Korespondencija ir informacija

       Pro vokiško knygyno langą negali praeiti. Langas suagituoja: jei ne užeiti ir nupirkti pusę knygyno, tai bent prastovėti ties langu pusvalandį ir pirštus krimsti. Taip kaip alkanas prie gastronomiškos krautuvės. O vokiško knygyno langas ne blogiau įrengtas ir ne mažesnį aptetitą (jeigu knygos būtų ėdamos) sukelia.

       Vokiški knygynai ne tik biznieriai, bet ir kultutrėgeriai. Tą garbingą vardą jie seniai įsigijo. Vokiečių literatūrą padarė ne vien rašytojai, bet ir knygynai. Daro jie tai ir dabar. Tradicija, kultūringumas, reikalo supratimas.

       Laimingas E. M. Remarque, kurį rusai įvertino, kad vakarų fronte iš tikrųjų nieko naujo, tik todėl laimingas, kad pateko į gerą leidyklą ir buvo platinamas vokiškų knygynų. Kas būt su juo atsitikę, jeigu jis būtų, pavyzdžiui, lietuviškiem leidėjam ir knygynam atitekęs? Tur būt, būtų pasikoręs. O vokiškų knygynų langai dar ir šiandien už jį agituoja didžiausiais plakatais. Bepigu tada pasiekti knygai milijoninio tiražo.

       Rašytojas, leidėjas, knygynas pas vokiečius dirba iš vieno. Net prakeiktas kapitalizmas, įsigalėjęs vokiečių knygų rinkoje, šios vienybės nesuardo, vokiško rašytojo nepavergia ir nesugniuždo. Pereitą pavasarį, tiesa, buvo atsitikimas, kad vokiškos knygos pasaulis krūptelėjo. Berlyne iš šešto aukšto pro langą iššoko proletariškas poetas Oskar Kahnel, autorius maištingų knygų „Steh auf, Prolet!“, „Strasse frei“ ir kt. Atrodo, kas darbo biurgeriškai daliai, galėtų tik pasidžiaugti, tačiau nejaukus nerimas perėjo per visą vokiečių literatūrą. O kažin, jei visi lietuviški rašytojai susitarę nušoktų pro kokios nors palėpės galą kokio nors dviejų aukštų namo Laisvės Alėjoj, – einu lažybų, – nė šuva nesulotų. Tokia jau mūsų šuniška laimė, kad lietuviška knyga tik knygnešių laikais buvo reikalinga, dabar kam ji... dabar mes nepriklausomi... O, laimingieji knygnešių laikai! Kur jūs, žilagalviai seniai, užantyje Lietuvą išnešioję, mes, jaunoji lietuviškos knygos karta, Jūsų pasigendam, be Jūsų mum nepadaryti lietuviškos literatūros.

       Nesmagu žiūrėti pro vokiško knygyno langą: čia viskas yra, ko mum trūksta. Tik todėl, tur būt, sentimentali lyrika taip širdį graužia. Lietuvis ir perdaug lyriškas, todėl šalin lyrika, tegyvuoja faktai. Mano reikalas rašyti apie vokiškos knygos faktus. Štai pro langą žiūro ištisom eilėm gražiai įrišti vokiški klasikai. Toki patenkinti ir toki ramūs, lyg būtų nejuokais rimtą darbą atlikę. Ne tik mane, bet ir vokišką biurgerį gundo pasiimt po pažaste desėtką kitą tokių gražių, taip gražiai aptaisytų tomų. Pas vokiečius knyga ne sugulovė ir ne meilužė, bet žmona visam gyvenimui. Pas kiekvieną biurgerį rasi knygų spintą, prikrautą atstačiusią auksines Goethes, Siller'io ir tt. ir tt. nugaras. Laimingi tie vokiečiai, sakysite, pinigų turi, o aš manau, vokiškas biurgeris mažiau pinigingas, neg mūsiškis, tačiau daugiau kultūringas, o ir knygynas išmintingesnis: knygų lentynose jis nepūdo, bet išparduoda prieinamiausia kaina. Vokiška knyga tik naujai išėjus brangi, o po metų – jos kaina nupuola dešimtgubai, ji patenka į antikvariatą. Antikvariška knyga pigesnė už grybus. O lietuviški knygynai bei leidėjai, tur būt, greičiau pasiryžę supūdyti arba silkėm vynioti išparduoti svarais, negu pigiai paleisti knygas į žmones. Medinės galvos. Jie verčiasi prekyba tik su gimnazistais. Greičiau gimnazijos, įsitaisykite vadovėlių ir sąsiuvinių kooperatyvus, nes tuo atliksite didelį mūsų kultūrai darbą, subankrūtysit visus Lietuvos knygynus.

       Naujosios knygos vokiškas langas tam tikras akiplėša. Jis šaukia, agituoja, nepraleidžia praeiti. Čia visas vokiečių tautos gyvenimas, visi džiaugsmai ir sielvartai. Reikia gero storžievio, kad praeitum nepažiūrėjęs. Žmogus neturėdamas pinigų nueis į biblioteką pasiskolinti naujų jį interesuojančių knygų. Naujos knygos vokiečių knygyne beveik kasdien. Tūkstančiai spaustuvių kasdien verčia į knygynus vis naujas knygas. Reikia didelio sumanumo, kad tos knygos būtų pastebėtos, skaitytojus suinteresuotų ir būtų išparduotos. Ir čia vokiečių knygyninkas virtuozas. Jis žino, ko verta kiekviena knyga ir kaip jai skaitytoją rasti. Ir čia didžiausias jam pagalbininkas didžiulis knygyno langas (paprastai langais nesitenkina, taiso specialiai langus vitrinas), tikras knygų reklamos laikraštis. To laikraščio redaktoriui reikia pripažinti jei ne genialumas, tai bent dideli sugebėjimai.

       Kas naujo šiandien vokiškos literatūros lange? – Štai, didmiesčio romanas „Berlin, Aleksander Platz“ parašytas Alfredo Döblin'o, žymiausio šių dienų vokiečių prozaiko. Štai, antras didmiesčio romanas, parašytas impresionisto-expresionisto Franz'o Werfel'io „Barbara oder die Frommigkeit“ apie Vienos revoliucijos dienas bei pokarinį krizį. Toliau: – seno vokiečių prozos meistro J. Wassermann'o „Columbus, der Don Quichote des Ozeans“, biografiškas romanas. Oskar Maria Graf „Kalender-Geschichten“, apysakos iš vokiškos liaudies gyvenimo. Expresionistas (žinoma, buvęs) K. Edschmid „Lord Byron“, irgi biografiškas romanas. Karo romanai: – jų devynios galybės, štai nauja pagarsėjusio „Soldat Suhren“ autoriaus Georg von der Vring knyga apie karo belaisvius „Camp Lafayette“. Štai ir ištisa antologija „Der Krieg“, kur surinkta visa žymiausio, kas vokiečių apie karą parašyta. Ir t.t. ir t.t.

       O štai poezija. Knygutės taip gražiai atrodo, kad kas kitas ir negalėtų jose būti. O vokiečiai visgi šventvagiškai vadinasi „Denker – und Dichterland“. Pas vokiečius poetų reta. Daugiausia filosofuojantieji biurgeriai. Tačiau yra poetų, kurių darbai reikia priskirti prie geriausių šios literatūros darbų, pavyzdžiui, kad ir užpernai mirusio Klabund'o, rytų lyriko ir vertėjo, kurio dabar išėjo rinktiniai eilėraščiai ir „Dichtungen aus dem Osten“. Jo vertimais naudodamasis (spėju, tikrai nežinau) ir mūsiškis Butkų Juzė davė mum gražių persiškų rubajatų, už kuriuos, deja, jam teko nukentėti nuo A. Jakšto dėl bedievystės platinimo, o nuo B. Sruogos už sekimą Deržavinu (!). Ir supaisyk kartais mūsiškes mandrias galvas: vienas muša, o kitas gvoltavoja persų žvaigždėtos išminties poetą Omar Khayyam, gyvenusį prieš tūkstantį metų. Tačiau, dovanokite, aš vėl iš netyčių padariau ekskursiją į Lietuvą. Iš vokiečių poetų galima dar pažymėti R. Dehmel'į, R. M. Rilke, neseniai mirusį vokiečių lyrikos revoliucionierių Arno Holz, J. R. Becher'į*) ir kt. Be to, šiom dienom išėjo poeto dramaturgo Ernst Toller eilėraščių knyga „Verbrüderung“. Na, ir daugiau. Pas vokiečius lyriška gamyba kad ir sumažėjus (žydėjo ji pirmais pokariniais metais), tačiau kalbėti apie kokį nors ypatingą krizį vargu galima. Dabar tik vokiška lyrika darosi daiktingesnė, reališkesnė, ieško griežtų formų ir galutinio atsipalaidavimo nuo bekraujo expresionizmo.

       O kaip pas vokiečius su verstine literatūra? Vokiečiai verčia ir net per daug. Visi klasikai, visos rusų, prancūzų, anglų, italų, ispanų ir tt. literatūros naujienos galima gauti vokiečių knygyne. Ypatingas susidomėjimas rusais. Bet vokietis visa kuo domisi. Pro vokiško knygyno langą dairosi ir „Afrika Singt“, negriškos lyrikos antologija, ir jugoslava Ivan Cinkar „Der Knecht Jernej“, ir rumunai Panait Istrati „Die Haiduken“, nekalbant apie lenkus arba latvius, kurių beveik kiekviena žymesnė knyga išeina ir vokiškai. Keista tik, kad lig šiol nieko nėra pas vokiečius iš lietuviškos literatūros. Bet čia vargu kalti vokiečiai... Tai ko gi tada daugiau? Tik žinot ką, vyrai ir moterys, rimtai ir iš širdies sakau: jei smaugiamės, tai greičiau išsismaukim, o jei ne, tai mūsų tautos atstovus pradės po Europą važinėti cirkai ir, žinoma, bus dar viena reprezentacija mūsų tautai.

       Tokių nesmagių minčių apstotas skubiai pasitraukiau nuo vokiško knygyno lango. Kam man knygynai. Juk aš irgi lietuvis. Atstovas tos tautos, kuri neužilgo gal pradės konkuruoti su kokiais nors papuasais...

Viena, 1930

       *) Becher'io grupė pradėjo teisti žurnalą „Die Linkskurve“, tačiau apie tai kitą kartą, kai rašysiu apie vokiečių žurnalus.

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 1. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. sausis