tekstai.lt

V. Gelažis. Besiblaškančios buržuazinės inteligentijos poetas. Kibirkštis (1925)

 

      

salys semerys 2
salys semerys 2


       Nesenai pasirodė Salio Šemerio „Granata krūtinėj“*.

       Tai nedidelis S. Šemerio eilių rinkinėlis. Pirmoje vietoje eilės „Pojučių pokylio prožektorius“. Jose jis kviečia ateiti jo klausytis visas,

              kurios nutukę ilgesiais,
              kurioms lakštingalų kova ingrisus,
              kurioms tik raumenų liepsna užeis.


       Jis pasižada joms:

              Aš erzysiu kaip vaikas šunį
              Visų išklampiotus širdies kampus...


       O baigia rinkinį eilėmis „Amen“, kuriose tokius savo troškimus išlieja:

              Kad mergos lieknaklubės, standžiakrutės skaisčiaveidės,
              prieš gulant nepamirštų paskaityt mane;
              įjaudintais glėbiais mane pašėliškai suskleidę
              su manim degtų svaigiame žeruojančiam sapne...


       Čia yra išreikštos pamatinės, vyraujančios visame rinkiny „idejos“. Paskui mergas ir „raumenis tirštus“ jis bėga ir eilėse „Šiaudadušis“, ir „Naktibaldoj“ — ten jis tiesiog „ties gatvių ir gatvelių — šuntakių kampu“ gaudo merginas ir jas gašlinga savo poezija vaišina. Ir „Himne mergelei“ jis prašo tik jos „raumenų gaisrų“, „kurie gaivinamai jį apsems“...

       Kitos vedamos idejos nėra visame Šemerio rinkiny, norint daug stiprių vaizdų jis duoda, daug įvairių temų jis paliečia.

       Vienas eiles jis net „Laisvėjantiems“ paveda. Jose jis sako:

              Ir aš jusiškis kunu ir krauju...
              Ir aš į talką jums einu...
              Einu... Šalin šešėlius aš veju...
              Sukuos jus rato stipinu...
              Aš — laisvas jūsų būgnininkas, nes
              bugnuodamas be paliovos,
              šaukiu ir raginu minių minias
              prie mus iškeltos vėliavos...


       Matyt, Šenerys įsivaizdina esąs darbo minių bugnininkas ir jas šaukia į kovą. Toliau jis rašo:

              Aš — jūsų balsas, skelbiantis griausmu
              Vergystę griaujančias audras,
              šaukiu laikams erdves tikras...
              Šaukiu kovoti del naujos buties,
              į apkasus vedu aš jus,
              kame vergai laisvas skraistes nuties
              per šiuos žutbutinius mušius...
              Aš — jums dainuosiu nugalėjimo himnus...


       Ištikrųjų tas „nuvalkiotų jausmų“, kaip jis pats sakosi „Šiaudadušy“, mergininkas siulosi į bugnininkus darbo minioms! Ir atsiranda žmonių, dargi iš mums artimų, kurie tikisi iš supuvusio vėjo pamušalo, kuris jokių principų ir idejų nepripažįsta, kuriam viskas yra reliatybė, išskyrus tik mergų „raumenų poeziją“, — iš tokio vėjo pamušalo tikisi susilauksią darbo minių kovos poetus! Tai yra tuščios ir kenksmingos svajonės.

       Toks vėjo pamušalas gali kartais, nusikamavęs karštais mergų glėbiais arba gerai įkaušęs, ir darbininkų klesos kova pasigėrėt, ir vienas, kitas kovos eiles parašyt. Lygiai taip-pat gali kartais pasigėrėt nenuolaidžia darbininkų klesos kova ir didžiausi jos priešai — nutukę darbininkų krauju buržujai, aukštieji valdininkai ir teisėjai, smerkiantieji revoliucinius kovotojus myriop, net žvalgybos viršininkai, pailsę nuo revoliucionierių žvėriškų kankinimų, — ir jie kartais gėrisi, kaip iškelta galva sutinka revoliuciniai darbininkai mirtį ir kaip suspaustais dantimis pakelia biauriausius kankinimus ir nė žodžio neprasitaria. Juk budelis-poetas Mikuckis, žvalgybos viršininkas Liudas Gira ir kiti žvalgybininkai-poetai parašė ne vienas kovos eiles. Vienas tas nieku būdu negali padaryti jų darbo žmonių kovos reiškėjais, kad ir jie ne kartą deklamuoja ir apie tą kovą.

       Šemeriai yra ne kas kita, kaip nesiblaškančios prieš galą buržuazinės inteligentijos sielos reiškėjai. Jie jaučia, kad jau ateina buržuazijos viešpatavimui galas. Jie mato, kaip „pasaulis dega ir liepsnoja“ („Žaižaruojantieji žibintai“).

              Pasaulis lyg patrukusis ugnekalnis
              Išsivertė liepsnotom rankom.

       Toli, toli jie tarytum mato

              Lyg paukščių kelius
              Plevenant skaisčiai žaižaruojančius žibintus...


       Vienok jie taip suaugę su buržuazijos pasauliu, kad jokiu budu negali pasiliuosuot iš jo vergijos pančių. Daugiausia, prie ko jie gali prieit, tai prie „litanijų“ giedojimo.

              Žeme, skaistėk!
              Pasauli tapk grynas!..
              Žeme, ...remontuokis!..
              Pasauli, godumo nukryžiuotas,...
              Prisikelk iš numirėlių sveikas ir pagijęs!
              Žeme,... savo kryžium dabinkis!
              Pasauli, rusiuose spekuliantų varomas,
              Pasauli, pagieža pribrinkęs,
              Nusiplauk nuskriaustųjų ašaromis!...
              Žeme, granatų tašoma,
              Pasigailėk mus, tavęs prašome...


       Tokios litanijos, kai-kur ir su ponu dievu („Reliatybėj“), žinoma, jokios tikros kovos prieš spekuliantų viešpatavimą nereiškia. Tai yra grynai kunigiškas priėjimas prie merdėjančio sunkioje agonijoje kapitalistinio pasaulio klausimo. Tokia jau yra besiblaškančio šiandieninio inteligento siela: tai jis, matydamas begėdišką patriotinių spekuliantų gobšumą ir visur aplinkui puvimą, ima šaukti apie kovą prieš supuvusį, kraujuose pasriuvusį pasaulį, tai išsigandęs to šaukimo, vėl ima kartu su Tumu litanijas giedot ir džiaugtis vasario 16 d. manifestacija.

              Šmėklos ir apuokai į pakampes!

— ruščiai jis šaukia vasario 16 d. Kokias šmėklas ir apuokus jis į pakampes varo per tą patriotinių spekuliantų šventę, kiekvienas lengvai gali suprasti. Užtat nenuostabu, kad lietuvių buržuazijos šulas kun. Tumas, kuris, be abejonės, aukščiau stovi už kitus buržuazijos agentus literaturoje, nepaisydamas pastarujų pludimo prieš Šemerio „granatą“, ima jį savo globon. Jam, surembėjusiam buržuazijos vėjo pamušalui, Šemerys patinka, nežiurint jo „raumenų poezijos“, kurios joks „padorus“ buržuazijos „pranašas“, ypatingai kunigas, negali be pludimo priimti. Kun. Tumas jaučia, kad tai jo žmogus. Pasidarkys, pasidarkys kiek, pablevyzgos truputį, o kuomet visiškai nusivalkios, įgis proto ir pasakys „Amen“. Ir nueis jau be niekur nieko buržuazijai tarnaut.

       Šemerio troškimai, kaip mes matėme, labai maži. Be mergų da jis trokšta, kad jo vardas butų iškeltas aukščiau Horacijų ir kitų didžiųjų poetų. Tai jam taip-pat gali puikiausia duoti buržuaziniai rašytojai, kurie nesigaili saviesiems visokių garsių vardų, genijų ir t.p.

      Da vieną dalyką čia noriu pažymėt — Šemerio eilių formą. Jose yra nemaža skolinta iš Rusijos jaunųjų poetų formos, kurią ypatingai vartoja vadinamieji proletariniai poetai. Pas jį taip-pat figuruoja ir fabrikų švilpukai, mašinų ir šekšternių sukurys ir t.t. Reikia pasakyt, kad šia forma rašyti Šemeriui net geriau sekasi, negu kai-kuriems vadinamiems proletariniams poetams. Jo eiliavimas dažnai buna labai skambus. Jo vaizdai stiprus, temos įvairios. Jis ir karo lauką aprašo, ir miestą, ir pasaulio prieblandą, ir žaižaruojančius žibintus, ir Baltijos bangų baletą, ir oru lakstymą ir t.t. Vienok visa tai anaiptol nedaro jo poezijos proletarine ir dargi artima proletarinei. Tai tik rodo, kad pati forma ir tema da jokiu budu nenustato poezijos dvasios. Visų pirma mes ieškome joje ir turime ieškot turinio, idejos. O Šemerio eilių turiny tik vieną ideją galima rasti, kuri kiaurai per visą jo eilių rinkinį eina, — tai „tirštų raumenų“ ideją. O be jos — tik besiblaškančio, pasitenkinusio savim ir įsigalvojusio apie savo didvyriškumą buržuazinio inteligento nuvalkiotų jausmų ir minčių mišinys.


       * „Keturių vėjų“ leidinys No 1. Kaunas, 1924 m., 30 pusl.

       „Kibirkštis“, 1925 m., Nr. 6—7

      Kalba autentiška