„Keturių vėjų“ redakcijos adresas (rankraščiams siųsti): Kaunas, Prezidento g-vė 4, trečias aukštas. Administracijos reikalais (pinigus siųsti, laikraštį užsisakyti) kreiptis: 1) Klaipėda, „Ryto“ b-vė, Turgaus gatvė 48-49, telef. 332 N. 2) Tilžė, „Ryto“ b-vė (Pavlovskio spaustuvė), Aukštoji gatvė 59, telef. 191 N. Viršelį dirbo J. Petrėnas. Iliustracijų nuotraukos pagamintos Ek. Karių b-vės fotografijoje. Klišė dirbo foto-cinkografija „Grafika“.

Redaktorius-leidėjas A. Rimydis. „Keturių vėjų“ administracijos reikalais kreiptis į „Spaudą“, Kaunas, Laisvės alėja 76 (pasaže). Rinkimą ir laužymą tvarkė J. Steponavičius. Spausdino „Raidės“ spaustuvė Kaune.

„Keturius Vėjus“ redaguoja J. Petrėnas, leidžia „Keturių Vėjų“ b-vė, administracijos reikalais kreiptis į b-vę „Spauda“, Laisvės al. 72, redakcijos adresas (laikinas): Kaunas, Kalnų g-vė 20, b. 16

„Keturių Vėjų“ redaktorius-leidėjas J. Petrėnas. Redakcijos adresas (laikinai): Kaunas, Kalnų g-vė 20, b. 16. Administracijos reikalais kreiptis į b-vę „Spauda“ Laisvės al. 72. Spausdino „Raidės“ spaustuvė Kaune.

Atsisiųsti keturi vėjai nr.4 pdf formatu

TREČIAS FRONTAS (1930–1931) – avangardistinis kairiosios orientacijos rašytojų sambūris, kritikavęs oficialiąją to meto ideologiją, klerikalizmą ir tuometinio literatūrinio gyvenimo sąstingį. Trečiafrontininkai, pasivadinę „rašytojų aktyvistų kolektyvu“, leido savo „literatūros gazietą“ – žurnalą „Trečias frontas“. Per 1930–1931 m. išėjo 5 „Trečio fronto“ numeriai. 1931 m. lapkričio mėnesį spaustuvėje surinktą 6–7 numerio tiražą smetoniška cenzūra uždraudė spausdinti, o patį žurnalą uždarė. Žurnalo ir paties sąjūdžio iniciatorius buvo poetas Kazys Boruta. anuomet politinis emigrantas. Dar 1926 m. laiškuose iš Vienos jis rašė apie ketinimus suburti „drąsių bernų kompaniją“ ir išleisti „bernišką žurnalą“, kad galėtų Lietuvoje sukelti gerą triukšmą. „Trečio fronto“ idėjos užgimė iš tuometinio meno sustabarėjimo ir jo apsiribojimo tuščiu formalizmu, iš  nepasitenkinimo autokratiniu Smetonos režimu ir neslepiamų simpatijų socializmui. Trečiafrontininkai siekė atsitraukti nuo hermetiškų estetinių reformų – jie deklaravo meninių priemonių paprastumą, į pirmą vietą iškeliant ne formą, o turinį. Pagrindinė „Trečio fronto“ idėja – tikroji kūryba yra ne tuščias žodis, o socialiai prasmingas veiksmas. Sąjūdis propagavo aktyvizmą (aktyvų kūrėjo dalyvavimą visuomenės gyvenime), o pagrindiniu judėjimo simboliu tapo „kovojantis lietuviškas bernas, kuris pūslėtom rankom, barbariška, bet gražia, maištingai galinga siela eina užkariauti savosios žemės, teisės ir laisvės". Keturvėjininkai atsiribojo ne tik nuo maironiškos romantikos, bet ir nuo ganėtinai naujų literatūros reiškinių: futurizmo ir „susenusio jaunumo“ („Keturių vėjų“), kaltinamo sąstingiu, pasyvumu, užsidarymu estetinių eksperimentų „nepermatomo stiklo pilyse“. Trečiafrontininkai skelbėsi esą trečiosios kartos atstovai, einantys po simbolistų ir keturvėjininkų. Jie suformavo tuo metu naują ir radikalų literatūros metodą – neorealizmą (realizmo, ekspresionizmo ir futurizmo sintezę), „Trečio fronto“ estetikai didžiausią poveikį darė kairieji vokiečių ekspresionistai, „naujasis daiktiškumas“, rusų konstruktyvizmas. Deja, vėlesniuose numeriuose trečiafrontininkai atsisakė stichinio maištingumo, berno kulto, avangardistinių formos eksperimentų ir pasuko proletarinės literatūros link (kompiliacinis 5-ojo numerio straipsnis „Proletarinės literatūros prasiveržimas“ yra tarsi antrasis „Trečio fronto“ manifestas, kuriame paskelbta, kad lietuviškas bernas keičiamas kovojančiu proletaru). Radikalaus proletariškumo linkme žurnalą pakreipė J. Radžvilas-Korsakas, supaprastintai teigęs klasinį literatūros pobūdį, o idėjiniu vadovu buvo parinktas L. Averbachas, Maskvoje formavęs marksistinės literatūros principus. Modernistinį pasaulėvaizdį iškeitę į marksistinę ideologiją, keturvėjininkai siekė internacionalinio konteksto, ieškojo bendraminčių kitose šalyse, kontaktavo su darbininkais, bandė įstoti į Tarptautinį revoliucinių rašytojų susivienijimą. „Trečio fronto“ reikšmė vėlesniais metais buvo smarkiai iškraipyta dėl ideologinių priežasčių. Sovietmečio literatūrologijoje „Trečias frontas“ tapo pernelyg sureikšmintas kaip vienintelis teisingas prieškario menininkų kelias, gerokai perdėtas ir jo poveikis lietuvių literatūros raidai. Tuo tarpu atkūrus Nepriklausomybę, trečiafrontininkai buvo nepelnytai apšaukti .„Bolševizmo variagais“  – jie tiesiog laikėsi europietiškai suvokto socializmo idėjos ir progresyvių kairiųjų pažiūrų, vyravusių to meto Europoje.

TREČIAFRONTININKŲ KŪRYBA
Kazys Boruta
Petras Cvirka
Salomėja Nėris
Jonas Šimkus

APIE TREČIAFRONTININKUS IR JŲ KŪRYBĄ

TREČIAS FRONTAS N 1. RAŠYTOJŲ AKTYVISTŲ KOLEKTYVO LITERATŪROS GAZIETA. Redaktorius-leidėjas ANTANAS VENCLOVA. Redakcinę kolegiją sudaro BRONYS RAILA, JONAS ŠIMKUS ir ANTANAS VENCLOVA. KAUNAS, 1930 M. SAUSIO MĖN.


Atsisiųsti „Trečią frontą“ Nr.1pdf formatu

„Trečio Fronto“ N 1 turėjo didelį pasisekimą. Jis beveik visas buvo bematant išpirktas. Neabejojame, kad taip bus ir su antruoju numeriu, kurį leidžiame jau didesnį, bet kainą paliekame tą pačią — 1 Lt. Dovanai „Tr. Fr.“ niekam nesiunčiame. Kas atsiųs mum 4 litus, gaus visus keturis šiais metais išeinančius „Trečio Fronto“ numerius. ADMINISTRACIJA

TREČIAS FRONTAS N 2. RAŠYTOJŲ AKTYVISTŲ KOLEKTYVO LITERATŪROS GAZIETA. Redaktorius-leidėjas ANTANAS VENCLOVA. Redakcinę kolegiją sudaro BRONYS RAILA, JONAS ŠIMKUS ir ANTANAS VENCLOVA. KAUNAS, 1930 M. BALANDŽIO MĖN.


Atsisiųsti „Trečią frontą“ Nr.2 pdf formatu

Atsisiųsti „Trečią frontą“ Nr.3 pdf formatu

Atsisiųsti „Trečią frontą“ Nr.4 pdf formatu

Atsisiųsti „Trečią frontą“ Nr.5 pdf formatu

Poetų grupė SVETIMI, anot pačių autorių, pradėjo gyvuoti 1991-ųjų metų rudenį, o pirmoji publikacija atsirado 1993 metų „Poezijos pavasaryje“, kuriame buvo išspausdinti „Svetimais“ save pasivadinusių penkių poetų – Dainiaus Dirgėlos, Valdo Gedgaudo, Alvydo Šlepiko, Donato Valančiausko ir Evaldo Ignatavičiaus – eilėraščiai. Kiek vėliau prie grupės prisijungė dar vienas Vilniaus universitete studijuojantis poetas Liutauras Leščinskas. „Svetimų“ pasisakymus persmelkia įtampa tarp literatūrinės kūrybos ir konkrečios socialinės tikrovės, tarp teksto ir suvokėjo. Šiai grupei svarbiausia, anot literatūrologo Mindaugo Kvietkausko, vienokį – tradicinį, nebekūrybingą – literatūros susvetimėjimą pakeisti kitokiu, ją išjudinsiančiu svetimumu. Tad šios grupės nariai savo savotiškame manifeste „Svetimumo kvintesencija“, išspausdintame 1994 metais pasirodžiusioje jų antologijoje „Svetimi“, teigia: „Kuo tekstas taps „svetimesnis“ autoriui, tuo savesnis jis taps skaitytojui“. Taip pat čia jie teigia laikąsi postmodernistinės autoriaus „marinimo“ strategijos, naikiną reikšmingo rašytojo vaidmens ir rimtos laikysenos stereotipą, o savo tekstų tikrąją autorystę priskirią kalbai ir visuomenei, na o grįžti į visuomenę poezija gali pirmiausia žaidimu, humoru ir autoironija. Tokiu būdu, egzistenciškai įtemptas ir depresyvus A. Marčėno ir S. Parulskio santykis su tradicija šios grupės poetų panaikinamas, o aukštoji literatūra, jai  atstovaujančios figūros tampa medžiaga ironijai, parodijai ir autoironijai. Bet, anot to paties M. Kvietkausko, tiek antologijoje, tiek knygose didelė eilėraščių dalis atrodo kaip pirmieji studentiški bandymai, padrikoki formos ieškojimai, kurie neparemia jų ambicingos programos. Nežiūrint į tai, lyrinės poetikos tradiciją bandydami grįsti socialinės realybės kalba, banaliomis buitiškomis žodžių prasmėmis, žiniasklaidos klišėmis, daugiabučių rajonų namų peizažu, grupės autoriai sukūrė paradokso ir ironijos bei žaismės kupinų tekstų. Deja, išleidusi minėtąją antologiją, o vėliau ir pirmąsias knygas (ir tai ne visi), „Svetimi“ kaip literatūrinė grupė nustojo egzistuoti, o kai kuriuos iš jų ištiko ilga kūrybinė pauzė (E. Ignatavičius) ar net tyla (D. Valančiauskas).

SVETIMŲ KŪRYBA
Dainius Dirgėla
Valdas Gedgaudas
Alvydas Šlepikas

APIE SVETIMUS IR JŲ KŪRYBĄ
Loreta Jakonytė. Rašytojo laikysena visuomenėje. Žvilgsnis į pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį (2005)
Valdemaras Kukulas apie Eugenijų Ignatavičių (Su blizgančiais šaukštais prieš klasiką, 2006)
Karolis Baublys. Atgimstančių vertybių pasaulis (Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas, 2005)
Su tylos artėjančiu. Poetą Alvydą Šlepiką šnekina Liudvikas Jakimavičius (2003)
Sigitas Geda apie „Svetimus“ (Iš mėlynųjų mansardų, 2002)

SVETIMI „POEZIJOS PAVASARIUOSE“

Dainius Dirgėla, Valdas Gedgaudas, Evaldas Ignatavičius, Alvydas Šlepikas, Donatas Valančiauskas. SVETIMI. - V.:Vakarinės naujienos, 1994. - 240 p., su iliustr. Knyga išleista „Vakarinių naujienų“ ir Lietuvos kultūros ministerijos lėšomis. Redaktorius Vytautas Želmantas. Dailininkas Aidas Paberžis. Leidinio formatas 84x108 1/32. Apimtis 7,5 sp.l. Tiražas 5000 egz. Išleido „Vakarinių naujienų“ leidykla, Laisvės pr. 60, Vilnius. Spausdino sp. „Spindulys“, Gedimino 10, Kaunas. Tai penkių jaunų vilniečių poetų kūryba. Dainius Dirgėla gimė 1969 m. Vilniuje. 1988 m. baigė Vilniaus 9-ąją vid. mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą, kur studijuoja lietuvių kalbą ir literatūrą bei klasikinę filologiją. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1987 m. Valdas Gedgaudas gimė 1963 m. Klaipėdoje. 1981 m. baigė Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. 1981-1986 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje kompoziciją. 1989 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Šiuo metu yra lietuvių kalbos ir literatūros-teatrologijos specialybės III kurso studentas. Respubliknėje spaudoje debiutavo 1989 m. Evaldas Ignatavičius gimė 1967 m. Ukmergės raj. Baravykų kaime. Baigė Ukmergės 1-ąją vidurinę mokyklą. 1985 m. įstojo į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. 1985-1987 m. Carskoje Selo atliko karinę tarnybą sovietų armijoje. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1985 m. Alvydas Šlepikas gimė 1966 m. sausio 27 d. Molėtų raj., Videniškių kaime. 1984 m. baigė Videniškių vid. mokyklą. Mokėsi Vilniaus 21-ojoje technikos mokykloje. Semipalatinsko srityje atliko karinę tarnybą sovietų armijoje. Dirbo ELFOS gamykloje tekintoju, šaltkalviu. Šiuo metu mokosi Lietuvos konservatorijos teatrinio meno fakultete. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1989 m. Donatas Valančiauskas gimė 1968 m., gyvena Vilniuje, nevaikšto į mitingus ir nežiūri televizoriaus. Normalaus išsilavinimo neturi.

Kultūros ir literatūros almanachas „Miestelėnai“ (1991 m., 1995 m., 1999 m. , redaktorius ir sudarytojas Eugenijus Ališanka) – tai savotiškas vieno žmogaus (E. Ališankos) kultūrinis sąjūdis, bandęs sumoderninti lietuvių kultūrą ir literatūrą, siūlęs atsisakyti lietuvių literatūroje vyraujančių agrokultūrinių tradicijų, propagavęs postmodernistinę miesto kultūros idėją. Kas ketveri metai buvo išleisti trys alamanacho numeriai: „Miestelėnai. Tauros almanachas“ (Taura, 1991), „Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra“ (Taura, 1995), „Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra“ (Gervelė, 1999). Leidinio centre – miesto kultūros, XX a. pabaigos civilizacijos, postmodernizmo problemos, sprendžiamos pasitelkus esė, prozos ir poezijos kūrinius. Trijuose almanacho numeriuose spausdinti moderniųjų Lietuvos rašytojų bei eseistų (V. P. Bložės, K. Navako, V. Daunio, V. Rubavičiaus, A. Juozaičio, J. Ivanauskaitės, D. Kajoko, K. Ostrausko, R. Tamošaičio) tekstai ir verstinė postmoderniųjų užsienio autorių kūryba. Pirmojo almanacho numerio (1991) centras – išgryninta miesto idėja. Įžanginiame žodyje sudarytojas skelbia būtinumą kondensuoti kūrybines pastangas, įžvalgas ir nuojautas į miestą, kaip žodį, rašomą iš didžiosios raidės, kaip „daiktą, kiek didesnį už žmogų“, kaip dvasinę tikrovę žmogaus, kuris vadinamas miestelėnu: „Miestas patiria savo pilnatvę ne mūruose ir ne rūmuose – jo centras – miesto žmogus – miestelėnas. Miestas – tai statinys dvasioje, statinys, kurį statome savo kasdieniu darbu – mes, miestelėnai, gildijų ir cechų nariai, amatininkai – poetai, dailininkai, filosofai“. Almanache nagrinėjama ir lietuvių tautos bei literatūros „sumiestinimo“ tragedija, apie kurią didžioji lietuviškos literatūros dalis byloja su neslepiamu skausmu. Antrasis „Miestelėnų“ numeris (1995) tyrinėja keturias, iš pirmo žvilgsnio nesusijusios sąvokas: miestą – postmodernizmą – Rytus – religiją. Daugiausia dėmesio almanache susilaukia postmodernizmas. Skirtingi autoriai iš įvairių pozicijų analizuoja šį nevienareikšmį kultūros darinį kaip visuotinę istorinę kategoriją, kaip naują epochą, kuri žymi kultūros „pabaigos pabaigą“. Daugiausia almanache kalbama apie postmodernizmo pirmtakus, jo istoriją ir skiriamuosius bruožus, tačiau akcentuojami ir kiti, postmodernizmo fone ryškėjantys svarbūs dalykai – religijos situacija ir likimas, Rytų kultūrų veikmė, neklasikinio diskurso užuomazgos. Trečiojo numerio (1999) autoriai – miestelėnai: filosofai, kultūrologai, muzikologai, poetai, rašytojai – svarsto svarbiausius nūdienės kultūros dalykus įsiklausydami į tylą, kalba apie tylos kategoriją, pagaliau apie pačią tylą. Leidinio sudarytojas E. Ališanka, remdamasis G. Steinerio, L. Wittgensteino ir kt. filosofų mintimis, parodo tylos vaidmens iškilimą mūsų kultūroje, bando užčiuopti šio reiškinio priežastis. „Žaidžiant E. Ališankos metaforomis, jo teksto neapibrėžtumu ir nuolatiniu prasmių ieškojimu, tokį rašymą būtų galima pavadinti (ne)sąmoningu ėjimu į tylą, vengiant parodyti savo vertybines orientacijas, kalbant metakalba, vengiant minčių raiškos originalumo, slepiant individualumą“ (Gitana Notrimaitė). E. Ališankos „Miestelėnai“ buvo savalaikis kultūros reiškinys, tačiau sunkiai identifikuojamas dėl pernelyg didelio užsižaidimo postmodernistinėmis vingrybėmis, tad svariausias šio sąjūdžio įvertinimas priklauso ateities kartoms.

Miestelėnai. Tauros almanachas (Taura, 1991). Šis almanachas gimė kaip idėja kondensuoti kūrybines pastangas, įžvalgas ir nuojautas ties tam tikrais centrais, idant susikauptume ir mes patys. Pirmojo numerio centras – miesto idėja. Įpročio žvilgsnis slysta pažįstamų formų paviršiais, ir miestas jam lieka daiktu, kiek didesniu už žmogų. Tačiau miestas – tai ir dvasinė tikrovė, tai statinys dvasioje, statinys, kurį statome savo kasdieniu darbu – mes, miestelėnai, gildijų ir cechų nariai, amatininkai – poetai, dailininkai, filosofai. Kartu Miestas kyla ne tik dvasioje, jis tampa konkrečiu kiekvieno miestu – Vilniumi, Kaunu, Hamburgu ar Paryžiumi. Ir Miestas patiria savo pilnatvę ne mūruose ir ne rūmuose – jo centras – miesto žmogus – miestelėnas. Ką reiškė miestas bibliniam žmogui ir kaip mes jį suvoktam šiandien? Kas sieja Dangiškąją Jeruzalę ir Vilnių? Kaip miesto žmogus patiria antlaikišką Babelio bokšto griūtį? Tai klausimai, į kuriuos mes privalome atsakyti sau dabar, statydami Miestą ir kartu regėdami nuolatinę pamatų eroziją, kiekvienu savo judesiu rinkdamiesi tarp civitas dei ir civitas diaboli. Tai nėra vien etinis apsisprendimas – pirmiausia religinis būvis, su neišreikštu tragiškuoju elementu, paslapties apendiksu, kuris netgi atima pasirinkimo galimybę ir kartu išlaisvina. Arijų nomadizmas išblyško lietuviškam kraujy, ir netgi pasiryžęs pakeisti kraštą ar vien tik miestą, patiria tragiškumo veikmę. Išėjęs iš Kauno į Vilnių užpildo savo būtį traukinio laiku, vilnietis provincijoje – tik tragiškasis exodus. Didžioji lietuviškos literatūros dalis byloja apie tai su neslepiamu skausmu. Tad kas gi tas Miestas? Galbūt imago mundi, pasaulio, kuriame tu ir teesi savimi, forma? Eidamas į miesto centrą, sakai – einu į miestą, ir tai ne tik metonimija, tai – miesto esmės švystelėjimas, tai archetipinis potroškis priartėti prie axis mundi, suklupti prie altoriaus, pabučiuoti karaliaus purpurinio apsiausto kraštelį. Tačiau sugrįžti į priemiestį, į pusiau chaotišką, desakralizuotą sferą, kurios neįveiki net įvardijęs ją eilute ar potėpiu. Belieka vėl gręžtis į širdį, lieka nuolatinis grįžimas į Miestą.

Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra (Taura, 1995). Šis almanachas – antroji „Miestelėnų“ knyga. Jis tęsia jau pirmajame leidinyje nubrėžtas trajektorijas ir kartu renkasi naujus kirčius. Miestas kaip kultūrinių ir civilizacinių įtampų centras verčia mus mąstyti globalinėmis, universaliomis kategorijomis, bet miestas kaip mūsų egzistencijos, mūsų kasdienybės bei švenčių vieta skatina ir intuityvias įžvalgas, įkvepia kūrybai. Šių orientacijų sąskambiai ir toliau lieka „Miestelėnų“ svarbiausia gairė. Kita vertus, mes žengiame į pasaulinio miesto epochą, miestas tampa mūsų alfa ir omega, fizinio ir dvasinio būvio fonu. Nebesusiduriame su miestu, bet gyvename pačiose jo įsčiose ar žiotyse. Todėl visos mūsų mąstymo ir gyvenimo lytys įgauna „miesčioniškumo“ atspalvį. Ir šia prasme mūsų pastangos susivokti, surasti vietą šiame erdvėlaikyje (ir už jo) tampa miesto problema. Todėl šį almanachą styguojančios keturios – iš pirmo žvilgsnio nesusijusios – sąvokos: miestas–postmodernizmas–Rytai–religija gana lengvai tampa viena kitos metonimijomis, kai prabylama apie dabartį, apie dvidešimtojo amžiaus pabaigos kultūrą. Tai nereiškia, kad surandamas koks vienas atsakymas, greičiau išryškėja požiūrių įvairovė, turinti vieną rūpestį. Vis dėlto tarp minėtųjų keturių sąvokų daugiausia dėmesio almanache susilaukia postmodernizmas. Skirtingi autoriai iš įvairių pozicijų analizuoja šį „įžūliai jauną“, anot I. Hassano, kultūros ar epochos darinį. Postmodernizmas čia aiškinamas ir kaip visuotinė–istorinė kategorija, ir kaip naują epochą, „pradžią“ žyminti sąvoka, ir kaip kultūros „pabaigos pabaiga“. Svarstoma apie postmodernizmą teoriniuose moksluose ir literatūroje, apie jo pirmtakus ir jo istoriją, apie jo bruožus ir ženklus. Akcentuojami kiti, ne mažiau svarbūs dalykai, ryškėjantys postmodernizmo fone – religijos situacija ir likimas, Rytų kultūrų veikmė, neklasikinio diskurso prasmenys etc. Šia prasme almanachas atsiduria prolegomenų į postmoderniąją kultūrą vaidmenyje. Kita vertus, T. S. Elioto žodžiais: Ką vadinam pradžia, dažnai yra galas, / O užbaigti lygu pradėti. / Pabaiga yra ten, kur mes pradedam.

Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra (Gervelė, 1999). Tai jau trečioji almanacho „Miestelėnai“ knyga, kurios atsiradimą, kaip ir pirmųjų dviejų, lėmė ne periodiškumo reikalavimai, bet daugiau atsitiktinumų susidūrimas, jausmas, kad jau metas – tarsi eilėraštį parašyti – imtis „darymo“. Šio almanacho pagrindinis motyvas yra tyla. Kodėl tyla? Rengdamas leidinį, išgirdau paabejojimų – ar nebus ši tema per ankstyva? Bet ar galima per anksti atsigręžti į tylą – ar tyla nėra kultūros, religijos tūkstančių metų senumo rūpestis? I. Hassanas teigia, kad tyla yra postmodernistinė tema, ir su šiuo teiginiu vertėtų iš dalies sutikti. Pati postmodernizmo kategorija tegu ir toliau lieka euristinė sąvoka, dėl kurios galima ginčytis, tačiau iš tiesų būtent dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje tyla tampa rimta kultūros problema. Kita vertus – tebūnie tai viena iš probėgšmais mestų postmodernizmo apibrėžčių – tylos problemos iškilimas (ir iškėlimas) bei jos meninės, estetinės, filosofinės, religinės interpretacijos (de)formuoja kultūros veidą, kurį galėtume ir vadinti postmodernistiniu. Pagaliau nekelia abejonės tai, kad, kalbėdami apie ryškiausius šiuolaikinės kultūros pokyčius, apie iškiliausias jos figūras, vienaip ar kitaip atsiremiame į tylos klausimą – klausomės ar klausiame tylos. Ir šio almanacho autoriai – miestelėnai: filosofai, kultūrologai, muzikologai, poetai, rašytojai – svarsto svarbiausius nūdienės kultūros dalykus įsiklausydami į tylą, kalba apie tylos kategoriją, pagaliau apie pačią tylą. Didesnioji dalis autorių yra lietuviai, ir tai liudija, kad ši tema nėra per ankstyva, nėra „importinė“. Kokio atsakymo gali tikėtis skaitytojas? Kalbėjimas ar įrodinėjimas visiškai pasiteisina vieninteliu – teoremos – atveju. Kiti – kultūros erdvėje – šnekėjimai yra ginčytini, o ypač kalbant apie tylą. Tačiau skaitantysis almanachą turėtų patirti, kad šiuose „ginčytinuose“ tekstuose, kaip ir ankstesniuose almanachuose, slypi tas pats didysis miestelėno rūpestis – homo creator. Tyla čia nėra atsakymas, pirmiausiai tai klausimas kiekvienam iš mūsų, taigi – ir kultūrai.

Įžanga – 1994 m. pasirodęs jaunųjų kūrybos almanachas, kurio autoriai poezijoje ieškojo avangardinių alternatyvų, naujų raiškos formų ir gana netikėtų kalbėjimo būdų.  Almanacho pratarmėje rašoma: „Gal dar anksti tarti, kad šiuo almanachu debiutuoja nauja poetų grupė. Mes neskelbiame jokių programų, o kiekvieno mūsų eiles skaityti ir vertinti prašome skyrium. Šia knyga, beje, pratęsiame ir seną jaunųjų kūrybos almanachų leidimo tradiciją. „Prašau žodžio“, „Pavasario balsai“, „Ošia atžalynas“ – kas dar pamena apie septyniasdešimtuosius metus išėjusias knygeles? Savo praeitimi esame panašūs į jų autorius...“. Anot Valdemaro Kukulo, „Įžanga“ buvo nelyg antrosios bangos avangardo sambūris, kultūriškai nuosaikesnis, ne toks deklaratyvus ir negatyvus, jo viešos kolektyvinės akcijos buvo daugiau eksperimentavimas, o ne provokavimas. „Svetimi“ savo poetinio srauto produkciją pateikė kaip poezijos veiksmo, lemtingo judesio ženklą, o „Įžanga“ tiesiog nusakė savo vietą literatūrinio gyvenimo panoramoje”. Šio sambūrio poetus – Donatą Apanavičių, Tomą S. Butkų, Mantą Gimžauską (1976-2007), Darių Jakulevičių, Laurą Kalinauskaitę, Mindaugą Kvietkauską, Renetą Radavičiūtę, Antaną Šimkų ir Mindaugą Valiuką – jungė bendros nonkonformizmo, alternatyviojo meno paieškos, moderniosios lietuvių poezijos tradicijų kritika. Vėliau iš jaunatviškos saviraiškos išsivystė pakankamai skirtingos buvusių narių laikysenos – nuo alternatyvaus andergraundo iki pakankamai akademinės raiškos. Svarbiausia šio sambūrio kolektyvinės veiklos forma tapo poetinės akcijos, performansai ir hepeningai (pvz., almanacho pristatymo metu Vilniaus rašytojų klube jų vietą prie mikrofonų užėmė specialiai tam pakviesta krišnaistų grupė, kuri ėmė giedoti mantras). Deja, „Įžanga“ (kaip literatūrinis sambūris) gyvavo gana trumpą laiką. Nepaskelbę jokios bendros programos ir norėję, kad juos „skaitytų ir vertintų skyrium“, įžangiečiai netrukus išsiskirstė kas sau ir ėmė kurti atskirai. Kiek ilgėliau truko kūrybinė Manto Gimžausko-Šamano ir Tomo Slombo-Butkaus kūrybinė draugystė, kurią 2007 m. nutraukė tragiška Šamano mirtis.

 ĮŽANGIEČIŲ KŪRYBA
Donaldas Apanavičius
Tomas S. Butkus
Mantas Gimžauskas
Renata Radavičiūtė
Antanas Šimkus
Mindaugas Valiukas

 APIE ĮŽANGIEČIUS IR JŲ KŪRYBĄ
Kornelijus Platelis. Eksperimentų mados (2006)
„Vario burnos“ yra taip, kad galėtų jų ir nebūti? (Tomo S. Butkaus interviu, 2003)
Marius Burokas. Capillata (Tomas S. Butkus. Generuotos kalbos mutacija, 2003)
Gabrielė Labanauskaitė. Ko norėtųsi paklausti generuotos kalbos mutacijos (Tomas S. Butkus. Generuotos kalbos mutacija, 2003)
In memoriam Mantas Šamanas Gimžauskas (2007)
Castor&Pollux. Dar kartą ugnis į štabus! (Mantas Gimžauskas. ŠamanasTM, 2007)
Aleksandra Fomina. Kasdienybė kaip vaivorykštė (Mantas Gimžauskas. ŠamanasTM, 2007)
Aušra Kaziliūnaitė. Šis tas apie ledlaužį (Mantas Gimžauskas. ŠamanasTM, 2007)
Brigita Speičytė. Misija: „ŠamanasTM“ (Mantas Gimžauskas. ŠamanasTM, 2007)
Castor&Pollux. Ugnis į štabus! (Mantas Gimžauskas. (vardas, pavardė) darbai, 1998)
Darius Pocevičius. Literatūra apie makulatūrą (Mindaugas Kvietkauskas. Vilniaus literatūrų kontrapunktai, 2007)
Mindaugas Valiukas: atėjęs – pamatęs – (ne?)nugalėjęs (interviu, 2008)
Aušra Martišiūtė. Flirtas su absurdu (Mindaugas Valiukas. Kreatyvo mirtis, 2006)
Sondra Simanaitienė. Kas pučia per Mindaugo Valiuko haiku langelį (Mindaugas Valiukas. Dambrelis, 2006)
Tomas Staniulis. Slaptasis lietuviško haiku meistras (Mindaugas Valiukas. Dambrelis, 2006)
Interviu: Mindaugas Valiukas keramiką keičia į vinis (2004)
Sondra Simanaitienė. Žiaurūs ir nekalti M. Valiuko žaidimai (Mindaugas Valiukas. Vogta vinis, 2003)
Ignas Kazakevičius. Labas, knygos trubadūrės! („Vario burnos“, 2005)
Linas Kanaras. Istorija vardu vario („Vario burnų“ dešimtmetis, 2003)
Sondra Simanaitienė. Keturi Slombo sparnai („Vario burnų“ dešimtmetis, 2003)
„Vario burnos“. Idėjų dirbtuvės 1992-2002 m.

JAUNŲJŲ POETŲ KŪRYBOS ALMANACHAS „ĮŽANGA“
Sudarė M. Kvietkauskas. Vilnius, 1994.  

Ribos – 1994 m. išleistas Vilniaus universiteto filologijos fakulteto studentų kūrybos almanachas, apimantis poeziją, prozą, esė ir interviu. Almanachą parengė Marius Ivaškevičius, Nijolė Keršytė ir Romualda Stonkutė. Nemažai apie patį almanachą, jo pavadinimo ir sudarymo motyvus pasakoma leidinio pratarmėje: „Mes, nedidelė grupė Vilniaus universiteto trečio kurso lituanistų, paskatinti prof.V.Daujotytės leisti almanachą, ėmėme rengti vakarinius pokalbius. Mėginome kurti mąstančių ir kuriančių žmonių dialogą. Bandėme suvokti save, rasti tapatų sau, nusakyti savo santykių su literatūra, kultūra, valstybe ribas. Mūsų pokalbiuose ryškėjo ne tiek tai, kuo mes panašūs, kiek tai, kuo esam skirtingi. Netikėtai vėrėsi naujos ribos: riba tarp racionalios-loginės ir intuityvios-metaforinės kalbos, riba tarp autentiško mąstymo ir „protinių žaidimų“, riba tarp bohemiškos dvasios ir akademinės minties. Tačiau bene paradoksaliausia buvo riba tarp „kuriančių vyrų“ ir „mąstančių moterų“. Iš tiesų almanache spausdinama tokių „kuriančių vyrų“ kaip Arnas Ališauskas, Darius Šimonis, Rimvydas Stankevičius ir Dainius Gintalas poezija bei Mariaus Ivaškevičiaus proza ir „mąstančių moterų“, tokių kaip Birutė Švedaitė, Aistė Birgelytė, Nijolė Keršytė ir Radvyda Vaišvilaitė pamąstymai, esė. Taigi, skirtingai nei „Įžangos“ poetų sambūris, rengęs viešas akcijas, „Ribų“ atstovai buvo daugiau kamerinio pobūdžio, tyliai kuriančio ir vienas kitam savo poeziją skaitančio jaunimo klubas, neturėjęs bendros programos ir pabrėžęs, kad almanacho autoriai – visiškai skirtingos asmenybės. Almanache konstatuojama, kad baigėsi literatūros kaip kultūrinio pasipriešinimo laikas ir atėjo grynosios individualiosios kūrybos metas.

RIBIEČIŲ KŪRYBA
Arnas Ališauskas
Dainius Gintalas
Marius Ivaškevičius
Rimvydas Stankevičius
Darius Šimonis

 APIE RIBIEČIUS IR JŲ KŪRYBĄ
Jaunųjų rašytojų situacija: ryšiai ir atotrūkiai (2006)
Karolis Baublys. „Akmeny pamirkiau pirštus..." (Arno Ališausko, Rimvydo Stankevičiaus, Dariaus Šimonio PK, 2003)
Linas Kranauskas. Knygos ore apie Dariaus Šimonio „Rykštę“ (2003)
Darius P. Imk ir skaityk. (D. Šimonio knygos „Rykštė” skaitymo instrukcija) (2001)
Liudas Giraitis. Darius Šimonis ir jo „Rykštė“. Lietuviškas natūralizmas: tarp Niujorko, Fudzijamos ir „kralikų“ (Darius Šimonis. Rykštė, 2001)

STUDENTŲ KŪRYBOS ALMANACHAS „RIBOS“
V.: Vilniaus universiteto leidykla, 1994. – 116 p. Parengė: Marius Ivaškevičius, Nijolė Keršytė, Romualda Stonkutė. Dailininkė Lepsokas (J. Pesliakaitė). Redaktorė Dalia Vėbrienė. Almanachas sudarytas iš VU filologijos fakulteto trečio kurso studentų lituanistų kūrinių.

Neodadaistinės pakraipos neperiodinis žurnalas ATOLAS  su antrašte „Literatūrinės projaunuomenės rašTmenys“ buvo leidžiamas 1996–1998 metais (pasirodė 5 numeriai) kaip „Vario burnų“ fanzinas, kurį kūrė nemažas būrys autorių, išleidusių kūrybinį almanachą „Įžanga“ (1994). Be „įžangiečių“ – Tomo S. Butkaus, Manto Gimžausko, Donato Apanavičiaus, Mindaugo Valiuko, Renatos Radavičiūtės – „Atole“ aktyviai reiškėsi Marius Burokas, Laura Klivytė, Mykolas Starkauskas, Andrius Jakučiūnas, Tomas Staniulis ir kt. Iš pirmajame numeryje pateikiamos pratarmės sužinome apie leidinio pavadinimo ištakas bei randame galimybė susipažinti su kritiška visuomenine ir kultūrine autorių pozicija:„Atolas – koralų žiedas jūroje, kurio krantai, nuslūgus vandeniui, būna nusėti pūvančiomis žuvimis, lygiai kaip ir nupjautos žolės potroškis po kurio laiko vėl ataugti. Tai ir yra vienintelis leidinio manifestas. Pūvančių žuvų pilna mūsų Tėvynė, visuomenė, literatūra.“ Būtent nuo tos „Pūvančios Žuvies“,nuo visų tų sustingusių bendravimo formų, nuo susiskirstymo į įtakinguosius vertintojus ir nuo jų priklausomus vertinamuosius ir nori atsiriboti jaunieji kūrėjai, trokšdami išlikti nepriklausomais tiek savo laikysenos, tiek kūrybinės stilistikos prasme ir drauge ketindami literatūrinę visuomenę išjudinti iš kultūrinio apsnūdimo. Tokiu būdu „Atolo“ autoriai aiškiai suformuluoja savosios veiklos kryptis: „Atolo rašTmenyse – projaunuomenės („priešdebiutinio“ ir amžinai debiutuojančio literatūrinio jaunimo) kūrybiniai bandymai. O taip pat ir viena iš programoje numatytų krypčių – tradicine forma (laikraščio, mėnraščio etc.) pareikšti apie savo literatūrinį egzistavimą. Antra kryptis – Vilniuje (ateity ir kituose miestuose) prisidėti prie literatūrinių vakarų organizavimo, kuriuose būtų ne vien tik klausomasi poezijos, bet ir rengiamos diskusijos apie poeziją, prozą bei literatūros procesą apskritai. Trečioji kryptis – kartu su „Vario Burnų“ leidykla simboliniu tiražu leisti konceptualius projaunuomenės poezijos, prozos ar esė projektus“. Drauge „Atolo“ autoriai teigia savo polifoniškumą – tiek žanrų, tiek stilistikos prasme. Almanache spausdinami ir eilėraščiai, ir proza, ir esė, taip pat pjesės, vertimai, knygų recenzijos, anotacijos, o patys autoriai, žvelgiant į jų kūrybą, anot jų pačių, nesirenka nei „bidimensinio kubizmo“, nei „agrocementinio romantizmo“,žodžiu, savęs nekiša į jokius stilistinius idėjinius rėmus.Visa tai puiku. Tik gaila, kad autoriai leidžia sau ir neskoningą jaunatvišką aroganciją, kurią kuo puikiausiai demonstruoja M. Starkauskas straipsnelyje „Šūdo monopolis“, kur Ričardą Gavelį atvirai išvadina neapsiskaitėliu, ir čia pat išdidžiai apreiškia savo apsiskaitymą. Kiek stebina ir T. S. Butkaus aiškiai akademinio pobūdžio straipsnis „Mirtis kaip amžinas sugrįžimas“, kurį greičiau vertėtų spausdinti tokiuose leidiniuose kaip „Naujoji Romuva“, bet tikrai ne „Atole“, kad ir kokį polifoniškumą pastarasis teigtų. Bet nepaisant tokio pobūdžio klauzulių, pats almanachas įkrautas gana stipria jaunatviška, kiek „andergraundiška“, energija, kupinas smagių kūrybinių triukų, tokių kaip M.Buroko poetinė absurdo pjesė „Pirštelis“ bei jo siurrealistinės miniatiūros ar M.Gimžausko beveiksmė recenzija „Belaukiant ežero“, kurie organiškai įsilieja į „Atolo“ idėjinį kontekstą, tapdami originaliai ir išmoningai mąstančių kūrėjų pavyzdžiais. 

ATOLAS 1. Literatūrinės projaunuomenės rašTmenys

„Atolo“ redakcija: Tomas S. Butkus, Ieva Dunajevaitė (stilistė), Mantas Gimžauskas (red.), Mykolas Starkauskas ir kiti.

Iliustracijos: Helosas 1992 – 1994.

Adresas: Vilnius, Giedraičių 59 – 14 (redakcija).

Vilnius, B. Sruogos 52 („Vario Burnos“)