1
Teko jum, tur būt, eiti kada nors per liūną. Paviršiuj — pluta, pageltusios samanos ir viksvos. Švaru, ir kelias, rodos, malonus. Bet štai jūs užkėlėt koją, ir pasigirsta garmėjimas, šnypštimas, protestuojantis liūno puvenų erzelis. Arba gal jum teko kada nors pažadinti skaniai snaudžiantį pilietį. Kaip jis pyksta ir niurzgia jūsų pajudintas, kad nedavėt jam ir toliau snausti.
Leisdami pirmą „Trečio Fronto“ numerį, mes žinojom žengią žingsnį ant lietuviškos literatūros liūno. Mes žinojom, kad pažadintas snaudžiantis pilietis, ar snaustų jis savo „alyvų žydėjimo dienose“, ar verstųsi feljetonų gamyba, ar su įnirtimu ruoštųsi Vytauto Didžiojo skirtą literatūros premiją laimėti, - pakrapštęs akis suniurzgės ir išsikeiks.
Mes neapsivylėm.
Tai yra — mūsų neapvylė nei mūsų literatūrinis liūnas, nei to liūno kritikai.
2
Pirmiausia nubudo tie, kuriem mūsų organizuotas pasirodymas buvo galutinis dūmų ir iliuzijų išsklaidymas prieš tą visuomenės dalį, kuri ilgą laiką buvo jų naiviai mulkinama. Tai negausinga lietuviškoji „futurizmo“ grupė, „kairieji“, „pažangieji“ menininkai, savo literatūrinės veiklos pradžioje rišę ją su demokratija ir nauja kylančia visuomenės klase — proletariatu (palyg. „Ket. Vėjų“ nr. 2).
Ir kaip keistai juokinga! Tie, kurie, rodos, turėjo būti mūsų sąjungininkai, pirmieji stojo piestu prieš mus ir tuo savo žygiu — galutinai save demaskavo. Jų bendradarbiavimas atžagareiviškiausioj mūsų spaudoj buvo tik preliudija į tuos visus simboliškuosius „artojėlius“ ir „žalgirijadas“. Po „Tr. Fr.“ pasirodymo visi galėjo pastebėti, kaip „futuristai“ išbaigė savo faktiškus įrodymus, kad pasitraukė ir atsisakė nuo ankstyvesnio savo kelio ir kad tolimesnis afišavimasis literatūriniu pažangumu yra tik skaitytojų masės akių muilinimas.
Į literatūrinės kovos ringą jie išleido vienintėlį savo grupės kritiką, vargšą poną A. Šimėną. Ir „7 meno dienos“, kuriose p. Šimėnas demonstravo savo išmintį, nuo to laiko virto „7 šposų ir drebančių kinkų dienos“. Ponas Šimėnas su pasigardžiavimu vadino mus nesubrendėliais ir, tarytum žilutis senelis, autoritetingai drožė: „...su nesubrendėliais nėr ko rimtai kalbėti nei jų klausyti, kol jie nesubręs“. Taip pat juokingas atrodė p. Šimėnui pasisakymas („Pamokslas broliam“, „Tr. Fr.“ 1 nr.) prieš mūsų rašytojų analfabetizmą ir iškėlimas šiuo laikotarpiu labai reikalingo šūkio: mokytis!
3
Ach, gerbiamasis! Nieks nepavydi tamstai geros savijautos, kaip ir tamstos sunkių liūno kritiko pareigų. Tūkstantį kartų vertesnis „nesubrendėlis“, kuris veržiasi subręsti, už tą „subrendėlį“, kuris jei iš netyčių ir subrendo, bet tik tam, kad vėliau pūtų ir kirmytų. Kiekviena literatūrinė grupė, kiekviena literatūrinė kryptis pradžioj yra „nesubrendusi“. Bet nesubrendusi ne ta vulgariška prasme, kaip tai interpretuoja p. Šimėnas, mėgstąs savo erudicijėlei pademonstruoti prancūziškas pavardes paminėti. Mes esam įsitikinę, kad p. Šimėnas tai supranta, bet tik „Keturis Vėjus“ gindamas sąmoningai durnių volioja.
Ir dėl literatūrinio mokymosi pasauly yra daug žmonių, kitaip manančių už p. Šimėną. Šit, Rusuose nuo naujų metų žurnalas „Литературная учоба“, kurį redaguoja pats Maksimas Gorkis ir kuriam dirba stipriausios rašytojų jėgos. Ir šis žurnalas daugiausia skiriamas... rašytojam mokyti. Jeigu p. Šimėnas paskaitytų to žurnalo į vedamąjį straipsnį, parašytą M. Gorkio, jis, tur būt, visus rusų rašytojus su pačiu Maksimu Gorkiu išvadintų „nesubrendėliais“.
Arba štai prieš mane guli žinomo kritiko Gorbačovo brošiūra, kurioj išspausdintas jo referatas prieš literatūrinį analfabetizmą, laikytas viename rusų rašytojų suvažiavime, kuriame dalyvavo žmonių su tokiu literatūriniu stažu, jog ponam Šimėnam ir kai kuriem jo ginamiesiem, rodos, smarkiai toli ligi jų.
Gaila, kad p. Šimėnas ne rusas: jo veikimui ir kritikai ten būtų daug platesnė dirva.
Ir vis tik, dideliam liūniečio nusiminimui, „Trečias Frontas“ leidžiamas ne dėl to, kad — „šviestis“. Mažesniam demagogui lengva tai suprasti.
4
Čia ne atsitiktinai užsiminėm apie demagogiją. Nes „7 m. dienų“ 51 nr. radom naują p. Šimėno dialektikos „perlą“:
|
„Susibičiuliavęs su aktyvistais p. E. Radzikauskas, pasirengęs pulti „Keturius Vėjus“, daro bendrą frontą su „Krankliais iš Kultūros“ (12 p.). |
Ėgi, pasirodo, kad p. Radz-as, rašydamas a. a. „Meno Kultūroje“ apie tai, kad mūsuose nesama jokio literatūrinio krizio, ne tik paminėjo aktyvistus, bet su jais ir... susibičiuliavo!
Su p. Radz. mes iš viso maža turime kalbos. Per šešius „Meno Kultūros“ numerius jis įrodė, kad dabar buržuazinės miesčionijos alyvų žydėjimo dienos („M.K“. nr. 1) ir kad jokio literatūros krizio nesą — ir „M. K-ra“ garbingai baigė savo dieneles. Ta visa p. Radz-ko argumentų artilerija mum jau kelintą kartą patvirtino, kad krizis yra ne tik p. E. Radzikausko galvoj ir Liudo Giros poezijoj, bet ir mūsų literatūros žurnaluose ir visoj mūsų miesčioniškoj buržuazinėj ir „futuristiškoj“ literatūroj*.
Kad mūsų nuomonės galėjo nežinoti p. Radz-as ir už mus neįgaliotas kalbėti, tai nelabai nuostabu. Bet kai ir „subrendėlis“ p. Šimėnas nemokėjo (ir nenorėjo) išskirti šių miesčionių liūno kritiko kombinacijų, — ir geriausių norų būdami nebegalime p. Šimėno neįtarti. Juoba, kai eina kalba apie „kranklius“ iš „Kultūros“, kuriem mes aplamai visa širdžia pritariam.
5
Bet leiskite truputį nukrypti į šalį. Ponas Šimėnas iš tikro vertas savo ginamųjų. Jis gina mūsų „futuristus“ ne tik už tai, ką jie darė „K. Vėjuose“, bet ir už tai, ką jie daro dabar. Nepašykštėkime vietos vienam literatūrinio liūno kritiko minties „deimančiukui“, kur kaip atraportuojama p. E. Radzikauskui (visur citatose kalba ir rašyba netaisoma):
|
„Kai dėl eiliuotų Alijošiaus feljetonų, tai p. E. Radzikauskas žino neblogiau už mane, kuriasi sumetimais jie rašomi. Jeigu poetui K. Binkiui nereikėtų rūpintis kasdienine duona, jeigu nereikėtų išlaikyti šeimyną, vargu K. Alijošius būtų išvydęs pasaulį. Dabar tik visas klausimas kas geriau: ar, kad poetas K. Binkis eitų tarnauti kur nors į banką bei į ministeriją, ar, kad rašo feljotonus. Jam asmeniškai, be abejo, daug maloniau eiliuoti, negu kad reiktų skaityti litus ar registruoti orderius. Visuomenė, mano nuomone, irgi nuo to nenukenčia“. (Iš „7 m. d.“ 51 nr.). |
Lietuvoj daug būdavo įdomių dalykų, bet tokios „K. V.“ gynėjo machinacijos ne dažnai pasitaiko. Todėl ir mes, dėl paprasčiausio takto vengdami kalbėti apie jausmus, kuriuos sukelia geri šeimynų tėvai etc., čia norime pabrėžti principą, taikintiną, mūsų nuomone, kiekvienam save gerbiančiam rašytojui kiekvienu laiku, kiekvienoje vietoje, nežiūrint, ar jis būtų šeimynos tėvas, ar šventasis, ar vagis (šie faktai mum neįdomūs): geriau būti gatvių šlaviku ir taip pelnyti duoną, bet ne literatūrinį ir kūrybinį chlamą gaminti.
..
O p. Šimėno nuomone, tai visai nesvarbu: lai tik visuomenė nenukenčia. Kokia visuomenė? Buržuazinė visuomenė dėl to, be abejo, išlošia, nes šios rūšies rašytojai, anksčiau buvę jos priešai, dabar pereina jos pusėn, virsta jos pakalikais ir pastumdėliais. Ir vėl koks nuostabus liūno kritiko ir jo ginamųjų sutapimas!
6
Nenusivokiančiam literatūros klausimais „Lietuvos Aido“ (22 Nr.) reporteriui galėjo atrodyti, kad „ar šiaip ar taip „Trečias Frontas“ yra „Keturių Vėjų“ pamėgdžiojimas“, nes reporteris recenziją, matyt, parašė gazietos neskaitęs. O ir p. Šimėnas, kritikas ex professo, kalbėdamas apie tai, kodėl jaunieji nenuėjo keturvėjininkų pėdom, be apeliacijos atraportuoja tam pačiam p. Radz-kui:
|
„... keturvėjininkai galėjo tikėtis geresnių įpėdinių; bet jis užmiršta, kad jeigu pas tuos jaunuosius atsiranda kokia drąsesnė mintis ar padoriau sueiliuotas eilėraštis, tai tik dėka „Keturiems Vėjams“ (ibid.). |
(Tarp kitko, kas per „lietuviška“ sakinio sintaksė!)
Taigi, mes nė kiek neperdėjom, pirmame „Tr. Fr.“numery stipriai užakcentuodami, kad visokio „naujumo“, „modernumo“ monopolį pasiėmė mūsų „futuristai“: tai buvo arkliukas, ant kurio jie septynerius metus jojo, ir net pastaraisiais metais jiem kartais pavykdavo kai ką tuo įtikinti. Bet šis medinis arkliukas, rodos, jau sulūžo...
Na, pagaliau, p. Šimėne, tamsta vis dėlto perdaug neatsargus: būdamas gynėjas tamsta pripažįsti savo ginamiesiem mirtį ar mažų mažiausia — emeritūrą, nes jau kalba eina apie įpėdinius. O dėl kito nusivylimo tai p. Šimėnas ir ta visuomenės dalis, kuri jam simpatizuoja, gali likti ramūs: mes nenuėjom nei į reakcionierišką spaudą, nei „Žalgirio mūšio“ poemų nebandom rašyti. Dėl mūsų literatūrinių darbų meniškumo laipsnio taip pat neverta su p. Šimėnu tapti buhalteriais: juk jis taip puikiai moka sverti literatūrą ant ateities svarstyklių lėkštelių, kaip krautuvininkas cukrų ar miltus (palyg. p. Šimėno str. „7 m. d.“ 51 nr.)!
Aplamai esama keistų žmonių, kuriuos kankina uoslės hipertrofija: subezdėjo kas nors prieš septynerius metus, tai liūno kritikai vis tuo pačiu oru tebekvėpuoja.
7
Ištikimą tūravotoją ir draugą (draugą su buteliu? „K. Vėjai“ susijaukė „Studento“ <...> „tarp literatūros paklydusiais“ („Studentas“ Nr. 23). Šio kritiko, pono H., raštą puikiausiai charakterizuos viena citatėlė:
|
„Lyg literatūrai būtų svarbu temos, kuriomis rašoma, idėjos, kurios norima išpropaguoti, mintys, kurias norima pareikšti. Literatūrai nesvarbu „ką?,“ svarbu „kaip?“, ypatingai šių dienų literatūrai, kaip vakaruose, kur jokia mintis nėra varžoma ir kur turinys jokios revoliucijos literatūroje sukelti negali“. |
Ir dar:
|
„Mūsų jaunųjų naivumas tame ir pasireiškia, jog jie pripažindami literatūrai gyvenimo įtaką, tuoj literatūrą su gyvenimu suplaka ir nebegali beišskirti“. |
Dėl to, supraskit, „Trečias Frontas“ ir „paklydo tarp literatūros“!
Ponas H. be reikalo kalba apie „vakarus“, kurie jam migloti ir tamsūs, kaip simbolizmas su estetizmu. Viskas būtų gerai, jei kritikas visą išmintį nebūtų pasėmęs kaip tik iš „rytų“ — ir iš tų „rytų“, kurie jau seniai praėjo ir nugrimzdo. Jis truputį pavėlavo: „rytuose“ dabar niekas nebemano, kad literatūra ir jos kūrėjas skraido viršum debesų, tolydžio galvodamas apie bekraujį „kaip?“. Didžiulė mokslinė literatūra apie kūrybos, sociologijos ir ekonominės būklės santykius neabejojamai aiškiai ir nesugriaunamai įrodė šio „formalestetizmo“ tuštumą ir melagingumą. Tik pabėgusieji iš „rytų“ į „vakarus“ dar galėtų paspausti ponui H. ranką už ištikimą tarnystę prieškarinės rusų literatūros dabar jau susibankrutijusiom idėjom.
8
Iš pono H., estetinio ir simbolinio mūsų literatūros liūno kritiko, recenzijos vieną sakinį laikytume reikšmingu (deja, šį sakinį mes atvirkščiai interpretuojame, negu gerb. kritikas norėtų):
|
„Svarbu taikinys, o ne ginklas, iš kurio šaunama“. |
Taip!
Šiuo gyvenamuoju momentu mes manom, kad būtų kvaila rinktis ginklus, juos bandyti, valyti, tepti... Mokydamies, ką šauti, su kuo šauti ir kaip šauti, — mes niekad iš akių neišleidžiame taikinio ir stengiamės, kad nė vienas šovinys neišeitų į tuščią orą. Ir visos priemonės daugiau ar mažiau mum reikalingos ir svarbios, kurios padeda į taikinį pataikyti.
Ginklus valyti, tepti ir sukrovus į arsenalą jais gerėtis paliekam ponui H. ir jo „Keturiem Vėjam“.
9
Daug kartybių, pagiežos ir nelaimių atnešė mūsų literatam „Trečio Fronto“ pasirodymas. Sučirškė literatūrinis liūnas. Pradėta ieškoti, kas šio neramaus gaivalo „tėvai“ ir aplamai kas per paukštis išdrįso sudrumsti „nesudrumsčiamą ramybę“. Juk taip buvo gera pastaraisiais metais gyventi. Abipusis bendradarbiavimas, spauda, kultūra, gražiausios lietuvaitės konkursai, jubiliejai. Liudas Gira pripažino talentus Binkiui, Tilvyčiui...
O kokia gausybė pasisiūliusių į krikšto tėvus! E. Radzikauskas mus pavadino K. Vėjų“ nepaklusniais „sūneliais trečiafrontininkais“, p. Šimėnas „K. V.“ pamėgdžiotojais ir net įpėdiniais (kokia garbė!), o „Mūsų tautos kelias“ protokolo stilium pamokė: „... bloga, kai patys, ar keno iš šalies pastumti (m. pabr.), pasuka į šunkelius, veltui gaišta laiką, patys daug nukenčia, o kartais ir kitus papiktina...“ Netrukus Lietuvoj atsirado ir tokių džentelmenų, kurie nedvejodami mus pavadino bolševikais (nežinia, ar šių džentelmenų būta nuolatinėje ar akordinėje tarnyboje)...
Na, ir susivaikyk dabar: kas tie mūsų tėvai?
10
Ir vis dėlto būkim pagaliau atviri. Ko niurzgia tas literatūrinis liūnas? Ko jis toks neramus, jei „Trečias Frontas“ buvo tik kažkokio „K. Vėjų“ meiliško nesusipratimo vaisius? Ko tie džentelmenai taip konvulsingai plėšosi, kad net savo redaktorių pareigas išmaino į kitas lengvesnes?
Visa tat labai suprantama.
Išeina naujoji, jaunoji literatūros karta. Karta, su kuria eina ateities gyvenimas. Karta, su kuri išvien pasiryžo žygiuoti su darbo masėm. Karta, kurios literatūrinis kelias ne įkyrėjusi, žalinga miesčioniškai romantinė, nei miesčioniškai „futuristinė“ menstruacija, —
bet —
aktyvizmas!
* Šiuo klausimu platus ir išsemiantis
BRONYS RAILA
_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis