tekstai.lt

Keturi vėjai Nr.1 Petras Tarulis. Nuovakarių skiauterys

keturi%20vejai%20nr.1%20virselis%20mazas.jpg      


       J. Petrėno-Tarulio „Nuovakarių skiauterys“ (1924) –  ultramoderni klasikos kodo parafrazė. Šiam rašiniui būdingi skirtingais šriftais ryškinti žodžiai, skiemenavimas, raidžių retinimas, reklamos, diagramų, scheminių piešinių, išskaičiavimų naudojimas, prozos ir eilėraščio derinimas. Tai ekscentriška esė, kurioje eksperimentuojama ties absurdo riba,  skelbiamas žodžio autonomijos triumfas. 



       Pradžiai

       Raidės!
       Prastutės, lygios vienodos ir smulkios raidės.
       Per jūsų siauras burnas turiu sprausti savo margus žodžius. Rodos, sunku. Bet... Žiūrėk, įsižiūrėk ir pamatysi – gražios gi raidžių virtinės!
       Graži ir pirminė raidžių grandinių abėcėlė!
       Ją mes pradedame džiugaus nusistebėjimo garsu – A!
       O paskui seka įvairaus būdo, visokių papročių ir palinkimų raidės.
       Simpatingi padarai!

       Štai plačiai maloni, kaip ir savo tik pagimdytu kūdikiu susirūpinus pieninga karvė, mauroja: – m; lipšni ir liekna – l; nuodingos gyvatės švilpesiu švilpia – s; Perkūno duktė – r – majestotiškai gaudžia ir vergo krūtinėje, kada jis sukyla, ir valdovo, kada jis įsako.
       Viena likus – d – nuobodi, bet radus džiugias drauges ir: – dangui!
       Nupenėta ir pilvota – p – patenkinta savo likimu garbi abėcėlės pilietė.
       Kukli ir mažutė – i – džiaugias, kad gali sulipdyti savo linksmas drauges.
       O visi kitoki ženklai – raidžių tarnai: taškai, prasti poemos sargybiniai, kableliai, kurie raides kabina, ir snukį susukę klausiamieji ženklai.
       Raidžių rūbais rėdos garsai, kurių pagalba reiškiami troškimai.
       Parenki keletą raidžių, jas suglaudi, ir stojas –

 

       Žodis

       Vos atsirado žodis ir štai – iš už nuostabiųjų raidžių jau šypsos gudri prasmė! Prasmė – raukšlėta senutė. Šypsos ji ir tempia į draugę kitus žodžius.
       O žodžiai džiaugias, kad laisvi! Žodžiams artimas chaosas! Ten jų gimtinė! Ir iš ten sena prasmės ranka juos išgraibo! Nuolatinė jų kova: žodžiai veržias į laisvę, o prasmė, kaip perekšlė višta kiaušinius savo karštu kūnu stengiasi juos aptūpti, savo išskėstais sparnais apgaubti.
       Tačiau džiugu, kada žodis išsprunka iš pesenusių prasmės rieškučių ir laisvas pats sau spindi, skamba ir aplinkui skrieja.

 

       I. Mikroskopinė viešoji aikštė

       Čia dėmesio verta skeptingauodegė katė ir dūsaujanti davatka

       Štai Viešoji Aikštė!
       Aikštėja ji nebodama aukštai pasistiepusios Rotušės, Vytauto statytų griuvėsių, smulkaus nuobodžio musių nuterštų takelių ir kitų, tarp jų įsiskverbusių ir Aikštę sulaikyt mėginančių daiktų.
       Čia ot taip platu! Ir yra kur užsimoti.
       Mikroskopas įžiūri:
       1) keletą tų, kurie užpakaliu ir gulsčiom mėgina važiuoti, ir kurie dviratininkai,
       2) seną, nušutusiu galvos augmenynu, pilvuos išvirtusį artimos gotikos kleboną,
       3) dūsaujančią, kad net aplinkui dulkės kyla, davatką,
       4) ožką,
       5) tą nelaimingą, kuriai nusibodo tautinės poezijos gulbių sausus sparnus graužti ir kuri neurastenijos varge liko tik skeptingauodegė katė,
       6) kulkosvaidį,
       7) nenumanantį, kas pirma pyškint, kulkosvaidininką sargyboje.

 

       II. Visa viešoji aikštė

       Viešosios Aikštės gyvas ir negyvas inventorius labai įvairus. Čia samojedas su balta gražuole. Ten Nemunas ir Araksas. O aristokratė misisipė toli keliauja.

       O ten aplinkui, kur akių saujon nepagauni, iš tolo tik akyse mirga:
       ... melsvai balta, drąsiai ruda, džiugiai žalia, lipšniai geltona, liūdnai mėlyna - ir daug daug kitokių deglai deglų dėmių...
       Deglosios dėmės derinas ir, žiūrėk:
       Šiaurės samanose samojedas.
       Iš briedžio tampriųjų žarnų suka jis vadeles ir pro resvus geltonus dantis palengva leidžia taip skurdžių spyglių klaidžioti lėtą, skystą dainą.
       Baltoji gražuolė meška, gracijos pilna, pro savo blizgantį lornetą žiūri į šią ramią vietą.
       Uolos, piestu pasistoję, štai štai skradžiai skardžiun giūva. Tarp jų alkanų, žiaurių nasrų svaidos ir kriokia žila sketera Araksas; o ten, kur lygu ir tik 50 metų senelio kaktos raukšlės, ar tik apskričios karpos, lėtas ir darbštus plačiakaktis jautis Nemunas nuoširdžiai velka svetimą šmugelį.
       Aukso kraičiais blizgėdama mis Misisipi puikiajam silvasų salon vagone, kur orangutangai, lijanos, papuasai, gėlių lydima, greituoju ekspresu skuba į garsųjį valdovą, seną aristokratą, sir'ą Ramųjį de Okeaną.

 

       III. Kino „Miražas“ Sacharoje

       Įvairių pasaulio įdomybių reklama. Karavanas ir Samumas.

       Rieškučiom su kaupu smiltys barstytos, tarytum sodžiaus gryčia, kada kalėdoms laukiamas klebonas. Akiračių pasuoliai irgi rūpestingai nugeltoninti. Turbūt šiandien pečiuj duona kepta: karštas prakaitas kaktą rasoja, ir aplinkui sviltom kvepia.
       Riesti, tikrom kupranugarių vilnom dengti kaklai aukštai pakeltas kuklias, maldingas galvas paskui viena kitos velka. Patrūkęs, tarp smilčių kažkokios maldingos senutės pamestas, patisas rožančius – karavanas, kuprotų nugarų linguojamas, nežinomų karalaičių gausiais kraičiais krautas, lėtai slenka.
       Garsiai reklamuotas,
       afiša – visas dangaus skliautas,
       kino „Miražas“, visų spalvų lampionus sužiebęs, troškulio išdžiovintas lūpas džiugina savo žavėtais,

SKUBĖKITE ŽIŪRĖTI!!!
BE KONKURENCIJOS!                       MONOPOLIJA VISAM
RAJONUI!
ŠIANDIENĄ PASKUTINĖ DIENA!
NAUJIENA!!!
NAUJIENA!!!


       milžiniško ekrano plotuose patiestais paveikslais, kur savos Astos Nilsen žėrinčios ašaros žemyn bekrisdamos karštyje ištirpsta, kur Čarl Čaplino pašaipoms didžioji skraidžiai pražiota ertmės gerklė klaikiai kvatoja.
       Emigrantas – gastrolierius, seniai garsus Samumas: iš gretimos šutuos paskendusios smuklės pasamdęs tris žydus muzikantus ima gerbiamajai publikai nudžiuginti šokti savąjį kadrilį taip, kad net jo sudulkėję skvernai švilpaudami už debesų svaidos.

 

       IV. Tibetas

       Tai yra šalis, kuri Viešosios Aikštės irgi matoma

       Tibeto geltonas ir lėtas lama savo kumirnėje apskritą maldos instrumentą suka ir geltonąsias rankas į savąjį Dievą ištiesęs, kantrus, kaip skulptūros kūrinys, meldžiasi.
       Bazilikos bruzdus vargonininkas ūsais žaibuodamas iš paskliautės didžiojom triūbom jam pritaria.

 

       V. Žodžių žvėrynas

       Jokios prasmės ir jokios sentencijos! Tai šių žodžių linksmas tikslas. Laisvi ir nežaboti. Piliečiai, vėpsokit!

       Štepseliai ________________________doleriai
       Aparatai preparatai ratai
       Dalbos gungos kuokos buožės
                                                 ir buržujai
       Traukiniai skrituliai priekalai
                                                 ir kaltai
       Motorai notarai brizgilai
       Kuorai korsetai karuseliai
       Karbiuratoriai demokratai
       Grandis elektra oravarės
       Numeriai orderiai ir doleriai doleriai
       Milijonas milijono milijonui
       Tred Unionai „Times“ laun tenis
       Flirtas filtrai plikiai
       Plombos timpos vielos
                                             Senos sielos

       Teatrai katarai kontrgarai
       Dulkėgaidos gleivės „laisvės“
       Įnirtūnai lakūnai mėsos – kūnai
       Apinasriai pastoriai tenorai
       Akcininkai ekscentrikai
       Dinamo
       Šeštarnės skardos sijos
       Ir stabdžiai

       Boks bankas balius biznis
       Čarl Čaplin „Chicago Tribune“
       Daktarai fabrikai streikai
       Streikbrecheriai
       Žandarai
       Meilūs skilandžiai riebios pačios
       Dolerio meilė meilės doleris

       Priedas: XX amžiaus vadamasis ženklas

     
nuovakariu%20skiauterys%201pies.gif

       VI. Kolumbo radinys

       Nauji žemės augmenys: aukšti, mamutų vienmečiams lygūs, be šakų, be lapų paparčiai. Stiebų narveliuos pilna gyvių, kurie per keturkampius plyšius sotinas jiems skirta dangaus mėlynės porcija

       Nei krašto, nei galo, kiek matos – viršun, tolyn, žemyn – namai ir namai, kad ir 50 aukštų. Šimtai tūkstančių langų, daug tūkstančių kambarių.
       Tarp laiptų, stalų, kėdžių, šėpų, praustuvų ir lovų tie, kurie dviem kojom vaikštinėja, kitas dvi moka į kumštį sugniaužti, skyrimą per pakaušį daro, gauna daktaro laipsnį, daro konferencijas, šypsosi, kantriai skaito Kantą ir rašo anoniminius laiškus!
       Jiems labai smagu, tiesiog puiku! Jie gali būti: vienas rusvas, barzdotas, kitas juodas, akim blizgąs, trečias plikas, lėtais judesiais – ir visi kokių tik nori spalvų!
       Didžiausi tų numeruotų, registruotų padarų sandėliai prikrauti!
       Jų laimės dienos davinys griežtai kilo – deci ir mili – gramais aprėžtas.
       Gerai, jei esti KAPTENARMO geras nusiteikimas: jis dar šiūptels džiaugsmo skystos sriubos, ar saulėje blizgančią silkės uodegėlę primes, džiaukis!
       Ne? Tai ir laižyk, kas išpuola!
       Protingi. Savo takelius turi. Retai sukliūva. Tuomet į viens kitą sviedžia nusistebėjimą:
       Nejaugi be manęs ir daugiau būta?
       Laisvu metu savo langely sau skirta dangaus mėlynės porcija sotinas.
       P, – R, –O, Pro – G, – R, – E, Progre– S, –A, –S,– Progresas!
       K, –U, –L, Kul – Kultū – Kultūra!!
       E, – E, – E, –V, – O – Evoliucija!!!

 

       VII. Napoleonas, žvirbliai ir tolis

       Napoleono „rendez vous“. Kur žiūri Napoleonas?

       Iš devyniolikto amžiaus pradžios siauru takeliu eina artyn Napoleonas. Štai jis truputį sustojo, stovi.
       Napoleonas gerai iš provincijos aktorių išmokęs savąją pozą imituoti, truputį galvą palenkęs, rankas ant krūtinės sudėjęs stovi taip, kad ne vienas buhalteris, pozos iškilnumo pavydėdamas, apetito nustotų!
       Žiūri jis į taip vadinamą tolį, kurs esti ir padūmavęs, ir melsvas, ir dar kitokių spalvų, kokių poeto etikete pažaboto asmens centriniam vaizdų sandėly atsiranda.
       Amžinieji skeptikai, akiplėšos žvirbliai, tą pačią mažytę baltą ranką, kuri savo laiku tūkstančius žmonių tvarkė, savo pėdsakais pažymi, kad čia jų tupėta…
       Ak tie žvirbliai, žvirbliai!
       Jie visas mūsų godojamas ir garbinamas kaktas, visas geningąsias nosis vienodai pažymi!
       Nebijo žvirblis baisaus Robespjero ir jam ant ausies nutūpęs tikro kavalieriaus mitrumu kalbina kuklią patelę, kuri tuo tarpu gan šaltai žiūri į to ženkio meilės intrigas!
       Geningasis Goethe savo plikės plotuos ne vieną žvirblių porą suvedė į porą! Čia sužieduotuvės, vestuvės ir pirmosios, taip iškilmingos krikštynos šokta!
       Taigi. Stovi Napoleonas ir tikru imperatoriaus žvilgsniu puošia taip vadinamą tolį.
       Staiga tuščia gatvė pražydo jauna mergina.
       – Labas vakaras! Kokia šalta tavo ranka. Ak, ponas Bonapartai, suprask mane, aš taip noriu su kuom nors pasikalbėti. Pirma, mažesnė, neliūdėjau, dabar kažko, nežinau ko, vis trūksta, liūdna. Aš seniai į tavo portretą žiūriu. Tu visai nepanašus į visus kitus. Tu toks išdidus, majestotingas. O, niekas taip nemoka padaryti Napoleono pozos kaip tu, ponas Bonaparte!
       Tiesa, mūsų departamento sekretorius – irgi. Irgi mėgina Napoleono pozą padaryti: pasipučia, galvą panerčia – ir tik visos merginos krykščia žiūrėdamos!
       O, tu kas kita!
       Bet ką tu ten matai, a? Sakyk, ką matai?
       Gaila, ir pasi-
                                    -stiepus nieko nematau…

 

       VIII. Vakaro pasaka

       Tylus kampelis, kurį smagu atsiminti. O lankyt nuobodu…

       Saulė.
       Saulė debesyse mergos rausvų skruostų šypsena atsisveikina. Kur buvo žydra - melsvėja. Durim negirgždėdamas švelnus pilkutis svečias mandagiai lenkias:
       – Labas vakaras.
       Sena senutė pasaką sako:
       – Buvo pikta ragana. Ragana gyveno raiste. Patiesdavo savo tinklą ir gaudydavo vaikus. Ir sugavo Ragana baisioji numylėtą gražiausią močiutės dukrelę. Nunešė ją į savo urvą. O ten ne urvo būta, tik karaliaus dvaro… Žiba žvakės, tvaska šilkas. Vynas lūpas saldina, ir akys liepsnoja, Karaliūnaitis jaunas ima jos rankelę ir sako…
       – Vaje, jau tavo snaudžiama, mano paukštyte…

 

       IX. Nuovakarės

       Hieroglifai šypsos. Nubudus Mumija. Mumija kalba telefonu

       Kur piramidės – tylu. Hieroglifai, mokslinčių atleisti poilsiui, saldžiai snaudžia ir sapnuoja. Kai kurie jų sapny šypsos. O, kad matytų kuris nors bakalauras, magistras, daktaras ar docentas tą šypseną!
       PIRAMIDĖJE
       Sujudo Mumija. Mumija nerimsta. Ankštas sarkofago korsažas nuvargino ją.
       – M – m – m – u – a! – pratisai apskritina žiovuly savo lūpas Mumija nubudus.
       Geltona, manikiūruota ranka iš lėto ima telefono trūbelę.
       – Alio!
       Tylu.
       – Alio!
       Platūs tylos nasrai praryja išgeltusį girgždesį. Mumija kantriai laukia, kol:
       – Cen -tra – li -nė…
       – Galų gale!

 

       X. Telefono kakofonija

       Skaudžiai juokinga. Kur gi nesikvatosi, kad vėlu mylėti ir laikas pakartam kaboti. O gal kitaip? Nepatikrinsi. Ypač nesmagu, kad kažkokie du taip kvailai Skandinavų karalių ruošiasi kolioti. Bet telefonas… ir jų nepasieksi!

       Staiga išvisuriniai, spalvom įvairūs garsai, tie, kurie iš lūpų sprunka: vabalai, arai, šalti žalčiai, lepūs lelijų lapeliai, medaus lašai, graužai ir kietieji akmenys – visi kartu gausiai, padrikai spiečias:
       – Alio! Kas?
       – Aišku, žmogus.
       – Perku.
       – Ką, žmogų? Alio, alio! Kas tyčiojas? Panele, su kuo mane sujungėt?
       – Klausyk, jei tu neateisi…
       – Jei neužmiršiu…
       – Laukt ir nesulaukt… Baisu!..
       – Cha, cha, tai linksma bus!
       – Tada aš supratau, koks reikalas…
       – Mirties bausmę sustabdyti. Tai prezidento įsakymas.
       – Myliu.
       – Ką sakot, vėlu? Kodėl?
       – Vėlu..
       – Myliu..
       – Kas kliudo? Iš kur flirtas!
       – Girdi, meiluži mano.
       – Kas kliudo?
       – Jau vėlu?
       – Myliu, myliu, myliu…
       – Vėlu? Kas be mano žinios pakorė? Negali būt!
       – Myliu.
       – Mūsų akcinė bendrovė…
       – Nustok, Tamsta! Klausyk, mano paukšteli!
       – Aš neapsirinku, sakei „myliu“?
       – Iš tos operacijos nieko nebus. Geriau skirtis.
       – Sudiev.
       – Ką sakai? Juk tai ne tavo balsas?
       – A?
       – Kas kliudo? Centraline! Sergėkit, kad užimtiems abonentams nekliudytų apie reikalus kalbėtis. Aš gi sakau, jūsų prekės išniekintos.
       – Išniekinta?! Kas?
       – Ponas daktare, skubėkit! Didelė nelaimė… Širdis… Greičiau, vaje greičiau…
       – Klausyk, aš va taip, kaip dabar, prietemy, pats vienas galvoju: iššaukt kurį nors Skandinavų karalių ir kvailiu išvadinti! A? Ar tau tai neateina į galvą? Negi pasieks čia, a?
       – Alio. Ką tu dabar veiki?
       – Aš nieko. O tu?
       – Ir aš nieko. Nuo-bo-du.
       – Nuobodu ir žiov –aut norisi.
       – U- a!

 

       XI. Mumija kalbasi su XX amžiumi

       Mumijos pažintis su Loyd Džordžu. Loyd Džordžas miego nori. Jie abu Viešojoje Aikštėje

       - Alio!
       Ir kantriai laukia Mumija.
       – Cen-tra-li-nė. Ko reikia? Susopusiu dančiu maudžia tolimas atsakas.
       – Alio. Prašau man XX amžių.
       – Jau sujungta.
       – Ačiū. Kas, XX amžius? Taip? Britanija! Prašau Loyd Džordžą.
       – Tuojau.
       – Kas? Labas vakaras, sir!
       – Kas kalba?
       – Aš Mumija… Taip, tai tiesa! Ne kaukių vakaro, ne! Egipto Mumija. Iš metų skaičiaus su daugeliu nulių prieš Kristaus gimimą skambinu į jūsų provinciją.
       – Bet, lady… Dabar vėlu…Neseniai baigiau konferenciją… Ryt angliakasių streikas… Taip ir mirga akyse: kirkos… išvėpę suodinos krūtinės… alkanos, baisios akys… gniūžty brašką sąnariai… ir prie nugaros prikepę pilvai… O dar tie manikiūruoti diplomatų smegenys! O, taip miego noriu!!!
       – Aš gi pabudau. Kažkas čia dedas toje žemėje. Savo sarkofage pajutau… dreba. Pasigirdo kažkokie balsai. Kažkas yra, kažkas sujudo.
       – Gal vėl opozicija!..
       – Einame į Viešąją Aikštę.
       – Kas gi ten?

 

       XII. Viešoji aikštė jau juda

       Riebios paūdrės ašaros varva. Visi daiktai ima judėti: šakalai kaukia, traukinys traiško kažkokį vyrą, lakštutė ir uodas orą virpina garsais. Įvairios kariuomenės žygiuoja. Trinyčiai, galifė ir meškos kailis. Dirva griežia dantimis ir, skruostus krauju sruvindama, gimdo bokštus ir bažnyčias

       Ten, visų vėjų pagairėje
            kas kur, kieno širdis kadrilį šoka,
       kieno nusigandusi paūėdrė lašinių nustotus nuošimčius riebiom ašarom apverkia, kieno kinkos telegrafo laidininkus drugiu krečia, kas alkanu liežuviu tolimą meridianą laižo –
                                    viskas artima:
       Štai kaukia šakalai alkanus nasrus tuštumoje žiodami;
       Nusvirusioje į upelį žilvičio šakoje gieda lakštutė;
       Sotaus pilvo savininko raudonu paraitytu sprandu paviliotas uodas
       lipšniai maudžia;
       kažkur tolimose lygumose įsiutęs ekspresas baisiausiais krumpliais tamsoje traiško išblyškusį, išsvaidytais plaukais vyrą, kurioužanty skubiai brėžti žodžiai: „nieko nekaltinti“…
       Atilos, Napoleono, Batyjaus, Trockio, Kserkso, Hindenburgo ir Aleksandro Makedoniečio gausios, galingos gaujos, kiekviena savo keliu, viena kitos kelius skiesdama, žygiuoja. Liūtingos dienos debesų gausumu pripildo jos Viešąją Aikštę.
       Kas keturiasdešimts dviejų centimetrų armotas, kas šakotą buožę, kas tankus, taranus, kulkosvaidžius, nardomuosius laivus, oro eskadriles, ar lauko akmenis, kaip gali, suspaudžia.
       Iš didžiojo garderobo jie gavo kostiumus ir butaforiją. Čia frenčiai, ten trinyčiai, šalmai, galifė. Čaild Haroldo apsiaustai, meškos, kaip yra, su uodega, gauruoti kailiai dengia jų kūnų reikiamas dalis.
       Kryžmai kritusiai tikslais atėję, jie savo priešininkus sutinka vieni vilyčiom ir mokamai iš mėtyklės mestu akmeniu, kiti nuodingom dujom aeroplanų bombom ir tankų serenadom.
       Aruodai, sandėliai, dėžės, skrynios, rūsiai ir seifai čia tuštėja, čia vėl sklidini.
       Atilos raži šluota kartais taip brūkšteli, kad viršutinė dirvos pluta nusismaukia, ir gilūs randai gausiai pasrūva. Tarp jų tuščia, kaip bevaikės moteries širdy.
       Seneliai pasakose mini kraujaupelius.
       Ir vėl nejučiom iš milijonais kojų išpėduotos, skaudžiai užupenčiais plūktos žemės plutos ima dygti vėl diegai. Dirva skradžiais plyšiais raukšlėjasi, kaip šimtametė senė mažiuko ainio įpykdyta. Bet pyktis neilgam, vėl tuojau ji šypsosi. Amžinai nėščios žemės viduriai iš naujo, dažnai vaitodami ir iltimis grieždami, ir gausiai skruostus krauju sruvindami, gimdo aukštus bokštus, bažnyčias ir pilis, ir pylimus.
       Batyjaus kupranugariai su Hindenburgo sunkiais motorais vieni kitus pralenkdami piktai bliauja.
       Visur girgžda ratai, visur dunda sena dirva.

 

       XIII. Ratų tepalas

       Kad geriau riedėtų nerangios istorijos ratai, juos reikia tepti. Štai jų tepėjai

       Kiaulės oda aptaisytą knygą, kurioje aukso žodis: „NEUŽMUŠK“, paėmę arnotuoti plikiai laimina karžygius, kurie iš Paryžiaus į Berlyną ir iš Berlyno į Paryžių, kalaviją rankoje ir krūtinėje kryžių (krikščionys!) neša.
       Kaunas ir Varšuva šaukias Aušros Vartų.
       Atila riebiai šeria vyriausią savo Maldininką. O Vyriausias Atilos Maldininkas, slėpdamas tai, kad dažnai riebalais atsirūgsta, kelia aukštyn riebias rankas, meldžia molinį stabą gelbėti ir žada visiems Atilos paklusniems žmonėms:
       po vieną sotų, šiltą ir patogų vienasėdį – dangų, kur minkštuos pataluos minkštos dvi pačios, kur saldžios tešlos ir kur kiekvienam (garantuota nuo bankroto) įrengta bankinė kontora!
       Auksais kaustytas gražusis koranas veda savus avinus.
       Keiksmų drobėje marguoja maldų gijos.
       -----
       Tvanki kino salės atmosfera.
       Patamsy šnabždasi: nežinai, ar kailį dera, ar meldžiasi.
       Ekrane tamsus kryžius. Kryžiuje kas vakaras kantriai kenčia paskutinį savo jausmingo filmo paveikslą ŽMOGUS.
       Ekrane parašas:
       – Dovanok jiems, tėve…
       Karšti aplodismentai, džiugūs 42 centimetrų katučių garsai lig šiol tebesigirdi, kaip buvo prie Verduno, Varšuvos, Reimso ir Kauno.
       Soti publika mėgia dūsauti, pamačius tokius pamokančius paveikslus.
       Patenkinti ir tie patys kino akcininkai. Jų rankos savaime trinas, po krūtine maloniai maudžia, ir į visas puses kečias knabios rieškučios, į kurias gausus, kaip alkano vaiko ašaros, byra saulėje blizgąs sidabras.
       Viešoji Aikštė sklidinai pilna jų visų, tarp savęs supintų žygių, žodžių ir geismų.
       Mumija turi kuo stebėtis.

 

       XIV. Šešėliai ir liepsnos

       Čia jau baisiau: šešėliai ir liepsnos. Neramu visiems

       Viskas šešėlių saujos suspausta. Tik kai kur tolimų pašvaisčių rausvos liepsnų skiauterys lyžteli dangaus skliautus ir vėl tamsos nasruos dingsta.
       Kažkas juda, kažkas eina, kažkas taria dar nei žodžio, nei prasmės nežabotus garsus, kurių gaujos tolydžio tirštėja, ir kaip naktį vabzdžiai be kelio neaiškiu tikslu padrikai klaidžioja.
       Bet arčiau!
       Pilkos trikampės kepurės pavėsy – Napoleonas, mieguistas samojedas, lėtas Tibeto lama, baisusis Batyjus, siaubus Atila, sena davatka, ožka, skeptingauodegė katė ir visi kas - su jais blykšta…
       Be to, smulkus petitas: artojai, angliakasiai, aktoriai, kalviai, advokatai, jūrininkai, smuklininkai – visų gausus skaičius – dreba.
       Čia pat Loyd Džordžas su Mumija – stebisi.
       Staiga tamsos skvernus praskėtus žiežirba vienam akimirksniui nušviečia buities kelius.
       Liepsnelė. Kita. Kitur kažkas vėl sužiba.
       Kaip vienasėdžio mergytės baisios liepsnelės, smailiom viršūnėm drebėdamos, kartais visai užsimerkdamos, vėjo blaškomos atkakliai kovoja su alkanais šešėliais, kurie, vos liepsnelei grįžtelėjus, viską kurčiai praryja.

 

       XV. Viešosios aikštės kampai ir tarpukampės

       Poetų diližanas. Poetų „kūrybos“ įrankiai. Lakštingalų „profsąjunga“. „Parnaso“ lamdytos kepurės klausimas. Rupus kažką mokančio padaro portretas

       Ir tik tas, kas pro šalį plačiųjų šešėlių nasrų prasprunka, tas ir pasimato!
       Poetų senas diližanas, su kaupu prisėstas, visais sąnariais girgždėdamas, atatratėjo rupiais gatvės akmenimis. Pjautiniems pegasams sustojus, ir melancholingai jų uodegom vilpštelėjus, ėmė jo įtalpa oran vemtis.
       Visi su savo lagaminais, su savo ryšuliais ir mašnelėms. O ten pilna reikalingiausių kasdienei kūrybai daiktų: bedugnių, svajonių, klajonių, kelionių (įvairiausių rūšių tramvajum, traukiniu, aeroplanu, laivu, be kelio ir trotuarais), audrų, verpetų, debesų, debesėlių – ir šilkasparnių, ir paprastų (visokiam piliečių skoniui ir pareikalavimui), saulių, žvaigždžių (o nelaimingos! žiba visą parą, jei tik rimas to reikalauja!)
       Ir mėnulis, poezijos proletaras, darbštus senelis čia pat šypsos, ir savo sena įpratusia ranka reikalingą sagutę paspaudęs, gali ūmai (urmu ir skyrium – atskirais spinduliais) teikti savo slėpiningą, sidabrinę, liūdną, jaukią ir kitokių rūšių šviesą.
       Lakštingalos visos įsirašė į „profsąjungą“. Ir pareikalavę tinkamų darbo sąlygų bei mandagaus žmoniško elgesio, paskelbė streiką.
       Jie visi būtinai iš viršaus žemyn į visus žiūrėdami – majestotingi, dievini, viešpatnūs, kad nesusiterštų „gyvenimo purvais“, eina stačiai stogais į viešbutį „Parnasas“, kur juos sutinka mieguista kepurė ir visus lygiai nuobodžiai klausia:
       – Tamstai mūzos? Visam vakarui ar tik laikinai?
       Nuo savo viešbučio aukštojo balkono jie, plačiais gestais irdamies, taip švelniu balseliu save dainuoja, kad rudens grybais paplitusi minios tūkstantėjanti ausis jaučia tik kažkokį neaiškų kutenimą.
       O aikštė sklidina judesių: tolyn, žemyn, aukštyn, įstrižai, skersai.
       Ir vis smarkiau, gyviau, drąsiau:
       Žengia.
       Bėga.
       Lekia.
       Virpa. Juda. Ir kruta.
       Tankus judesių tinklas painiai raizgo aikštę.
       Dar padaras:
       Jis keblai iš vienos vietos į kitą slenka. Viršuj apskrita dėžė, dėžėje daugybė stalčiukų, stalčiukuose šimtai atskirų lapukų, ant lapukų – aibės įvairių įvairiausių ženklelių, brėžinėlių, daugybė raidžių ssssss…daug oooo…skaičių, kur 3 ir 7 daugiausia, gi 2 veik visai nepasitaiko, viską atmiešia - ?? ir nei vieno – !
       Ta dėžė sujungta su maždaug keturkuliuota, sienom aprėžta vieta, kur nuolat veikia instrumentas – kaip ir kalvės dumtuvė. Dar žemiau – į sodžiaus samagonkos bravorą panašus įtaisas su lataku.
       Šis padaras girgžda:
       – Eikit į mane, aš mo-ku ir mokau. Kas mo-ka mano mokslą, greit suries ožio ragan ne-mo-kan-tį. Ergo!..

 

       XVI. Dar baisiau

       Nepamatuoti gandai. Nors jiems nieks netiki, bet visi junta: – kažkas bus baisu. Iš pradžių stebis, paskui bijo. Telegrafo aparatai stengias padaryt raminačias snukių šypsenas

       Visi: Napoleonas. Loyd Džordžas, Mumija, Tibeto lama ir tas pats smulkusis petitas - žmonijos įvairūs cechai – vis baugiau ausis prie pat juodžemio prispaudę klausos, kurie diegai adatos smailumo viršūnes viršun bruka, kas čia artinas, kas ten ima dundėti?
       Tarp gausių šešėlių krūmų plačia upe liejasi Viešojoje Aikštėje nusistebėjimas. Jis plinta, auga ir stiprėja. Jo bangos baugina bailius, stebina drąsuolius ir gimusias drebėti kinkas drugiu krečia.
       Gandas. Staigus ir piktas.
       Gauta telegrama, kad: Tvanas.
       Visur esą vilnys, visur gelmės.
       Ponas Nojus laivą paruošęs kelionei su kompasu rankoje laukia radijotelegramos išplaukti. Kelionėje jam parengtas siurprizas: Ararato kalnas. Taip bent sako jo jaunis sūnus, tik ką gimnazijoje apie tai nuo savo pliko kapeliono sužinojęs.
       Tvanas. Tvanas. Tvanas!!!
       …(daugybė daugtaškių).
       Ir…
       Nosių, ausų, kaktų, pilvų, rankų ir papadžių maišatis.
       Nėr žinios, kas kieno. Kam kas viršuj, kas apačioje.
       Ir tik negreit ramiau.
       Ypač arti Rotušės tiršta. Spaistos, skirias ir vėl sutirštėja.
       Baisu siekti savo nosies, baisu jos nerasti vietoje. Jei kur tvorgalis pykšteli, baisu, kad nebūtų kulkosvaidžio šnekos skiemuo.
       – Viskas žlunga, ką mūsų senoliai amžiais krovė. Ateina baisios laukinės gaujos. Gaujos, ginkluotos milžiniškais nasrais…Viską sukramtys… Juk tiems baisiems nasrams kakta ir krūtinė – tik mažučiai ir netikėti priedėliai…
       – Slėpkime žemėse savo turtus, kad užporytinio tūkstančio ainiai jais muziejus puoštų.
       Rudenio, lietingo vakaro aukštinio vėju vaitoja žilaširdis.
       Bet telegrafo aparatai, kuriems dantis į dantį nepateko, iš savo burnos išgąsčio plutą (ją lengva atsprengti) išėmę, stengias kitus raminti.
       Ir viskas vėl būt gerai, taip kaip anksčiau buvo, jeigu ne…

 

       XVII. Šypsenos agitatorius

       Manyti, kad Maskva jam į Viešąją Aikštę kelionę apmokėjo, klaidinga. Jis taip sau jaunas berniokas. O kad piliečių kinkos labais siūlais prie liemenio prisegtos, jis nei kiek nekaltas

       – Mielieji, klausykit! – ne tik gerkle, bet visu kūnu kaukia kažkas jaunas.
       – Klausykit! Ateina džiaugsmas!..
       Pasitikim jį šypsena! Tokia šypsena, kad jos vienas galas pasiektų Faraono gadynę ir toliau, o kitas baigtųsi prie pat saulės. O platumo šypsena turi būti tokia, kad jos pakraščiai tik kojos mažojo pirščiuko nagoje baigtųsi!!!
       Raizgus ūžesio tinklas kai kur praleidžia:
       – Ką jis kalba?..man baugu…
       – Kas ateina?..
       – Iš kur gi man šypsena?
       – Einam iš čia. Nesibaigs geruoju…matysi…
       O jis tik šypsos.

 

       XVIII. Kuri valanda?

       Ką manė Mumija? Sensacija!!! Mumija – progreso šalininkė

       Prie Rotušės mūro smakrai aukštyn pakelti.
       – Rotušės laikrodis vėlinas, – mandagiai, tarp kita ko, pastebi Mumija.
       – O, ne, lady! Jau aš bijau, kad jis perdaug skubinas, – irgi mandagiai prieštarauja Loyd Džordžas.
       – Tur būt kas nors viduj negerai. Kuris nors ratelis surūdijo…
       – Visai puikus mechanizmas. Jei kuomet ir sučirškia – nenuostabu. Dabar tokia sunki atmosfera.
       – O aš, kai man sarkofage nusibodo, maniau, kad kur kas toliau nugyvenot.
       – Ką jūs sakote, lady?! Juk mes taip skubinomės motorais, aeroplanais, bevieliais telegrafais, ekspresais. Net galva sukas pamanius.
       – Aš dargi manau, laikrodį reikėtų kuriam laikui sulaikyti.
       – Jis skubinas.
       – Žiūrėkit, kaip skuodžia rodyklė.
       – Žiūrėkit, kaip tingiai ji velkas. Ne be reikalo, man sarkofage gulint, ji tik lig šiol atsivilko. Laikrodis vėlinas…
       – Skubinas, lady, skubinas!..

 

       XIX. Piktas laikrodininkas

       Kažką baisaus jis sumanė. Nors mandagiai šypsos, bet piliečiams baisus. Jo sarkastinė ironija. Jis nepatenkintas Batyjaus nekultūringom gaujom. Batyjaus karžygis ir koncervų dėželė. Konfliktas su Trockiu. Ką jis nori pasakyt?

       Entuziastingos šypsenos agitatorius ir tie, kurie užpakaly, nespėja pražiot nusistebėjimo, o jau ramiai pasigirsta:
       – Ei, jūs! Neteptieji ratai!
       Kada girgždat, negirdėt tikro ūžimo.
       Nustokit tad!
       Rūsčiai visus akim permetęs staiga jis prašvinta šypsena.
       – A? Jus tas surūdijęs laikrodis painioja? Jums baisu žengti per jo kad ir žemus, bet vis dėlto dažnai sutinkamus slenksčius? Jus baugina vadinamasis rojus? A? Ak, mano meilūs visų kraštų ir visų, be skirtumo, amžių piliečiai ir artimieji jūsų giminės! Ak! Aš pasirengęs jums patarnauti. Padaryti, kad nepatogumų mažiau būtų. Cha cha! Gerai!
       – Lady Mumija! Elegantingiausia čia esanti dama, todėl iš pradžių į jus kreipiuos.
       Viena šimtoji dalis sekundės! Ak! Su tamsta kalbėdamas ir aš noriu būti elegantus. Taigi – viena šimtoji dalis sekundės ramumo! Aš tuojau tamstos abejones išsklaidysiu.
       Nors tai, ką aš jums noriu pareikšti, yra taip skambu, kad ir vata užkimštos ausys, ir tai visai aiškiai išgirs, tačiau domėkitės!
       – Sir Bonaparte!
       Ar negalima kaip nors padaryt, kad iš užu jūsų tos garsios trikampės kepurės, kuri tokį didelį šešėlį aplink sviedžia, galėtų domėtis ir pilietis Simas Šiuipis. Jis, tiesa, visai negarsus, savo gyvenime vos 11 dūšių į Abraomo aludę nukvietė ir negali su jūsų energija ir sumanumu lygintis, tačiau mandagumas juk niekad nekenkia.
       – Davatkėle! Tamsta dūsauji, reiškia, sutinki su manim? Bet… koks pasityčiojimas! Žiūrėkit tiktai! Štai ji kalba poterius, ir jos veide kaip krautuvės iškaboje išrašytas maldingumas. O Bokačio iš jos rožančiaus pasidarė sūpuokles ir „Dekamerono“ novelėmis gundo garantuoto nekaltumo padarą – skeptingauodegę katę!
       Ak, Bokačio, Bokačio! Argi taip galima? Jūsų elgesys tuo blogesnis, kad verčia piktąjį Pilotą pilvu kvatoti.
       O tu, Batyjau! Irgi negerai. Pirmiausia: tavo vežimų ratai stačiai didžiulio medžio rituliai. Ašys nei karto neteptos, taip tariant, nekaltos. Jų nekaltumas man nerūpi, bet kam jos taip baisiasi girgžda?! Pakanka jau ir kupranugarių!
       Tiesa, aš nieko prieš neturiu, kad tavo, Batyjau, karžygis baigia prancūzo pradėtą konservų dėželę. Į sveikatą jam!
       Bet, drauge Trocki, a drauge Trocki! Čia tai aš griežtai turiu protestuoti! Jūsų politkomai pradėjo agitžygį tarp Kryžiaus karų riterių. O jei jiems pasisektų?! Kas tada?!
       Neužmirškit, kad aš nenoriu ardyti istorijos!
       O jūs visi kiti, visų kraštų ir visų amžių piliečiai! Tie, kuriuos minėjau – ir dar kiti, kurių vardų ir į visus esamus pasauly tomus nesutalpintum!
       Per jūsų veiduos prairusius plyšius jau laša nusistebėjimas. Nurimkit! Paimkit save į rankas! Kantrumo truputis – ir išgirsit. Mano kalba trumpa – tik keli garsai. Štai!
       Iš po jo nekaltai švelnios šypsenos, lyg iš kūrenamos krosnies liepsna, brukas slaptas sarkazmas. Bet jis mandagiai mojuoja ranka ir švelniai šypsodamas lipa ir lipa aukštyn ir aukštyn.
       Aukštyn, kur sustingę Rotušės bokštai stūkso…
       Kol gali, jis dar ramina piliečių baisias paūdres.

 

       XX. Skatikėlių siaubas

       Išsigandėlių eilė: miltuotas ir majestotingas kepėjas, piemuo, plikis ir kiti. Baisi skatikėlių bailė. Tolyn – baisyn. Pavojus laikrodžiui ir Rotušės bokštui! Dar baisiau. Paskutinė baimė ir ooo…Savas primintas liežuvis. Ką jis pasakė, arba paskutinė katastrofa. O galų gale:
       Nuovakarių skiauterys

       Nors jo meili šypsena, tačiau pilvai plasta ir vis labiau ir labiau bijo. Bijo visi. Bijo: nespėjus pagimdyt nėščioji, pinigais savo gyvenimą apkamšęs plikis, paprasti batsiuviai, odinių priekaiščių priekin vedami kietasprandžiai kalviai, baltom karūnom majestotingi ir miltuoti kepėjai, dykaduonės riebiatešlės bobos, senių įbauginti – rausvos aguonėlės – jaunučiai vaikiūkščiai, akiniuoti profesoriai, botaguoti piemenys.
       O toliau jau pilna erdvė priberta skrituliukų, tarytum senos mašnos išdilintų skatikėlių. Skrituliukai. Tik arčiau pažiūrėjus matai du tašlelius ir brūkšnelį:

                                                  J  J  J


       Kažkokia sauja sėja tuos gausius skatikus.
       Jie dvejoja, dauginas, siūbuoja, plaukia ir veržias vis artyn. Jie aplipa Rotušę, plojas prie jos ir baisiu savo skaičium visur – viršuj, aplinkui ir žemai pripildo erdvę.
       Tik mirga tie nudilę skatikėliai. O jų vidury vis po du taškeliu ir brūkšnelis žymu…
       – Ai! Rotušę nori nugriaut!
       – Ai! - - - spiegiu balseliu aplinkui taškos iš baimės net pritūpdama kažkokia moterytė.
       – Kas?
       – Kaip?
       – Rotušę?
       – Nugriaut?
       – Vaje, man akį alkūne išdūrė!
       – Ai! Rotušė, mūsų brangioji Rotušė!
       – L – A –I _______K – Y __________K – I - T!
       Tarp skrituliukų putos.
       Tamsūs taškai punta ir juoduoja.
       O brūkšnelių vietoje pasidarė: O
       Daugybė o:
       Oooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooo
oooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooo
oooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooooo
       ooo
       – Kas jis?
       – Kas lipa į Rotušę?
       – Ak, tie šešėliai!
       – Kas dedas? Reikia matyti, kas dedas!
       – Brrra – aška! Gelbė-ėkitės!
       – Ai! tamsu!
       – O-a! Savo liežuvį primyniau! O-a!
       – Dievuliau, senoji mūsų Rotušė.
       – Ji siūbuoja…
       – Plytos byra…
       – Bokštas braška…
       na…
               na…
                        na…
       ………………………………………..ir

      
nuovakariu%20skiauterys%202pies.gif

       PATAMSIS. Rodos, kad tylu.
       Ir niekas nežino, ar liko kas nors, ar viskas griuvėsiuos.
       Nežinoma, ar daug verta vaitot, ar jau vėlu.
       Tik negreit ir toli ----------švysteli…
                                                Urmu visi
                                                gyvi ir kitokie
                                                      daiktai
       lig plyšimo žiojas šviesą atspėti.

       – Kas ten?
                                – NUOVAKARIŲ SKIAUTERYS.

       _________________
       Kalba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 1. – Kaunas, 1924 m. sausis