiko akys pro užšalusio lango kertelę, lyg išvežtos sesers skarelė, bėgant numesta ant kiemo tako.“ Tokių sakinių nebebus. Ta tikrovė, iš kurios jie pasisakė R. Granausko lūpomis, jau dingusi, nugrimzdusi. Vienoje paskutinių kalbų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute R. Granauskas suformulavo kultūrinio geranoriškumo nuostatą, atskirai apmąstytiną. „Nemaišykim kultūrinio geranoriškumo su tolerancija...
virginija-cibarauske-nuobodzios-paslaptys-tapybiskam-foneBirutės Jonuškaitės romanas „Maranta“ anotacijoje pristatomas kaip trijų kartų moterų – aistros dukterų – likimų istorija. Šią istoriją rašo, o gal greičiau tapo jauniausioji giminės moteris, dailininkė Rasa, kuriai žingsnis po žingsnio atskleidžiamos dramatiškos močiutės ir motinos meilės istorijos tampa įkvėpimo šaltiniu – jų pagrindu Rasa tapo paveikslus. Kita vertus, pasakotojo(-os) perspektyva nesutampa su Rasos – vyrauja antro asmens pasakojimas, kartais pereinantis į pirmojo.
erika-urbelevic-knyga-kuri-neturejo-buti-parasytaVioleta Palčinskaitė skaitytojams labiausiai žinoma kaip vaikiškų knygų autorė. Pernai pasirodę prisiminimai „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ sulaužė tvirtą rašytojos nuo­statą niekada nerašyti autobiografijos. Vis dėlto knyga parašyta ir tuo reikėtų džiaugtis – autorė pasakoja apie savo gyvenimą, o pasakoti, pasirodo, yra ką. Šmaikščiai ir ironiškai rašoma apie vaikystę, tėvus, gimtąjį Kauną, mylimą Vilnių, blyksteli prisiminimai apie artimus bičiulius Juozą Miltinį, Donatą Banionį, Juditą Vaičiūnaitę.
ceslovas-laurinavicius-pamastymai-apie-profesoriaus-zenono-norkaus-studijaTuriu prisipažinti, kad perskaitęs profesoriaus Zenono Norkaus studiją „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu“ pasijutau ir apstulbintas iš teksto pulsuojančios mokslinės galios, ir sutrikęs dėl likusių daugybės neaiškumų, kuriuos būtų galima suvesti į vieną klausimą – ką gi norėta ta studija įrodyti?
vanda-juknaite-pasauli-laikancios-rankosŽodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę. Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atė­jau jo paremti savo jau visiškai nestipriais pečiais. Paremti pavyzdžiais, tolimais nuo literatūros. Štai vienas pasakojimas, kurį išgirdau asmeniškai iš Juzefos Mačiokienės, aviacijos pulkininko Mykolo Mačioko žmonos, ištremtos į Igarką. Kalbėjomės jau nepriklausomybės metais. Ji pasakojo apie pirmas Kūčias Igarkoje.
egzodo-poezijos-suoliai-algimantas-mackusSu Algimantu Mackum lietuvių poezijoj pasigirsta nauja gaida, ne tiek naujos temos ar kalbiniai eksperi­mentai, kurių gausiai randame ir Nagio „Mėlyno snie­go“ mozaikose, ir Prano Girdžiaus siurrealistiniuose ban­dymuose, ir paskutiniu metu Rimo Vėžio neapspręstose formose, kiek revoliucinis nusiteikimas, tapęs poeto cen­triniu estetiniu principu.
kitu-knygu-naujienos-2016-vilniaus-knygu-mugeje2016 m. vasario 25–28 d. vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje „Kitų knygų“ leidykla skaitytojus pasveikins 12 naujų knygų. Tai Anetos Anros romanas „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“, Dariaus Pocevičiaus urbanistikos istorijos tyrinėjimai „100 istorinių Vilniaus reliktų“, Žygimanto Kudirko interaktyvios poezijos rinkinys „XXI a. Kudirka“ ir kt.
algimantas-mackus-augintiniu-zeme-1984Ši knyga yra skirta Algimanto Mackaus 20 metų mirties sukaktuvėms pažymėti. Knyga susideda iš anksčiau išleistų poezijos rinkinių: JO YRA ŽEMĖ, NEORNAMENTUOTOS KALBOS GENERACIJA IR AUGINTINIAI, CHAPEL B. (Leidėjai)
algimantas-mackus-iamzino-vienatveAlgimantas Mackus priklauso šiai tradicijai todėl, kad jis ją griauna, ir griaudamas savaip tęsia. Jo talento ašmenys yra nukreipti prieš mūsų poetikoj įsitvirtinusias žodžių užtvaras, supančias ir slepiančias Mackaus pergyvenamą šio amžiaus tikrovę. Žodžiai, kurie tikrovės, jo sąmonėj esančios, nebeišreiškia, jam stovi prieš akis tartum beveidės kaukės – skydai.
algimantas-mackus-chapel-b-1965Algimantui Škėmos mirtis buvo pirmasai toks kartus ir kietas išgyvenimas, kad po jo laidotuvių, grįžęs Chicagon, jis pradėjo rašyti savo paskutiniąją knygą „Chapel B“. Tai buvo Algimanto liudijimas ištikimybės, liudijimas kūrybinės ir žmogiškos ištikimybės, liudijimas čia ir anapus. Liudijimas jauno žmogaus, kurio karta buvo Nužemintieji.
algimantas-mackusneornamentuotos-kalbos-generacija-ir-augintiniai-1962Algimanto Mackaus „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (Čikaga, Santara, 1962) galėtų turėti ir kitą poraštę: Anti–Žmogus. Labai dažnai iš tiesų jinai atrodo kaip atsakymas Lenino laureatui, kaip Eduardo Mieželaičio ,,Žmogaus“ neigimas. Kaip vienas rėkte rėkauja Žmogų, kitas ramiai ir sopulingai kalbasi su Angelu – suidealinto žmogaus projekcija.
arkadij-boris-strugackij-piknikas-salikeleje-2016Filosofinę alegoriją „Piknikas šalikelėje“ Arkadijus ir Borisas Strugackiai parašė 1971-aisiais, po metų ji buvo išspausdinta Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) žurnale „Aurora“. Tačiau kai autoriai panoro romaną išleisti atskira knyga, prasidėjo 8 metus trukusi redagavimo ir kupiūravimo epopėja.
algimantas-mackus-jo-yra-zeme-1959Antrasis Algimanto Mackaus eilėraščių rinkinys „Jo yra žemė“ (1959) pasižymi lyrinėmis, eleginėmis nuotaikomis. Jo posmuose jaučiamas išgyvenimas, jautrumas, bodėjimasis, melancholija ir ilgesys. Padvelkia ir susimąstymas, kurio pagrindinė šaknis yra mūsų gyvenimo praeinamumas ir išnykimas, ėjimas į nežinią.
jonas-jackevicius-vilnonis-bliovikasJonas Jackevičius – unikali asmenybė lietuvių litera­tūros pasaulyje net tuo, kad savo pirmąją poezijos knygą („Demono pašventinimas“, 1997) išleido būdamas tikrai so­lidaus amžiaus – šešiasdešimties metų. Maištingų ir, vadinkim, kitoniškų J. Jackevičiaus eilėraščių sovietiniai literatūros ide­ologai paprasčiausiai kratėsi ir nenorėjo spausdinti.
jose-saramago-praregejimas„Romanas būtinai sukels skandalą, jei tik mūsų visuomenė nėra pernelyg kietai įmigusi“, – buvo įsitikinęs autorius 2004-aisiais, prieš pasirodant romanui. Tačiau didelių skandalų nekilo nė vienoje šalyje, kur ši knyga buvo išleista. Matyt, Vakarų visuomenė iš tikrųjų giliai miega.
jonas-jackevicius-geltonas-vabzdysTai universalaus talento menininkas. Mano galva, iš jo galėjo išeiti bet kurios srities kūrėjas. Jau tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kažin kaip sušvito jo daugiabriaunis talentas. Viena po kitos pasipylė knygos ir publikacijos. Artimiems Jono bičiuliams tai gal ir nebuvo staigmena.
algimantas-pagegis-elegijos-1950A.Mackaus poetinis debiutas – eilėraščių rinkinys „Elegijos“ (1950), pasirašytas Algimanto Pagėgio slapyvardžiu. Jame poetas panašus į daugelį antraeilių nostalginių lietuvių išeivijos poetų, raudojusių paliktos tėviškės, dainavusių sugrįžimo viltį.
jonas-jackevicius-eilraiai-i-knygos-zenklai-vertikaliu-seseliuoseTrečiosios Jono Jackevičiaus poezijos knygos eilėraščiuose atsispin­di amžių sandūros nerimas, autoriaus pasaulėjauta išreiškiama kont­rastingais štrichais, pabrėžiant būsenos dramatizmą, absurdą. Savo poeziją autorius eksponuoja „aukštųjų bokštų“ šešėlyje, pateikdamas choreografinio spektaklio libretą, skirtą M. K. Čiurlionio atminimui.
jonas-jackevicius-vabalas-smegeninejeNiekaip negaliu suvokti, kodėl rašantį žmogų užklumpa tokia bėda – užvaldo įžūlus noras savaip perkurti pasaulį. Gal tai panašu į potraukį užsiimti balta ar juoda magija? Staiga atrodo – pats gyvenimas prieš akis pažeria tau tokį absurdų fejerverką, kad belieka netekti žado! Galima pamanyti, kad tikrovę iš naujo kažkas perkuria čia pat – mūsų akyse.
algimantas-mackus-abejone-man-yra-pagrindine-kurybine-salygaAš turtu teisę vienodai tikėti į laisvę visoms religijoms ir į laisvę nuo visų ir bet kurios religijos. Aš turiu teisę tikėti į Dievą ir turiu teisę į Jį netikėti. Aš turiu teisę mylėti žmogų, bet taip pat turiu teisę kūryboje ir jo neapkęsti. Aš turiu teisę savo asmeniu kuriai nors ideologijai angažuotis, bet aš taip pat turiu teisę savo kūryba nuo tos ideologijos disangažuotis. Aš turiu teisę tikėti ir abejoti. Abejonė man yra pagrindinė, laisvės principe išnokusi, kūrybinė są­lyga.
jonas-jackevicius-septyni-kartai-dviem-galvomsAntrojoje poezijos knygoje Jonas Jackevičius tekstus papildo savo tapybos darbais ir piešiniais. Autoriaus kūryboje atsispindi šiuolaikinio žmogaus blaškymasis, kartais ironiškai, kartais su sielvartu žvelgiant į pasaulį, kuris amžių sandūroje paneigia amžinąsias vertybes. Poezijos stiliuje randame ir modernizmo ir tradicijos elementų.
jonas-jackevicius-demono-pasventinimasJ. Jackevičiaus eilės – tikra rizika, be kurios, anot S. Kierkegardo, nebeliktų ir tikėjimo. Rizikingose poeto metaforose virpa simboliai: sudžiovinta margaspalvė plaštakė, raguoti draugai, išsigimę girtuokliai ir mokslo šviesuoliai, beorės burnos, akyse šlama paukščiai, blyksi cikadų sparnelių šviesa, skėriai suskrudę keptuvėj.
zygimantas-kudirka-mesijus-xxi-a-kudirkaŽygimantas Kudirka-Mesijus (g. 1987) – muzikos atlikėjas, poetas, publicistas, vienas iš atliekamosios – slemo – poezijos pradininkų Lietuvoje. Pirmąjį Ž. Kudirkos poezijos rinkinį „XXI a. Kudirka“ sudaro interaktyvūs eilėraščiai, literatūriniai remiksai, interneto poezija, neįprastų grafinių formų ir turinio tekstai.
algirdas-landsbergis-meiles-mokyklaLEVAS BANGŽUVĖNAS, buvęs pardavėjas „kolonijalinių prekių“ krautuvėje Garliavoje ir stambus spekuliantas pokarinėje Vokietijoje, įsteigia New Yorke Meilės Mokyk­lą. Netikėtas Mokyklos populiarumas pažadina jame politi­nes ambicijas. Ši scena vaizduoja jo susitikimą su amerikie­čių visuomenės atstovais.
jonas-jackevicius-ugnies-seseliaiKetvirtosios Jono Jackevičiaus poezijos knygos eilėraščiuose ryškėja naujo šimtmečio civilizacijos grėsmių nuojauta, pasigirsta lemties motyvai, šešėliuoja mistinė kosminė ugnis. Autoriaus pasaulėjautą paryškina absurdo ir siurrealistiniai elementai.
algirdas-landsbergis-barzda-1966BARZDOTAS VADAS. Kieno kalba seniausia? KIEKVIENIS. Mūsų! BARZDOTAS VADAS. Vyras! Kas Europoj turėjo ilgiau­sias barzdas? KIEKVIENIS. Mūsų protėviai! BARZDOTAS VADAS. Taip, nuo jūrų iki jūrų. Sek jų pėdom. KIEKVIENIS. Atgal? BARZDOTAS VADAS. Ne, pirmyn! Tik pirmyn! KIEKVIENIS. Pirmyn? Į žilą senovę?
saulius-saltenis-jasonas-1978O, Ukmergė!.. Ten ne vaistais, o peršviečiamais gaidžiukais gydo... Štai pažiūrėkit, šitas Pruncė, vaikystės geriausias draugas, ar ne? Ką jis supranta apie gaidžiukus... Tik pasižiūrėkit į jį... Palieka žmogų vieną miške su ištinusia kaip trinka koja ir pabėga pasivogęs paskutinius manus ir paskui klausia, ko man reikia. Kodėl aš su peiliais už diržo? Manų man reikia, manų, kuriuos tu surijai tikriausiai net nevirtus.
kazys-saja-pranasas-jonaViešpatie! Tu matai mano apte­musį protą, mano abejones ir sielvartą – viską matai. Tu žinai, kaip aš troškau skelbti tavo šventą valią! Bet žmo­nės, kurie ieškojo per mane tavo užtarimo, nesulaukė jo ir nusivylė. Jie ėmė tyčiotis ir niekinti mane. Ką aš turė­jau daryti? Kaip aš galiu skelbti tavo žodį, jeigu mano dvasia išbadėjusi klaidžioja ir neranda tavęs?
juozas-grusas-cirkas-1976Juokas – šviesos ginklas. Jis pats yra šviesa. Bežodis kaip šviesa. Ir iškalbingas kaip saulės tekėjimas. Ateina juokas į palėpes, į rūsius, nušviečia ir sušildo. Ateina į ligonines – nutyla vaitojimai. O žydinčios lankos ir pievos, ir laukai, – klausykit, ten vaikšto ir juokiasi mylimos moterys. Palaiminkit juoką! Žmonės, palaiminkit juoką!
juozas-grusas-pijus-nebuvo-protingasGirtaukite. Kelkite orgijas. Įsigykite mašiną, ke­letą meilužių. Išbandytas metodas. Mūsų atmainingoje epochoje kiekvienas yra kada nors ką nors pavogęs, iš­davęs, pražudęs, nužudęs. Pasiusti reikėtų. Vėžiu susirg­ti. O čia dirbdamas, turėsite pinigo. Nedaug, šiek tiek.
algirdas-landsbergis-paskutinis-piknikasKlebonijos rūsyje, Naujosios Anglijos miestelio pakraštyje, trys pagyvenę vyrai – BALTRAMIEJUS, VINCAS ir MATAS – veltui stengiasi nu­skandinti pagiežą degtinėje. Jie ima planuoti kerš­tą prieš jų liūdesio kaltininką, naują KUNIGĄ, kuris, tradicinio metinio pikniko išvakarėse, pa­reiškė panaikinsiąs piknikus kaip viduramžiškus ir vulgarius.
kostas-ostrauskas-lozoriusMARIJA puola ant MORTOS. Abi susikimba už plaukų. LOZORIUS perveda neramiai akimis savo seseris, bando keltis, tačiau sukniumba ant suolo. Tai pamačiusios, moterys atstoja viena nuo kitos ir sužiūra į LOZORIŲ. Jis vėl mėgina keltis, bet ir vėl sukrinta. MARIJA pribėga prie LOZORIAUS. MARIJA. Jau?.. jau prakalbėsi?.. jau pasakysi?..
kryzkeline-dramaMeilė, džiazas ir velnias aprašo trijų jaunų nihilistų pa­saulėlį Lietuvoje. Jie bodisi mokykla, atmeta politiką ir – kaip kadais Andre Gide’o jaunuoliai – smaguriauja nusikaltimais. Juos jungia meilė džiazui ir keistai merginai Beatričei, kurią pabaigoje jie įstumia mirtin. „Visas pasaulis nebežino, ką da­ryti su jaunimu“, – pareiškia vienas veikėjų, susumuodamas dramos sociologinę temą.
antanas-baranauskas-tarp-poezijos-ir-meiles2015 m. spalio 29 d. Anykščiuose vyko Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus bei asociacijos „Lituanistų sambūris“ surengtas Lietuvos mokslininkų ir Aukštaitijos mokytojų lituanistų susitikimas ir pokalbis tema „(Ne)aktualus Baranauskas (ne)raštingųjų kuprinėje: tarp poezijos ir meilės, regioninio orumo ir kultūros istorijos“, skirtas A. Baranausko 180-osioms gimimo metinėms.
egle-kackute-kai-poreikis-pamirsti-tampa-poreikiu-prisimintiMama mokyklą lankė šeštojo ir septintojo dešimtmečio Vilniuje, iš jos pasakojimų ir nuotraukų regisi, kad tuomet merginos segėjo, mano akimis žiūrint, nepadoriai trumpus sijonus, kraipė klubus pagal Paulo Ankos ir Elvio Presley’io muziką, vaikščiojo į pasimatymus su vaikinais, kurie savo gamybos gitaromis mėgdžiojo bitlus, ir, nepaisydamos nuolatinės nerimo ir baimės atmosferos, KGB kvėpavimo į nugarą jų tėvams, klausomų telefonų ir, švelniai tariant, ribotų ateities galimybių, gyveno linksmai.
adam-zagajewski-turkiska-kavaNereikia būti bibliofilu, kad išgyventum emocijas, išvydęs tau priklausančias knygas, kurių nesi matęs daugelį metų. Kai kurias jau esi primiršęs, kitų kartais ilgėjaisi. Tarp senų knygų, kurias neseniai išlaisvinau iš kartoninių persikėlimo dėžių (prisipažįstu, labai pavėluotai, tik po daugelio metų), aptikau 1967 metais išleistą, Juliano Rogozińskio(1) redaguotą antologiją „Sto wierszy polskich“ („Šimtas lenkiškų eilėraščių“). Užtenka užmesti akį, kad pamatytum, kaip pasikeitė laikai. Rogozińskio rinkinyje, pavyzdžiui, nėra Czesławo Miłoszo (septintąjį dešimtmetį Miłoszas Lenkijos Liaudies Respublikoje (LLR) visai neegzistavo).
viktorija-daujotyte-is-patirties-iki-nepaslaptiesAtmintis, atminties kultūra pastaraisiais dešimtmečiais veikia ir kaip aktyvuotos sąvokos, ir kaip intensyvios metaforos, persmelkiančios ir humanistiką, ir kūrybą. Atmintis yra patirties sesuo, jei ieškosime pirminio žmogaus pasaulio analogijų. Kartais vyresnė, o kartais ir jaunesnė. Tai, ką giliausiai patiriame, giliausiuose sąmonės kloduose ir paslepiame. Iki to laiko, kai atmintis paprašys savo teisių – atsiverti, kalbėti, liudyti, kai pasijus (arba vėl pasijus) kūrybinga. Patirties įgalinta ir įgaliota atmintis veikia ir įprastai, netgi kasdieniškai, ir kartu ypatingai, išskirtinai.
jurate-sprindyte-ugnies-vyniojimas-i-popieriuD. Kalinauskaitės mėgstamas J. Cortázaras yra sakęs, kad jam romanas panašus į kino filmą, o novelė – į fotografiją, bet, aišku, ne į natūralistinį elementarų atvaizdą, o į meninę nuotrauką, kur viskas sąmoningai komponuojama, o detalės turi sprogstamosios ar bent aliuzinės reikšmės. Tuo pasižymi ir vintažo daiktais gausiai išdabintas knygos viršelis (dailininkė Ilona Kukenytė): autentiškos ir mielos senienos – fotoaparatas, laikrodis, raktai, svarstyklės, degtukai – funkcionalūs buities rakandai, tapę artefaktais, kurie stilingai primena buvusį smetoninį ir sovietinį laiką, grindžia pirmapradžius žmogaus poreikius, skleidžia simbolines prasmes.
algirdas-landsbergis-onos-veidasKur šiandien faraonai ir jų žmonos? Kas beatskirs Vytenio dulkes nuo Traidenio? Kur caras Nikalojus ir generalisimas Josifas Visarijonovičius? Patys didžiausieji aeroportai ir gigantiškiausieji aeroflotai apžels žole, ir tingios ožkos, žiaugčiodamos, ją skabens. Kandys ir rūdys suės visą istoriją. Grožis vienas nemarus, vien tiktai grožio atminimas per amžius begalimuosius skambės erdvėse, kai visi sputnikai jau bus seniai nukritę.
audinga-pelurityte-juoda-kate-baltas-katinasJei kas pagalvos, kad pavadinimą Aido Marčėno knygos recenzijai skolinuosi iš Emiro Kusturicos kūrybos, pagalvos teisingai. Kačių gausa, kaip ir gyvūnėlių įvairumu, A. Marčėno tekstai nepasižymi, nes šokanti autoriaus sąmonė linkusi tvertis ir laikytis už tų vaizduotės objektų, kurių atitikmenys tikrovėje stabilesni: jei ne už stalo kojos ar medžio kamieno, kaip rinktinėje „Eilinė“ (2006), tai bent jau už chrizantemos koto, erškėčių, dūzgiančio jazmino ar žydinčių aguonų naujausioje knygoje „Viename“.
elzbieta-banyte-plonyte-raudona-linijaM. Saukos tekstuose pavadinime deklaruotas „grubumas“ parodomas tik per seksualumą ir bendrą kultūros nevalyvumo įspūdį. Štai „Auksinio lotoso paslaptis“ yra neva dviejų veiksmų drama. Pirmą veiksmą sudaro maždaug tokių sakinių kratinys: „SMULKUTĖ BRUNETĖ sulaukia namų vizito“, „PUPYTĖ spurda savo pačios pančiuose“ ir pan. (p. 17). Iškart krinta į akis neskoningas, netikslingas kalbos vartojimas: jei jau „savo“, tai kam dar pridėti tą parazitinį „pačios“?
donata-mitaite-is-patirciuJaučiuosi esanti jei ir ne visai tos pačios kartos kaip V. Daujotytė, tai bent jau turinti panašių gyvenimo ant žemės, vienkiemyje patirčių. Knyga teikė ne tik skaitymo, bet ir tokių patirčių atpažinimo džiaugsmą, nuskaidrinusį trumpiausias, tamsiausias, lietų purškusias prieškalėdines dienas. Tad jau paskutinė citata: „Mes linkę praleisti šviesesnius momentus. Liūdnumas atrodo gilesnis, esmingesnis. Gal ne. Neužmiršti šviesos, kaip galint ją liudyti. Ne tik kaip laukimą, pasiilgimą, bet ir kaip patirtį“ (p. 22). Liudiju: skaičiau, buvo šviesu.
humanitarines-vertybes-lietuvos-mokykloje-ir-visuomenejePasak D. Kuolio, šiandien lituanistai dalyvauja netiesioginėje Samuelio Becketto ir Czesławo Miłoszo diskusijoje dėl žmogaus gyvenimo prasmės, egzistencinių dabartinio žmogaus atramų. Savo laiku Cz. Miłoszas, mėgindamas atsispirti S. Becketto išsakytai „žaidimo pabaigos“ nuojautai, būties beprasmybės patirčiai, stengėsi pasikliauti tradicija. Iš pasitikėjimo tradicija gali rastis tvirtesnis jauno žmogaus pasitikėjimas savimi.
atodangos-premijos-r-barthesas-j-k-rowling-detektyvaiTryliktuoju (ir jau antrąkart) Ojaro Vaciečio literatūros premijos laureatu tapo poetas, eseistas Janis Ruokpelnis. Šis apdovanojimas latvių kūrėjui skirtas už aštuntą lyrikos knygą „Post factum“, kurią sudaro XX a. pabaigoje rašyti eilėraščiai. J. Ruokpelnio poezijos rinkiniai išversti į anglų, prancūzų, italų, rusų kalbas. 2005 m. jo „Lyriką“, kurią 2000 m. apdovanojo Baltijos Asamblėja, į lietuvių kalbą išvertė Vladas Braziūnas.
absurdo-teatras-lietuviskoj-scenojDidžiausia K. Ostrausko, kaip ir daugelio kitų kūriančių Absurdo teatro rėmuose, problema yra, kad jis užangažuoja žiūrovo protą, nuošalyje palikdamas jo jausmus. Retai pasitai­ko, kad Absurdo teatro veikalai užgriebtų ir žiūrovo emocijas. S. Beckett (Waiting for Godot) tai yra padaręs, sužadindamas publikos simpatijas savo valkatoms. J. Genet (The Blacks) to pasiekė, tiesiogiai ir grubiai užgaudamas auditorijos rasinius prietarus.
pypkes-pastatymas-santaros-suvaziavime-1961„Pypkės“ siužetas – mirusio sugrįžimas į šiapus išgyventi vieno nuotykio arba savo mirties istorijos, absoliučiai fantastinė situacija, traktuojama labai paprastai ir taip kasdieniškai, kad virsta savotiška groteska su humoro prieskoniu. Taigi „Pypkė“ nėra realistinis veikalas: jinai lanksti interpretacijai ir formi­niam pastatymo sprendimui. Ir kaip tik todėl Ostrausko „Pyp­kė“ daugybe pastatymo formos galimybių yra tikrai viliojąs gabalas išradingam ir ieškančiam režisoriui.
algirdas-landsbergis-pasivaiksciojimas-menesienojeHaliucinacijos, karštligiškas blaškymasis sunkiai duodasi įspraudžiami į dramos struktūrą. Anoniminis autorius (Juozas Glinskis – tekstai.lt) nusprendė apvilkti savo vaidinimą ritualo rūbu. Tai kaltės (ypač neišpirktos ir dabar paslėptos Stalino laikų kaltės), bei mėginimų ją „išspjauti“, at­pirkti ritualas. Antifoninis dialogas, inkantacijos, stili­zuotas kankinimas (žodinis ir fizinis) kai kam gali atrodyti statiški.
norejes-gimti-dvidesimcia-metu-veliauVienas iš šios sistemos griovėjų – K. Saja, davęs skaitytojui ir teatro žiūrovui nepakartojamų meninės kūrybos pavyzdžių. Tai „Oratorius“, „Maniakas“, „Pranašas Jona“, „Ma­mutų medžioklė“, „Poliglotas“, „Abstinentas“, „Šventežeris“, „Devynbėdžiai“, „Ubagų sala“ ir kiti. Beveik trisdešimt scenos veikalų.
trys-algirdo-landsbergio-dramosAlgirdo Landsbergio trys veikalai – farsas „Barzda“, melotragikomedija „Paskutinis piknikas“ ir vienaveiksmė drama „Sudiev, mano karaliau“ – išleisti vienoje knygoje Trys dramos. Šie trys veikalai skirtingi forma, aplinkuma, veikėjais ir fabula. Tačiau, juos skaitant kartu, pasirodo bendros temos, problemos ir įžvalga.
juozas-glinskis-kingasJau sugalvojom? (Pauzė) Eikš. (Į Sau­lių) Kas šitas? Irgi jurgis. Taip? Niekieno jurgis? Pats sau jurgis. Nulis jurgis. Taip? O tu – Čarlis jurgis. Jau šis tas. Už tavo pečių karalius, kodek­sai. Tu – geležinis jurgis! (Pauzė) Apspjauk jį. Pajuokink karalių. (Pauzė) Aš juk neliepiu išrakt... sagutę ar sutrupinti kiaušą.
juozas-grusas-apie-pjese-meile-dziazas-ir-velniasKritika man sako, kad aš niekada nebuvau toks piktas, kaip rašydamas „Pražūtingą apsvaigimą“. Taip, pykti galima. Bet negalima neapkęsti. Iš neapykantos nebuvo sukurtas nė vienas tikras meno kūrinys. Šio veikalo herojus aš mylėjau – ten sudėjau daug žmogiško skausmo, kuris leido dar labiau pasmerkti jų žiaurumą. Beatričė man buvo lyg saulė.
saulius-saltenis-henrikas-monte„Viešpaties vardu, amen. Švenčiausios Marijos Teutonų ordino magistras Hartmundas fon Grumbachas ir broliai siunčia tau, Henrikai Monte, nepermaldaujamą pra­keikimą. Jeigu tu neatitrauksi savo laukinių gaujų nuo Karaliaučiaus sienų, tai dievas nubaus tave ir tavo pirmagimį sūnų Alek­sandrą, atsiųstą mums iš Magdeburgo, idant laiku sutramdytumėm, prakeiktas atsimetėli, tavo įniršį ir pasiutimą.
sajos-mazosios-pjesesKai kurie „Triptiką“ priskiria „absurdiniam“ teatrui. „Ab­surdiškumas“ parankus terminas – kas tik šiandien po juo netelpa – ir dėl to pavojingas. Kiek ar kaip Saja absurdiš­kas? Jis be abejo yra skaitęs Ionesco ir Beckettą. Jo požiū­ris į eilinį pilietį gana pesimistiškas. Tie eiliniai piliečiai ar „mažieji žmonės“ (laikinai idealizuoti Rytų Europos literatū­roje kaip kontrastas privalomiems socrealizmo viršžmogiams) yra bailiai, bestuburiai, tuščiažodžiai.
kazio-sajos-dramaturgija-is-istorijos-perspektyvosPosovietiniame Sajos dramaturgijos interpre­tavime daugiausia dėmesio buvo skirta aktyviam estetiniam pasipriešinimui socialistinio realizmo kanonui, savotiškam tokio pasipriešinimo mitologizavimui ir idealizavimui. Pra­ėjus pirmajam Nepriklausomybės dešimtmečiui, kurio metu intensyviausiai buvo bandoma išsakyti užgniaužtus ar nutylė­tus sovietmečio kultūros faktus, Sajos dramaturgija atidesnio vertinimo nesulaukė.
lina-buividaviciute-eilerasciaiLina Buividavičiūtė gimė 1986 m., baigė Kauno „Aukuro“ vidurinę mokyklą, Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete įgijo lietuvių filologijos ir reklamos specialybės bakalauro (2010) ir lietuvių literatūros magistro diplomus (2012). Šiuo metu studijuoja VU KHF Lietuvių filologijos katedros doktorantūroje ir yra fakulteto literatų klubo narė. Kūryba publikuota savaitraščiuose „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, kultūros ir meno žurnale „Durys“.
paraboles-schemos-kazio-sajos-dramoje-mamutu-medziokleMamutų medžioklės finale aiškiausiai realizuojama didaktinė žanro nukreiptis. Visuomeninio konteksto užuominos apibendrinamos stilizuojant biblinę pragaro kaip nuolatinės nelaisvės ir grėsmės sceną. Pjesės personažai pavargst aieškodami Šventės, „pagreitintais tempais“ paskui vedlį bando pereiti statybvietę ir įklimpsta į dervą, kuri – ir purvo žmogausviduje, ir pragariškos peklos sim­bolis, „tarybinio progreso“ – trypčiojimo vienoje vietoje ir paskutiniojo teismo metafora.
sauliaus-saltenio-riesutu-duona-duokiskis-lituanicaSauliaus Šaltenio Riešutų duona (1972) pasiūlo ne tik apysakai, bet ir visai prozai poetiško, kandaus ir emociškai įelektrinto pasakojimo staigmeną. Subtili „riešutų duonos“ metafora įkūnija pamatinę (duona–gyvybė), neregėtą („neragautą“), į ambroziją panašią substanciją – nepaprasto skonio valgį, dievišką maistą, teikiantį ne tik gyvenimo pilnatvės pojūtį, bet ir nemirtingumo viltį.
algirdas-landsbergis-tarpineje-stotelejeAlgirdas Landsbergis buvo vienas šviesiausių, pagal kultūrinius interesus man artimesnių žmonių, kuriuos sutikau, atsidūrusi išeivijoje. Plačių pažiūrų intelektualas, tipiškas universitetinis inteligentas – profesorius, kiek primenantis amžiną studentą, buvusį krepšininką, artistiškos prigimties paskaitininkas, rašytojas, dramaturgas, švelnia ironija blyksintis pašnekovas.
juozo-gruso-rustybes-ir-grozio-dialektikaBet taip dalykai išrodo lempos šviesoj. Juozo Grušo Rūs­tybės šviesa (Vilnius, 1969) apšviečia mums visiškai kitokį pasaulį, kuriame „realizmas“ ir „fantazija“ nustoja savo klasi­fikuojančios, kūrybos pobūdį nustatančios prasmės. Skirtumas tas. kad Grušo žodis „rūstybė“ keičia tikrovės esmę, perkelda­mas ją iš daiktiškos kategorijos į moralinę. Tikrove tada tam­pa visa tai, kas turi moralinę vertę, o melu, arba fantazija, tai, kas jos neturi.
-gintare-adomaityte-apie-ignalina-baltaji-nama-ir-rukaAr jums pažįstamas tas jausmas? Ne taip jau svarbu, kuriame esi mieste, kurioje šalyje. Eini gatvėmis, dairaisi į namus, į kiemus. Galbūt neini, tik praleki važiuotas pro šalį. Ir vis tiek svarstai, kas būtų ir kaip būtų, jei liktum čia savaitei, mėnesiui, metams – net visiems laikams. Tą Ignalinos Baltąjį namą nužiūrėjau senokai, net labai seniai. Ir namą, ir pačią Ignaliną.
pranas-vasiliauskas-frazes-ir-tockes-virtuozas-v-salamovo-kolymos-apsakymai-Varlam Šalamov. Kolymos apsakymai . – Vilnius: Briedis, 2015. – 576 p.
dovile-kuzminskaite-apie-sraigiu-kvapa-ir-kitas-subtilybes-j-kelero-ersketuoges-koposeJulius Keleras. ERŠKĖTUOGĖS KOPOSE. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 78 p.
regimantas-tamosaitis-eilerasciai-is-dzeuso-galvos-r-daugirdo-dinozauru-sklaida-Romas Daugirdas. DINOZAURŲ SKLAIDA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 112 p.
jurate-sprindyte-noveliu-menuetas-l-s-cerniauskaites-r-serelytes-hepi-fjucerLaura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. HEPI FJŪČER. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 159 p.
-romualdas-ozolas-eurazijos-pazememis-is-vilniaus-i-vladivostoka-ir-per-sibira-atgal1966 m. rugpjūčio 10 d., Maskva, Domodedovo viešbutis Vilniaus oro uosto rūmai: statyta 1954 metais. Radarai ant stogo. Lakūnas su mergaite, kuri jo laukė. Skruzdėlė ant asfalto. Vėluojam daugiau kaip pusę valandos. Per oro uostą žąsele. Kylant – kaip ant arklio: atrodo – imk ir padėk. Stiuardesė apdalija saldainiais. Vaikai ima saujom. Ir bobutė. Antrąkart dalindama, stiuardesė palaukia, kol bobutė pasiims dar.
romas-bartavicius-atsiduoti-duoti-dovanoti-marguerite-duras-ir-yann-andreaKylant Soufflot gatve nuo Liuksemburgo sodų link Panteono, sumanyto kaip Šv. Genovaitės bažnyčia, kairėje pusėje, kur gatvė įsilieja į aikštę, pamatai keistą figūrą. Vidury šaligatvio – milžiniška ruda storo nuogo vyro, primenančio sumo kovotoją, skulptūra. Kinų turistės juokiasi besifotografuodamos prie jo blizgančio bronzinio užpakalio. Šį monstrą, pasirodo, Sorbonos universitetui padovanojo kinų menininkas Hong-Biao Šenas, atsidėkodamas už galimybę čia parašyti disertaciją.
sergej-averincev-kada-ranka-nesusigniaus-i-kumsti-verte-donata-mitaiteSergejus Averincevas – rusų filologas, kultūros istorikas, filosofinių ir poetinių tekstų vertėjas, religinis poetas, teologas ir publicistas. Byrant sovietinei imperijai tapęs SSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, po 1991 m. Sausio 13-osios įvykių S. Averincevas maskviečiams sakė: „Nemanykite, kad bėda atėjo į Vilnių, ji atėjo į mūsų visų namus“, o tomis dienomis atvažiavęs į Lietuvą, jis kalbėjo apie gėdą ir solidarumą, skaitė eilėraštį apie Lietuvos herbą.
pasaulis-dar-skaitys-lietuviu-rasytojus-rasytojas-juozas-siksnelis-atsako-i-vytauto-cepo-klausimus– Psichologai yra sugalvoję daugybę žmogaus kūrybiškumą aiškinančių teorijų. Kodėl žmogus kuria, kas jį verčia savaites, mėnesius, metus sėdėti prie rašomojo stalo, molberto, fortepijono? Gal tai nerimas, kylantis iš vos juntamų sielos virpesių, o gal patirtas stresas, neteisybė, pažeminimas ar kokios nors socialinės suirutės, neleidžiančios kūrėjui praeiti pro šalį... Kas konkrečiai Jus jau daugelį metų laiko prie rašomojo stalo ir verčia aukotis nedėkingam ir visiškai nepelningam rašytojo darbui?
dalia-striogaite-povilo-visinskio-laiskai-kuriu-nezinojomePublikacija parengta žymaus XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tautinio atgimimo veikėjo, Vinco Kudirkos darbų tęsėjo ir naujesnių savo meto idėjų generuotojo, reto darbštumo ir veiklumo visuomenininko, kultūrininko ir politiko Povilo Višinskio (1875–1906) 140-osioms gimimo metinėms. Pasiaukojęs bendram labui, dėl tėvynės ateities atidavęs visas jėgas ir savo trumpą trisdešimt vienų metų gyvenimą, jis buvo ir tebėra viena šviesiausių mūsų pagarbą ir pasididžiavimą keliančių praeities asmenybių.
stasys-mostauskis-zodzio-ir-tikroves-skirtis-pasvarstymai-apie-czesawo-mioszo-poetine-pastangaCzesławas Miłoszas neretai skundėsi, kad skaitytojai jį supranta iškreiptai, visai ne taip, kaip norėtųsi pačiam autoriui. Negana to, jis pripažino negalįs nei pašalinti, kaip kontroliuoti šių netapatumų. Tiesa, poetas nuolat bandė tai daryti. Perteikti tikrąjį Aš portretą – kaip tik tokia pamatine nuostata grindžiama Cz. Miłoszo kūryba. Ši intencija jam – konstanta1. Kita vertus, neretai ši intencija pildoma gana paradoksaliu būdu – tiesa apie save pasakojama kuriant apgaulingą autoportretą.
guy-de-maupassant-palikimas-pabaiga-verte-vilius-litvinavicius– Dabar lieka tik iki galo išsiaiškinti garbės klausimą. Ar sutiksite būti mano liudininkais ir pareikalauti iš Lezablio atitinkamo atsiprašymo arba tegu ruošia ginklus? Abudu sutiko, ir kartu ėmėsi aptarinėti veiksmų planą. Jie neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip tvarkyti tokio pobūdžio reikalus, tik nenorėjo prisipažinti, tad stengdamiesi, kad viskas vyktų korektiškai, labai neryžtingai dėstė prieštaringiausias nuomones.
sylvia-plath-eilerasciai-verte-tautvyda-marcinkeviciuteNe naujokė / Prašmatnių ritualų, / Sušvelninančių pyktį / Brokuoto stalo ir brokuotos kėdės, / Nauja gyventoja / Purpuriniais rūbais sėlina / Tarp savo slaptų kiaušinių lukštų kombinacijų / Ir dūžtančių kolibrių, / Šmurkštelėdama kaip pelė / Tarp kopūstų-rožių, / Kurios lėtai išskleidžia savo kailiniuotus žiedlapius, / Kad ją surytų ir įvilktų / Į kilimo raštą.
liutauras-degesys-tavo-rytoj-buvo-vakarAr bereikia sakyti, kad kitą savaitę draugų dėka tu jau turėjai nusipirkęs du namus ir vieną – tą patį – senąjį savo butą. Buvai pasiryžęs viskam. Tu žinojai, kad naujas, prieš tave atsiveriantis pasaulis padės išsunkti, išgryninti kažką iš to tavo galvoje dieną ir naktį verdančio minčių katilo. Išgręžti, pamatyti ir suprasti savyje tokius dalykus, kurių dar nežinojai. Tai, kas pakeis visą tavo pasaulį ir padės susikurti naują save. Nes senasis tu jau buvai beviltiškai sau įkyrėjęs. Peršviečiamas, permatomas ir nuobodus.
gintaras-patackas-eilerasciaiBe reikalo ispanijoj nėr valsčių / nors valčių ten industrija ryški / gali kiek nori raustis ten po stalčių / nors valsčių nėr bet eurą surandi / pernykštę gėlę gilzę pistoletą / tarnyba kambarių čia aplaidi / gerai kad ne vienuolę ar skeletą / o sako petras pernai rado dvi / palikęs kambarį neužrakintą / tik valsčių čia ispanijoj nėra / kaip skelbia užrašas ant rūbų spintos čia klesti meilė laimė ir dora / tad kraustykis iš proto į pajūrį / kitaip visa ispanija pražus / ten dovanoki varnai savo sūrį / ir špygą lapei jei esi gražus
regimantas-tamosaitis-metai-metu-rateLiteratūros gyvenime svarbu ne tik originali kūryba, nauji kūrinai, jų santykis su tradicija, visuomenės gyvenimu ir pan. Ne mažiau svarbu yra ir kūrybinio proceso kritinė refleksija. „Metų“ žurnale labai svarbios yra literatūros istorijos, teorijos, kritikos publikacijos, taip pat naujų knygų recenzijos, kultūrinių įvykių apžvalga. Bet vienas svarbiausių darbų, už kuriuos buvau atsakingas, prie kurių mane nuolatos spausdavo D. Mušinskas, buvo šiandieninės kūrybos ir kultūros refleksija, pateikiama rubrikoje „Svarstymai“, vadinamieji „Metų“ pokalbiai.
postmodernistiniai-raiskos-principai-algirdo-landsbergio-dramoseDalis Algirdo Landsbergio kūrinių (tai pasakytina apie vėlyvąjį kūrybos etapą) rodo autoriaus polinkį į kuo išradingesnius formos, turinio raiškos eksperimentus. Linkstama į absurdo (neoavangardistinės) dramos stilistiką (tiesa, Landsbergio kūry­boje jos apraiškų atsiranda kur kas vėliau nei Prancūzijoje gimsta (1950 metais) ir išblėsta grynosios absurdo dramos (E.Ionesco, S.Beckettas, J.Jenet ir kt.) koncepcija.
penki-stulpai-turgaus-aikstejePrieš septynerius metus stovėjau rinkos aikštėje ir akimis sekiau pratarškantį vežimą su partizanų lavonais. Mano akys nuklydo nuo lavonų į skruzdėlyną aikštės pakrašty. Tą akimirką man gimė idėja. Kitą dieną prie skruzdėlyno iškilo stulpas; netrukus dar po du iš šonų. Pačiam partizaninių kovų įkaršty stulpus papuošdavo nuogi lavonai. Stulpas skruzdėlyno vidury paprastai būdavo rezervuotas vyresniajam. Taip iš paprastos turgaus aikštės buvo sukurtas dramiškas simbolis, perspėjimas gyventojams.
esu-turbut-homo-ludensEsu turbūt homo ludens (Huizinga). Tačiau „žaidžiu“, tikiuosi, ne tuščiai, ne „durnių volioju“, bet prasmingai – bent stengiuosi. Manau, „žaidžiama“ kiekvienoje kūryboje – ne tik literatūroje, bet ir muzikoje, dailėje. Tik literatūroje toji „žaismė“ pašalietį gal labiau sutrikdo, net „nervina“, nes čia pagrindinė priemonė yra ne neutralus garsas, spalva, bet žodis, kuris savaime „reiškia“, neša „prasmės“ naštą. Tad iš literatūros lyg ir tikimasi „daugiau“, „giliau“, „rimčiau“ ir t. t.
realistinis-cicinskas-man-nerupiPirmasis mano darbas buvo „Pypkė“, vienaveiksmė drama, neva tokia eksperimentali. Paprastai daug kas, net ir tie, kurie žino mano dramas, galvoja, kad pirmoji mano drama yra „Kanarėlė“. „Pypkė“ yra gerokai anksčiau parašyta. Gan keista ta prasme, kad „Pypkė“ neva daug modernesnė, drąsesnė drama, o „Kanarėlė“ – ramesnė, simboliška, kamerinio pobūdžio drama. Tad daug kas ir galvoja: ramiai pradėjau, o paskui ėmiau modernėti, eksperimentuoti.
kostas-ostrauskas-ofelija-hamletasOFELIJA. O kodėl tu šlapia?.. HAMLETAS. …ir maurais aplipus? VERONIKA. Taigi bridau į gilų vandenėlį… OFELIJA. Ir nubridai? VERONIKA. Į patį dugną. HAMLETAS (OFELIJAI). A, dugnas. Galas. Amen. (VERONIKAI) Vadinasi, nusiskandinai? VERONIKA. Taip ir vadinasi. Tyla. OFELIJA (staiga). Kodėl? OFELIJA. Bernelis? VERONIKA. …mano vainikėlį…
kosto-ostrausko-avangardizmasK. Ostrauskas įvykdė perversmą, atmesdamas tradicinę tikro­viškumo logiką, personažų konfrontacija grindžiamą veiksmą, psichologines ir moralines kolizijas, herojų individualizaciją ir kitus realistinės bei romantinės dramos elementus, vietoj jų iškel­damas paradoksalią situaciją, paraboliškai sumodeliuotą siužetą, stereotipines veikėjų figūras, žaidybinę ekspresiją, analitinę įtam­pą, mįslingą sarkazmą bei ironiją.
ironiskas-ir-lyriskas-algirdo-landsbergio-teatrasTarp šiuolaikiškai rašančių lietuvių dramaturgų Algirdas Lands­bergis bene labiausiai originalus savo romantiniu emociona­lumu, išliekančiu netgi tais atvejais, kai meniniame tekste blyksi gana ryškūs postmodernistinės pasaulėjautos atspindžiai. Rašy­tojas atveria duris moralinio chaoso siautuliui, niūriems fanta­zijos ir intuicijos gaivalams.
tragizmas-ir-heroika-juozo-gruso-veikaluoseRašydamas „Meilę, džiazą ir velnią“ (1967), J. Grušas jau ieškojo mišresnių išraiškos priemonių, jungė tragizmą ir komizmą, psichologizmą derino su ekspresyvia išorinio veiksmo dinamika, buitiškumą su pasąmonės vi­zijomis. Vis dėlto ir čia svarbų vaidmenj vaidina tragiš­kos pasaulėjautos „įkaitintas“ moralinis disputas apie grėsmę epochos žmogiškumui.
kosto-ostrausko-vlesnioji-dramaturgijaKostas Ostrauskas – vienas iš mažos grupės išeivijos rašytojų, kurie ypač atviri moderniosios Vakarų kultūros ir literatūros naujovėms, kurie nebijo stilistinių ir formalistinių eksperimentų, kurių veikaluose įžiūrima visa eilė modernųjį žmogų kamuojančių, aktualių klausimų. Galbūt dėl to jo veikalai dažnai nesuprantami, jiems kaišiojama „absurdo teatro“ neigiama etiketė.
deividas-preisegalavicius-trys-apsakymai„Artimiausia para bus dar šaltesnė, oras atvės net iki minus trijų laipsnių, tačiau išliks saulėta.“ Radijo pranešėjas maloniu balsu informuoja apie būsiančius atmosferos pokyčius, kai grįžtantis namo Francas Beckenbaumas, patogiai atsilošęs – kiek įmanoma patogiai atsilošti „Ryanair“ lėktuve, – galvoja apie stalą baltu paviršiumi, apie Meino meškėno statulą ir žibintininką su katino uodega, tiesiantį rankas į priešais žybsintį langą Šventų Jonų gatvėje.
maksim-osipov-maskvapetrozavodskasМaksimas Osipovas gimė 1963 m. Maskvoje, baigė 2-ąjį Maskvos medicinos institutą, apgynė disertaciją. Dirbo Kalifornijos universitete, Maskvos klinikose. Parašė knygą „Кlinikinė echokardiografija“ (kartu su Nelsonu Schilleriu), tapusią žinomiausiu šios srities vadovu rusų k. 1994 m. įkūrė ir vadovauja medicininės literatūros leidyklai „Praktika“, leidžiančiai ir muzikologines bei teologines knygas. Nuo 2007 m. publikuoja apybraižas, apsakymus ir apysakas, dažniausiai – žurnale „Znamia“.
narius-kairys-nepalo-istorijosŽemės drebėjimas Nepale sukrėtė mane ne tik dėl to, kad ten buvau, vaikščiojau, kvėpavau, bet ir dėl to, kad toje šalyje vėl pradėjau rašyti. Dalis istorijų, beje, vyksta Sindhupalčoke, viename labiausiai nukentėjusių per šį drebėjimą regionų. Mąstydamas apie tai, ką galiu padaryti, gavau iš sesės žinią, kad ji ketina surengti vakarą, kuriame pasakos apie savo patirtį Nepale, apie žmones, kurie ją globojo, su kuriais ji dalijosi savo laiku. Pagalvojau, kad iš tiesų tai geriausias būdas, kaip mes, neturintys pinigų, galios ir įtakos žmonės, galime padėti tenykščiams gyventojams – prisiminti juos, galbūt tuomet kas nors irgi panorės ten nuvykti ir parsiveš naujų įspūdžių.
algirdas-landsbergis-avangardizmas-lietuvos-scenojeLietuvos atžvilgiu tiksliau kalbėti apie įpročių rinkinį. Ypač giliai įsišakniję „buitiškumo“, „tikroviškumo“, sceninio „realizmo“ įpročiai. Daugumai dramaturgų, teatralų ir žiūrovų dar sunku priimti „netikrovinį“ teatrą. (Išeivija tuo atžvilgiu labai panaši.) Realizmo pozicijas tvirtina ir jo oficialus, kartais prievartinis, puoselėjimas, magiškoji „socialistinio realizmo“ formulė, privilegijuota rusų kultūros padėtis. Kada beskaitysi apie rusų teatralų delegacijų apsilankymus, bendrus simpoziumus, svečiai anksčiau ar vėliau prabyla apie „pareigą“ neišduoti „šventų“ realizmo principų.
juozas-grusas-meile-dziazas-ir-velniasSeptyniolikmetės slankioja naktimis apie restoranus ir barus. Pas vyrus pro langus lenda, į ligonines patenka... Nauja karta! Laisva karta! Mes, vyresnieji, galime tik stebėtis. Stebėtis ir tylėti. Prabilsi – būsi kaltas. Mūsų pažiūros vertos patyčių, pajuokos!.. Kokių priemonių imtis? Gal jokių? Tėvai? Pabėgę, pasimetę, išsiskyrę. Vaikai – Dievo valioje. Ne! Velnio valioje! Nauja karta! Išteka, veda! Jau nusibodę vienas kitam, nusivalkioję. Geria, mušasi. Ji trankosi su kitu, jis – su kita. Skiriasi. Vėl veda. Vėl skiriasi. Kas tai? Meilė? Prigimties teisė? Ar kažkoks košmaras?
jonas-grinius-meile-dziazas-ir-velniasKam nepatiktų straipsnio vardas – Meilė, džiazas ir velnas, – tiems norėtųsi priminti, kad dramaturgas labiau negu kitokio žanro rašytojas dažnai susitinka su meile ir su velniu, nes kiekviena drama yra įvairių jėgų konfliktas, kur pasirodo gėris ir blogis. O pirmojo laipsnio dramatizmas yra juk ne kas kita, kaip konfliktas žmonių sielose, kur velnias dažnai susigrumia su meilės Dievu, nors apie juodu ir nebūtų kalbama kūriny.
saulius-saltenis-skac-mirtieTada staiga sužaibuoja turgaus aikštėj, sudunda, tarytum nuo Andriaus klyksmo bū­tų sprogęs dangus, ir visi, turguj esantys, sustingta pačiose netikėčiausiose pozose. Skersai scenos su ilgais besiplaikstančiais lygnuo didžiulio vėjo gūsio marškiniais, su pusiau iškeltom į viršų rankom ir išplėstom akim, plačiais baletiniais šuoliais prabėga Andriaus se­nelis ir dingsta užkulisiuose... Turgus atgyja, Andrius vedasi Karvę už rankos, visi džiugiai šaukia: KARVĖ! KARVĖ!“
kazys-saja-tarp-komedijos-ir-dramosKomedijos renesansą lietuvių scenoje pranašavo pir­mieji K. Sajos kūriniai. „Lažybose“ (1954) ir „Septynio­se ožkenose“ (1957) pradedantis dramaturgas linksmai, o kai kur ir piktai kėlė kolūkinio kaimo negeroves, išjuo­kė netikusius ūkininkavimo metodus, žmonių apsileidimą. Komedijoje „Silva studentauja“ (1957) autorius kedeno studentiškos buities realijas, sukūrė komišką parazituo­jančio veltėdžio charakterį.
saulius-saltenis-riesutu-duona-1972Keturioliktais mano gyvenimo metais ma­ne iškvietė į mokytojų kambarį, ir aš suži­nojau, jog esu entuziastas. Iš tiesų, per savo ilgą gyvenimą aš auginau triušius ir kuku­rūzus, rašiau eilėraščius, boksavausi, pie­šiau, Raudonojo kryžiaus ir raudonojo pus­mėnulio draugijoje bintavau sulaužytas ko­jas ir kaip užsidegusio nuo žvakės senelio prisiminimą nešiojau ant krūtinės savanorių gaisrininkų draugijos ženkliuką, ir visur ma­ne išrinkdavo į vadovus, nes visiems buvo aišku, jog aš – entuziastas.
mitologizuota-realybe-sauliaus-saltenio-pjesesePanaudodamas apysakos „Riešutų duona“ siužetą, S. Šaltenis sukūrė pjesę „Škac, mirtie, visados škac!“ (1976). Čia kalbama apie pokarinę mažo periferijos miestelio kasdienybę, rodomi įsisenėję dviejų kaimyninių šeimų ki­virčai, plėtojama paauglių meilės istorija. Visa tai auto­rius pateikia kaip savotišką jaunuolio jausmų formavi­mosi epą, romantišką legendą su nepaprastais įvykiais, keistais veikėjų poelgiais, paradoksaliom situacijom.
lankutis-juozo-glinskio-ziaurumo-teatrasJ. Glinskį galima laikyti artimu J. Grušo pasekėju. Šis jaunesnės kartos dramaturgas labiau negu kas ki­tas mėgsta vaizduoti itin šiurpius žemų instinktų ir kil­nių dvasios polėkių susidūrimus bei kontrastus, nepa­prastai aktyvizuojančius žmogaus prigimtį, sustiprinan­čius psichines reakcijas. Jo herojai – keistoki, už „nor­malios“ kasdienybės atsidūrę žmonės, kurių išgyvenimuo­se kritiška proto analizė ir aukščiausia jausmų ekstazė gimsta iš gaivališko priešinimosi blogiui.
kosto-ostrausko-ir-kazio-sajos-politinio-teatro-ypatumai Ostrausko Gundymus ir Sajos Mamutų medžioklę sieja konkrečios socialinės kritikos tematika – žmogaus gyvenimas, tiksliau – buvimas imperialistinėje valstybėje totalitarizmo są­lygomis. Pasikeitus politinei situacijai, reikšminga aiškintis, ar XX amžiuje svetimo režimo valdomos valstybės dramaturgai kūrė politinį teatrą? Kaip galėtų būti analizuojami politiniai dra­maturginiai kodai? Tai ir yra pagrindinės straipsnio problemos.
kubilius-groteskas-juokasTradicinė lietuvių rašytojo poza visados buvo rimta ir patetiška. Jei paėmei plunksną į rankas, tai kalbėk apie didžius ir kilnius dalykus, brėžk kelią į tiesą, gėrį ir laimę, paguosk nuleipusią sielą. Šita poza (teisybės ieškotojo, guodėjo, pranašo) nustatė lietuvių literatūroje rimties, tau­raus dvasingumo, emocinio patoso klimatą, kuris dešimt­mečius mažai keitėsi. Graudžiai intymi ir didingai pakili pasakojimo tonacija, iš kurios iki šiol baisu pasitraukti, rėmėsi vertybių pastovumo ir žodžio galybės prielaida.
kazio-sajos-ir-juozo-glinskio-groteskasKazys Saja (g. 1932) ir Juozas Glinskis (g. 1933) – prozininkai, dramaturgai; Sa­jos kūryba neabejotinai gausesnė ir po­puliaresnė, tačiau ne mažiau dėmesio verti Glinskio veikalai, deja, ne visi sulaukę išsamesnių tyrinėjimų. Šiame straipsny­je bus mėginama palyginti dvi dramas – Sajos „Mamutų medžioklę“ (1967) ir Glinskio „Baltas lelijas“ (1982) – apsisto­jus ties groteskiškumo apraiškomis. Šiuos veikalus skiria penkiolikos metų tarps­nis. Glinskio drama šešerius metus po jos parašymo nebuvo išspausdinta.
turinys-nr-1Regimantas Tamošaitis. „Metai“ metų rate / Gintaras Patackas. Eilėraščiai / Liutauras Degėsys. Tavo rytoj buvo vakar. Romano fragmentai / Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai / Deividas Preišegalavičius. Dulkių spalvos žuvelės. Oktaedras. Dėl artėjančio lietaus. Trys apsakymai / Jonas Jakštas. Eilėraščiai / Maksim Osipov. Maskva–Petrozavodskas. Apsakymas. Vertė Tomas Čepaitis / Anna Halberstadt. Eilėraščiai. Vertė Marius Burokas
juozas-glinskis-amoralitetasDaug neišsidirbinėdamas pasakysiu: gana uodegas raityti, ponai, siūlau mūsų globojamą šalį pavadinti SODOMIJA, LAIMINGŲJŲ ŽEME. Kodėl laimingųjų? Ogi todėl, kad jos gyventojai negali būti nelaimingi, jie tiesiog pasmerkti džiaugsmui ir laimei – jie gyvena pagal mūsų dievų įdiegtą laisvės doktriną: sykį gyveni, nesivaržyk, mylėk save, atsiskleisk, nėra nei gero, nei blogo, yra tik malonu ar nemalonu, būk malonus sau, būk malonus tiems, kas teikia tau malonumo, spjauk į veidą visiems, kas teigia priešingai ir bruka tavo kūnui vergijos pančius.
blogio-veidai-trijose-lietuviu-dramoseŠiame 1960–1970 m. pasaulinės scenos fone ypač įdomiai suskamba trys scenos veikalai išleisti Lietuvoje 1971 metais: Justino Marcinkevičiaus Katedra, Juozo Glinskio Grasos namai ir Kazio Sajos Šventežeris. Juos visus gaubia tirštas Blogio problemos šešėlis; jų drama­tinė dinamika didele dalimi remiasi Blogio šešėliavimais ir apraiškomis. Koks tų veikalų santykis su Artaud rene­sansu ir jo mokiniais Vakaruose? Kaip juose panaudoja­mi tradiciniai ir naujieji Blogio vaizdavimo būdai?
juozo-glinskio-dramaturgija-ir-ziaurumo-teatrasGeriausiai žinomas, spalvingiausias ir artimiausias žiaurumo teatrui veikalas yra „Grasos namai“. Tai vienuolyno, kalėjimo celės, kankinimo arenos ir praeities-dabarties košmarų vientisumas. Du pagrindiniai dramatiniai siūlai susieja karštligiškos įtampos frag­mentus: bažnyčios tarnai Orlovskis ir Ryla kenčia už kūno nepaklusnumą dvasiai ir individo nepaklusnumą autoritetui. Strazdas kalinamas už abu šiuos nepaklusnumus ir už besąlyginį kūrėjo laisvės statymą į pirmą vietą.
juozas-glinskis-ir-modernioji-dramaTačiau tiktai su Juozo Glinskio, plačiau nežinomo rašytojo, 1967 m. išleidusio pirmąjį novelių rinkinį, vardu, galima sieti modernizmo atėjimą į XX a. II pusės lietuvių teatrą. J. Glinskiui galima taikyti gar­sųjį poeto Ezra Pound’o pasakymą: „Make it New!“ (Sukurk nauja!). Kaip žinia, naująsias scenos gali­mybes, slypinčias debiutuojančio dramaturgo J. Glins­kio dokumentinėje-biografinėje pjesėje „Grasos na­mai“, įžvelgė, atskleidė ir su kaupu panaudojo reži­sierius Jonas Jurašas garsiajame Kauno dramos te­atro spektaklyje 1970 m.
juozas-glinskis-grasos-namaiPalikote Strazdelį vieną velykinių išpažinčių klausyti. Skranda išdubus, bažnytėlėj šalta. (Ech, praverstų dekano kailinukai! Kaip ponas Dievas nors iki ryto sėdėtum.) Patys, nebijok, klebonijon sugurmėjot, degtinėle šildėtės. Strazdelis, mat, kalės gimdytas, Strazdelis jum per prastas, nešvankus. O ką jau jūs beišdarot, arielkos prisisiurbę? Tik, žinoma, niekas nei matė, nei regėjo. Strazdelis jum pasmirdęs latras. Tegu nepiktins padorios kompanijos savo paikais juokais, mužikiška šneka, tegu sliūkins pas savo vištas, paršiukus. O kas jau jum tuos rublelius užpelno?
jonas-lankutis-realistiniu-dramaturgijos-principu-atnaujinimasNuo iliustratyvaus tikrovės reiškinių vaizdavimo iki giluminės žmogaus, gyvenimo ir epochos analizės – taip galima būtų apibūdinti pagrindinę lietuvių dramaturgijos vystymosi tendenciją, išryškėjusią šiuolaikinėmis sąlygo­mis. [...] Savo pozicijas dramaturgija pirmiausia stengėsi stiprinti dienos aktualijų pjesėmis, gvildenančiomis opias gyvenamojo meto moralines ir socialines problemas. Šioje srityje ėmė reikštis V. Miliūnas, V. Rimkevičius, R. Narečionis, D. Urnevičiūtė, R. Samulevičius, G. Kanovičius įr kiti naujai iškilę, dramaturgai. Tačiau pagrindinį toną čia davė Kazys Saja.
auguste-zikyte-riba-tarp-tikroves-ir-fikcijos-Pjesė „Cirkas“ – dviejų dalių paradoksinė tragikomedija, čia veikia klounas Pilypas (pravarde Žiogelis), cirko direktorius Jaksas, jo žmona Apolonija, cirko jojikė Dženė, cirko artistai (ir kiti veikėjai), veiksmas vyksta mūsų dienomis vienoje kapitalistinėje šalyje, – visa tai autoriaus paliktos nuorodos. Tačiau – dėl veiksmo motyvacijos trūkumo, laiko ir erdvės kaitos, tikrovės ir iliuzijos sampynos, paradoksiškų situacijų ir egzistencinės, ideologinės plotmės – pasakyti, apie ką šis veikalas, yra sunkoka. Lengviausia, matyt, telktis į klouno, cirko direktoriaus ir jo žmonos meilės trikampį.
kazys-saja-mamutu-medziokle-1967Ketvertas iš tolimos provincijos atkeliavo į svajotą Didmiestį dalyvauti Džiaugsmo šventėje – Fiestoje. Aklas Rylininkas, Čigonė, Kaminkrėtys ir kuprota Vienuolė – tokie jų karnavaliniai kostiumai, kurių šie žmonės varžosi, tačiau stengiasi atrodyti nerūpestingi ir žvalūs. Toliau, klaidžiodami gatvių labirintais ir nerasdami Šventės, jie pamažu nu­stos drovėtis ir maivytis, pavargs nuo įsikalbėto džiaugsmo ir sugrįš į save. VIENUOLĖ. Dieve. Koks miestas! Langas prie lango. Žmonės turbūt žiūri – kas čia tokie išsiderglioję... RYLININKAS. Nesijaudinkim, tik nesijaudinkim. ČIGONĖ. Užmeskit akį, ar mano apatinis neišlindęs.
skirmante-cerniauskaite-absurdo-teatro-estetikaAbsurdo teatro šaknys siekia XIX a. pab. – XX amžių – racionalaus pasaulio krizę ir reliatyvų laiką. Naujasis žmogus vis sunkiau įžvelgė prasmę, tikslą istorijos įvykiuose ir kasdieniuose reiškiniuose, prarado tikėjimą universalia tiesa, amžinosiomis vertybėmis. Įsivyravo susvetimėjimas, mokslas nebepajėgė atsakyti į egzistencinius klausimus. Jam į pagalbą atėjo filosofija (A. Šopenhauerio, F. Nyčės, M. Heidegerio). Teigta, kad visa lemiantis žmogaus egzistencijos principas – nesąmoninga valia, būties reiškiniai – alogiškos valios veiksmo rezultatas (A. Šopenhaueris).
andrius-jevsejevas-absurdo-poetika-dramaturgijojeMatome, jog lietuviškajame absurdo dramos variante karnavalinio grotesko estetikai būdingi bruožai tampa esminiu, dramaturginį žanrą lemiančiu aspektu, tuo tarpu čekų, slovakų bei lenkų dramaturgijoje groteskiniai įvaizdžiai daugiau fragmentiški, atlieka pagalbinę, dekoratyvinę funkciją, čia jie yra tik priemonė iškreiptam, absurdiškam pasaulio modeliui kurti, o lietuvių draminiuose eksperimentuose grotesko ir absurdo ribos niveliuojasi, sąvokos viena prie kitos priartėja.
slapcia-viliuosi-kad-siauliams-sukursiu-net-ne-epa-o-mita„Metų“ auditorija yra tokia nedidelė, kad su ja galima beveik intymiai atvirauti. Tik aš turbūt neturėsiu ko papasakoti, kokių pikantiškų ar sensacingų faktų. Gariūnmečiu švenčiau savo brandžiąją paauglystę, ir banditai, tiksliau jų elitas – princai, – kėlė pagarbią baimę, o svajoti būti vienu iš jų būtų buvę tas pats, kas siekti žaisti su Michaelu Jordanu vienoje aikštelėje. Be abejo, „kačelkėse“ vietoje veidrodžių kabojo Švarco, Van Dame'o ir kitų herojų plakatai, rodę idealų kryptį. Kito pradinio kapitalo nebuvo – tik raumenys ir šioks toks strateginis mąstymas.
anna-halberstadt-eilerasciaiAnna Halberstadt – Niujorke gyvenanti psichologė, psichoterapeutė ir poetė. Jos senelis iš motinos pusės buvo Vilniaus gydytojas – plastikos chirurgas ir stomatologas. Senelis iš tėvo pusės, I. Levinas, prieš 1917 m. revoliuciją Švenčionėliuose dirbo teisėju. A. Halberstadt tėvas Simonas Galberštatas dėstė Vilniaus universiteto Gamtos ir medicinos fakultete. Jos prosenelio namas, pastatytas 1905 m., iki šiol stovi Naugarduko gatvėje.
romas-sadauskas-eilerasciai-nuo-ezeru...tai taip ir gyvename / akių nebepakeliame / jau net neparymome / ant Paveisninkų piliakalnio / kur prieš tūkstantį metų / šiame ežeryne / vieną pilnaties naktį / gresiant apakti / steigėme vienatinį / Mėnesienos draustinį / dar tūkstantį metų / pilnatyse mylėjomės / kol vieną rytą / Veisiejin / mėnuo nukrito / nuo tol ir gyvename / akių nebepakeliame / net neparymome / ant Paveisninkų piliakalnio...
ricardas-sileika-tvirtinu-kad-mano-leidimas-dar-galioja-telezinelesTeležinelės, išsiųstos draugingiems adresatams be jokių visuotinai reikšmingų progų
grazina-cieskaite-teofanijos-eilerasciainukryžiuotas pavasarį / pavasarį grįžo / rado žydintį kryžių
georgij-jefremov-priesausris-SOFIJA. Išėjo. Vieniems eiti, kitiems likti... O kaip pažinti – ar tai tavo likimas pildosi? O gal tu kito pasisavinai? Jeigu vyrais ir žmonomis susiskirstyti, tada daugmaž aišku. Jų darbas – įveikti, atkaklumu ir jėga savo siekti. Mūsų lemtis – laukti ir kęsti, nukreipti juos tyliai, nepastebimai... Vaikelius auginti... O jei išžudys jie viens kitą – visi visus alei vieno... Iš kur tada vaikeliai rasis? Ir kam mes berniūkščius auginsim – pykčiui, mūšiui, naujoms skerdynėms?.. Su Mareku neatsisveikinau. Norėjau už rankos jį paimti, atleidimo prašyti, bet mane atkalbėjo. Geradariai... Ir kaipgi dabar...
vytautas-varanius-trys-apsakymaiLaiptinėje motinos megztiniais aprengti kaimynai protestavo prieš gegužės mėnesį atkeliavusias šildymo sąskaitas. Dėkingai linkčiodami galvomis jie nulydėjo mane iki durų. „Jis jaunas, jis galėtų parašyt į savivaldybę!“ – sušuko kažkas iš minios, kai jau buvau viduje. Nusiavęs batus pasilenkiau prie veidrodžio. Pirštais praplėšiau kairę akį, pažiūrėjau į šviesą, o tada vėl į veidrodį. Ji meluoja, ji mato ir meluoja man. Prieš pat miegą paskambino motina ir verkdama skundėsi, kad niekada neatvažiuoju. Paskui gyrėsi nauja plaukų spalva, klausė, ar nešalta. Sakė turinti man dovaną.
jacques-prevert-pasakos-isdykusiems-vaikams„Pasakas išdykusiems vaikams“ („Contes pour enfants pas sages“) žymus prancūzų poetas, kino scenaristas Jacques'as Prévert'as (1900–1977) parašė 1947 m., kai Europa tik pradėjo tiestis po išgyventų dramų ir nusivylimo žmonijos ateitimi. Tokios atmosferos veikiamas J. Prévert'as panoro kritiškai pažvelgti į visuomenę ir savo viltį perduoti jaunimui, kuriam dar rūpi kai kurios žmogiškos vertybės. Anot poeto, „vaikai yra nepaprasti filosofai. Jie blogai išmoksta pamokas, nepadaro namų darbų, bet jie keičia pasakėčių moralus, jie mušasi, jie verkia, kai mato narve uždaryto sužeisto arklio kančias...“
viktorija-daujotyte-laiku-istarti-kertini-skiemeni-Kas verčia pasitikėti R. Stankevičiumi, jau įžengiančiu į brandos laiką, kas verčia nuo jo kūrybos nenuleisti akių? Tai, apie ką kalba ir A. Ališauskas, postmoderniuoju arba postpostmoderniuoju laiku beveik nebelauktas ir nebesitikėtas poezijos sąmoningumas, kadaise ištartas Česlovo Milošo, savitai, labiau konservatyviai nei liberaliai, atsišaukęs iš Vytauto Kavolio „Sąmoningumo trajektorijų“. Išskirtinio poetinio (arba estetinio) sąmoningumo, visa suimančio, apglėbiančio, nes kur nėra estetikos, nieko nėra: „Su Dievu bendraujant estetiniu lygmeniu, / Nekyla nepatogių klausimų“ („Ką many tu pasėjai, o broli“).
tikra-palaima-nors-kartais-pabuti-apostatuBanali tiesa – kuo toliau, tuo labiau „priimi“, tik bent kol kas nesu linkęs primygtinai aiškintis, kaip ir kodėl. Tiksliau, pagunda aiškintis (kapstytis...), aišku, yra ir natūraliai linkusi augti (yra ir tokia tikrovės aiškinimo versija, kurios vardas – amžiaus tarpsnių psichologija), vis dėlto tikiuosi, kad bent dabar tai ne lemtingiausia Sprauniui tema. Yra tų kitų pramogų. Mano akimis žiūrint, nėra nieko banalesnio ir net labiau apgailėtino kaip vien savo ego tiražavimas.
alain-robbe-grillet-apie-kai-kurias-pasenusias-savokasAlainas Robbe-Grillet (Alenas Rob-Grije, 1922–2008) – prancūzų rašytojas, vienas iš „naujojo romano“ kūrėjų ir teoretikų, kino režisierius. Esė rinkinyje „Už naująjį romaną“ (1963), kuris tampa savotišku „naujojo romano“ manifestu, autorius priešinasi sartriškajai angažuotai literatūrai ir tradiciniam romanui (visažinis pasakotojas, linijinė intriga, psichologinė analizė, charakterių determinizmas ir t. t.). Šios nuostatos išsakomos ir straipsnyje „Apie kai kurias pasenusias sąvokas“, kur, be kita ko, rašytojas kelia mintį, kad kiekvienas romanas privalo būti unikalus, savitas ir rasti savo formą, kuri ir yra lemiamas kūrinio faktorius.
labai-lauksiu-parasant-algirdo-landsbergio-laiskai-alfonsui-nykai-niliunuiIšeivių rašytojas, dramaturgas, profesorius Algirdas Landsbergis (1924–2004) didesnę gyvenimo dalį praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1944 metais kartu su tėvais pasitraukė nuo sovietų okupacijos į Vakarus. Šešiasdešimt metų gyventa, dirbta, kurta ir nuolat svajota grįžti į Tėvynę. Tuometinės kultūrinio gyvenimo ir literatūrinės realijos puikiai matyti iš A. Landsbergio laiškų, rašytų poetui, vertėjui, literatūros kritikui Alfonsui Nykai-Niliūnui (1919–2015). Pluoštą šių įdomių tekstų (kalba palikta autentiška) pateikė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė.
raminta-gamziukaite-variacijos-vilhelmo-meisterio-temaVadinamieji pedagoginiai autoritetai – būtinas auklėjimo romano segmentas. Jų pasirodymus „Vilhelmo Meisterio mokymosi metuose gaubia paslaptingumo aureolė. Pirmą kartą Nepažįstamasis kerta Vilhelmo orbitą jau pirmojoje knygoje. Jiems besikalbant paaiškėja, kad atvykėlis pažinojo Vilhelmo senelį, turėjusį puikią meno kūrinių kolekciją. Tai, ko gero, vienintelis argumentas, pateisinantis sistemingą išmintingųjų autoritetų domėjimąsi Vilhelmu.
ramute-dragenyte-poezijos-aukaKiek Vladas Braziūnas yra parašęs poezijos knygų, sunku suskaičiuoti. Tokio sąrašo niekur nerasime, net enciklopedijoje. Todėl į naujausią poeto knygą „Stalo kalnas“ (2014) pažvelgsiu kaip į visetą, kuriame, tikėtina, sudėta gerai subrandinta meistro poezija (čia reiktų pridėti sąrašą V. Braziūnui skirtų tarptautinių, valstybinių ir vardinių nominacijų) su atpažįstamomis, tik šiam autoriui būdingomis pasaulio, ar veikiau pasaulės, šventenybės nuojautomis ir pagavomis.
audinga-pelurityte-moteru-patirtys-patirciu-paslaptysTokios knygos, kokia yra pirmoji Vitalijos Pilipauskaitės–Butkienės knyga „Kvėpuoju“, laukiau maždaug dvidešimt ar daugiau metų, nuo tada, kai į mano rankas pakliuvo lotynų amerikietės poetės ir dailininkės, septynių vaikų motinos knyga apie jos ketvirtojo kūdikio gimimą. Iš esmės tai buvo neįprasta poezijos knyga apie gimdymą, kurią pati autorė ir iliustravo. Jos vardas atminty neišliko, pamenu tik eilutes: „esu kaip laivas, siūbuojamas didelių vandenų, ties sąsiauriu, ir privalau nesudužti...“ Tuomet buvau priblokšta ne tiek atvirumo, kuris man atrodė tikrai neįprastas, kiek paties sumanymo fiziologinį vyksmą paversti intymia ir įtaigia meno kalba.
dovile-kuzminskaite-penklines-tarp-eiluciuRecenzija apie naujausią Artūro Valionio poezijos knygą veikiausiai turėtų būti labai trumpa – tokia, kokie yra ir šį rinkinį sudarantys tekstai. Susigūžę, kažin kokie nutrupėję, tarsi nelabai suprantantys, ką jie veikia šiame gražiame natų sąsiuvinyje, ir nežinantys – eilėraščiai jie ar ne eilėraščiai. Po „Daugiau šviesos į mūsų vartus“, kur buvo taikliai žaidžiama vizualikos ir teksto, komizmo ir rimties, prasmės ir absurdo dermėmis, iš A. Valionio tikimasi tikrai daug. Naujausioje knygoje tarsi ir mėginama žaisti tais pačiais motyvais – kalbėti per kalbą ir vaizdą, šiuosyk, tiesa, dar įsivedamas ir garsas. Tačiau rezultatas gana prastas.
aldona-kruseviciute-surakintu-zodziu-laisveMūsų humoristikos karalienei Vytautei Žilinskaitei dėmesio irgi pritrūko – jos satyros ir humoreskos beveik nėra specialistų tyrinėtos, nors jos kūrybą vaikams yra analizavęs ne vienas literatūrologas, o jaunieji skaitytojai rašytoją karūnavo pačių daryta karūna. Į literatūros vakarus ji niekada nesiveržė, nors – nereikia abejoti – jos kūrybos gerbėjai dėl to apmaudavo, sporto pasiekimais (V. Žilinskaitė buvo Lietuvos moterų tinklinio rinktinės narė) rašytoja taip pat nesigyrė, o tai, kad žaidžia šachmatais (šiam pomėgiui nė dienos negali atsispirti), net linkusi slėpti – juk tai vos ne priklausomybė, suryjanti didžiąją dalį kūrybai skirto laiko.
daiva-molyte-lukauskiene-eilerasciaiTik gulėjau ant ąžuolinio stalo kojas ištiesus, / Ir lakštingalos pliekė pro žalumą į mano akis. // Ir čiurleno vanduo, tarytum iš atvirlaiškio. / Šitas sandoris, vėluojantį pavasarį. // Kai patvinsta ir atslūgsta vandenys vandenynai... / Svajonėse surandu tave tikrą ir nesugalvotą, // Drugeliu lakiojantį tarp ryškiai raudonų / Mamos tulpių. Skink daugiau, pasimerksi... // Girdžiu jos balsą pro švilpiančius vėjus. / Tiek visokiausių galimybių, tiek žiedų... // Tik gulėjau krante kojas ištiesus, įmerkus / Į jūros vandenį sūrų. Bangos laižė, bučiavo pėdas...
lidija-pavlovi-grgi-trys-apsakymaiAštuntos klasės baigimo proga turėjome vykti iškylon į Kroatiją, pirma lankytina vieta – Plitvicų ežerai. Pamenu, kaip, likus keliems mėnesiams iki išvykos, auklėtojas Stipė erzino mus pasakojimais apie kraštų, kuriuos aplankysime, grožį ir dėstė smulkius nurodymus dėl kelionės, kurios taip nekantriai laukėme. Kaip tik tada, kai pradėjome regzti ekskursijos – svajotos, toli nuo tėvų globos – planus, ji buvo pakeista: maršrutą netikėtai nukreipė į Juodkalniją! Auklėtojas pasakė, kad tai dėl susiklosčiusios padėties Kroatijoje.
turinys-nr-12ANTANAS ŠIMKUS. Tie patys debesys / LEONARDAS GUTAUSKAS. Iš istorijos popierių. Eilėraščiai / GEORGIJ JEFREMOV. Priešaušris. Miesto iškilimas. Pjesė. Vertė Viktorija Jasiulytė / ALMIS GRYBAUSKAS. Dievų gyvenimas ir mirtis. Eilėraščiai / VYTAUTAS VARANIUS. Akis. Veronika. Šviesa. Apsakymai / DAIVA MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilėraščiai / JACQUES PREVERT. Pasakos išdykusiems vaikams. Vertė Monika Nemanytė / LIDIJA PAVLOVIĆ-GRGIĆ. Trys apsakymai. Vertė Laima Masytė
antanas-simkus-tie-patys-debesys-Ant rankų pirštų galiu suskaičiuoti, kiek tų žmonių dabar. Per ketvirtį amžiaus tas ratas tik mažėjo, traukėsi lyg iki kokio neįmanomai mažo, bet tvirto žiedo, užmauto ant likimo laumės rankos bevardžio piršto. Vis dar junti praeidamas, atsivertęs kokią popieriaus skiautę, visi čia dirbę, buvę vis dar yra šalia, čia pat, su tavimi. Matę ir šilto, ir šalto. Tarsi tos nebekūrenamos krosnys. Ugnies nėra, bet jei nebūtų kambarių kertėse tų ornamentuotų saugotojų, kažko trūktų. Neišbūtum žiemos.
valdas-papievis-mes-pasukome-laikrodzius-ir-atejo-pavasaris-apsakymasKeista, kaip gali užvaldyti pasakymas, žodžiai, sumanius pašmaikštauti išsprūdę: Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris . Metų metus aš bėgau nuo jo, šito pasakymo, įkvėpto akimirksnio nuotaikos, bet jis mane pasivydavo – užklupdavo kavinėje glaudžiant vyno taurę prie lūpų, vidurnaktį žvelgiant pro langą ir rūkant, perone išgirstant, kaip užsitrenkia metro traukinio durys. Vėl suskambėdavo ausyse po savaičių, mėnesių, metų – išnirdavo, lyg prieš akis išnirtų žmogus, nuo kurio bėgi ir nuo kurio jau tariesi pasprukęs.
vainius-bakas-eilerasciaiMano senelis už 45 kapeikas / nusipirko vyšnių sodą / telpantį į vidinę / palto kišenę // miręs paliko jį man // kad turėčiau kur pabėgt nuo savęs // aš irgi nešiojuos vidinėje / palto kišenėje // kad neiššaltų peržiem.
leonardas-gutauskas-zymiausios-pasaulio-kapinesPaklaustas, ar nenorėtų bent sapne nuvykti į Paryžių, grasos namų Naujojoje Vilnioje senbuvis, Spinozos garbintojas filosofas J. M. P. pasakė: „O ko aš ten nemačiau? Ką būsiu pametęs, kad visko negalėčiau išvysti grotuotame palatos lange ar atrasti po prie grindų prirakinta geležine lova? Nebent mano sapnuojančios akys norėtų pažvelgti į Santarvės aikštę, kur buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI ir jo sutuoktinė Marija Antuanetė, tačiau tai įvyko prieš daugybę metų, tad rūgštūs paryžietiški lietūs seniausiai nuo grindinio nuplovė sukrešėjusį mėlyną kraują.“ O mes, jį aplankiusieji, stebėjomės tokia šviesia vienišiaus atmintimi. Paklaustas, gal jis prisimenąs ir revoliucijos tribunolo prokurorų vardus, nedvejodamas taisyklinga paryžiečių tarme vinimi ant palatos sienos tinko įrėžė: ANTOINE QUENTIN, FOUQUIER TINVILLE. Mus, buvusius jo mokinius, didžiai nustebino, kaip ligoninės vyr. psichoneurologas nepastebi gilios šio vienišiaus išminties ir neišleidžia jo į laisvę?
2015-m-metu-8-9-nr-turinysLEONARDAS GUTAUSKAS. Žymiausios pasaulio kapinės Vainius Bakas. Eilėraščiai Valdas Papievis. Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris. Apsakymas Gražina Cieškaitė. Teofanijos. Eilėraščiai Ričardas Šileika. Tvirtinu, kad mano leidimas dar galioja. Teležinelės Romas Sadauskas. Eilėraščiai nuo ežerų Narius Kairys. Nepalo istorijos SYLVIA PLATH. Eilėraščiai. Vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė Guy de Maupassant. Palikimas (Pabaiga). Vertė Vilius Litvinavičius ...
saramago-praregejimas2016 m. sausio 28 d. susitinkame taurei vyno ir José Saramago knygos „Praregėjimas“ aptarimui kartu su literatūrologe, vertėja Elžbieta Banyte ir atstovaujamosios demokratijos kritiku Dariumi Pocevičiumi.
gotikos-vakaras-lautreamontSausio 21 dieną, 18:30, VDA gotikinėje salėje vyks gotikos vakaras su „Maldororo giesmių“ skaitymais. Grafo Lautréamont’o kūrinį skaitys poetas ir vertėjas Dainius Gintalas, gros violončelistas Liutauras Žilaitis. Grafo Lautréamont’o sukurtos „Maldororo giesmės“ (1869) – tai negailestinga žmonijos kritika, virstanti tamsia, daugiasluoksne ode pykčiui ir blogiui. Ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus į dienos šviesą prikėlė siurrealistai, pagaliau prabilo lietuviškai.

Tekstai

algimantas-mackus-augintiniu-zeme-1984Ši knyga yra skirta Algimanto Mackaus 20 metų mirties sukaktuvėms pažymėti. Knyga susideda iš anksčiau išleistų poezijos rinkinių: JO YRA ŽEMĖ, NEORNAMENTUOTOS KALBOS GENERACIJA IR AUGINTINIAI, CHAPEL B. (Leidėjai)
algimantas-mackus-chapel-b-1965Algimantui Škėmos mirtis buvo pirmasai toks kartus ir kietas išgyvenimas, kad po jo laidotuvių, grįžęs Chicagon, jis pradėjo rašyti savo paskutiniąją knygą „Chapel B“. Tai buvo Algimanto liudijimas ištikimybės, liudijimas kūrybinės ir žmogiškos ištikimybės, liudijimas čia ir anapus. Liudijimas jauno žmogaus, kurio karta buvo Nužemintieji.
algimantas-mackusneornamentuotos-kalbos-generacija-ir-augintiniai-1962Algimanto Mackaus „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (Čikaga, Santara, 1962) galėtų turėti ir kitą poraštę: Anti–Žmogus. Labai dažnai iš tiesų jinai atrodo kaip atsakymas Lenino laureatui, kaip Eduardo Mieželaičio ,,Žmogaus“ neigimas. Kaip vienas rėkte rėkauja Žmogų, kitas ramiai ir sopulingai kalbasi su Angelu – suidealinto žmogaus projekcija.
algimantas-mackus-jo-yra-zeme-1959Antrasis Algimanto Mackaus eilėraščių rinkinys „Jo yra žemė“ (1959) pasižymi lyrinėmis, eleginėmis nuotaikomis. Jo posmuose jaučiamas išgyvenimas, jautrumas, bodėjimasis, melancholija ir ilgesys. Padvelkia ir susimąstymas, kurio pagrindinė šaknis yra mūsų gyvenimo praeinamumas ir išnykimas, ėjimas į nežinią.
jonas-jackevicius-vilnonis-bliovikasJonas Jackevičius – unikali asmenybė lietuvių litera­tūros pasaulyje net tuo, kad savo pirmąją poezijos knygą („Demono pašventinimas“, 1997) išleido būdamas tikrai so­lidaus amžiaus – šešiasdešimties metų. Maištingų ir, vadinkim, kitoniškų J. Jackevičiaus eilėraščių sovietiniai literatūros ide­ologai paprasčiausiai kratėsi ir nenorėjo spausdinti.
jonas-jackevicius-geltonas-vabzdysTai universalaus talento menininkas. Mano galva, iš jo galėjo išeiti bet kurios srities kūrėjas. Jau tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kažin kaip sušvito jo daugiabriaunis talentas. Viena po kitos pasipylė knygos ir publikacijos. Artimiems Jono bičiuliams tai gal ir nebuvo staigmena.
algimantas-pagegis-elegijos-1950A.Mackaus poetinis debiutas – eilėraščių rinkinys „Elegijos“ (1950), pasirašytas Algimanto Pagėgio slapyvardžiu. Jame poetas panašus į daugelį antraeilių nostalginių lietuvių išeivijos poetų, raudojusių paliktos tėviškės, dainavusių sugrįžimo viltį.
jonas-jackevicius-eilraiai-i-knygos-zenklai-vertikaliu-seseliuoseTrečiosios Jono Jackevičiaus poezijos knygos eilėraščiuose atsispin­di amžių sandūros nerimas, autoriaus pasaulėjauta išreiškiama kont­rastingais štrichais, pabrėžiant būsenos dramatizmą, absurdą. Savo poeziją autorius eksponuoja „aukštųjų bokštų“ šešėlyje, pateikdamas choreografinio spektaklio libretą, skirtą M. K. Čiurlionio atminimui.
jonas-jackevicius-vabalas-smegeninejeNiekaip negaliu suvokti, kodėl rašantį žmogų užklumpa tokia bėda – užvaldo įžūlus noras savaip perkurti pasaulį. Gal tai panašu į potraukį užsiimti balta ar juoda magija? Staiga atrodo – pats gyvenimas prieš akis pažeria tau tokį absurdų fejerverką, kad belieka netekti žado! Galima pamanyti, kad tikrovę iš naujo kažkas perkuria čia pat – mūsų akyse.
jonas-jackevicius-septyni-kartai-dviem-galvomsAntrojoje poezijos knygoje Jonas Jackevičius tekstus papildo savo tapybos darbais ir piešiniais. Autoriaus kūryboje atsispindi šiuolaikinio žmogaus blaškymasis, kartais ironiškai, kartais su sielvartu žvelgiant į pasaulį, kuris amžių sandūroje paneigia amžinąsias vertybes. Poezijos stiliuje randame ir modernizmo ir tradicijos elementų.
jonas-jackevicius-demono-pasventinimasJ. Jackevičiaus eilės – tikra rizika, be kurios, anot S. Kierkegardo, nebeliktų ir tikėjimo. Rizikingose poeto metaforose virpa simboliai: sudžiovinta margaspalvė plaštakė, raguoti draugai, išsigimę girtuokliai ir mokslo šviesuoliai, beorės burnos, akyse šlama paukščiai, blyksi cikadų sparnelių šviesa, skėriai suskrudę keptuvėj.
zygimantas-kudirka-mesijus-xxi-a-kudirkaŽygimantas Kudirka-Mesijus (g. 1987) – muzikos atlikėjas, poetas, publicistas, vienas iš atliekamosios – slemo – poezijos pradininkų Lietuvoje. Pirmąjį Ž. Kudirkos poezijos rinkinį „XXI a. Kudirka“ sudaro interaktyvūs eilėraščiai, literatūriniai remiksai, interneto poezija, neįprastų grafinių formų ir turinio tekstai.
algirdas-landsbergis-meiles-mokyklaLEVAS BANGŽUVĖNAS, buvęs pardavėjas „kolonijalinių prekių“ krautuvėje Garliavoje ir stambus spekuliantas pokarinėje Vokietijoje, įsteigia New Yorke Meilės Mokyk­lą. Netikėtas Mokyklos populiarumas pažadina jame politi­nes ambicijas. Ši scena vaizduoja jo susitikimą su amerikie­čių visuomenės atstovais.
jonas-jackevicius-ugnies-seseliaiKetvirtosios Jono Jackevičiaus poezijos knygos eilėraščiuose ryškėja naujo šimtmečio civilizacijos grėsmių nuojauta, pasigirsta lemties motyvai, šešėliuoja mistinė kosminė ugnis. Autoriaus pasaulėjautą paryškina absurdo ir siurrealistiniai elementai.
algirdas-landsbergis-barzda-1966BARZDOTAS VADAS. Kieno kalba seniausia? KIEKVIENIS. Mūsų! BARZDOTAS VADAS. Vyras! Kas Europoj turėjo ilgiau­sias barzdas? KIEKVIENIS. Mūsų protėviai! BARZDOTAS VADAS. Taip, nuo jūrų iki jūrų. Sek jų pėdom. KIEKVIENIS. Atgal? BARZDOTAS VADAS. Ne, pirmyn! Tik pirmyn! KIEKVIENIS. Pirmyn? Į žilą senovę?
saulius-saltenis-jasonas-1978O, Ukmergė!.. Ten ne vaistais, o peršviečiamais gaidžiukais gydo... Štai pažiūrėkit, šitas Pruncė, vaikystės geriausias draugas, ar ne? Ką jis supranta apie gaidžiukus... Tik pasižiūrėkit į jį... Palieka žmogų vieną miške su ištinusia kaip trinka koja ir pabėga pasivogęs paskutinius manus ir paskui klausia, ko man reikia. Kodėl aš su peiliais už diržo? Manų man reikia, manų, kuriuos tu surijai tikriausiai net nevirtus.
kazys-saja-pranasas-jonaViešpatie! Tu matai mano apte­musį protą, mano abejones ir sielvartą – viską matai. Tu žinai, kaip aš troškau skelbti tavo šventą valią! Bet žmo­nės, kurie ieškojo per mane tavo užtarimo, nesulaukė jo ir nusivylė. Jie ėmė tyčiotis ir niekinti mane. Ką aš turė­jau daryti? Kaip aš galiu skelbti tavo žodį, jeigu mano dvasia išbadėjusi klaidžioja ir neranda tavęs?
juozas-grusas-cirkas-1976Juokas – šviesos ginklas. Jis pats yra šviesa. Bežodis kaip šviesa. Ir iškalbingas kaip saulės tekėjimas. Ateina juokas į palėpes, į rūsius, nušviečia ir sušildo. Ateina į ligonines – nutyla vaitojimai. O žydinčios lankos ir pievos, ir laukai, – klausykit, ten vaikšto ir juokiasi mylimos moterys. Palaiminkit juoką! Žmonės, palaiminkit juoką!
juozas-grusas-pijus-nebuvo-protingasGirtaukite. Kelkite orgijas. Įsigykite mašiną, ke­letą meilužių. Išbandytas metodas. Mūsų atmainingoje epochoje kiekvienas yra kada nors ką nors pavogęs, iš­davęs, pražudęs, nužudęs. Pasiusti reikėtų. Vėžiu susirg­ti. O čia dirbdamas, turėsite pinigo. Nedaug, šiek tiek.
algirdas-landsbergis-paskutinis-piknikasKlebonijos rūsyje, Naujosios Anglijos miestelio pakraštyje, trys pagyvenę vyrai – BALTRAMIEJUS, VINCAS ir MATAS – veltui stengiasi nu­skandinti pagiežą degtinėje. Jie ima planuoti kerš­tą prieš jų liūdesio kaltininką, naują KUNIGĄ, kuris, tradicinio metinio pikniko išvakarėse, pa­reiškė panaikinsiąs piknikus kaip viduramžiškus ir vulgarius.

Tekstai apie tekstus

egzodo-poezijos-suoliai-algimantas-mackusSu Algimantu Mackum lietuvių poezijoj pasigirsta nauja gaida, ne tiek naujos temos ar kalbiniai eksperi­mentai, kurių gausiai randame ir Nagio „Mėlyno snie­go“ mozaikose, ir Prano Girdžiaus siurrealistiniuose ban­dymuose, ir paskutiniu metu Rimo Vėžio neapspręstose formose, kiek revoliucinis nusiteikimas, tapęs poeto cen­triniu estetiniu principu.
algimantas-mackus-iamzino-vienatveAlgimantas Mackus priklauso šiai tradicijai todėl, kad jis ją griauna, ir griaudamas savaip tęsia. Jo talento ašmenys yra nukreipti prieš mūsų poetikoj įsitvirtinusias žodžių užtvaras, supančias ir slepiančias Mackaus pergyvenamą šio amžiaus tikrovę. Žodžiai, kurie tikrovės, jo sąmonėj esančios, nebeišreiškia, jam stovi prieš akis tartum beveidės kaukės – skydai.
algimantas-mackus-abejone-man-yra-pagrindine-kurybine-salygaAš turtu teisę vienodai tikėti į laisvę visoms religijoms ir į laisvę nuo visų ir bet kurios religijos. Aš turiu teisę tikėti į Dievą ir turiu teisę į Jį netikėti. Aš turiu teisę mylėti žmogų, bet taip pat turiu teisę kūryboje ir jo neapkęsti. Aš turiu teisę savo asmeniu kuriai nors ideologijai angažuotis, bet aš taip pat turiu teisę savo kūryba nuo tos ideologijos disangažuotis. Aš turiu teisę tikėti ir abejoti. Abejonė man yra pagrindinė, laisvės principe išnokusi, kūrybinė są­lyga.
kryzkeline-dramaMeilė, džiazas ir velnias aprašo trijų jaunų nihilistų pa­saulėlį Lietuvoje. Jie bodisi mokykla, atmeta politiką ir – kaip kadais Andre Gide’o jaunuoliai – smaguriauja nusikaltimais. Juos jungia meilė džiazui ir keistai merginai Beatričei, kurią pabaigoje jie įstumia mirtin. „Visas pasaulis nebežino, ką da­ryti su jaunimu“, – pareiškia vienas veikėjų, susumuodamas dramos sociologinę temą.
absurdo-teatras-lietuviskoj-scenojDidžiausia K. Ostrausko, kaip ir daugelio kitų kūriančių Absurdo teatro rėmuose, problema yra, kad jis užangažuoja žiūrovo protą, nuošalyje palikdamas jo jausmus. Retai pasitai­ko, kad Absurdo teatro veikalai užgriebtų ir žiūrovo emocijas. S. Beckett (Waiting for Godot) tai yra padaręs, sužadindamas publikos simpatijas savo valkatoms. J. Genet (The Blacks) to pasiekė, tiesiogiai ir grubiai užgaudamas auditorijos rasinius prietarus.
pypkes-pastatymas-santaros-suvaziavime-1961„Pypkės“ siužetas – mirusio sugrįžimas į šiapus išgyventi vieno nuotykio arba savo mirties istorijos, absoliučiai fantastinė situacija, traktuojama labai paprastai ir taip kasdieniškai, kad virsta savotiška groteska su humoro prieskoniu. Taigi „Pypkė“ nėra realistinis veikalas: jinai lanksti interpretacijai ir formi­niam pastatymo sprendimui. Ir kaip tik todėl Ostrausko „Pyp­kė“ daugybe pastatymo formos galimybių yra tikrai viliojąs gabalas išradingam ir ieškančiam režisoriui.
algirdas-landsbergis-pasivaiksciojimas-menesienojeHaliucinacijos, karštligiškas blaškymasis sunkiai duodasi įspraudžiami į dramos struktūrą. Anoniminis autorius (Juozas Glinskis – tekstai.lt) nusprendė apvilkti savo vaidinimą ritualo rūbu. Tai kaltės (ypač neišpirktos ir dabar paslėptos Stalino laikų kaltės), bei mėginimų ją „išspjauti“, at­pirkti ritualas. Antifoninis dialogas, inkantacijos, stili­zuotas kankinimas (žodinis ir fizinis) kai kam gali atrodyti statiški.
norejes-gimti-dvidesimcia-metu-veliauVienas iš šios sistemos griovėjų – K. Saja, davęs skaitytojui ir teatro žiūrovui nepakartojamų meninės kūrybos pavyzdžių. Tai „Oratorius“, „Maniakas“, „Pranašas Jona“, „Ma­mutų medžioklė“, „Poliglotas“, „Abstinentas“, „Šventežeris“, „Devynbėdžiai“, „Ubagų sala“ ir kiti. Beveik trisdešimt scenos veikalų.
trys-algirdo-landsbergio-dramosAlgirdo Landsbergio trys veikalai – farsas „Barzda“, melotragikomedija „Paskutinis piknikas“ ir vienaveiksmė drama „Sudiev, mano karaliau“ – išleisti vienoje knygoje Trys dramos. Šie trys veikalai skirtingi forma, aplinkuma, veikėjais ir fabula. Tačiau, juos skaitant kartu, pasirodo bendros temos, problemos ir įžvalga.
juozas-grusas-apie-pjese-meile-dziazas-ir-velniasKritika man sako, kad aš niekada nebuvau toks piktas, kaip rašydamas „Pražūtingą apsvaigimą“. Taip, pykti galima. Bet negalima neapkęsti. Iš neapykantos nebuvo sukurtas nė vienas tikras meno kūrinys. Šio veikalo herojus aš mylėjau – ten sudėjau daug žmogiško skausmo, kuris leido dar labiau pasmerkti jų žiaurumą. Beatričė man buvo lyg saulė.
sajos-mazosios-pjesesKai kurie „Triptiką“ priskiria „absurdiniam“ teatrui. „Ab­surdiškumas“ parankus terminas – kas tik šiandien po juo netelpa – ir dėl to pavojingas. Kiek ar kaip Saja absurdiš­kas? Jis be abejo yra skaitęs Ionesco ir Beckettą. Jo požiū­ris į eilinį pilietį gana pesimistiškas. Tie eiliniai piliečiai ar „mažieji žmonės“ (laikinai idealizuoti Rytų Europos literatū­roje kaip kontrastas privalomiems socrealizmo viršžmogiams) yra bailiai, bestuburiai, tuščiažodžiai.
kazio-sajos-dramaturgija-is-istorijos-perspektyvosPosovietiniame Sajos dramaturgijos interpre­tavime daugiausia dėmesio buvo skirta aktyviam estetiniam pasipriešinimui socialistinio realizmo kanonui, savotiškam tokio pasipriešinimo mitologizavimui ir idealizavimui. Pra­ėjus pirmajam Nepriklausomybės dešimtmečiui, kurio metu intensyviausiai buvo bandoma išsakyti užgniaužtus ar nutylė­tus sovietmečio kultūros faktus, Sajos dramaturgija atidesnio vertinimo nesulaukė.
paraboles-schemos-kazio-sajos-dramoje-mamutu-medziokleMamutų medžioklės finale aiškiausiai realizuojama didaktinė žanro nukreiptis. Visuomeninio konteksto užuominos apibendrinamos stilizuojant biblinę pragaro kaip nuolatinės nelaisvės ir grėsmės sceną. Pjesės personažai pavargst aieškodami Šventės, „pagreitintais tempais“ paskui vedlį bando pereiti statybvietę ir įklimpsta į dervą, kuri – ir purvo žmogausviduje, ir pragariškos peklos sim­bolis, „tarybinio progreso“ – trypčiojimo vienoje vietoje ir paskutiniojo teismo metafora.
sauliaus-saltenio-riesutu-duona-duokiskis-lituanicaSauliaus Šaltenio Riešutų duona (1972) pasiūlo ne tik apysakai, bet ir visai prozai poetiško, kandaus ir emociškai įelektrinto pasakojimo staigmeną. Subtili „riešutų duonos“ metafora įkūnija pamatinę (duona–gyvybė), neregėtą („neragautą“), į ambroziją panašią substanciją – nepaprasto skonio valgį, dievišką maistą, teikiantį ne tik gyvenimo pilnatvės pojūtį, bet ir nemirtingumo viltį.
algirdas-landsbergis-tarpineje-stotelejeAlgirdas Landsbergis buvo vienas šviesiausių, pagal kultūrinius interesus man artimesnių žmonių, kuriuos sutikau, atsidūrusi išeivijoje. Plačių pažiūrų intelektualas, tipiškas universitetinis inteligentas – profesorius, kiek primenantis amžiną studentą, buvusį krepšininką, artistiškos prigimties paskaitininkas, rašytojas, dramaturgas, švelnia ironija blyksintis pašnekovas.
juozo-gruso-rustybes-ir-grozio-dialektikaBet taip dalykai išrodo lempos šviesoj. Juozo Grušo Rūs­tybės šviesa (Vilnius, 1969) apšviečia mums visiškai kitokį pasaulį, kuriame „realizmas“ ir „fantazija“ nustoja savo klasi­fikuojančios, kūrybos pobūdį nustatančios prasmės. Skirtumas tas. kad Grušo žodis „rūstybė“ keičia tikrovės esmę, perkelda­mas ją iš daiktiškos kategorijos į moralinę. Tikrove tada tam­pa visa tai, kas turi moralinę vertę, o melu, arba fantazija, tai, kas jos neturi.
postmodernistiniai-raiskos-principai-algirdo-landsbergio-dramoseDalis Algirdo Landsbergio kūrinių (tai pasakytina apie vėlyvąjį kūrybos etapą) rodo autoriaus polinkį į kuo išradingesnius formos, turinio raiškos eksperimentus. Linkstama į absurdo (neoavangardistinės) dramos stilistiką (tiesa, Landsbergio kūry­boje jos apraiškų atsiranda kur kas vėliau nei Prancūzijoje gimsta (1950 metais) ir išblėsta grynosios absurdo dramos (E.Ionesco, S.Beckettas, J.Jenet ir kt.) koncepcija.
esu-turbut-homo-ludensEsu turbūt homo ludens (Huizinga). Tačiau „žaidžiu“, tikiuosi, ne tuščiai, ne „durnių volioju“, bet prasmingai – bent stengiuosi. Manau, „žaidžiama“ kiekvienoje kūryboje – ne tik literatūroje, bet ir muzikoje, dailėje. Tik literatūroje toji „žaismė“ pašalietį gal labiau sutrikdo, net „nervina“, nes čia pagrindinė priemonė yra ne neutralus garsas, spalva, bet žodis, kuris savaime „reiškia“, neša „prasmės“ naštą. Tad iš literatūros lyg ir tikimasi „daugiau“, „giliau“, „rimčiau“ ir t. t.
realistinis-cicinskas-man-nerupiPirmasis mano darbas buvo „Pypkė“, vienaveiksmė drama, neva tokia eksperimentali. Paprastai daug kas, net ir tie, kurie žino mano dramas, galvoja, kad pirmoji mano drama yra „Kanarėlė“. „Pypkė“ yra gerokai anksčiau parašyta. Gan keista ta prasme, kad „Pypkė“ neva daug modernesnė, drąsesnė drama, o „Kanarėlė“ – ramesnė, simboliška, kamerinio pobūdžio drama. Tad daug kas ir galvoja: ramiai pradėjau, o paskui ėmiau modernėti, eksperimentuoti.
kosto-ostrausko-avangardizmasK. Ostrauskas įvykdė perversmą, atmesdamas tradicinę tikro­viškumo logiką, personažų konfrontacija grindžiamą veiksmą, psichologines ir moralines kolizijas, herojų individualizaciją ir kitus realistinės bei romantinės dramos elementus, vietoj jų iškel­damas paradoksalią situaciją, paraboliškai sumodeliuotą siužetą, stereotipines veikėjų figūras, žaidybinę ekspresiją, analitinę įtam­pą, mįslingą sarkazmą bei ironiją.

Versti tekstai

boris-strugackij-apie-romana-sunku-buti-dievuTenka pripažinti: romanas pavyko. Vieni skaitytojai rasdavo jame muškietininkų nuotykių, kiti – kietą fantastiką. Paaugliams patiko aštrus siužetas, inteligentams – disidentiškos idėjos ir antitotalitariniai išpuoliai. Gerą dešimtmetį visose sociologinėse apklausose šis romanas dalijosi pirma, antra vieta su „Pirmadieniu“. Šiandien (1997 m. spalį) Rusijoje jis yra išleistas bendru dviejų milijonų šešių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu, neįskaičiuojant sovietinių leidimų užsienio ir SSRS tautų kalbomis. inteligentams – disidentiškos idėjos ir antitotalitariniai išpuoliai.
arkadij-boris-strugackij-piknikas-salikeleje-2016Filosofinę alegoriją „Piknikas šalikelėje“ Arkadijus ir Borisas Strugackiai parašė 1971-aisiais, po metų ji buvo išspausdinta Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) žurnale „Aurora“. Tačiau kai autoriai panoro romaną išleisti atskira knyga, prasidėjo 8 metus trukusi redagavimo ir kupiūravimo epopėja.
jose-saramago-praregejimas„Romanas būtinai sukels skandalą, jei tik mūsų visuomenė nėra pernelyg kietai įmigusi“, – buvo įsitikinęs autorius 2004-aisiais, prieš pasirodant romanui. Tačiau didelių skandalų nekilo nė vienoje šalyje, kur ši knyga buvo išleista. Matyt, Vakarų visuomenė iš tikrųjų giliai miega.
michael-katz-krefeld-paklydes-istraukaJulstos sąvartyne buldozerininkas netikėtai aptinka jauną moterį, nuogą, iki kelių įkastą į metalo laužą. Griaučiai tvirtai aptempti oda, o kūnas – kalkių baltumo. Lyg marmurinis angelas, panašus į dar keturis, ten matytus anksčiau. Kas gi tai? Danijos rašytojo Michaelo Katzo Krefeldo romanas „Paklydęs“ („Afspored“) pasakoja Kopenhagos raudonųjų žibintų kvartale dingusios lietuvės istoriją. Pirmoji trilogijos apie detektyvą Rauną knyga, pasirodžiusi 2013 m. spalį Danijoje, iškart tapo bestseleriu. Pirmą dieną buvo parduota 12 000 jos egzempliorių.
stanislaw-lem-soliaris-2014S. Lemas kartą yra pasakęs: „Parašęs „Soliarį“ galiu ir mirti.“ Šiuo šedevru žavisi jau ne viena skaitytojų karta visame pasaulyje, o jo autorius laikomas skaitomiausiu ne anglakalbės mokslinės fantastikos rašytoju. Pagal šią knygą režisierius Andrejus Tarkovskis 1972 m. pastatė legendinį filmą. Pagrindinį Kriso Kelvino vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis. 2002 m. kūrinį ekranizavo Stevenas Soderberghas. Romanas išverstas į 41 pasaulio kalbą, o lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1978-aisiais.
salman-rushdie-dzozefas-antonas1989-ųjų vasario 14-oji, Šv. Valentino diena, BBC žurnalistė telefonu paskambinusi Salmanui Rushdie pasakė, kad Irano dvasinis lyderis ajatola Khomeini paskelbė jam „mirties nuosprendį“. Tada garsus rašytojas pirmąkart išgirdo žodį „fatva“. Kuo jis nusikalto? Parašė romaną Šėtoniškos eilės... Taip prasideda pasakojimas, kaip skandalingojo romano autorių religiniai fanatikai priverčia pasitraukti į pogrindį, ir jam, akylai saugomam ginkluotų policininkų, tenka nuolat kraustytis iš vienų namų į kitus.
marguerite-yourcenar-kaip-tekantis-vanduoMarguerite Yourcenar (1903–1987) – žymi prancūzų ir belgų rašytoja klasikė, intelektualė, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare (1980), daugelio romanų, esė, eilėraščių rinkinių autorė, vertėja, kritikė, įvairių literatūros premijų laureatė. Skaitytojai Yourcenar kūrybą jau spėjo pamėgti. Knygą Kaip tekantis vanduo sudaro trys apsakymai, sukurti 1925 m., peržiūrėti 1935 m., o atskira knyga išleisti tik 1981-­aisiais.
preks-i-kosmoso-2014-orbitaViskas, prie ko prisiliečia „Orbita“, virsta poezija. Šiandien netradicinės poezijos mylėtojams Lietuvoje jie atgabeno eilėraščių rinkinį „Prekės iš kosmoso“. Tai gaivus oro gurkšnis Lietuvoje, kurioje vis dar gajus senasis poezijos klausymosi kodas, po truputį linguojant į rimų ir ritmų taktą.
kerry-shawn-keys-stebuklarasciai-pienasSeniai neskaičiau knygos, kurios žanrą, temą, o ir santykį su kitomis knygomis būtų šitaip sunku apibrėžti. Tai išnykusių ribų, miglotos tapatybės, sunkiai klejojanti knyga: čia susilieja poezija, proza ir drama, nebėra skirties tarp dvasingo ir vulgaraus, tarp išradingo ir tiesiog netalentingo, tarp išprotėjusio ir iškrypėliško.
kerry-shawn-keys-pokalbiai-su-tertium-quidKery Shawn Keysas (Kery Šaun Kysas), gimęs 1946 metais, užaugo Susquehannos slėnyje, vidurio Pensilvanijoje. Čia, anot jo paties, jis išmoko žvejoti, medžioti ir šokti, ir šie menai vėliau savotiškai persmelkė visą jo gyvenimą ir kūrybą. 1996 m. jis atvyko į Lietuvą. Netrukus čia apsigyveno, ėmė dėstyti kūrybinio rašymo ir vertimo meną, versti lietuvių poeziją į anglų kalbą, leisti ją ir platinti pasaulyje.
kerry-shawn-keys-menulio-smukle„Laisva ir klajojanti poetinė siela, vienodai prisirišanti ir prie Brazilijos driežo ar skruzdėlės, Lisabonos picos ir raudonųjų pipirų (kaipgi be raudonvynio!), ir migdolo lapų, šešėliuojančių viršum miegančios čigonaitės kokiam Bangladeše“, – taip apie Amerikos poetą Kery Shawn Keysą rašė Sigitas Geda. Dabar gi, rodos, galime ištarti – lygiai taip pat ši klajojanti poetinė siela prisirišo ir prie Vilniaus senamiesčio, jo varnų pulkų bei amžinai prakiurusio dangaus, atrajojančio rūgščius lietus.
john-fante-sulauk-pavasario-bandiniPagrindinės romano „Sulauk pavasario, Bandini“ temos – skurdas, šeimos konfliktai, meilė, gyvenimas bręstančio paauglio akimis ir imigranto identiteto paieškos. Atviraširdžio, naivus knygos herojaus Arturo Bandinio istoriją J. Fante atskleidžia su ypatinga šiluma, stebinančiu psichologiniu įžvalgumu ir taiklia, subtilia ironija. Kūrinyje vyraujantys nekalto, tačiau šalto sniego bei ledinės vienatvės įvaizdžiai į pabaigą kiek aptirpsta sukeldami artėjančio pavasario ir vilties iliuziją.
rosa-liksom-kupe-nr-6Suomijos rašytojos Rosos Liksom romanas „Kupė Nr. 6“, 2011 m. pelnęs „Finlandia“ literatūros premiją, – tai psichogeografinė savęs atradimo kelionė, besidriekianti ne tik per šiukšlinus Sibiro miestus, bet ir per užterštas žmonių sielas bei sulaužytus likimus. Groteskiškai derindama aukštąjį poetinį stilių su necenzūrine šnekamąja kalba, autorė sukūrė A. Čechovo „Palatos Nr. 6“ vertą literatūrinį himną labiausiai apleistai pasaulio vietai – žmogaus sielai.
jose-saramago-istrauka-is-romano-kainas Paskutiniame savo romane „Kainas“, kaip ir eretiškoje „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“, portugalų rašytojas José Saramago vėl drąsiai perkuria Biblijos siužetus bei veikėjų charakterius. Priartėjusi prie erezijos ribos, ši šokiruojanti knyga deramai užbaigia nepaprastą Nobelio premijos laureato kūrybinę bografiją.
jeanette-winterson-kam-buti-laimingai-jei-gali-buti-normaliKai šešiolikmetė Jeanette Winterson įsimylėjo kitą merginą ir paliko namus, motina jos paklausė: „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“ Ši frazė tapo jos autobiografinės knygos pavadinimu. Ši knyga – tai autorės bandymas susitaikyti su savo praeitimi, kuri ilgą laiką nesiliovė persekiojusi, nepaisant visų bandymų ją „perrašyti“, ir privertė leistis ieškoti savo tikrosios motinos. Pačios autorės žodžiais, tai knyga apie meilę, galimybę mylėti ir tapti laimingais žmonėmis.
josef-winkler-itrauka-i-novels-natura-mortaRomietiška novele pavadintas Austrijos rašytojo Josefo Winklerio kūrinys „Natura morta“, 2001 m. apdovanotas Alfredo Döblino premija, – tai konceptualus, intelektualus, sunkiasvoris, elegantiškas, rafinuotas ir ciniškas tekstas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir atidos.
jose-saramago-istrauka-is-romano-kai-mirtis-nusisalina Kitą dieną niekas nemirė. Šis faktas, prieštaraujantis gyvenimo dėsniams, sukėlė protuose didžiulę sumaištį, tokiomis aplinkybėmis visiškai pateisinamą, mums pakanka prisiminti, kad keturiasdešimtyje visuotinės istorijos tomų neužfiksuota nė vieno panašaus atvejo.
jeanette-winterson-istrauka-is-romano-apelsinai-ne-vieninteliai-vaisiaiDebiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.
manuel-rivas-istrauka-is-romano-dailides-piestukas„Mus supantis pasaulis daug kam atrodo baisus ir nežmoniškas, tačiau mes galime jį pakeisti ir ištaisyti“, – valiūkiškai mirktelėjo akį žymusis Galisijos magiškojo realizmo dainius Manuelis Rivas ir ėmėsi rašyti knygą, kurioje meilė stebuklingai nugali ne tik karą, bet ir pačią mirtį. Šiandien „Dailidės pieštukas“ laikomas viena gražiausių mistiškos meilės istorijų visoje XX a. literatūroje.
jeanette-winterson-apelsinai-ne-vieninteliai-vaisiai-ivadas-1991Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai buvo parašyti 1983-ųjų žiemą ir 1984-ųjų pavasarį. Man buvo dvidešimt ketveri. Tuo metu dalinausi du kambarius ir sėdimąją vonią su aktore Vike Likoriš.


Žurnalas "Metai"

2016 m. Nr. 05-06 (gegužė-birželis)
lina-simutyte-miesto-svente-apsakymasLina Simutytė gimė 1990 m. Vilniuje, gyveno Druskininkuose, vėliau Mažeikiuose, kur baigė Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnaziją. 2013 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigynė kino dramaturgijos bakalauro diplomą. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja intermedialiosios literatūros magistrantūroje, dirba Kūrybinių industrijų namų scenariste. Kūryba publikuota „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“.
2016 m. Nr. 05-06 (gegužė-birželis)
renata-serelyte-zvaigzdziu-medziagaŠiuo Renatos Šerelytės tekstu atveriame galimybę žurnale publikuoti kūrinius, kurių pagrindinis adresatas – paaugliai ir jaunimas. Spausdindami kokybišką grožinę literatūrą jaunimui norime prisidėti prie tiesiančiųjų tiltus tarp rašytojo ir jaunesnio skaitytojo. Kita vertus, kokybiški tekstai visada peržengia amžiaus ar žanro ribas ir tampa universalūs bei ne mažiau įdomūs visiems skaitantiesiems. Prie šios iniciatyvos kviečiame prisijungti jaunimui rašančius autorius – atsiųsti savo tekstų galima el. paštu redakcija.metai@gmail.com
2016 m. Nr. 05-06 (gegužė-birželis)
gintaras-grajauskas-eilerasciaiPranas yra ne šiaip koks Pranas yra vienintelis Pranas yra vienintelis miestelio elektrikas Pranas yra vienintelis miestelio metalistas Pranas yra vienas iš dviejų miestelio poetų (antroji buvusi lietuvių kalbos mokytoja, dabar pensijoje) Pranas yra vienintelis, parašęs eil. knygą „Lenciūgas ir dratas“ ir tai jis, tai jis dabar eina per tiltą
2016 m. Nr. 05-06 (gegužė-birželis)
leonardas-gutauskas-pasakojimai-prie-zidinioPasakojimai prie židinio tebus lėti, svajingos minorinės tonacijos, su atsikvėpimo pauzėmis, prisiminimų detalės atidžiai ir kruopščiai atrinktos, nevengiant pasikartojimų, nes skaitytojai mėgsta atpažinti kartą jau perskaitytą nuotykį ar įvykį, kaip vaikai vakarais prašo, kad motina dar ir dar kartą paskaitytų tą pačią pasaką, kurią jie kone mintinai išmokę. Reikėtų vengti svetimų dzenbudistinių pafilosofavimų. Patartina užbaigtų trumpų pasakojimų žodžius patepti viržių ar grikių medumi. O svarbiausia – niekada netikėti, kad žodžiai labai greitai sensta...
2016 m. Nr. 05-06 (gegužė-birželis)
kornelijus-platelis-eilerasciaiJas karštligiškai metu į pakurą, idant chimeros neišsidrožtų, ne pinokiai ar kitos pasąmonės teatro lėlės – kalbantys katinai, ilgabarzdis dryžuotais jūreiviškais marškinėliais, pirato skrybėle, apžergęs kaminą, o luoši idealai, sumenkę tikslai, kreivos kūrybos strategijos...
2016 m. Nr. 05-06 (gegužė-birželis)
viktorija-daujotyte-pavasaris-jau-nebejaunasNebejaunas pavasaris, o ir jaunas, kasmet – kitas. Ir 1990, ir 1991 metais S. Geda vadovavo „Poezijos pavasario“ sudarymui; ir pats tikriausiai tikėjo, kad galima jau nepriklausomybės alsavimą pajutusios lietuvių poezijos vaizdą bent popieriuje pakeisti. Taip, keičiasi vardai, nei viename, nei kitame nebėra nei Eduardo Mieželaičio, nei Alfonso Maldonio, nei Justino Marcinkevičiaus, almanacho idėjos autoriaus, kaip dabar sakoma, eilėraščių. Daug išeivijos poetų. Bet poezijos niekas, deja, neišgelbsti nei norais, nei ketinimais gelbėti. Vardai gali keistis, o bendras poezijos tonusas – deja. Poezijos yra ir tada, kai atrodo, kad jos nėra. Ar labai daug kas mūsų gyvenime pasikeitė?
2016 m. Nr. 04 (balandis)
regimantas-tamosaitis-grazi-martinaicio-vienatveViena iš M. Martinaičio poezijos patrauklumo paslapčių – tas žmogaus individualios egzistencijos suliejimas su gyvybės kosmosu per žemės darbų kalbą, ir toje jungtyje išauga nepaprastai jaukus gimtinės vaizdinys, kurio realybėje, matyt, niekada nebuvo. Poezija šiuo atveju ir yra tokia žemės žmogaus vienišumo išraiška, asmens ypatingo atskirumo suvokimas ir kartu to atskirumo įveikimo pastanga, kuriant gražią susikalbėjimo su pasauliu viziją.
2016 m. Nr. 04 (balandis)
lina-buividaviciute-pugos-duris-atverusTaigi „Pūgos durys“ pristatomos kaip „eiliuota pasaka lietuvių mitologinių sakmių motyvais“. Reikia pripažinti, mūsų sakmėse yra pakankamai daug šiurpių motyvų ir, regis, kone visi jie patraukė poeto dėmesį ir sugulė į pasaką. Nors balta spalva konotuojama pasaulio šviesos ir į gėrio perspektyvą besirutuliojančios atomazgos nuojauta, „Pūgos duryse“ rasime nemažai šiurpių šiam žanrui būdingų motyvų.
2016 m. Nr. 04 (balandis)
dovile-kuzminskaite-stiprus-duriaiYra mažiausiai dešimt būdų, kaip pradėti recenziją apie Dainiaus Gintalo „Adatas“. Galima paminėti, kad tai trečiasis poeto rinkinys, ar pacituoti anotaciją, kur teigiama, kad „poezija turi išmušti žemę iš po kojų – kitu atveju ji pasmerkta būti balastu, fonu“ (Gytis Norvilas). Neprošal pavardyti pagrindinius D. Gintalo poetikos bruožus (įvairaus pobūdžio formos ir turinio transformacijos, garso ir vaizdinio svarba), pakalbėti apie gana vykusį leidinio apipavidalinimą, kuris subtiliai „susikalba“ su rinkinio eilėraščiais.
2016 m. Nr. 04 (balandis)
renata-serelyte-vidine-erdves-puseNuo 2005 m. išleisto Alvydo Šlepiko novelių rinkinio „Lietaus dievas“ naujasis, šiųmetis leidimas, sakytum, daug kuo nesiskiria, tik pasipildė naujais tekstais. Senąjį sudarė devynios novelės, naująjį – penkiolika. Veikiausiai toms naujoms šešioms novelėms ir skirtas žodis „kiti“, apibrėžiantis veikiau kiekį nei kitoniškumą: juk akivaizdu, kad autorius nepersistengė, nebandė skaitytojui atsiverti kaip nors kitaip, nustebinti šį neįprastais ir jam nebūdingais tekstais. Regis, ir skaitytojas to kitoniškumo nepasigenda – jam prie širdies ir darniai besiklostanti novelių struktūra, ir ramus, elegiškas pasakojimo būdas, kartkartėmis žybtelintis tokia, sakyčiau, „fosforine“, „elektrine“ mistika („Lapė“, „Violončelė“, „Išleistuvių valsas“).
2016 m. Nr. 04 (balandis)
raminta-gamziukaite-pozityvi-stagnacija-ir-negatyvus-aktyvumas-franzo-grillparzerio-dramoseJau pirmasis veikalas parodė, kad scenon įžengė savitas dramaturgas, patyręs vokiečių klasikų Friedricho Schillerio, vėliau Johanno Wolfgango Goethe’s, taip pat antikos, baroko ir jo rezervuotai vertinto vokiečių romantizmo poveikius, bet radęs savąjį kelią, kuriam apibūdinti lyg ir trūksta literatūrinio termino. F. Grillparzerį galime pavadinti austrų literatūros klasiku, bet Vienos klasiku muzikų trijulės Haydnas-Mozartas-Beethovenas prasme jis tikrai netapo, jo dramos stokoja klasikinio grynumo. Tai nei trūkumas, nei privalumas, svarbiausia, kad tai labai savitas kūrėjas, ypač netikėtai, gal net kontraversiškai sukeičiantis vietomis veiklą ir neveiklumą.
2016 m. Nr. 04 (balandis)
skaitiniai-po-ziemos-2015-metu-knygu-perzvalgaTurim pripažinti, kad vertę knygos dabar vis dažniau įgyja sociume (skaitomos, pastebimos, lyginamos, tikrinamos, linksniuojamos, nutylimos). Nesant reiklesnio kokybės sieto, daugėja produkcijos kiekybės mastas ir niveliuojasi literatūros kaip meno rūšies samprata. Čia jau manyje atkunta pesimistas, regintis neprofesionalumo triumfą, lėkšto pabeletrizuoto pasakojimo invaziją. Reiklus kritikų balsas galėtų drąsiau skirti pelus nuo grūdų. Svarbu, ar literatūra atveria nežinomų žmogaus ir pasaulio pusių, ar dar atranda nenuvalkiotų raiškos formų.
2016 m. Nr. 04 (balandis)
ilgai-sleptam-rasytojo-talentui-prasiverzus Šia knyga esu patenkintas, nes gerai žinau, kad geresnės nebeparašysiu. Nėra nei laiko, nei noro. Jei viena kita knyga iššoks iš atminties, tai bus tik silpni atšvaitėliai, menki virpesiai viso to, kas praėjo pro šalį. Paanalizuokim – kas ta kupra? Iš ko ji susideda? Iš kokių cheminių elementų? Kas tai – pašvinkusios mėsos gabalas? Gal neišsipildžiusių lūkesčių, svajonių, nevilties drebutiena? Perėjusi į kitą būseną. Pasireiškianti sapnais, košmarais, haliucinacijomis.
2016 m. Nr. 04 (balandis)
elena-baliutytetolstantis-bet-vis-dar-matomas-eduardo-miezelaicio-gyvenimas-jo-paties-ir-kitu-akimis-Šiame straipsnyje man labiausiai rūpi paties poeto atliktas gyvenimo balansas paskutinėje jo autobiografijoje – knygoje „Nereikalingas žmogus“. Ji bus savotiškas atskaitos taškas, grįžtant ir į sovietmečiu poeto rašytus autobiografinius tekstus, publikuotus knygose „Tarybų Lietuvos rašytojai“ bei jo eseistikoje.
2016 m. Nr. 04 (balandis)
charles-bukowski-du-apsakymaiGėriau, kol baras užsidarė. Kesė. Dailiausia iš penkių seserų, dailiausia miesto moteris. Vargais negalais parvairavau namo, visą laiką mąsčiau, kad, užuot tyliai susitaikęs su jos „ne“, tąkart turėjau priversti ją pasilikti su manim. Juk viskas tiesiog bylote bylojo, kad ir jai to norisi. Pasielgiau atsainiai, buvau per daug tingus ir per daug abejingas. Nusipelniau mirties: ir savo, ir jos. Aš tikras šunsnukis. Nors, geriau pagalvojus, šunys čia niekuo dėti – kam juos kaltint.
2016 m. Nr. 04 (balandis)
oksana-lucysyna-eilerasciaidžonis nežino kiek mirusiųjų man už nugaros joks džonis nežino kiek mirusiųjų man už nugaros nešioju juos ant pečių todėl mano tokia spyruokliuojanti eisena tokie plieniniai raumenys juk kas prilygs sunkumų kilnotojui jei tik įstengčiau juos nusimesti aš taip bėgčiau – ką ten vargšas kauštelėjęs džonis prarūkytais plaučiais pats lance’as armstrongas nepavytų dviračiu greičiausias automobilis nieko nepeštų net melsvutis kabrioletas
2016 m. Nr. 04 (balandis)
aidas-marcenas-kasdienynas-sakiniai-20122014RS suvažiavimas, ambicingi kvailiai, padidėjusi bepročių koncentracija, nuostabūs žmonės, visi, net patys jauniausieji – stipriai pagyvenę, kai pasižiūriu, kai palyginu su savijauta ir įsivaizdavimais – net ir tie trisdešimtpenkiamečiai–keturiasdešimtmečiai jaunieji, kur ten, net ir mudu, šeštąją Marytę baigiantis pergyventi Alvydai Š. Ką beveiksi, eime .... Čia net Kukulo nebesutiksi!
2016 m. Nr. 04 (balandis)
ernestas-noreika-eilerasciaiakys užkaltos, arba jų net nebuvę – – vis tiek neįmanoma išversti vaizdo į tau suvokiamą kalbą, išversti lengviau yra kailį, ar degančią odą į pajuodusio kraujo pusę, vėją į kibirkščiuojančias lūpas, dilgėlės geluonį į tavo vardo pirmąją raidę ant paraudusios odos, lemputę išversti į kitą šviesos kalbą, kad akių nebadytų šviesos adatėlės, žvaigždes išversti į mum suvokiamą mirties šviesą, ar puodelį arbatos, išversti knygas, lietų išversti į sniegą, į nieką dievą išversti
2016 m. Nr. 04 (balandis)
zydrunas-drungilas-budai-iseiti-apsakymas-distopijaGimiau Klaipėdos krašte 1973 m., studijavau lietuvių filologiją ir teatrologiją Klaipėdoje, vėliau tęsiau studijas Ilinojaus universitete Čikagoje. Prozos ir dramos rašymu rimčiau susidomėjau prieš kokius septynerius metus, pradėjęs dirbti „Šiaurės Atėnuose“. Tai pirmoji mano publikacija „Metuose“.
2016 m. Nr. 04 (balandis)
algimantas-mikuta-eilerasciaiNe kažin ką poetai man begali pasakyti: lemena, kad gyvenimas gražus. Prie durų stovi – vienas su gėlyte, o kitas basas, šitas nepražus. Ką jie žadėjo, nieko nebelaukiu, kas nužydėjo, tas nebepražys. Drugeliai išskrenda, su muzika išplaukia klajot po jūras vargšė geležis.