tekstai.lt

Keturių vėjų pranašas. Petras Tarulis „Staiga pražilo kudlota žemės barzda...“


       Staiga pražilo kudlota žemės barzda.

       Dangaus ledu čiuožia žvaigždynai stumdydami žvaigždes, kurių ledžingos nelabai tvirtai laikosi ant kojų. Mėnulis solo gigantuoja.

       O žemė pakabinus smakrą ant Alpių dūmoja sykiu su manim.

       Kodel del ko kaip šuo prirakytas prie būdos turiu urgzti ir loti iš pasalų, žiūrint kaip kiti šelsta ir miklėja?
       Ei, žeme!

       Kas tokio kad ir nejauna!

       Ale už tai tavo pusrutuliai tai ką, globusai kad ir du?

       Kad taip paėmus pojūčių pašliūžas ir pasileidus erdvybių sniegais lenktynių su Grižalio rogėm?

       Bravo, Saly!

       Valio Šemery!

       Radiotelegrafuoja Neptūnas ir Marksas.

       Senmergė Venera šnairom akim ir pavydu dėptelėja į mudu ir vėl lūpą timtelėja, ir kugždelėja žvaigždėms į ausį.

       Girdi, žemėje nieko ypatingo, o žvaigždės tai kiekviena kur kas skaistesnė už ją.

       Susikabinęs su žeme čiūžt, čiūžt!

       Tolyn, smarkyn! Tolyn, smarkyn!

       Daugiau nieko nematau kaip tave, žeme. Lekia dulkės iš po pačiūžų.

       Tu taip arti geismai karšti ir puolamės glėbin.

       Žemyte, brangioji!

       Ach taip nespauskit! Atsargiau!

       Ir prairo pažastės siūlė naujai respublikai.

       Gi netikusiai buvo diplomatų pasiūta, Saly, mano jakė. Kiek pasiraivyk ir jau naują lopą dėk. Žinai, ir tas politikos korsetas perdaug mane varžo. Kada nors mesiu jį velniop.

       Susikabinęs su žeme po erdvybių sniegus sparčiau už visus lekiu dumiu.

       Žvaigždynai su žvaigždėm jau senai nematyt pasilikę toli užpakaly.

       O mudu vis skutam ir skutam.

       Atsiprašau.

       Ir užkliuvęs man už užkulnio brinktelėjo į sniegą jojąs ant Virgilijaus raitas Dantė su Beatriče.

       Dar smarkiau mudu neriam.

       Ir dar kažin kur lyg Napoleonas ar lyg Hindemburgas geležine šluota šluoja istorijos pelėsių dulkes ir čiaudėja.

       O ve ir Saliamonas karalius apsikarstęs giesmių giesmėmis lyg karoliais, kur žaibuoja ir kur gintariniai. Sabos karalaitei darinėja savo širdies vartus. Ir Keistutis ir Birutė apsalę, del jų rykavimų nemato nė mudviejų.

       Tegu jie sau!

       O mudu švilpiam vis tolyn, pirmyn. Tiktai aš ir žemė! Daugiau nieko. Viską pralenkėm. Tur būt čia jau ir bus pati pradmenų pradžia. Ir puldamas įžūliai bučiuoju tavo, žeme, sauletekingą kaktą!

       Kas tokio kad ir kraujuotas tavo, žeme, snukis? Ir dar nenudžiūvo apskretę lūpos?

       Kas nori tesijukoja!

       Mat juos dievai!
       ___________________

       Kalba autentiška

      Keturių vėjų pranašas. - Kaunas, 1922 m. vasario 16 d.