Mums, iš vienos pusės, yra džiugu, kad mūsų, kalba bendrai dar yra laisva nuo daugybės kitose kalbose išsiplėtusių literatinių trafaretų.

       Mūsų saldžiųjų lirikų pamėgtos žvaigždelės, karūnos, godelės, prakartėlės ir t.t. — tai tik menkutis lašas palyginus su mūsų kalbos skaisčia jūra.

       Daugiausia čia dar tebėra dirvonai. Žodžio menininkams dažnai tenka pirmąją vagą varyti.

       Tačiau, iš kitos pusės, mes atmetę charakteringą senesniems kūrėjams mildų įkvėptą pranašingą kliedėjimą ir pradėję sąmoningai iš žodžio medžiagos dirbti savo kūrinius, atsidūrėme gan sunkioje padėtyje. Nes lig šiol nieko dar nepadaryta, kad būtų pakelta mūsų kalbos kultūra, kad būtų pritaikinta kalba šių dienų reikalavimams.

       Mūsų kalba dabar pergyvena besivystančio mokslo ir atgimstančio meno reikalavimų pagreitinto vystymosi opiausį periodą. Šiuo momentu bendrai kalboje neišvengiama yra dalina suirutė.

       Jei visi kiti nuolat skundžias, kad yra sunku dirbti mokslo ir meno darbas, nes mūsų kalboje dar nepakankamai išvystyta daugelio sričių terminologija, tai mes tuos pačius trukumus dar gyviau jaučiam.

       Pakanka graužti seną kaulą:

       — Mūsų kalba graži, turtinga.

       Mes konkrečiai kalbos vystymosi susirūpinę sakome:

       — Ne! Kalba ne dievaitis, kuriam garbę reikia smilkyti. Kalba — mūsų darbo medžiaga.

       Tiesa, mes noriai pripažįstame, kad mūsų šių dienų kalba yra turtingas ir gražus ateities kalbai pamatas.

       Naujojo meno srity pirmieji dirbėjai, mes žinome, kad žodžio meno teorijos gimsta tada, kai menininkas savo kūrybos pavyzdžiais sudaro naujų kalbos gyvenime faktų.

       Todel norėdami išvengti, darydami pirmuosius žingsnius, galimų klaidų ir kad geriau orientuotumemės tvarkydami padriką kalbos medžiagą, mes turime pažinti kitų, daugiau išsivysčiusių, kalbų dabartinę padėtį.

       Praktiniu žvilgsniu tam reikalui geriausia, rodos, atatiks rusų kalba.

       Nes 1) ji mūsų daugumai gal kiek geriau už kitas kalbas pažįstama.

       ir 2) joje naujasis menas pasiekė gan aukšto laipsnio.

       Dar žymiai prieš karą veikliausi rusų naujojo meno atstovai futūristai jau plačiai buvo išvystę savo veikimą praktikoje ir teorijoje.

       Didysis šių dienų rusų poėtas (nesenai miręs) V. Chliebnikovas pasirodo buvęs lygiai drąsus, gilus ir genijalus teorikas. Jo žodžių išradimais ir išvidiniu žodžių linksniavimu šiuo metu plačiai susidomėjo mokslo vyrai.

       Dabar jam, mirusiam, skirtuos straipsniuos jo draugai (Majakovskis ir kiti) vadina jį savo didžiuoju mokytoju.

       Jo dvasios pastangas kalbos kultūrinimo srity dabar tęsia visa eilė naujojo meno teoretikų.

       Paskutiniu metu kalbamu klausimu rusai turi jau plačią literatūrą (1).

       Kitų tarpe lingvistas O. I. Vinokur'as į šį klausimą stengias, moksliniai pažvelgti.

       Maskvos kairiųjų menininkų laikraštyje: „Lef“ (Levyj front) 1 Nr. padėtas minėto autoriaus straipsnis vardu: „Futūristai — kalbos statytojai“.

       Čia į literatūros kūrinį žiūrima tiesiog kaip į kalbos faktą.

       „Mūsų kalba, sako jis, kaip ir kiekvienas socialis faktas kultūrinio nugalėjimo objektas. Tiesa, kad dažniausiai, ypačiai kasdieniniam savo gyvenime, mes visiškai impulsingai naudojamės kalba, prisitaikydami reikalo ir įkvėptos socialės normos. Bet šit kas čia svarbiausia, — kalba, kaip impulsingo, nesąmoningo naudojimos priemonė, turi savo labai griežtas ribas: kalbėjimas „iš inercijos“ pasikeičia sąmoningu įsigilinimu į kalbos sistemą, jei tiktai kalbėtojas atsiduria tose sąlygose, kurios priverčia jį protingai ir tikslingai savo kalbos išgalėmis operuoti“.

       Savo tezę jis vaizduoja prasčiausiais pavyzdžiais. Štai: pasikalbėjimas bevalgant pietus ir egzaminuojamo mokinio atsakinėjimas, teoretinis pašnekesys su bičiuliu savo namuose ir viešame dispute ginčas, pasižymėjimas rašomojoj knygutėj ir darbo laikas — čia aiškiai matyti esminiai skirtumai del kalbos metodo, kuriuo naudojasi kalbėtojas. Pirmosios palyginimo dalys, reikalaujamos kalbos sistemos atžvilgiu, daugiau yra palaidos, netvarkingos, o autorius jau pasižymi kalbos mąstymo inercijos nugalėjimu ir sąmoningu organizuojančių kalbos elementų dėstymu.

       Kiekvienas literatūros dokumentas, plačiausia to žodžio prasme — laiškas, afiša, dienraštis, laikraštis — nepaisant, kieno jis bus parašytas — gerai mokančio ar vos galinčio plunksną valdyti žmogaus, būtinai turi savotiško organizuojančiųjų kalbos momentų interpretavimo žymių. Ir, žinoma, juo aukštesnė yra socialė aplinkuma, kurioje tai vyksta, juo intensingesnis yra kalbos sąmoningumo laipsnis. Kalbos inercijos nugalėjimo kelias ilgas yra — jis eina nuo lipdomo ant vartų apie buto nuomą popierėlio ir konferavimo mitinguose ligi poėzijos kūrinio ir oratoriaus bylos. „Tokiu tad būdu yra sudaroma  k a l b o s  ku l t ū r a, kurios lygis, galutina savo išvada, sutinka su kultūriniu esamosios socialės aplinkumos lygiu“.

       „Kad ir kaip stengtumėmės poėzijos esmę ir reikšmę apibūdinti“, sako tas pats autorius — „man kaip lingvistui, vistiek palieka neginčijamos teisės poėzijos faktus tolygiai analizuoti, k a i p  k a l bos  f a k t u s. Jei kas ginčytų, kad poėtiniai ipročiai pareina ne tiktai nuo esamosios kalbos sistemos, bet ir nuo bendrųjų kultūros istorinių sąlygų, tad galima būtų pastebėti, juk ir kalba yra viena tokių pat kultūros istorinių sąlygų. Kiekvieną kartą, keičiant poėzijos mokyklą, taip pat yra keičiami poėtingosios kalbos medžiagos organizavimo būdai ir kultūrinio kalbos stichijos nugalėjimo įpročiai“.

       Tuo būdu noroms nenoroms mes turime sutikti, kad poėzijai būtina k a l b o s  k u l t ū r a  arba, kitaip sakant, šis faktas stačiai verčia mus teologiniu žvilgsniu pažvelgti į poėziją. „Nuo šito žvilgsnio žegnojasi puristai — lingvistai ir veltui mėgina maskuoti tai poėtingojo žodžio „autonamiškumo“ šalininkai.

       Toliau aiškinami dviejų rusų literatinės kalbos reformatorių — Puškino, pabaigusio savo darbą, kanonizatoriaus, ir Majakovskio, pradedančio, revoliucionieriaus, būdai ir metodai, kurių prisilaikydami vienas statė savo poėzijos mokyklos kalbą, o kitas tebestato. Palyginęs Puškiną su Majakovskiu tiktai kaip savo laikų noratorių, jis griežtai skiria poėzijos metodus ir kelius. Jo nuomone, labai būtų pravartu kalbos kultūros istorikui įsigilinti į šiuos faktus, turinčius visiškai ypatingo įdomumo.

       Didžiausias ir pagrindinis tarp Puškino ir futūristų skirtumas, pirmiausia, kad šie nesinaudoja jau esamosios kalbos pavyzdžiais, bet stengiasi nugalėti tą masinę šnekamąją kalbą, iš kurios daugiausia savo kalbos kūrybai ima medžiagos. „Kalbos kultūra -  n e  tiktai jos  o r g a n i z a v i m a s, kas buvo daroma Puškino laikais, bet drauge ir  i š r a d i m a s“. Laikas jau esą pamesti vaizduotis, būk kalba tėsanti kažin kokia neliečiamoji šventovė, težinanti tiktai savo išvidinius istatymus ir jais vienais tereguliuojanti savo gyvenimą.

       Šitas dalykas, būtent, kad kalbąs kolektyvas sąmoningai galįs paveikti dar nėsąs mokslo paliestas, tačiau daug esą davinių, kad netrukus šis reiškinys būsiąs aktualus. Mes turim, galų gale, suprasti, jog mes ne tik galim kalbos mokytis, bet ir  d a r y t i  kalbą, ne tiktai organizuoti kalbos elementus, bet ir  i š r a s t i  naujų tarp šitų elementų ryšių“.

       Tačiau šis paskutinis faktas esąs aukščiausias kalbos kultūros laipsnis, apie kurį, plačiam masiniam maštabe, tegalima tik svajoti. Kalbos išradimas, savaime aišku, reikalaująs aukštos technikos, plačiausio supratimo ir suvokimo kalbos elementų ir konstrukcijos, dideliausio įsigilinimo į jos sistemą ir laisvo manevravimo atskiromis kalbos mechanizmo svirtimis ir spiruokliais.

       Rusų futūristai, negalėdami to darbo plačiai varyti del savo liaudies tamsumo, daro, ką įstengia, ir rodo mums tokius pavyzdžius savo literatūroj — eilėraščiuose ir poėmoj. Jie pirmieji pradėjo sąmoningą kalbos išradimo darbą, pirmieji parodė lingvistinės inžinerijos kelią ir iškėlė „bekalbės gatvės“ problemą, o kartu socialę ir poėzijos prablemą.

       O mūsų pasakysiu šia proga, argi ne toks pat „bekalbis“ tik ne gatvė, o sodžius, ir juk nieko beveik nepadaryta, kad jo kalba.būtų sąmoninga, o ne aklo instinkto vedama, kad jis laisvai, tiksliai, gyvai, be „charakteringojo šablono“, galėtų prabilti. Daug knygų, milijonai gražių žodžių, o ten, kur jam iš tikro reikia stipraus žodžio, savo kasdieniniam gyvenime, jis jo neranda.

       Kalba autentiška

       Keturi vėjai Nr. 1. – Kaunas, 1924 m. sausis